Artėja 42-asis Jūsų gimtadienis. Ta proga norisi pasivaikščioti Jūsų įdomaus gyvenimo keliu. Koks dabar yra Jūsų laikas? Kas čia svarbiausia?
Jaučiu, senasis etapas baigėsi, einu į naują, nežinau, kur jis nuves. Neriuosi iš odos, bet dar neišsinėriau.
Jums teko praeiti ir gana duobėtų kelio ruožų, ir gražiai pakilti į kalną. Kokių tarpsnių nenorėtumėte pakartoti?
Nežinau, ar norėčiau bent vieną amžiaus tarpsnį pakartoti, nes jis jau buvo. Gyvenime patyriau nemažai sunkių momentų, kai sirgau depresija ir nežinojau, ką su tuo gyvenimu daryti. Labai savimi nepasitikėjau, pasitaikė žmonių, kurie įskaudino, manimi nepatikėjo. Tačiau supratau: dabartiniame etape esu todėl, kad man teko viską patirti. Sunkūs laikotarpiai buvo lyg pamokos – skaudžios ir nemalonios, jeigu dabar norėčiau jas ištrinti iš savo būties, tarsi tų pamokų nebūtų buvę, tai mano gyvenimas gal būtų visai kitoks ir aš gal šiuo metu nesidžiaugčiau dabartimi. Įvairios pamokos leidžia augti asmenybei.
Kokie jausmai užplūsta prisiminus gimtąjį Kauną? Koks buvote vaikas?
Smalsus, ryškus, matomas. Kartais dėl to tekdavo ir nukentėti. Tarp daugumos šviesių vaikų buvau juodaplaukis, tamsesnės odos, išraiškingų akių, vizualiai gerai matomas. Ir charakteriu skyriausi nuo kitų. Visą laiką ieškodavau tiesos ir klausinėdavau: „Kodėl?“ Tai daug kam nepatikdavo. „Kodėl yra tokios taisyklės, ką jos duoda?“ – „Todėl, kad jos tokios ir viskas.“ – „Bet kodėl, gal jos jau paseno, gal jas reikia keisti?“ Kai kada mane laikydavo neklaužada, nors iš tiesų aš norėjau daugiau suprasti. Iki šiol nesu išaugęs iš vaikystės kodėlčiuko amžiaus.
Skaičiau, kad Kauno senamiestis Jums asocijuojasi su kirpykla, karštu šokoladu ir arkikatedra, kurioje su sese patys nusprendėte prieiti Pirmosios Komunijos.
Tiesiog taip sugalvojome, norėjome suprasti, apie ką kalbama bažnyčioje. Abu su pusketvirtų metų vyresne sese Vaiva lankėme pamokėles ir priėjome Pirmosios Komunijos. Tuomet taip norėjosi.
Ar judu geri draugai?
Dabar gerai sutariame. Aš iš jos daug ko išmokau. Pavyzdžiui, stebėti žmonių veidus. Ji lankė dailės mokyklą, piešdavo žmones iš natūros, ir mane piešdavo. Ji kurį laiką lankė šokio teatrą „Aura“, puikiai šoko. Aš iš jos mokiausi judesio. Mokykloje ji buvo įdomi persona, vyresni mokiniai mane pažinodavo kaip Vaivos brolį.
Ar Jūsų tėvų namuose dažnai skambėdavo muzika?
Tėtis, informatikas, mokėjo groti pianinu ir mane mokė klausytis muzikos. Tarp senų garso kolonėlių tam tikru atstumu pastatydavo kėdę, paleisdavo plokštelę ir sakydavo: „Klausyk: kairėje pusėje groja tas ir tas, dešinėje – tas ir anas, per vidurį – dar kai kas, girdi, kaip garsai skamba?“ Mama, drabužių technologė, labai gražiai dainuodavo. Dažniausiai ji tai darydavo virtuvėje, man labai patikdavo. Mama turi penkias virtuvines dainas, jas nuolat niūniuoja. Tėtis kartais jai akompanuodavo pianinu.
Mama neįgyvendino savo svajonės tapti aktore. Ar ji dėl to krimtosi?
Vėliau, sulaukus šešiasdešimties metų, jos svajonė pradėjo pildytis. Mama nusprendė eiti į mėgėjų teatrą, ten gavo vaidmenų. Vėliau pati režisavo spektaklį, jame vaidino trys moterys. Spektaklis buvo puikiai įvertintas, su juo mama apkeliavo Lietuvos festivalius, po to vyko į užsienį. Mama mane įkvepia, kad nereikia nuleisti rankų, nesvarbu, kokio amžiaus būtum, gali išpildyti savo svajonę.
Kada pajutote pašaukimą muzikai?
Gal penkerių metų? Buvau judrus vaikas, daug klausinėdavau, smalsaudavau, mane nuramindavo du dalykai: kai labai siausdavau, mama paleisdavo lėtą prancūzišką dainą, ji man labai patikdavo, atsisėsdavau ant sofos, sustingdavau ir klausydavau. Per Kalėdas vykdavome pas gimines, jie turėjo pianiną. Aš nueidavau į tą kambarį, kur pianinas, spaudydavau klavišus, klausydavausi garsų ir nusiramindavau.
Septynerių pasakiau tėvams, kad noriu eiti į muzikos mokyką, būdamas antroku pradėjau mokytis fortepijono klasėje.
Kodėl režisūros studijas pasirinkote Klaipėdos universitete, o ne Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniuje?
Nes Vilniuje didesnis konkursas, be to, mano močiutė gyveno Klaipėdos centre, daug vasarų ten praleisdavau. Pamaniau, būtų visai gerai studijuoti uostamiestyje. Bet pas močiutę gyvenau tik pusę metų. Kai esi studentas, nori mėgautis visiška laisve, o gyvenant su močiute tai būtų buvę sunku.
Ten susipažinote su muzikos prodiuseriais, jie ištraukė Jus į rampų šviesą?
Labai norėjau bent vieną savo kūrybos dainą įrašyti. Bet tai kainuoja. Todėl vasarą po mokyklos, prieš prasidedant studijoms, nuėjau dirbti į statybas. Vilniuje kasiau kanalizacijos griovius, kad užsidirbčiau pinigų pirmos dainos įrašui. Vėliau Klaipėdoje tai ir padariau. Studijoje dirbantys muzikos prodiuseriai man pasiūlė prisijungti prie vienos vaikinų popgrupės.
Turbūt mamos genai stūmė Jus į viešumą? Troškote kuo daugiau dėmesio?
Viskas ateina iš vaikystės. Galbūt man trūko pripažinimo. Vaikystėje aš buvau labai smulkus ir mažas. Mano tėvai ir sesuo yra neaukšti. Šešiolikos išsitempiau, matyt, pasiskolinau ūgio iš platesnės giminės genų. Iki tol klasėje buvau pats mažiausias, už daugelį mergaičių mažesnis, smulkus, mane vadino žvirbliu. Vaikai mane stumdydavo, sakydavo: „Esi toks smulkus, tuoj sulūši.“ O man visą laiką norėjosi įrodyti, kad aš kai ką galiu. Keistai klojosi mano reikalai mokykloje: tam tikrais momentais aš būdavau lyderiu, turėdavau klasei ką pasakyti, visi klausydavo, bet būdavo etapų, kai tapdavau atpirkimo ožiu. Dėl savo smulkumo, matomumo, sukeldavau kitiems pyktį, pavydą, berniukai mane vydavosi, norėdavo iš manęs pasityčioti, pažeminti, grasindavo primušti. O po to vėl viskas stodavo į savo vietas. Tie etapai mane užgrūdino. Kalbėdamasis su savo psichoterapeute apie vaikystės patyrimus, kai vieną savaitę esi priimamas kaip lyderis, o kitą tave staiga nori pažeminti ir sumušti, prieinu išvadą, kad visa tai man užaugino tvirtą odą bei suvokimą apie visuomenę ir apie labai trapią meilę atlikėjui arba artistui. Tai tave aukština, tai pradeda žeminti ir viskas virsta neapykanta. Labai plona linija.
Kai pakilote į sceną, merginos Jums, gražuoliui vaikinui, rodė išskirtinį dėmesį. Ar buvote pasirengęs populiarumą, dėmesį atlaikyti?
Aš nuo vaikystės buvau pasirengęs dėmesį atlaikyti. Manęs ne kartą klausė: „Ar tu kada nors sirgai žvaigždžių liga?“ Sakiau, ne. Todėl, kad man visa tai atrodo trapu ir ne iki galo tikra. Nuo mažens mėgau Michaelo Jacksono muziką. Kai ateidavo trumpas nosies rietimo momentas, visada pagalvodavau: „Ar pasiekiau tiek, kiek jis pasiekė?“ Suprasdavau: „Oi, vaikeli, nė pusės procento nepasiekiau…“
Kodėl prieš lipdamas į sceną turėdavote save užkurti?
Man ne iki galo patiko, kur link einama. Tuometiniai prodiuseriai buvo įskiepiję, kad reikia būti berniuku saldainiuku, jeigu turi antrąją pusę – apie tai nekalbėti, dainuoti saldžias dainas. Neblogai uždirbdavau, studentas nuomojausi butą, bet nesijaučiau gerai. Reikėdavo psichologiškai pasirengti, užsikurti, kad dainuodamas ne visai tai, ką noriu, užsidirbčiau pinigų ir būčiau šaunus.
Kodėl dėl savo balso kompleksavote? Paauglystėje Jums kažkas leptelėjo: „Geriau nedainuok“?
Taip, leptelėjo mano tėtis to net nenorėdamas. Tuo metu patyriau balso mutaciją. Pamenu, namuose dainuoju, mutuojantis balsas lūžinėja, o tėtis išgirdęs sako: „Bet, Vaidotai, tu lankai muzikos mokyklą ir taip nusidainuoji?“ Jis nepagalvojo apie mutaciją, o man jo žodžiai įstrigo. Ilgai buvo sunku atsipalaiduoti ir dainuoti, net studijoje užsispausdavo balsas. Dabar šias programas esu pakeitęs.
Ar tiesa, kad viena radijo stotis pareiškė, jog negros Jūsų dainų, nes balso tembras neva netinka eteriui. Prieš Jus būdavo užtrenkiamos durys?
Tikrai taip sakė. Ir dešimt metų ta radijo stotis mano dainų negrojo.
Bet juk Jūs sėkmingai dainavote grupėse „Kosmo“, „Omega“. Kada supratote, kad nereikia tikėti viskuo, kas sakoma?
Gal tada, kai geriau pradėjau pažinti save?
Kodėl talentu ir puikia išvaizda apdovanotas jaunas žmogus suserga depresija? Kokios buvo Jūsų ligos priežastys?
Nori eiti tolyn su savo veikla, su savo muzika, nuo penkerių metų žinai, kuo nori tapti, o nesiseka. Yra labai sunku. Nesiseka, nes didžiausia radijo stotis mane užblokavo dešimčiai metų. Dabar jau groja mano dainas, gyvenimas eina toliau. Tada bandžiau būti standartiniu, įprastu žmogumi, kuris dirba biure. Neblogai sekėsi, buvau įmonės vadovu, bet supratau, kad mano kūrybiniai siekiai byra į šipulius. Vakarais nebeturiu jėgų kurti, dirbti su grupe. Atrodydavo, kad viskas nebeturi prasmės, nes aš gyvenu ne savo gyvenimą. Turiu pinigų, bet atostogos manęs netenkina, darau tai, ko nenoriu daryti, ar tai yra gyvenimas?
Kaip supratote, kad sergate? Kaip jaučiasi depresijos kamuojamas žmogus?
Ilgai nesupratau, kas vyksta. Sunkiai keldavausi, atsikėlęs žiūrėdavau pro langą, ateidavo mintis, kad šitas pasaulis – ne man. Save nuvertindavau. Galvodavau, kad esu nereikalingas, nieko nemoku, niekas nesiseka, gyvenu ne savo gyvenimą. Kas aš, kodėl apskritai esu?
Pagaliau supratau, kad turiu iš tokios padėties gelbėtis, kreiptis į specialistus, kalbėtis.
Kas labiau padėjo – psichoterapija ar meditacija, dvasinės praktikos?
Viskas kartu. Psichoterapija susijusi ir su meditacija, daug kur gali persipinti požiūris į gyvenimą. Atsipalaidavimo arba susikaupimo praktikos, fiziniai pratimai naudingi ir psichikai. Pradėjau domėtis ir bandyti suprasti visą paveikslą, kas iš esmės yra gyvenimas. Ne šiaip paprastai buitiškai –darbas, maistas, o apskritai, kas yra žmogus, kur slypi žmogiškumas, kaip galiu apčiuopti save ir gyvenimą.
Dabar esate sveikas, nevengiate apie tai kalbėti. Nemažai jaunų žmonių serga depresija, bet bijo tai pripažinti, daugelis nežino, ką daryti. Ką patartumėte?
Reikia susirasti specialistą. Nebūtinai iš karto pataikysite į mėgstamo psichoterapeuto kabinetą. Galbūt pavyks iš trečio karto, tai yra normalu. Turite gerai jaustis su tuo žmogumi. Specialistas yra būtinas. Jei susilaužai ranką, pats jos negydai. O kai susilaužai mintis, daugelis galvoja, kad savaime sugis. Gal ir savaime, bet sugyti gali kreivai. Kreiptis į specialistą yra normalu ir labai sveikintina. Taip pat reikia riboti informacijos srautą. Mūsų smegenys tiek naujienų, kiek jų dabar siūloma, neapdoroja. Reikia daryti dienos, kitos pertrauką, nebūti visą laiką įlindusiam į telefoną ar kompiuterį. Reikia duoti sau laiko apmąstymams.
2005 m. pradėjęs solinę karjerą Milanno sceniniu vardu, debiutine daina „Nieko nereikia daugiau“ skynėte aukščiausias vietas radijo stočių topuose, užėmęs pirmą vietą LTV laidoje „Lietuvos dainų dešimtukas“, po poros metų išleidęs debiutinį albumą, staiga... nutilote. Jokių koncertų, dainų. Kas atsitiko?
2008 m. per ekonominę krizę atsisveikinau su tuometine muzika. Mažėjo koncertų, nebebuvo užsakymų, trūko pinigų. Reikėjo susirūpinti ir pagalvoti, kas aš esu ir ko aš noriu. Sustabdžiau muzikinę veiklą. Pradėjau dirbti edukacinių seminarų įmonės direktoriumi. Tapau veganu, visiškai atsisakiau alkoholio, nebesilankiau vakarėliuose. Bet liūdesys stiprėjo, nes dirbau ne savo darbą. Iš pradžių tas darbas man patiko ir buvo įdomus, tačiau ilgainiui supratau, kad čia esu ne aš. Buvo sunku sau pripažinti, kad esu valdomas depresijos.
Esate minėjęs, jog gyventi trukdė savęs lyginimas su kitais: kad kiti yra susikūrę prabangesnę buitį, turi šeimas ir t. t. Būdamas direktoriumi pakankamai uždirbote, bet tada supratote, kad pinigai laimės neatneša?
Pinigai laimės neatneša, tai faktas. Pažiūrėkite, kiek milijonierių baigia gyvenimą savižudybe, yra nelaimingi. Be abejo, neturėjimas pinigų irgi laimės neatneštų. Gyvenime turi būti pusiausvyra. Patyriau daug banguojančių etapų, daug laikotarpių, kai neturėdavau pinigų. Būdavo, turi turi, o paskui neturi visai. Vis neatrasdavau savęs, vis galvodavau, kaip čia ką padaryti. Matydavau didesnę viziją, manęs pinigai neužburdavo. Ir dabar neužliūliuoja. Jei pinigų gaunu ne iš to šaltinio, jei dėl jų reikia paaukoti savo laimę, saviraišką, tada tai ne man.
Kad esate užspaudęs savo kūrybinį potencialą, pirmoji susirūpino Jūsų gyvenimo moteris Deimantė. Ji suteikė drąsos keistis?
Deimantė daug padėjo. Dabar tai keblus klausimas. Mes nebesame kartu. Likome gerais draugais. Ji tikrai daug padėjo ir pasakė gerų minčių, bet tuo pačiu labai jaudinosi dėl manęs ir savo likimo. Kai neturėdavau pinigų, buvo momentų, kai Deimantė mane išlaikė. Ji bijojo, kad nebus pastovumo ir tai labai suprantama. Jai buvo baisu ir kartais pikta dėl mūsų ateities. O tai dar labiau išmušdavo mane iš vėžių. Svarstydavau, ką man daryti su savo svajonėmis, gal eiti ir vėl susirasti nemylimą paprastą, bet finansus nešantį darbą? Buvo labai sunkių etapų. Penkiolika metų gyvenome kartu. Visokių jausmų patyrėme.
Atsimenu, išėjau iš direktoriaujamos įmonės, įsidarbinau dar į kelias bendroves projektų vadovu, vadybininku, mažinau savo pareigas, bet vis tiek supratau, kad turiu palikti tuos darbus, kitaip su grupe „The Roop“ mes niekur nepajudėsime. 2017 m., išėjęs iš visų darbų, santaupų turėjau tik vienam mėnesiui. Mus mažai kas pažinojo, daug koncertų nevyko, po visų buvimų direktoriais, tapau bedarbiu. Tai buvo perlipimas per save, bet mačiau savo viziją, žinojau, kodėl aš dainuoju. Mano CV buvo puikus, įmonių vadovai, išgirdę, kad neturiu darbo, kvietė ateiti pas juos dirbti, siūlė geras vietas ir algą. O aš sakydavau: „Ne, ačiū.“ Ir toliau pusbadžiu bandžiau siekti savo svajonės. Iki pat 2020 m., kai išleidome dainą „On Fire“.
Ar dabar turite draugę, kuri Jus palaiko?
Kol kas aš turiu tik save. Niekur neskubu. Tegul viskas ateina natūraliai.
2014 m. debiutavote su grupe „The Roop“. 2018 m. grupė pirmą kartą dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje su daina „Yes, I Do“. Tai daina apie Jus?
Taip, tai daina apie mane, norėjau pasiųsti žinią, kad iš depresijos galima išeiti. Tai daina apie šviesą. Norėjau įkvėpti žmones, tikėjau savo siunčiama žinute, kad ji paskatins nebijoti kalbėti apie depresiją, apie psichoterapiją. Tikėjau, kad daina pasieks tuos, kuriems šios informacijos reikia. Ir tikrai, daina daug ką palietė, gavau nemažai asmeninių padėkos žinučių. Klausytojai rašė, kad pasiryžo ieškoti pagalbos.
2020 m. laimėjote atranką į „Euroviziją“ su daina „On Fire“, tačiau dėl COVID-19 pandemijos konkursas neįvyko. Jums buvo pranašauta pirmoji vieta. Apmaudu – buvote parengę ypač stiprų pasirodymą. Toks smūgis Jūsų neišvertė iš kojų, rankų nenuleidote?
Neišvertė. Gal dėl to, kad priėmiau šią situaciją. Išsigryninome vieną frazę, kuri iki dabar svarbi mūsų grupei: „Veik geriausiai esamoje situacijoje.“ Neprisifantazuok, negalvok, kas būtų jeigu būtų. Priimk realybę ir joje veik geriausiai. O ką mes galime padaryti? Sukurti dar ką nors.
Po metų dar kartą laimėjote atranką į „Euroviziją“ – su daina „Discoteque“ finale užėmėte 8 vietą. Kodėl šiemet nedalyvavote atrankoje?
Dar ne laikas. Gal kada ir dalyvausime, neatmetu šios tikimybės, bet reikia viskam pasiruošti. „Eurovizija“ nėra vienkartinis sužibėjimas, tai ryškiausia televizijos laida pasaulyje. Turi parengti strategiją. Pasirodai konkurse, tada važiuoji į turą po Europą. Sakyčiau, mes dar labai mažai turėjome pažinčių, nepasinaudojome pasaulinio lygio vadybininkais, kurie patartų, ką toliau daryti. Be abejo, labai apmaudu, bet tuo metu vis dar stipriai kišo koją COVID-19 ribojimai. Turėjome savo ir Lietuvos vardus – šias dvi vėliavas nešti per Europą ir pasaulį ilgiau negu mėnesį po konkurso. Tai būtų buvęs ilgalaikis projektas. Pavyzdžiui, visi žinome, kas yra ABBA ir kad ši grupė yra iš Švedijos. Tai didelio pasiruošimo padarinys. O ne dalyvauti, kad dalyvautum, sužibėti ir vėl grįžti tuščiomis rankomis. Man rūpi, kaip sukurti ilgalaikį sprogimą.
Vaidotai, Jūsų kūrybiškumas skleidžiasi plačiai ir įvairiapusiškai: atlikote pagrindinį vaidmenį televizijos seriale, pabandėte televizijos vedėjo kėdę, buvote šokių, čiuožimo ant ledo dalyviu, ten parodėte savo kūno lankstumą, pernai išleidote albumą „Concrete Flower“. Be to, kuriate įdomius vaizdo klipus. Singlo „Let‘s Get Naked“ vaizdo klipas nufilmuotas Pakruojo dvare arba šiluma dvelkiančios dainos „Keista draugystė“ klipe įsiamžinote su Deimante. Režisieriaus profesija nėra prisnūdusi, tiesa?
Studijuodami režisūrą mokėmės ir vaidybos, išbandžiau ir šį amplua, o klipai... Noriu, kad muzika įgautų ir vizualųjį vaizdą. Klipai yra svarbi muzikos sudedamoji dalis. Man nuo vaikystės jie patiko. Jei tik bus galimybių, klipai gims su kiekviena nauja daina.
Kas yra meilė?
(Ilgai tyli.) Atrodytų, paprastas klausimas. Turbūt vis dar bandau suprasti, kas yra meilė. Meilė – kai nesitiki, o duodi, kai džiaugiesi dėl kito, kai visą laiką norisi padėti, bet ne dėl to, kad gautum naudos, o todėl, kad tiesiog norisi. Norisi būti. Meilė baigiasi tuo momentu, kai prasideda egoizmas. Manau, arčiausiai tikrosios besąlygiškos meilės jausmo yra tėvų meilė savo vaikams.
Vis prasitardavote, kad meilė nereikalauja įsipareigojimų, bet ar tikrai? Regis, meilė yra didžiausias įsipareigojimas. Knygoje „Mažasis princas“ rašoma, kad esi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai.
Ar aš sakiau, kad meilė nereikalauja įsipareigojimų? Na, gal, nemanau, kad atsisakyčiau šių žodžių, bet kontekstas yra platus. Meilė – įsipareigojimas savaime. Žodiniai ar raštiški įsipareigojimai, sutartys gali būti svarbūs, bet jie nevaidina didesnio vaidmens negu tavo vidinis tikėjimas. Pažiūrėkime, kiek porų išsituokia. Skaičiau, kad apie 50 procentų. Tai va, čia apie tai. Kai tikrai myli, tau nereikia įvardyti įsipareigojimų.
Ar Jus dažnai gelbėjo meilė?
Turbūt visada. Tėvų, sesės, artimo žmogaus, draugų meilė mane gelbėjo. Mano mylimųjų ratas yra nedidelis, bet meilė to mažo rato yra stipri. To užtenka, kad rastum motyvacijos, kai ši staiga dingsta, kai jautiesi labai blogai. Kreipiesi į tą mažąjį ratą ir patiri daug meilės, kuri tave palaiko, paguodžia.
Kas Jums yra kūryba?
Savo minčių išlaisvinimas, įžodinimas, įprasminimas.
Savo kūryba kalbate apie nepatogius dalykus, apie tai, kaip nebijoti būti kitokiam, apie išgyventą depresiją, apie aistringą moters ir negalios kamuojamo vyro meilę („Be Mine“). Tokios temos užkabina klausytojus.
Kartais, kai būnu liūdnesnės nuotaikos, man atrodo, kad klausytojus užkabina visai ne tai. Išgirstu kokią neišsiskiriančią dainelę, o man sako, kad ši labai populiari, tada galvoju: „Rimtai? O Jėzau!“ Slystame paviršiumi? Gal kuo mažiau kapstysiesi gilyn, tuo lengviau slysi? Hiperbolizuoju, aišku. Tikiuosi savo dainomis pasiekti daugiau žmonių.
Esate LATGA‘os tarybos narys, matote, kokios dainos surenka daugiausia pinigų iš transliacijų. Paprastos dainos yra klausomos?
Visame pasaulyje tokios yra klausomos. Galbūt taip ir reikia. Gal tik aš to nesuprantu. Neturiu teisės teisti. Bet kokiu atveju manau, kad kūrėjui būtina nepamesti savo vizijos, nepasiduoti trumpalaikėms madoms ir toliau eiti savo keliu.
Kas Jūsų ateities planuose?
Mano ateities planuose yra šie metai, kurie turėtų būti lengvesni. Neseniai su grupe atsisakėme dviejų didelių projektų.
Supratome, kad 2023-aisiais turime atsisukti į save, pasirūpinti sveikata, leisti sau pailsėti, atgauti jėgas, prisiminti savo psichinę ir fizinę sveikatą, kad nesubyrėtume ir sukauptume jėgų, o atsigavę vėl eitume dideliais žingsniais į priekį. Nuo 2019 m. rugpjūčio iki dabar neturėjau atostogų, per kurias nedirbčiau, nebūčiau pasiėmęs kompiuterio. Vis nepavykdavo visiškai atsitraukti nuo veiklos. Reikia nebijoti, kad mano pasaulis sugrius, jei stabtelėsiu. Taigi šie metai yra laikas skirtas sveikatai, pasirengimui 2024-iesiems.
Planavote kurti filmų, teatro spektaklių muziką.
Šios idėjos neatkrenta, tik nusikelia.
Ar iš muzikos galite ramiai gyventi?
Dabar jau galiu ramiau.
Esate pasakęs: „Įdomiausias žmogus yra tada, kai jo siela nuoga. Jis tuo metu yra labai pažeidžiamas, tačiau pažeidžiamumas įpučia gyvybės.“ Koks žmogus Jums yra gražus?
Atviras. Ir aš stengiuosi dabar toks būti. Atviras, kai nebandai išsisukti nuo atsakomybės, bet pasakai, kaip jautiesi ir kodėl kai ko nepadarei. Man patinka, kai žmogus atvirai bendrauja. Atvirumas mane daug kartų gelbėjo, kai nebandžiau išsukti uodegos ar apsimesti tuo, kas nesu, nebandžiau atrodyti, kad viską žinau. Atvirumas man atvėrė daug kelių.
Keliais sakiniais
„Esu... smalsus.“
„Man praverčia atvirumas, užsispyrimas, tikslo siekimas.“
„Trukdo perdėtas lietuviškas kuklumas.“
„Nekenčiu nekomunikavimo. Man patinka aiškūs atsakymai.“
„Vertinu atvirumą."
Herojus. „Augau su M. Jacksono muzika, man šis menininkas yra stipriai įsirėžęs. Kartais įkvepia knygų autoriai, pavyzdžiui, psichoterapeutas Irvinas D. Yalomas.“
Muzika. „Man patinka išjungti muziką ir pabūti tyloje, klausytis garsų, kurie atsiranda, tarkime, važiuojant automobiliu. Vasarą mėgstu atsidaryti langą ir klausytis vėjo garsų. Man patinka vaikščioti po mišką, kur medžiai traška ir paukščiai čiulba, gatvėmis vaikštau be ausinuko, man patinka garsai ir žmonių balsai, kuriuos girdžiu čia ir dabar.“
Pomėgiai. „Trejus metus buvau pamiršęs svarbų savo hobį, per šiuos metus noriu jį susigrąžinti. Tai Vilniaus istorija ir architektūra. Turiu 32 knygas apie Vilnių. Mėgstu skaityti apie kiekvieną pastatą, kaip, kodėl jis atsirado, domiuosi senuoju ir naujuoju Vilniumi.“
Kredo: „Jeigu yra noro, atsiras ir galimybių.“
