Apie džiaugsmus ir iššūkius, šiauliečių aktyvumą ir įsitraukimą, miesto identitetą, kurį palieka „Šiaulių naktys“ kalbėjomės su renginių organizatoriumi, kūrybininku, VilniusTech lektoriumi, „Šiaulių naktų“ idėjų generatoriumi bei albumo pristatymo naujienomis gyvenančios grupės „Gin‘Gas“ lyderiu Remigijumi Ruokiu. Jis, beje, atskleidė ir priežastis, kodėl būdamas klaipėdiečiu, kasmet jaučia poreikį prisidėti prie Šiaulių kultūrinio gyvenimo.
Tryliktosios „Šiaulių naktys“ baigėsi, kuo jos išsiskyrė iš kitų, kuo džiugino šiauliečius ir tave patį?
Labiausiai išsiskyrė ir pradžiugino tuo, kad šiauliečiams pagaliau atsivėrė akys ir jie įvertino nestandartinius, brangiai kainuojančius ir labai rimtus projektus, tokius kaip „Vilniaus pokeris“ ar baleto spektaklis „4308“. Žinau, su kokiu geru jausmu po šių renginių iš salės išėjo sukrėsti, sužavėti ir netekę amo žiūrovai, kaip jie džiaugėsi išnaudoję galimybę pamatyti šiuos išskirtinius reginius ir gal net kitiems papasakojo apie praleistą geros kultūros šansą.
Taip pat man labai patiko, kad šios „Šiaulių naktys“ turėjo aiškius struktūrinius elementus: scenomis įrėmintą pėsčiųjų bulvarą, aiškias linksmybių zonas, erdves pagal tam tikrus kultūros žanrus ir elementus. Taip atrodo, kad viskas per dešimt festivalio dienų rado savo vietas, kurios labai tiko vyksmui. Net ir šviečiančių žmonių ir transporto priemonių eisena, kurios maršrutas pasikeitė, išties labai pasiteisino.
Kurie renginiai labiausiai pasiteisino?
Manau, kad nebuvo nepasiteisinusių renginių, tačiau man, kaip organizatoriui, labiausiai įsimena tie, kurie kelia daugiausia iššūkių, kuriems reikėjo laiko, kad prigytų Šiauliuose. Pavyzdžiui, dabar kultiniu renginiu laikomi „Sarkazmo tyrimai“, kurie nėra lėkšta komedija, tai yra pokalbių žanro renginys, kuriame kviestiniai žmonės aiškinasi humoro genetiką – kaip jis atsiranda, iš kur atsiranda, kaip jį suprasti ir kodėl galima nesuprasti. Niekas šiame renginyje nevaidina, čia pasakojamos trumpos istorijos, kurios dažnai nėra matomos jokiuose renginiuose.
Panašiu keliu į tradicijas įsirašo ir į miesto amfiteatrą perkeltas renginys „Ne, tai taip“, kuriame susilieja rašytojų kovos ar „ginčai“ ir gyva muzika. Šio renginio idėja – kai užduotis atlieka ir bendrų taškų ieško skirtingi rašytojai, plunksnos žmonės – man pačiam labai patinka. Jie labai įdomiai atsiskleidžia, pasakoja apie savo patirtis ir papildydami vienas kitą atskleidžia labai įdomias perspektyvas.
Žmonių aktyvumas renginiuose išties parodė, kas pasiteisino. Čia kalbu tiek apie iššluotus bilietus, tiek apie tuos renginius, pavyzdžiui, ekskursijas, kuriose žmonių auditorijos augo kartais – vos suorganizavus vieną ekskursiją, į kitą jau atėjo dvigubai daugiau žmonių, nors registracija buvo seniai pasibaigusi ir uždaryta.
Buvo šiek tiek nerimo dėl baleto „4308“, dedikuoto žymiajai Azovo gynėjų komandai, nes viena vertus, pats žanras nėra artimas šiauliečiams, o ir tema – sudėtinga, skaudi. Tačiau padarėme, publika palaikė ir aš jau žinau, kad tai – ne paskutinis pasirodymas, šis reginys keliaus į Švediją ir Suomiją, gal ir į kitus Lietuvos miestus kaip „Šiaulių naktų“ prodiusuojamas projektas.
Kas paskatino žmonių aktyvumą? Nes regis, nemažai šiauliečių ir patys nustebo, kai pamatė pėsčiųjų bulvare tokią minią.
Galbūt žmonių ir mažėja, bet tie, kurie liko gyventi Šiauliuose, tapo aktyvesni.
Mane labai maloniai nustebino tai, kad daugelyje „Šiaulių naktų“ renginių dalyvavo ne pavieniai žmonės, o susibūrusios bendruomenės – jas buvo galima stebėti tiek šviečiančių žmonių ir transporto priemonių eisenoje, tiek surengtoje diskotekoje, kurioje, beje, labai netikėtai išsiskyrė ir Šiauliuose gyvenančių indų – sikhų – bendruomenė. Dar prieš metus nebūtum patikėjęs, kad kartu su šiauliečiais linksminsis toks gausus užsieniečių būrys. Tai verčia pagalvoti apie tai, kad kitose „Šiaulių naktyse“ galėtų būti rengiami specialūs renginiai ir jiems – galbūt indiškų dainų konkursas ar šokiai (šypsosi – red.).
Ar buvo iššūkių, su kuriais teko susikauti?
Taip ir didžiausias iššūkis yra finansai – tiesiog tragiškai viskas pabrango. Kai jau atrodė, kad gali atsikvėpti, nemažai šventės elementų pavyks įgyvendinti, įpusėjus jai ir pradėjus gauti sąskaitas, supratome, kad tokio pabrangimo nebuvo galima numatyti – krizė yra ir ji akivaizdi.
Aš nežinau, ką galvoja ekonomistai ir apie ką jie kalba, bet kultūros srityje yra totali finansinės krizė, nes viskas brango ne keliasdešimt procentų, o tiesiog kartais. Vidury „Šiaulių naktų“ teko imtis ne tik organizacinių darbų, bet ir ieškotis pagalbos, paramos. Džiaugiuosi, kad jos pavyko rasti, tačiau situacija nėra maloni ir dėkinga.
Žinoma, bandysime laikytis pozityvaus požiūrio ir tęsti veiklas. Nes jei nieko nedarysime, pradėsime pūti, o to nesinori. Miestas turi būti įgalintas veikti, dūgzti vakarais ir jame turi vykti normalūs kultūros renginiai.
Šiais metais visus itin maloniai nustebino „Šiaulių naktų“ šūkis ir simbolika. Iki šiol buvo įprasta matyti įvairios keistos faunos elementus, tokius kaip lapė, kaulinis šuo, pelinis katinas, begalvė žirafa ir pan., o šiais metais tokiu elementu tapo flora – medžio šaknys.
Šio ir visų kitų elementų kūrėja – legendinės Kakės Makės „mama“ Lina Žutautė. Jau keliolika metų būtent per „Šiaulių naktų“ liniją su ja tęsiame labai gražų bendradarbiavimą ir tą beprotišką kūrybinį žaidimą. Tai yra toks nesąmonių pasaulis, kuriame mes kasmet apgyvendiname kažkokius naujus personažus. Šie piešiniai yra labai geri – informatyvūs, gražūs, žaismingi.
Šiais metais turėjome idėją priartinti prie Šiaulių tuos žmones, kurie yra kilę iš šio miesto ir vis dar juos garsina. Vadinasi, turi čia šaknų. Taip ir gimė pagrindinio elemento – šaknikių – idėja, kurią labai puikiai įgyvendinto L. Žutautė.
Tos šaknikes visai komandai taip patiko, kad planuojame idėją plėtoti toliau pasitelkdami įvairias tarmes, nes Šiauliai yra dar ir toks miestas, kuriame susiduria Žemaitija ir Aukštaitija. Vadinasi, tam yra rimtas pagrindas.
Tikriausiai niekas taip ir nežino, bet didžiausias „Šiaulių naktų“ paradoksas galbūt yra tas, kad pagrindinis jų organizatorius R. Ruokis yra visai ne šiaulietis ir jo šaknikes yra Klaipėdoje. Kodėl tiek daug atiduodi Šiauliams, bet ne savo gimtajam miestui?
Taip, aš gimiau Klaipėdoje, tačiau labai didelę savo gyvenimo dalį gyvenau, pradėjau kurti ir gana ilgą laiką kūriau Šiauliuose. Tad jaučiu poreikį ir apskritai, laikausi tokios filosofijos, kad būtina atiduoti tam tikrą duoklę tai vietai, kuri ir tau daug davė.
Ilgainiui mes susigyvenome su Šiauliais taip, kad tik nedidelė dalis žmonių žino, kad esu kilęs iš Klaipėdos, o didžioji dalis galvoja, kad esu šiaulietis.
Dar vienas motyvas, kodėl man tai svarbu, yra matoma Lietuvos miestų kultūrinė atskirtis. Nors tarsi siekiama orientuotis į regionus, tačiau ir plika akimi matyti, kad Vilnius viską turi, o daugelis kitų Lietuvos miestų – netgi tų, kurie pretenduoja vadintis didmiesčiais kaip Šiauliai – turi žymiai mažiau galimybių. Tad šioje vietoje reikia balanso.
„Šiaulių naktis“ galima laikyti puikiu tikros savanorystės pavyzdžiu, kuriame yra ir kartų pereinamumas, ir įvairios veiklos, ir erdvės augti. Ar lengvai pavyksta rasti bendraminčių?
Aš visada siekiu, kad mūsų gretose būtų ne tik savanorių, bet ir kuo daugiau iniciatyvių žmonių, todėl didelė laimė yra tai, kad jų yra, jie turi savo veiklas, supranta, ką daro ir ką nori daryti, realizuoja savo idėjas.
Jiems, kaip ir man, nesinori daryti bet kaip – norisi daryti gerai. Tam tikra prasme aš esu perfekcionistas ir man labai sunku dirbti su tais, kurie nėra perfekcionistai. Kita vertus, ir jiems tikriausiai būtų sunku su manimi. Todėl galiu sakyti, kad „Šiaulių naktys“ išties suburia labai panašius žmones, kurie nori viską daryti gerai, aukotis dėl bendro rezultato, degti juo, stengtis, mylėti savo darbą ar veiklą, fantazuoti ir nebijoti iššūkių.
Pasaulyje tokie žmonės yra laikomi keistais ir jų nėra daug, bet užtenka, kad ant jų laikytųsi pasaulis. Jie per kultūrą kuria pridėtinę vertę, kuri neišnyksta, o brangsta.
Tad galiu drąsiai pasakyti: „Šiaulių naktų“ bendraminčių komanda kasmet suremia pečius tam, kad mieste klestėtų kultūra, ir išties jie labai tvirtai laiko pasaulį.
„Šiaulių naktys“ visada palieka pėdsakus mieste. Ką paliko šiemet?
Tradiciškai po jų liko gatvės meno kūrinys – „Baltic murals“ darbas „A žinai, kur mana šaknikes“ ant pastato adresu Tilžės g. 170. Kasdien puošdami šiauliečių gyvenimą ir tapdami neatsiejama jo dalimi, tokie dalykai kuria labai didelę vertę, formuoja miesto veidą.
Žinoma, reikia nepamiršti socialinėse-kūrybinėse dirbtuvėse „Kilowac“ sukurtų darbų, kurie tradiciškai iškeliauja į socialines įstaigas.
Šiais metais ne tik šiame projekte, bet ir visose „Šiaulių naktyse“ buvo ryškus ir kitas socialinis momentas – parama kovojančiai sesei Ukrainai. Buvo remiami ir renginiuose dalyvaujantys menininkai, ir renkama tikslinė parama kariūnams.
O galvojant apie nematerialų palikimą, tai, ko gero, buvo pirmos „Šiaulių naktys“, kai teko išgirsti labai daug įvairių šiauliečių padėkų ir visiškai nesulaukti jokio pykčio dėl gyvos muzikos garso iki vėlyvos nakties (šypsosi – red.).
Tai buvo tryliktosios „Šiaulių naktys“ ir jei reikėtų jas išreitinguoti tame tryliktuke, kokią vietą skirtum?
Jei būtų galima pamiršti tas nemalonias finansines patirtis, kurios trikdė, tai būtų pakankamai aukšta vieta. Manyčiau, kad jos pretenduoja į geriausiųjų trejetuką.
Sunku įvardinti, kurios „Šiaulių naktys“ buvo pačios geriausios – galbūt pirmosios, kai su pusantro tūkstančio litų biudžetu pavyko užkurti miesto renginius dviems paroms. Tada taip niekas ir nesuprato, kaip viskas įvyko ir pavyko.
Nuo tų „Šiaulių naktų“ ir susiformavo komanda, o šiandien labai svarbu, kad turime ne tik tuos, kurie viską organizuoja, bet ir tuos, kurie viską įamžina – rūpinasi šventės akimirkų fiksavimu, filmavimu bei transliavimu medijoms.
Kokios bus kitų metų „Šiaulių naktys“?
Galiu pažadėti, kad jos tikrai neapsieis be siurprizų ir naujų projektų. Labai tikiuosi, kad pavyks atvežti į Šiaulius tokį pat galingą projektą kaip „Vilniaus pokeris“, kuris yra labai išskirtinis – retai rodomas ir nepasidaro taip paprastai. Bet žinoma, daug dalykų priklausys ir nuo turimo biudžeto.
Nesinorėtų žemesnio organizacinio lygio, norėtųsi kilti aukštyn, bet kiekvienai idėjai įgyvendinti reikia finansų. Tikiuosi, kad jų bus, o kartu – ir verslo supratimas apie kultūros poreikį ir esmę.
Kai galvoju apie kitas „Šiaulių naktis“, to labiausiai sau ir linkiu. Ir ne tik sau – kitiems renginių organizatoriams prodiuseriams taip pat, nes tik dirbantys šioje srityje gali geriausiai suprasti šiuos iššūkius.
Ačiū už pokalbį.
