Pokalbį ponas Saulius pradeda klausimu: „Kaip atsiradau Jūsų akiratyje?“ – „Žiūrime Jūsų įdomią laidą. Įsivaizduoju, kiek darbo įdedate kaskart parengdamas po tris epizodus.“ – „Visi įdeda darbo, išskyrus mane. Tai – žiauriai malonus užsiėmimas. Jaučiuosi apdovanotas į karjeros pabaigą. Dar penkiolika metų galiu kai ką aktyviai daryti. Visada atrodė: kai priartėsime prie tos ribos, įvyks stebuklų medicinos srityje. Neseniai perskaičiau monografiją apie Lietuvos kariuomenę, jos įvade rašoma, kad karas yra nuolatinė žmonijos būsena, o trumpos taikos pauzės – retos išimtys. Kai suvoki, kad patekome į gerą laiką be karo, kai gali tikėtis, kad ne tik sąnarius ar dantis atkurs, širdį du kartus persodins, gyvensime ilgai, pasijunti beprotiškai laimingas. Bet vis tiek yra toji žiauri riba... Man buvo linksma ir liūdna žinoti, kad žmogus galėtų išgyventi pusantro šimto metų...“
Jums ką tik skambino, tarėtės dėl paskaitos. Turėjote dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, tiesa?
Iš kur žinote? Pabėgau nuo rimtų paskaitų skaitymo VDA ir labai džiaugiuosi.
Neleiskite man kalbėti ir atleiskite, kad daug šneku. Nuo vaikystės buvau pravardžiuojamas Seneliu. Man patiko juo būti. Buvau labai mylimas vaikas. Dviturtis, turiu jaunesnį brolį. Tėvai mudu mylėjo, sakyčiau, liguistai: buvome popinami, lepinami, saugomi nuo visokio blogio, užaugome gerais žmonėmis. Bet gal kiek tingokais. Visada žinojau, kad kada nors ateis toji paskutinė valanda. Atsimenate istoriją apie bobutę, kuri vos nenumarino fotografo? Matavosi, kaip karste atrodys, apsirengė velionei skirtą suknelę, atsigulė į karstą, o užsakymą gavęs fotografas atėjo įamžinti „mirusiosios“. Pliauškino, pliauškino, močiutei nusibodo, atsisėdo ir pareiškė: „Kiek galima?!“ Fotografą ištiko širdies smūgis.
Tai apie tą senelystę: niekada neįsivaizdavau, kaip bus su manimi atsisveikinama, bet visada žinojau, kad yra laiko atkarpa – konkreti ir aiški. Man patiktų žinoti, kiek liko. Labiau mobilizuočiausi.
Man patinka būti vaiku. Nepatinka antsvoris, į palėpę sunku kabarotis. Vis dar jodinėju, gėdingai sunku įkelti koją į balnakilpę. Kai žinai apie savo pabaigą, lengviau kenti kančias, džiaugsmai tampa didesni, yra ramiau. Paprastai žinai, kad po vasaros bus žiema, po gėrio bus negėris, nes kitaip nebūna. Anksti apie tai perskaičiau knygose ir visiems porindavau, tad mane ir pradėjo pravardžiuoti Seneliu. Dėl to muštis nereikėjo. Kiekvienoje kiemo gaujoje buvo tokių, kurie nesimuša, daugiau žino, tai jiems buvo leidžiama nedalyvauti peštynėse, man tai patiko. Nors esu kelis kartus gavęs į skudurus ir nesugebėjęs apsiginti.
Kai tarėmės dėl susitikimo, sakėte, kad savaitgalis – anūkų diena. Jau esate tikras senelis? Ar nepavargstate su jais duodamasis?
Pastaruosius keletą metų jokių darbų nedirbu, nuostabiai gyvenu. Tai – gyvenimo neteisybė. Vargšės mamos – jų atsakomybė yra begalinė. Vaikelio laukimas, gimimas – didžiulė fizinė kančia. Lyg koks dešimtmetis neseniai sužinojau, kaip atsiranda menstruacijos. Buvau nustebęs, kai man apie tai papasakojo. Esu senelis vaikas. Ir anūkus ne pats pagimdžiau. Jie ne mano genetiniai, tai Editos (Editos Mildažytės – aut. past.) anūkai, bet taip pat ir mano. Jų yra keturi, aktyviai bendraujama su trimis – sąmoningais ir protingais. Merginai beveik aštuoneri, kartą, norėdamas pradžiuginti, pasakiau: „Marija, tu jau beveik senutė.“ Įsižeidė. Kiti du – penkerių ir pusketvirtų. Su vaikais yra be galo gera: susitinka modernybė ir patriarchalizmas.
Esu laimės kūdikis. Man visada žiauriai sekėsi. Žinoma, buvo ir duobių, ir nepavykusių projektų, bet iš esmės dėl nieko negaliu skųstis. Gal trims mano vaikams dėl to širdį skauda, nes yra neteisybės. Tik jaučiuosi nieko neapiplėšęs. Gavau ir gaunu viską ne todėl, kad imu, o kad esu laimės kūdikis.
Ką veikiate su anūkais?
Vaikštome po Užupį, einame į „Lėlės“ teatrą, važiuojame į zoologijos sodą, skaitome knygas, piešiame. Visada turime parengę veiklos planą. Močiutė yra skanumynų gamintoja, Edita žiauriai skaniai gamina. Todėl aš ir išstorėjau. Ji yra pratusi didelei šeimai ruošti maistą. Ir kai ta šeima sumažėjo iki manęs, tai viskas teko man. Kai atvyksta anūkai, jai yra didelis džiaugsmas mažuosius skanumynais palepinti.
Biblijinis Saulius Paulius... „Grįžo Saulius žemę aręs...“ Nors iki žemės Jums turbūt toli. Tiesa, dabar su Edita užmiesčio ūkyje turite žemės ir galbūt įkišate rankas į tas gražiai sukaltas lysves?
Nuvilsiu – ne. Su Edita yra stebuklas... Ilgai maniau, kad moterys yra reguliuotojos. Tokia jų misija, nes jos velka sunkią atsakomybių, visokių iššūkių naštą. Tačiau vienos – demonstratyvios reguliuotojos, o Edita yra ta, kuri nereguliuoja. O jeigu ir taip, tu nesijauti jaunesniuoju partneriu, net gal toks ir būdamas. Manau, laimingos poros yra tos, kur vyras ir moteris jaučiasi lygūs.
Esu išsiskyręs, bet santykiai su vaikais – idealūs. Su vaikų mama – santūrūs ir minimalūs. Skyrybos – ne mano iniciatyva. Visi vyrukai linkę pasakoti, kad skiriasi tik moterys, o dalis moterų tai pripažįsta. Nes jos racionalesnės už mus. Kai nebeįmanoma su žmogumi būti, moterys skiriasi.
Bet juk nesate blogai besielgiantis žmogus, gyvendamas santuokoje nesvetimavote?
Provokuojate? Atsakau – aš esu sau nuostabus (matote, kaip giriuosi), esu reto kuklumo, drovus (čia maivausi), mylėtas numylėtas, užaugęs idealiomis sąlygomis, sėkmės lydimas. Tai čia aš taip galvoju. Gal kam nors ar buvusiems artimiesiems aš visai kitaip atrodau.
Ar buvo taip: Jūsų kelyje nušvito Edita ir pasukote paskui šį spindulį?
Liežuvautojus nuvilsiu. Vedžiau 1993 metais, o išsiskyriau 2016 metų pradžioje. 2014–2016 m. dirbau Lietuvos ambasados Izraelyje kultūros atašė. Ten gyvenau vienas. Mūsų su žmona santykiai jau nesiklostė. Matyt, tada susidėjo visi taškai, atstumas parodė, kad nebūtina gyventi po vienu stogu. Ir vaikai jau buvo paaugę...
Kaip Jūsų skyrybas išgyveno vaikai?
Vyriausiajam Kasparui dabar 27-eri, Bernardui Konstantinui – 22-eji, Suomai Onai Aleksandrai – 20-imt.
Vaikai buvo sąmoningi, kūrė savo gyvenimus. Vyresnėlis Kasparas buvo labai prie manęs prisirišęs, kiti du pasakoja, kaip mes kartu kur nors važiuodavome, ką veikdavome. Jie mūsų buvimą prisimena savaip, aš gal kiek kitaip. Jiems tėvų skyrybos atrodė bėda, kuri gerai baigėsi. Dukra yra sakiusi, kad jos bendraklasių tėvai beveik visi išsiskyrę.
Trys mano vaikai – labiausiai pavykę mano gyvenimo projektai. Man pasisekė, kad jie yra mano draugai.
Kaip pasikeitė laikai ir koks stebuklas – mūsų tėvai turi proanūkių! Editos anūkai, kai pradeda skaičiuoti, kiek jie turi senelių, močiučių, yra šakės. Aš buvau augintas ortodoksiškoje katalikiškoje patriarchalinėje šeimoje, kad ir kaip juokingai tai skambėtų mūsų laikais.
Turite žydiško kraujo?
Sakyčiau, visi lietuviai turi bent po lašą judėjų kraujo.
Gvildenate Izraelio ir Lietuvos kultūrinius ryšius, pasakojote apie tai, kad Izraelio vėliava yra sukurta Darbėnuose...
Tai visiems žinomas faktas. Atradimas, kad name, kuris identifikuojamas kaip Dovydo Volfsono, su bičiuliu Eugenijumi Bunka palėpėje radome krosnies likučių ir koklių, kurių ornamentai yra kitokie nei lietuviški. Vienas iš tokių koklių dabar yra Knesete. Prieš keliolika metų Seimo pirmininkas nuvežė dovanų Kneseto vadovui vieną iš koklių, paimtų iš D. Volfsono namų, to paties, kuris pasiūlė Izraelio vėliavos vaizdą ir piniginį vienetą vadinti šekeliu.
Izraelyje man buvo didelis atradimas, kad judėjai nėra tauta. Tai konfesija – religinė grupė, turinti specialių tautinių bruožų.
Mano šeimoje pasakojama, kad žydiško kraujo turime.
Kas Jūsų tėveliai?
Mano tėčiui stuktelėjo 91-eri, jis – labai guvus, stiprios sveikatos. Hidroinžinierius, vienas pirmųjų Lietuvoje statė tvenkinius, augino žuvis. Mama – biologė, jai 87-eri. Susipažinusi su tėčiu ir pradėjusi mus auginti ji nusprendė neberašyti mokslinių darbų, tapo chemijos dėstytoja. Vėliau dirbo tikybos mokytoja. Net keturi jos mokiniai tapo kunigais.
Religiniai jausmai yra tam tikros pasaulio tvarkos garantas. Mano tėvas sakydavo: „Tu prisiekei. Prisiėmei įsipareigojimus laimėje ir varguose.“ Pasaulį tvarko Dekalogas – nuostabus taisyklių rinkinys. Mano tėvai Dekalogo laikosi besąlygiškai, o aš, deja, su išimtimis. Jie nemelavo, nevogė, nesvetimavo, stengėsi kitiems nedaryti to, ko patys nenorėjo, kad jiems darytų.
Sakote, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ nebūtų, jeigu nebūtų Editos. Kodėl?
Ji privertė mane. Buvau laisvuoju redaktoriumi jos įdomioje laidoje „Lietuvos kolumbai“. Dirbdamas pamačiau, kad Edita yra nuostabus žmogus. Ji patarė: „Daryk savo laidą, esi geras pasakotojas.“ Edita man daug padeda: ji ir prodiuserė, ir redaktorė, ir vairuotoja, kartais ir operatorė. Ką tik grįžome iš Balio. Ten Edita filmavo žvejus, kitus mums tiksiančius epizodus.
Yra daugybė įdomių dalykų, kuriuos verta pasidėti į savo krepšį. Kodėl daiktai? Štai servetėlė. Paėmęs ją gali kalbėti apie celiuliozės pramonę, miškų ūkį, balinamąsias chemines medžiagas, išradimus, popieriaus vandens ženklus, reljefų gamybą... Bet koks daiktas diktuoja dešimtis temų. Šią laidą gerai kurti, kai esi pagyvenęs jaunuolis. Jau šį bei tą žinau, esu menotyrininkas...
Norėjote kurti meną, o pasirinkote studijuoti menotyrą. Kodėl?
Įsivaizdavau, kad dailės srityje galiu kai ką nuveikti. Tėvų iniciatyva mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, bet ryškiu kūrėju nebuvau, mane domino daug sričių. Bičiulis menotyrininkas Ernestas Parulskis yra sakęs: „Tu esi oralistas.“ Man lengva kalbėti. Mano dėstytojas mokykloje grafikas A. Každailis pasakė: „Tu esi gabus, gal net talentingas, bet ne genialus. O mūsų srityje reikia būti genialiam.“ Jis patarė rinktis menotyros studijas. Man patiko ir studijuoti (praktika „Ermitaže“), ir studentauti.
Vienu metu dirbote restauratoriumi?
Studijavau vadinamojoje gudručių grupėje. Iš penkto kurso už savo griekus turėjau išeiti į kariuomenę. Po karinės tarnybos grįžau išpirkęs kaltes į penktą kursą, gavau diplomą ir nuėjau ieškoti darbo į tuometinį Paminklų restauravimo trestą. Ten dirbo įvairių asmenybių. Tarp jų – politikas G. Kirkilas, disidentas V. Bogušis. Vadovai man pasiūlė pasirinkti, ką norėčiau toje įstaigoje veikti. Tapau auksuotoju. Paskui keitėsi laikai, panorau atidaryti galeriją. Su studijų draugais ir N. Rutkiene įkūrėme galeriją „Vartai“. Vėliau su bičiuliu bendramoksliu Valentinu Gyliu atidarėme „Lango“ galeriją, su kitais bičiuliais šalia – muzikinį klubą. Buvome jauni ir pasiutę, darėme tai, ką norėjome. Inicijavome paminklų Frankui Zappai, Johnui Lennonui, „Lituanikos sparno“, „Užupio angelo“ ir kitų statybas. Ilgainiui supratau, kad komercinė galerija – ne man, nesu verslus, man patikdavo rengti parodas, kiti procesai, bet būdavo savaip gėda pardavinėti meno kūrinius. Šeštadieniais, kai galerijoje dirbdavau vienas, daug kūrinių esu padovanojęs.
Gavau pasiūlymą dirbti Kultūros ministerijoje ministro patarėju, vėliau – valstybės programų koordinatoriumi. Signatarų namai, prakalba iš balkono, Liepos 6-osios šventės, gyvosios istorijos programos, Kultūros rėmimo fondas, M. K. Čiurlionio instituto gimimas (buvau jo direktoriumi) – mūsų komandos veiklos vaisiai.
Vėliau tapau Vilniaus Rotušės ceremonmeisteriu ir valdytojo pavaduotoju. Buvau tarsi Rotušės veidas, dėl neįprasto pareigų pavadinimo mane vadino koncertmeisteriu, oberkelneriu, kamerdineriu (juokiasi). O paskui įvyko stebuklas – 2013 metų pabaigoje sulaukiau pasiūlymo padirbėti diplomatinį darbą Izraelyje. Baigiantis misijai į Izraelį atvažiavo Edita Mildažytė daryti reportažų laidai „Lietuvos kolumbai“. Aš jai talkinau. Mes buvome pažįstami per Nomedą Marčėnaitę ir Marių Jonutį – Edita ir a. a. Gintautas buvo jų draugai. Mes buvome geri pažįstami, esame dalyvavę jų vestuvėse, viešėjau jų namuose.
Kada sustiprėjo draugystė su Edita?
Kai grįžau į Lietuvą, namų nebeturėjau. Keturiolikmetė duktė išsikėlė gyventi pas brolį Kasparą. Manau, vaikai nusprendė parodyti savo principus: jeigu jūs taip, tai ir mes taip. Vidurinysis sūnus mokėsi Vokietijoje, vyresnėlis studijavo, o buvusi žmona gyveno erdviuose buvusiuose mūsų namuose. Aš visur marmaliavausi ir sulaukiau Editos pasiūlymo dirbti jos laidoje. Mažose grupėse, kai jau esi be įsipareigojimų, kai susiduri su stebuklingu žmogumi, įvyksta ir kitokių nuostabių dalykų. Edita jau buvo našlė.
Dar kartą patyrėte nuostabų meilės jausmą...
O Dieve! Tikrai taip. Tai dar kartą įrodo, kad esu laimės kūdikis.
Niekada negyvenau nuobodžiai ar nykiai. Esu neortodoksiškas, bet tikintis žmogus. Man labai pasisekė, kad Edita taip pat yra tikinti. Tikėjimas – protingų, žmonijos patikrintų elgsenos būdų visuma. Mano tėvas mamą pamatė bažnyčioje. Darbo reikalais jis nuvažiavo į Telšius, o motina tuo metu ten dirbo ichtiologe. Ji buvo labai išvaizdi. Tėvas sekmadienį nuėjo į Telšių katedrą ir apako pamatęs nuostabaus grožio paną ilgomis kasomis. O dar ir vertybės tokios pačios. Jis išdrįso ją merginti. Ir iki šiol jie nuoširdžiai myli vienas kitą.
Su Edita vedate aukcionus?
Aukcionus vedu seniai, nuo 1992 metų. Rengdami aukcionus su Sauliumi Paukščiu rinkome pinigus F. Zappos skulptūrai. Kartą Kauno galva pakvietė mane vesti aukciono, ten buvo ir E. Mildažytė su Gintautu Vyšniausku. Ji, televizijos žvaigždė, ir aš vedėme juvelyrinių dirbinių aukcioną. Aš sau atrodžiau kietesnis už ją.
O dabar?
Dabar – ne. Ji nėra moteriška, ji tiesiog yra žmogus. Aš per daug savo gyvenime mačiau moteriškų moterų, tokių iš XIX šimtmečio literatūros. Edita yra racionalus žmogus, ji už mane kietesnė.
Esate vienas iš Užupio respublikos kūrėjų. Ten gyvenote?
Ne, negyvenau, dabar gyvenu. Užupyje atsiradau 1974 metais. Mano mylimas bendraklasis apsigyveno Užupyje, kai pastatė Dailininkų namus su dirbtuvėmis tuometinėje Marytės Margytės gatvėje. Ten įsikūrė kūrėjų šeimos. Su Vilmantu Adomoniu (skulptoriumi) draugavome, tai ten dažnai lankydavausi. Užupis tais laikais buvo visai kitoks... Dabar gyvenu Užupyje, šalia gimnazijos. Prieš ketvirtį amžiaus susipažinęs su režisieriumi, dainų autoriumi Romu Lileikiu įsitraukiau į užupiečių veiklą, statėme Angelą, įkūrėme Užupio respubliką.
Esate kolekcininkas ar daiktų kaupikas?
Esu daiktų rinkėjas. Kaupiku mane vadina Edita. Nuostabu, kad yra laida „Daiktų istorijos“. Nes įdomesnė – pasakomoji, o ne materialioji dalis. Studijavau menotyrą, mačiau nuostabių dailės, istorinių artefaktų rinkinių. Tapo aišku: dabar asmeninis kolekcionavimas – beprasmis užsiėmimas. Todėl aš į tai žiūriu rimtai! Žinote trolio Mumio istoriją? Jis rinko savo pasaulio pašto ženklus. Surinko visus. Ir gyvenimas tapo beprasmis. Tada juos sunaikino ir pradėjo rinkti gėles. Rinkimo procesas yra nuostabus, bet jei jis baigtinis? Kas toliau?
Rinkote net saldainių popierėlius? Jauniausiam popierėliui – 120 metų?
Taip, bet dabar turiu ir jaunesnių. Jau raudonojo laiko dalykai tampa įdomūs. Buvau pirmasis saldainių popierėlių viešas rinkikas. Dabar atsirado daugiau rinkėjų, pakilo kainos. Neseniai viename iš Vilniaus aukcionų pardavinėjo Rusijos imperijos laikų saldainių popierėlius, kainos rimtos.
Popierėlius turiu, vis dar juos renku. Nuostabu: daug kas pasikeitė, bet yra prisiminimų. Grįžti iš egzotiškos salos, gali parsivežti koralų nuolaužų, iš kurių tos salos smėlyje Kovo 11-ąją su Edita sudėjome žodį „Lietuva“. Gyvenu jos namuose, kur vietos yra ir mano rakandams. Ir tas nuolaužas parsivežėme.
Vis dar įlendu į apleistus, skirtus griauti namus. Ir po mūsų pokalbio važiuosiu į Šnipiškes, kur yra du namai be langų ir durų, ten jau randu netikėčiausių dalykų. Parengsime laidą apie Vytautą Putną, raudonąjį generolą, kurį stalinistai nužudė 1938 metais. O apleistame name radau būtent Putnos dokumetus.
Ar tiesa, kad net šiukšlių konteineriuose randate vertingų daiktų, pavyzdžiui, XVIII a. knygų?
Esu radęs ir šio to vertingesnio, bet dabar į konteinerius nelipu – per aukšti. Džiaugiuosi, kad rengiame laidą „Daiktų istorijos“, nes taip pamažu galima atsisakyti daiktų. Papasakoji apie juos, parodai, nugula į „Mediateką“ ir lengviau atsikvėpi. Taip pat, kaip man būdavo smagu patikrinti kiekvieną apleistą namą ir įsitikinti, kad ten nebėra nieko įdomaus. Tiesa, dėl tų laidų ištiko viena bėda: dalis žmonių mane pažįsta... Sako: „Aš tave pažįstu, ką tu čia darai?“ Inkognito gali įdomesnių dalykų aptikti, ramiai raustis, o būdamas viešesnis...
Pasakodamas „Daiktų istorijas“, atitinkamai apsirengiate. Dėvite raudonas ar galifė kelnes, švarką, kepurę, rankose sukiojate pypkę... Kartais būnate panašus į literatūrinį personažą detektyvą Šerloką Holmsą.
Aktoriumi nesugebėčiau būti, nesu disciplinuotas žmogus, man nusibostų. Atlikėju būti man nepatinka, patinka būti savarankišku kūrėju. Bet visada mėgdavau pavaidinti kokią nors epochą. Mudu su broliu žaisdavome – aš būdavau riteriu, generolu. O vėliau atsirado galimybė Užupio respublikoje pasinaudoti Kino studijos garderobu. Ne tik sėdėdavau balne, tradiciškai jodinėdavau po savo Respubliką vis kaip nors atrodydamas. Kadangi Edita leidžia man vilkėti kokią nors uniformą (kaip minėjote, šių yra keliolika), tai aš ir dvidešimtą kartą mūvėsiu galifė kelnes. Ir 29-ą būsiu su raudonomis.
Kiek laiko užtrunka sukurti „Daiktų istorijų“ laidą?
Maždaug pusantro mėnesio. Bet visos tos laidos – kaip silpno alkoholio gamyba – užraugiamos prieš tris mėnesius. Rankioji medžiagą, skaitai. Man pasisekė, kad turiu privilegiją sugalvoti ir pasiūlyti temą bei išraiškos būdą. Aš – brandus jaunuolis, visokio velnio kišenėse esu prikaupęs. Turiu naudingų užrašų knygučių. Pavartau, randu naujų temų, idėjų.
Kur toliausiai Jus yra nuvedusi ši televizijos laida?
Geografiniu požiūriu – į Indoneziją. Toliausiai laiku – kai formavosi Žemė, apie įvairius mineralus kūrėme laidą, apie laiko sąvokas. Daiktas yra raktas į mokslą, filosofiją, gali atskleisti asmenybę, istorinius įvykius, gamtos procesus. Tiesiog pasisekė sukurti tokią plačiai apimančią laidos koncepciją. Esu destruktyvus, bet man sekasi būti pozityvių žmonių apsuptyje. Edita taip pat yra laimės kūdikis, bet žiauriai daug dirbanti, kruopšti. Mano vaikystė – karališka, aš numylėtas, paauglystė – fantastinė, jaunystė – nuostabi. Jos gyvenimas – gerokai sudėtingesnis. Moters dalia apskritai yra nelengva. Vyrukams viskas paprasčiau. Kai manęs paklausia, ar norėčiau gimti moterimi – jeigu galima, nenorėčiau. Jaučiu likimo neteisybę moterų atžvilgiu. Viešpats Dievas žiauriai pasielgė. Vienai žmonijos daliai – vos ne viskas ir tra lia lia, o ant kitos pečių laikosi pasaulis. Žiauru.
Kokia Judviejų su Edita meilė?
Ir iracionali, ir racionali. Ir protinga, ir beprotiška. Keista: esu tipiškas vyrukas, bet niekada nemaniau, kad taip gali būti: tu keitiesi, raukšlėjiesi, traukiesi, išlenda charakterio nelygumai, elgsenos ypatumai, bet tu vis tiek myli, kas bebūtų. Viską gali atleisti. Kas yra tas didysis jausmas? Gyvenime yra juodumos, baltumos, pliusų, minusų, gėrio, blogybių proporcijos. Kai myli – gėrio, pliusų, šviesos žymiai daugiau negu kitų dalykų. Meilė turi šimtus atspalvių. Ką bedarytų asmenybė, kurią myli, žinai, kad šviesos joje yra daugiau negu tamsos.
Kuo Jus žavi Editos asmenybė?
Viskuo. Daugelį gražių dalykų ji daro tylomis. Pavyzdžiui, pusė Editos vaikų bendraklasių yra valgę jos namuose, esančiuose prie pat mokyklos.
Kad ir pagalba ukrainiečiams. Kas nors iš to pasidaro sau reklamą. Edita daro ir tyli. Ji mažai kalba ir daug daro. Nepriekaištauja, kai aš elgiuosi taip, kaip esu įpratęs. Šalia jos niekas nejaučia įtampos. Ji nuolat stengiasi padėti savo vaikams, darydama tai, kas jiems yra reikalingiausia ar svarbu. Šalia jos yra lengva, paprasta ir smagu būti. Ji gali supykti, bet moka ir atsiprašyti, ir atleisti.
Mildažytė yra fantastinė. Ir ji – ne apsimetėlė. Žinoma, ji pasako tiesiai šviesiai, su tokiomis moterimis susidūręs nebuvau. Man tai atrodė žiauru, mūsų pradžia buvo nelengva.
Keliais sakiniais
„Esu... laimingas. Sau pakenčiamas, kitiems gal įkyrokas.“
Moto: „Viešpats Dievas yra, ir aš esu laimingas.“
Ydos: „Esu labai plepus. Visos ydos, kokios tik būna, man yra būdingos.“
Vertybė: „Meilė man yra didžiausia vertybė.“
„Man praverčia atvirumas, trukdo priekabumas. Esu labai priekabus.“
Stalo knyga: „Šventasis Raštas.“
Pomėgiai: „Man viskas labai įdomu, išskyrus sportą, o sporte – išskyrus žirgų sportą.“
„Mane prajuokina tie, kurie nesuvokia, kad viskas yra labai paprasta.“
„Sendamas tampu sentimentalus, galiu susigraudinti net žiūrėdamas savo laidą. Skaičiau, kad naciai, žvėrys kitų atžvilgiu, pamatę naują savo kūdikėlio dantuką, pradėdavo bliauti...“
„Nepakenčiu veidmainiškumo. Bet pats esu veidmainiavęs. Sugalvojau pasiteisinimą: turėjau penkis, šešis skirtingus gyvenimus, visuose buvau vis kitoks.“
Meilė. „Kai pats myli ir tave myli. 1988 m. pajutau, kas yra Tėvynės meilė, kad visi esame broliai ir seserys.“
„Edita išmokė mane neskaityti jokių komentarų.“
„Man Edita yra mylima moteris.“
