Lietuvoje nejaučia jokios atskirties
Eyadas Alali iš gimtosios Sirijos pabėgo tada, kai buvo priverstinai pašauktas į kariuomenę. Pasirinkimo neturėjo – privalėjo eiti kariauti arba bėgti ir bandyti įsitvirtinti svetimoje šalyje. Atsiradus galimybei pabėgti į Europą per Baltarusiją, ja pasinaudojo ir taip atsidūrė Lietuvoje. Tik atvykus 38 dienas teko praleisti pabėgėlių palapinių miestelyje. Žmona buvo nėščia ir po kiek daugiau nei mėnesio šeima buvo perkelta į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą. Beveik 4 mėnesius praleidę pabėgėlių priėmimo centre, atsikraustė į Naujininkų pabėgėlių centrą Vilniuje, kuriame taip pat praleido 4 mėnesius, per kuriuos šeimos vyrui, padedant integracijos vadybininkams, pavyko rasti darbą jordanietiškoje kepykloje. Susidraugavus su savininku ir su jo pagalba, netrukus pavyko rasti ir išsinuomoti butą Vilniuje. „Mes iš karto puikiai susidirbome ir radome bendrą kalbą. Greitai padėjau jiems rasti butą Šeškinėje, kuriame šeima gyvena jau daugiau nei metus laiko“, – pasakoja kepyklos savininkas M. Alazzamas.
Pats E. Alali sako, kad greitai adaptavosi gyvenimui Lietuvoje, nejaučia nei diskriminacijos, nei atskirties ir šalyje jaučiasi puikiai, tačiau dėl kalbos barjero ir žinių apie sistemą Lietuvoje stygiaus sunkiausia susitvarkyti įvairius dokumentus. Todėl jau daugiau nei metus laiko E. Alali šeima turi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) skirtą integracijos vadybininkę, padedančią šeimai integruotis Lietuvoje, susitvarkyti reikalingus dokumentus bei teikiančią šeimai asmenines informacinio pobūdžio konsultacijas. „Lietuvos Raudonasis Kryžius taip pat organizuoja lietuvių kalbos kursus, kuriuose dalyvaujame ir kartu su žmona stengiamės kuo greičiau išmokti kalbą, tada ir tvarkytis patiems bus paprasčiau“, – sako E. Alali.
Šeima mokosi lietuvių kalbos ir stengiasi būti kuo savarankiškesni
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus integracijos vadybininkė Viktorija Pavydytė, dirbanti su Eyado Alali šeima ir padedanti jiems integruotis Lietuvoje sako, kad ši šeima – pavyzdys, kaip žmonės turėtų stengtis norint sėkmingai integruotis Lietuvoje: „Abudu – tiek vyras, tiek žmona, kruopščiai mokosi lietuvių kalbos, moko ir savo sūnų, kuris kaip tik rugsėjį eis į pirmą klasę. Jie stengiasi ir su manimi kalbėti lietuviškai, susitikimų metu stengiuosi kalbėti kiek įmanoma buitiškesne lietuvių kalba, džiugu, kad kartais net ir vertėjo pagalbos nebereikia bendraujant. Vyras šią vasarą laikys lietuvių kalbos I kategorijos egzaminą“.
Eyado Alali 1,5 metų dukra gimė jau Lietuvoje ir rudenį pradės eiti į darželį. Vyresnysis sūnus – 6 metų, rugsėjį bus pirmokas lietuviškoje mokykloje, šiais metais ėjo į paruošiamąją klasę darželyje. „Būna, kad kartais paskambina darželio auklėtoja, aš pavertėjauju, auklėtoja visada Eyado sūnų giria, sako, kad labai geras ir gabus vaikas. Puikiai draugauja ir susišneka su kitais vaikais, labai greitai mokosi, jis čia pritampa“, – už kolegą ir jo šeimą džiaugiasi kepyklos savininkas.
Įvairiais su vaikais susijusiais klausimais šeimai padeda ir LRK integracijos vadybininkė Viktorija. „Abudu vaikai nuo rudens pradės lankyti ugdymo įstaigas, tad pagalba tvarkantis dokumentus jiems reikalinga. Kai mažoji dukra pradės eiti į darželį, su žmona nutarėme, kad daugiau investuosime į žmonos veiklas ir įgalinimą. Šiuo metu ji intensyviai mokosi lietuvių kalbos, vėliau pradėsime ieškoti jai kokių nors profesinių kursų arba darbo, kurį galėtų dirbti. Ši šeima nuostabi. Stengiasi viską daryti patys, tik pasiklausia manęs, kur kreiptis, paklausia patarimų, bet abu nuoširdžiai nori ir stengiasi būti kiek įmanoma labiau savarankiški“, – džiaugiasi V. Pavydytė.
Norėdamas padėti integruotis – samdo pabėgėlius
Šeimai daug padeda ir kepyklos šeimininkas, Eyado darbdavys Motussemas Alazzamas, noriai pagalbą teikiantis ne vienam pabėgėliui, siekiančiam įsitvirtinti Lietuvoje. „Aš – lietuvis. Čia gyvenu jau 26 metus, todėl laikau save lietuviu“, – sako beveik be akcento, puikiai lietuviškai kalbantis M. Alazzamas. Dar 1997 m. gimtojoje Jordanijoje pamatęs skelbimą, kuriame užsieniečiai kviečiami studijuoti Lietuvoje, ilgai nedvejojęs čia ir atvyko. „Net neįsivaizdavau, kas ta Lietuva. Atsiverčiau žemėlapį, pamačiau, kad šalis – Europoje, klimatas – vėsus ir pamaniau, kad toks variantas man tinka. Atvykau mokytis elektronikos Vilniaus Gedimino Technikos universitete ir jau antrame kurse susipažinau su savo žmona. Baigęs mokslus buvau grįžęs į Jordaniją, bet labai greitai supratau, kad visgi mano vieta yra čia, Lietuvoje. Šiandien sėkmingai gyvename Vilniuje, turime 2 vaikus ir verslą“, – pasakoja M. Alazzamas.
Tiesa, Motussemas sako, kad verslo pradžia buvo nelengva, kadangi kepyklos atidarymą sutrukdė prasidėjęs karantinas. Įranga buvo paruošta, darbuotojai surasti, bet planai visgi buvo sujaukti prasidėjusios pandemijos. Tačiau vyras ryžto neprarado ir padrąsintas šeimos narių, kepyklą visgi atidarė karantinui pasibaigus. M. Alazzamas pasakoja suprantantis, kad pabėgėliams integracija yra sudėtinga ir dėl kalbos barjero daugelis lietuvių darbdavių nenori priimti kitataučių, todėl jam gimė mintis pačiam samdyti pabėgėlius. „Susisiekiau su migrantais dirbančiomis organizacijomis, kreipiausi ir į Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir bendradarbiaujant su organizacija pasamdžiau pirmąjį pabėgėlį iš Sirijos. Jis puikiai išmanė rytietiško maisto gaminimą, todėl kartu su juos eksperimentavome, ieškojome geriausių receptų ir kūrėme meniu. Tada ir toliau bendradarbiaujant su organizacijomis ieškojau daugiau darbuotojų pabėgėlių. Jie puikiai išmano mūsų virtuvę, o aš duodu jiems stabilų darbą, todėl nauda yra abipusė“, – sako M. Alazzamas. Šiuo metu kepykloje dirba 9 žmonės, tačiau komandą netrukus papildys dar 2, tad iš viso bus 11 darbuotojų ir visi jie – pabėgėliai. „Jie patenkinti darbu pas mane, o aš – patenkintas savo komanda“, – džiaugiasi sėkmingą verslą sukūręs Motussemas Alazzamas, svariai prisidedantis prie sklandžios pabėgėlių integracijos Lietuvoje.
