Išskirtinis kūrinys – kartu ir puiki proga išgirsti garsiausiose Europos operos teatruose dainuojantį sopraną Lauryną Bendžiūnaitę, kuri Lietuvoje – retas, bet labai laukiamas svečias. Čia ji ne tik džiaugiasi koncertuodama kaip operos solistė, bet ir inicijuoja edukacinius projektus. Šiemet L. Bendžiūnaitė drauge su režisieriumi Fredericu Wake-Walkeriu Neringos vaikams pristatė laimėjimus pelniusią Didžiosios Britanijos meninę-edukacinę programą „Žaibo operos“, kurią vainikavo gegužę Juodkrantėje įvykusios vaikų operų premjeros.
Lauryna, didelis džiaugsmas bus vėl Jus išgirsti dainuojant Lietuvoje. Papasakokite, kuo gyvenate šiuo metu?
Man didžiausias džiaugsmas dainuoti namuose. Ir to džiaugsmo išties daug prisirpo. Ką tik „žaibavome“ su pajūrio vaikais trumpąsias operas. „Žaibo operos“ (angl. „Snappy Operas“) – tai Didžiosios Britanijos „Mahogany Opera“ kompanijos vaikų operos projektas, kur vaikai kuria, dainuoja, vaidina – žodžiu, daro visa tai, ką ir vyresni jų kolegos operos teatruose, tik čia jie turi daugiau laisvės ir yra tikri projekto „vairuotojai“. Tikslas – užkrėsti šiuo virusu visą Lietuvą, kad kiekviena mokykla turėtų galimybę perimti šią metodiką ir vėliau pati vykdyti panašius projektus. Kūrybingumas yra brangiausiai apmokama bet kokio šiandienos specialisto savybė. Trumputės operos savyje talpina visa, ko reikia šios galios pažadinimui ir kultivavimui. Taip, svajonė didelė ir nepatogi, pinigų neuždirbsi, tik amžinai nešiosiesi širdyje nepamirštamas vaikų dainas, jų drąsą ir proveržį. Kam nors pardaviau, kas nors dar su mumis?
Birželio 10 d. LVSO vasaros festivalyje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite C. Orffo „Afroditės triumfą“. Tai – pirmoji Jūsų pažintis su šiuo kūriniu, ar yra tekę jį atlikti anksčiau?
Esu atlikusi visas tris C. Orffo kantatų trilogijos dalis: „Carmina Burana“, „Catulli Carmina“ ir dabar jau antrą kartą dainuosiu „Afroditės triumfą“. Tai – nemažai vokalinių iššūkių kelianti soprano partija, pilna diapazoninių špagatų ir netikėtų tonacijos pasikeitimų. Vienu žodžiu, kaip tik tai, ką aš valgau pusryčiams (juokiasi). Jei trumpai, šis kūrinys – tai vestuvių ceremonija-procesija, kurią vainikuoja grožio ir meilės deivės Afroditės pasirodymas.
Kokie Jūsų tolimesni planai? Vasarą laukia daugiau poilsio ar kūrybinių darbų?
Po graikiškų Afroditės dejonių nersiu į saugius W. A. Mozarto vandenis – kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atidarysime Tytuvėnų vasaros festivalį, tuomet lauks „Deal Festival“ su barokinės muzikos orkestru „The English Concert“, diriguojamu Trevoro Pinnocko, ir, žinoma, W. A. Mozartas. Tuomet įkvėpsiu ir pulsiu mokintis. Laukia sugrįžimas į „Anima Mundi Festival“ Pizoje, Italijoje, su F. Mendelssohno simfonine kantata „Šlovinimo giesmė“ ir 42-ąja psalme „Wie der Hirsch schreit“. Iškart po to – kelionė į Tokiją, Japoniją, kur lauks du koncertai su ta pačia programa. O tuomet desertui – K. Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tokie mano artimiausi keli mėnesiai. Šiuo metu gyvenimo tempas labai didelis, tačiau būtinai rasiu laiko įkrauti saulės baterijas prie jūros – kas ten žino, gal Baltija pašils iki įmanomos maudytis...
Kaip mėgstate ilsėtis?
Žinoma, turi būti jūra, karšta, baltas smėlis, vakarienei žuvies ir vėjuota. Šiuo metu aš visai neišranki – jeigu mano atžalos suvalgo tai, kas įdėta lėkštėje, ir tam užtenka tik kokių dvidešimties paraginimų, fiksuoju tai kaip šventę ir mikro atostogas.
