Skrydis virš Vokietijos – pilnas netikėtumų
Vokietijoje pilotus pasitiko pirmos kalvelės ir kalnai, nelygus reljefas, kuris yra neįprastas Lietuvos sklandytojams. „Europa yra labai graži. Man labai gražu skristi virš miškingų kalvelių ir mažų Vokietijos miestelių, kur matosi pilys, senamiesčiai, vynuogynai. Vaizdai kaip iš pasakos“, – sako komandos kapitonas, sklandytojas A. Šimoliūnas.
Tiesa, nepaisant gražių vaizdų, skrydis per Vokietiją tapo nemenku iššūkiu patyrusiems pilotams. Oro sąlygos per pirmą skrydžio savaitę buvo itin sudėtingos. Visoje Europoje užėjusi didelio karščio banga, siaučia audros ir tokiomis sąlygomis skristi yra sudėtinga. Daugelio vietos sklandytojų teigimu, tokių prastų orų rugpjūtį seniai nebuvo. Anot A. Šimoliūno, dideli karščiai sklandymui ir padeda, ir trukdo.
„Didžiausias minusas skrendant tokiais orais yra tas, kad kontrastas tarp dienos ir nakties temperatūrų yra mažas. Sklandymui reikalingos vėsios naktys ir karštos dienos. Skirtumas turėtų būti 15 laipsnių, o dabar naktimis temperatūra siekia 17-18°C laipsnių, dienomis – iki 25-30°C laipsnių. Tai lemia, jog kilimai yra silpni, o debesų padas (nematoma apatinė debesų riba) – žemas, vieną dieną siekė vos 500 m.“, – sako komandos kapitonas.
Pilotai pirmas 6-ias skrydžio dienas, nuskrisdami 200-300 km., judėjo skrydžio tikslo link, tačiau rugpjūčio 17 d. skrydis buvo atšauktas dėl artėjančios audros.
„Vertinant skrydį virš Vokietijos, sunkiausia dalis buvo pakilimas iš Volkleshofe aerodromo, iš kurio pakilome tik iš antro karto. Net ir pakilus visai nebuvo oro ir nuskridę vos 30-50 km., turėjome leistis netoliese esančiuose aerodromuose. Gerai Vokietijoje yra tai, kad sklandymas čia labai populiarus ir sklandymo klubai išsidėstę kas 50 km., tad rasti aerodromą, kuriame galėtume nusileisti pablogėjus oro sąlygoms, buvo paprasta “, – sako A. Šimoliūnas.
Rugpjūčio 19 d. sklandytojai ir antžeminė skrydžio komanda iš trečio bandymo sieks palikti Vokietiją ir kirsti Šveicarijos sieną. Šios šalies komanda kirsti neplanavome, tačiau daug dalykų sprendžiame čia ir dabar, pagal tos dienos oro sąlygas. Dienos tikslas yra už 300 km. nuo Musbacho aerodromo esantis Zveisimeno aerodromas, o jei jo pasiekti nepavyks, pilotai tūps Langenthalio aerodrome, iki kurio yra 250 km.
Šioje kelionėje nežinomybės dar daugiau nei įprastai sklandyme
Skrendant tolyn į Vakarus nežinomybės daugėja. Atsiveria nauji reljefai, oro masės ir kalnai, kurie nėra įprasti Lietuvos pilotams. Pasaulio jaunimo sklandymo čempionato prizininkas, sklandytojas I. Bitinaitis sako, kad nežinomybės tokioje kelionėje dar daugiau nei įprastai sklandyme.
„Mes kiekvieną kartą skrendame į naują orą, niekada negrįžtame ten, kur žinome, kaip reikia skristi. Taip yra žymiai sudėtingiau skraidyti nei įprastai savo regione, ypač, kai yra tokie prasti orai, kaip dabar. Skraidant vietovėse, kurias pažįsti, nors esant prastam orui, 400 km. atstumą skrendi per daug nenutoldamas nuo savo aerodromo, per tą pačią oro masę, o kai maršrutas yra išsidėstęs linija, tai gaunasi, kad mes pereinam labai daug skirtingų reiškinių, kurie kartais būna visai netinkami sklandymui“, – sako Ignas Bitinaitis.
Jam antrino ir S. Uždavinys, sakydamas, kad kuo toliau, tuo labiau pilotai susiduria su jiems visiškai nepažįstamomis vietomis ir jos kiekvieną dieną kinta. Nuolat besikeičiančios sąlygos kelia daug naujų klausimų, kurie nėra įprasti lygumose įpratusiems skraidyti pilotams.
„Pavyzdžiui, skraidydami Lietuvoje mes žinome, kad skristi virš miškų, ypač vakarais, yra gerai, nes ten dažniausiai galima rasti termikus, o šiuo metu priešingai – aplinkui vaikšto audros, nulyja ir miškai lieka vėsūs dar ilgą laiką. Vokietijoje daug paaukštėjimų, nu ir kas kad padas didesnis, bet ir kalvos aukštesnės. Optimizmas nekrenta, nors tikrai nėra lengva išlaikyti pozityvą. Į priekį veda noras išlipti iš neįmanomo ir pasiekti tai, ko niekas kitas nėra įgyvendinę“, – sako S. Uždavinys.
A.Šimoliūnas sako, kad nors nežinomybė su kiekvienu etapu šiame skrydyje daugėja, skristi yra labai įdomu. Kiekviena diena skirtinga, keičiasi vaizdai, orai, valstybės, tad skristi neatsibosta. Tiesa, skrydis virš kalnų neramina visus pilotus.
„Baugūs tie kalnai. Sklandymas kalnuose – kaip alpinizmas, turėsime kopti į kalnus. Stengsimės nelįsti į kalnus, kuriuose nėra slėnių, nes mums svarbu žinoti, kur galime tūpti“, – prieš skrydį virš kalnų sakė A. Šimoliūnas.
