„Skalvijos“ kino centras jau trečius metus bendradarbiauja su socialine įdarbinimo agentūra SOPA, siekiančia ugdyti žmonių su negalia bendruosius gebėjimus bei suteikti individualią pagalbą ieškant darbo bei įsitvirtinant darbo vietose. Darbo ieškantiems žmonėms su negalia „Skalvija“ organizuoja kūrybines dirbtuves ir filmų peržiūras bei aptarimus.
„Filmų peržiūros ir kūrybinės dirbtuvės tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję su darbo paieška. Užsiėmimai „Skalvijoje“ padeda negalią turintiems žmonėms, ieškantiems darbo, labiau pasitikėti savimi, apmąstyti turimas patirtis, išlaisvinti kūrybiškumą. Ieškant darbo labai svarbu įveikti tam tikras turimas nuostatas, išdrįsti bandyti ir nebijoti atsiskleisti, o dirbtuvės yra būtent apie tai. Todėl dirbtuvių poveikis, nors ir netiesioginis, žmonėms su negalia labai didelis: jie tampa laisvesni ir užtikrinčiau siekia savo tikslų. Jau nekalbant apie filmų peržiūras, nes kai kurie žmonės sugrįžta į kiną po daugelio metų. Žmonės, neturėdami darbo, dažnai užsisėdi namuose, mato tik siaurą savo ratą, iš kurio jiems sunku išeiti. Filmai ir kūrybinės dirbtuvės atveria žmonėms naujas galimas perspektyvas, priverčia susimąstyti ir ieškoti naujų sprendimų“, – pasakoja SOPA direktorė Jurgita Kuprytė.
Jau antrus metus iš eilės kūrybines dramos terapijos dirbtuves „Skalvijos“ kino centre veda Marija Judzentavičiūtė, su kuria pasikalbėjome apie jos patirtis dirbant su negalią turinčiais žmonėmis, dramos terapiją ir kūrybinių veiklų prasmę.
Esi edukatorė, terapeutė, dramaturgė, pedagogė. Gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinį kelią? Ar yra bendras vardiklis, jungiantis visas tavo veiklas?
Ir dar esu barmenė! Visos šios mano profesijos visų pirma susiveda į istorijų kūrimą. Baigusi mokyklą tiksliai žinojau tik vieną dalyką: noriu klausyti istorijų ir jas pasakoti. Per visus mokymosi mokykloje metus mažai su kuo bendravau. Istorijas man pasakodavo knygos ir kino scenarijai (nuo mažens buvau pamėgusi ne filmus žiūrėti, o skaityti jų scenarijus). Dėl to visų pirma įstojau į filologiją, kad išmokčiau ne tik skaityti, bet ir sugebėčiau „įeiti vidun į tą knygelę“, kaip gražiai yra išsireiškęs Juozas Erlickas. Tuo pat metu įsidarbinau bare ir netikėtai atradau, kad kai kurie žmonės turi tokių įdomių istorijų, kurios nustelbia viską, ką esu skaičiusi. Tada pradėjau degti noru, kad tie žmonės savo istorijas užrašytų. Studijuodama edukologiją svajojau, kaip visus išmokysiu ir įkvėpsiu rašyti. Bet kad galėtum išmokyti, visų pirma turi „įeiti ne tik į knygelę, bet ir į žmogelį“. O tam labai svarbu psichologijos žinios. Vėliau atradau sritį, apjungiančią visą mano mokslinę patirtį, – dramos terapiją. Labiau įsigilinusi supratau, kad dramos terapija be visų kitų teigiamų poveikių padeda žmonėms įvairiais būdais papasakoti savo gyvenimo istorijas. Tą pat akimirką pamiršau pažadą sau, kad daugiau nebestudijuosiu ir įstojau į dramos terapijos specialybę.
Kokia tavo darbo patirtis su negalią turinčiais žmonėmis? Kokia šio darbo specifika?
Studijuodama dramos terapiją atlikau praktiką viename psichikos centre, kuriame pirmą kartą susidūriau su žmonių su negalia grupe. Eidama ten pirmą dieną galvojau, kad negaliu išskirti negalią turinčių žmonių grupės. Jie, kaip ir viso pasaulio žmonės, labai skirtingi. Mes visi kažko negalime, kažką sugebame geriau. Netrukus supratau, kad žmones su negalia kai kas vienija: visi jie turi istoriją. Kiek teko susipažinti, daugelis šių žmonių labai kuklūs. Daugybę kartų girdėjau, kaip jie save nuvertina, negalią laiko savo tapatumo dalimi, jaučiasi „niekam tikę“. Tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje atlygintiną darbą turi 40 procentų žmonių su negalia, o Rytų Europoje – tik 10–15 procentų. Tokią statistiką galima pajusti ir dirbant su šia grupe, kur didžioji dalis žmonių jaučiasi menkaverčiai. Dėl to labai svarbu parodyti, kiek daug iš tikrųjų jie gali.
„Skalvijos“ kino centre žmonėms su negalia vedi kūrybines dirbtuves. Papasakok, kas tai per dirbtuvės, kokius metodus taikai?
Vedu dirbtuves „Kaip lengvai tapti milijonieriais“ (juokiasi). Tai dirbtuvės, kuriose mokomės parašyti kino scenarijų. Tikslas – jungiant kūrybinio rašymo ir dramos terapijos metodus paskatinti kiekvieną dalyvį atsiverti ir papasakoti savo istoriją kino scenarijaus forma. Po to belieka parduoti scenarijų Holivudui!
Dramos terapijos metodai – tai įvairūs pratimai, žaidimai, kurie išlaisvina vaizduotę. Pavyzdžiui, atsinešu krūvą skrybėlių, dalyviai išsirenka sau po skrybėlę ir užsidėję pavirsta kokiu nors personažu. Kurį laiką pabūnam savo susikurtais personažais ir atliekam tam tikras užduotis. Dažniausiai užduočių metu visą laiką prasijuokiam. Galiausiai surimtėjam ir imamės rašymo. Eigoje pristatau scenarijaus rašymo teoriją, kurią iš karto išbandom praktiškai. Arba atsinešu spalvoto plastilino ir kiekvienas imamės lipdyti neegzistuojantį padarą. Vėliau svarstome, kuo mes į jį panašūs, kokių savybių iš to mūsų vaizduotės vaisiaus galėtume pasisemti. Tuomet imamės rašymo ir gilinam savo kuriamus personažus. Čia paminėjau tik keletą pirmų į galvą šovusių metodų. Naudojam žaislus, kaukes, molį, smėlį ir daugybę kitokių dalykų, kurie pagilina dalyvių savęs pažinimą ir atveria vis kitus jų vaizduotės klodus.
Kaip kūrybinėse dirbtuvėse skatini visų dalyvių įsitraukimą?
Kadangi dramos terapijos pratimai smagūs ir lengvai atliekami, dažniausiai dauguma noriai dalyvauja. Kiekvieną dirbtuvių dieną pradedam nuo iškilmingos apdovanojimų ceremonijos, kurios metu visi dalyviai turi pasakyti, už ką gauna apdovanojimą. Pavyzdžiui, apdovanoja save už tai, kad šiandien laiku atsikėlė. Tuomet įteikiu jam Oskaro statulėlę ir visi džiaugsmingai plojame. Šį metodą atradau atlikdama magistrinio darbo tyrimą ir pastebėjau, kad jis labai paskatina bendrą įsitraukimą.
Ar Lietuvoje populiarus dramos terapijos metodas?
Lietuva dramos terapijos specialistus pradėjo ruošti tik 2019 metų rugsėjį, taigi mūsų šalyje tai dar visiškai nauja ir daug kam negirdėta sritis. Specialistai ruošiami Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Tai tikrai puikiai sudėliota programa, kurioje suteikiama daug kokybiškų medicinos, psichologijos žinių. Be to, po truputį vis gausėja tyrimų, įrodančių šios terapijos naudą. Net neabejoju, kad netrukus dramos terapija taps populiari ir plačiai taikoma.
Kaip manai, kodėl dramos terapija svarbi žmonėms su negalia? Kokią pridėtinę vertę šie užsiėmimai kuria?
Žmonėms su negalia svarbu gyventi pilnavertį gyvenimą, būti socialiai aktyviems, aiškiai jaustis pilnaverte bendruomenės dalimi. Šios dirbtuvės būtent tai ir skatina. Visų pirma, čia žmonės su negalia supažindinami su scenaristo specialybe ir, galbūt, kai kuriems iš jų tai gali tapti profesiniu keliu. Daugelis pratimų atliekami grupelėmis arba poromis. Tai ugdo socialinius, komunikacinius įgūdžius. Bet, manau, pats svarbiausias dalykas, kad šiose dirbtuvėse skatinama saviraiška, kuri praturtina žmogaus savivoką ir kelia savivertę. Asmeninis savos negalios priėmimas dažniausiai nulemia žmogaus gyvenimo kokybę. Esu susidūrusi su dviem tą pačią negalią turinčiais vyrais, kurių požiūriai į savo situaciją kardinaliai skyrėsi. Vienas buvo paniręs į neviltį ir save vertino kaip nieko negalintį, o kitas priėmė negalią kaip iššūkį ir per ją netgi atrado gyvenimo prasmę. Todėl didelė dalis dirbtuvėse naudojamų dramos terapijos metodų yra skirti įgalinti savęs priėmimą ir skatinti optimistinį požiūrį į savo asmeninius išskirtinumus.
Gal gali pasidalinti istorijomis, kaip kūrybinės dirbtuvės teigiamai paveikė socialinį ir emocinį žmonių, su kuriais dirbai, gyvenimą?
Pasidalinsiu keliomis konkrečiomis istorijomis. Viena mergina su negalia, kai susipažinome, niekada neturėjo jokio darbo. Prisistatydama ji naudojo tokius pasakymus kaip „nieko nesugebu“, „esu nieko verta“ ir pan. Po mūsų dirbtuvių nepraėjo nė metai, o ji jau parašė didelę dalį pirmosios savo knygos. Knyga tikrai įdomi. Kita moteris pasisėmusi kūrybinio įkvėpimo nusprendė grįžti prie savo turimos profesijos – keramikos – ir dabar sėkmingai pardavinėja savo dirbinius. Paskutinę dirbtuvių dieną keletas dalyvių pasidalino tikrai šauniomis scenarijų idėjomis ir žadėjo jas užrašyti. Bet, svarbiausia, pasibaigus dirbtuvėms dalyviai tapo akivaizdžiai laisvesni, ėmė labiau savimi pasitikėti ir geriau save vertinti.
Nors ir vyksta pokyčiai, visuomenėje vis dar labai daug su negalia susijusios nežinomybės ir baimių. Ar, tavo nuomone, situacija keičiasi?
Kaip tik neseniai skaičiau, kad pasaulyje kas septintas žmogus turi negalią. Tada prisiminiau, kaip būdama pirmų studijų pirmame kurse pirmą kartą pamačiau aklą žmogų. Iki tol akluosius matydavau tik filmuose. Dabar dirbu labai populiariame bare, kuriame praeina begalės žmonių, bet su akivaizdžiai matoma negalia dar niekada nepasitaikė. Negaliu į šį klausimą atsakyti remdamasi statistika, bet žvelgiant iš mano asmeninės perspektyvos neatrodo, kad situacija gerėtų. Tačiau nuolat išgirstu apie naujas iniciatyvas. Žaviuosi puikiai dirbančia socialine įdarbinimo agentūra SOPA, kuri organizuoja tikrai šiuolaikiškus, kokybiškus mokymus. Sparčiai populiarėja čia jau „iškalbėta“ dramos terapija. Neabejoju, kad netrukus vis daugiau žmonių su negalia ims dažniau socializuotis ir pažvelgs į save iš naujo su drąsa, optimizmu ir meile.
