Filmo anonsas:

„Nekaltas“ ypač aktualus prancūzo Louiso Garrelio gerbėjams – jis filme ėmėsi ne tik režisieriaus, bet ir scenaristo darbo. Žinoma, ir pagrindinio vaidmens.

Jau pirmųjų filmo minučių tempą diktuoja sparčiai plakančios širdys. L. Garrelio kuriamo herojaus Abelio motina Sylvie (akt. Anouk Grinberg) dirba kalėjime – nuteistuosius moko aktorystės. Ji įsimyli kalinį Mišelį (akt. Roschdy Zem) – čia ir prasideda intriga! Įtarusis Abelis nepritaria mamos santuokai ir visiškai nepasitiki į laisvę išėjusiu naujuoju patėviu. Tačiau naujai iškeptas aktorius Mišelis įklampina L. Garrelio personažą ir jo bičiulę Klemens (akt. Noémie Merlant) į virtinę įvykių, kai kam pasibaigsiančią visai romantiškai.

Kodėl net brandžios, vaikus užauginusios, karjerą padariusios moterys nekreipia dėmesio į „raudonas vėliavas“ ir mezga santykius su vadinamaisiais blogiukais? Apie tai padiskutuoti kviečia psichologas, santykių ekspertas, porų konsultantas, populiarus lektorius Darius Ražauskas.

Dariau, pirmasis, rodosi, amžinas klausimas – kodėl kai kurias moteris taip traukia pavojingi vyrai? Kodėl jos meilės ieško už grotų? Gal tiesiog bijo būti vienos? Pasižiūrėkime iš kitos pusės – laisvės atėmimo vietose esantys žmonės, rodosi, neturi nieko, bet antrąją pusę susirasti jiems nėra sudėtinga.

Tai labai įdomus fenomenas. Turiu nuojautą, kad čia daug lemia genetika. Taip, nusikaltėliai moterims atrodo pavojingesni. O pavojingesni – tai galingesni, įtakingesni. Reiškia, galintys aplink save daugiau valdyti ir kontroliuoti aplinką. Aplinkos kontrolė pasąmonėje siejasi su, grubiai tariant, palikuonių saugumu, taigi ir pačios moters saugumu. Taip, vyras nepaklūsta moralės normoms, jis nuskaltėlis, gal net žudikas. Kai kurias moteris traukia būtent toks vyro-mačo paveikslas, kuris leidžia jaustis saugiai ir viskuo aprūpintai. Turėsi deimantų, jachtą, tave visi bijos pirštu priliesti, žinos, kad tu ypatinga. Būtent siekis jaustis ypatinga kai kurias paperka – aha, į mane (o jei ne į mane, tai į mano vyrą) žiūrės su baime, galėsiu kitus kontroliuoti, manęs klausys. Tas galios jausmas – kaip narkotikas.

Blogiukai traukia ir augusias be tėvo ar neturėjusias normalios tėvo figūros. Galbūt ir pirmoji meilė buvo nenusisekusi, gal buvo smurto. Tai tarsi kompensacinis mechanizmas – man reikia visiško mačo, kokio niekada neturėjau. Esu bendravęs su tokiomis merginomis – jos lyg ir nori, kad jų vyrai neužsiimtų nusikalstama veika, bet tam tikra prasme tai netgi pateisina.

Filmo herojė Sylvie tiki, kad jos naujasis sutuoktinis kalėjime pasitaisė ir tikrai daugiau neprasikals. Ji nepateisina to, kaip galiausiai susiklosto įvykiai, į kuriuos įveliamas ir jos sūnus. Ar besąlygiškas pasitikėjimas neseniai sutiktu žmogumi, yra geras būdo bruožas? Na, rūpinimasis nuskriaustuoju juk yra teigiamas dalykas.

Esu sutikęs tokio tipo moterų – jos besąlygiškai visais rūpinasi, ir kuo žmogui labiau nesusiklostęs gyvenimas, tuo rūpestis didesnis. Sutinka kalinį, nori jam padėti, ima bendrauti, dalinasi visokiomis gyvenimo detalėmis. Bet kai toks dalinimasis vyksta ilgiau, kai abu kalba apie savo gyvenimus, patirtis, tuomet į veiksmą įsijungia hormonai. Tai cheminiai junginiai, neurotransmiteriai, pernešantys impulsus tarp ląstelių. Oksitocinas, dopaminas, serotoninas ir kiti. Jie smegenyse sukuria vadinamąjį įsimylėjimo kokteilį. Mes neplanavom, bet pradedam įsimylėti tą žmogų. Todėl visada sakau: jeigu gyvenime turite problemų, nesidalinkite jomis itin intymiai su priešingos lyties atstovais, kurie nėra jūsų artimi giminaičiai. Jei įsivelsite į gilius pokalbius su, tarkime, bendradarbiu, yra nemaža tikimybė, kad, nors to visai nenorėjote, įsimylėsite. Ir ką tada daryti? Abu turite šeimas, vaikų…

Esu tokių istorijų girdėjęs iš savo klientų – nieko tokio neplanavome, bet įsiplieskė jausmai, išgėrėme, pasimylėjome, ką dabar daryti? Negaliu nustoti apie tą kitą žmogų galvoti! Noriu skirtis su vyru ar žmona! Taip per, atrodo, nekaltą bendravimą, imame ir prisidirbame. Filme panašiai ir nutiko – moteris moko vyrą teatro paslapčių, pokalbiai užtrunka, užauga simpatija. O kai įsimylime, realybė nebeegzistuoja. Kaip sako profesorius Eugenijus Laurinaitis, įsimylėjimas yra liga, ir jei ji nepraeina per 6 mėnesius, reikia gydyti, kitaip žmogus pridarys daug klaidų gyvenime.

Filmo herojė tą legendinę klaidą ir padaro: ji įsimyli, nebevertina situacijos blaiviai ir patiki vyru, kuriuo tikėti nereikia. Jei būtų neįsimylėjusi, ji gal patikrintų, pažiūrėtų, pamatytų kitokį paveikslą ir neįsiveltų taip giliai į tuos santykius. Sulaukiu norinčių pasikonsultuoti įsimylėjėlių – jie lyg nori, kad patvirtinčiau jų psichologinį suderinamumą. Ir jeigu aš pamatau, kad iš tikrųjų jie netinka vienas kitam, skiriasi jų vertybės, pasaulio matymas, ir praėjus įsimylėjimui greičiausiai išsiskirs, taip ir sakau – žinokit, ateityje jums gali kilti sunkumų. Jie dažniausiai netiki tuo, nes, kaip ir sakiau, yra apakinti hormonų. Aišku, jie tam ir egzistuoja, taip gamtos surėdyta, kad mes sukurtume porą, šeimą, kažkam įsipareigotume ir žmonija neišnyktų. Gamtos kėslai čia aiškūs. Bet jeigu mes jų nekontroliuojam, jei jau turėdami šeimą, vaikų, leidžiam sau artimai bendrauti, pasakotis apie vidinius išgyvenimus svetimam žmogui vietoj to, kad pasitikėtume psichologu, psichoterapeutu ar tos pačios lyties draugų rateliui, tai didelė rizika. Kas trečias toks pasiguodimas baigiasi karštu romanu.

Kaip įdomu. O dabar apverskime situaciją. Kodėl moterys palieka gerus vyrus? Negi tai dėl to, kad šeimyniškumas ir rūpestis nesuteikia to pasąmoninio saugumo jausmo?

Kartais taip. Tikrai ne visada, dažniausiai būna ir įvairių psichologinių problemų, kitų niuansų. Bet tikrai nutinka variantas, kai moterim pritrūksta nuotykio, aistros, pavojaus, adrenalino. Jos dažniausiai to pasigaili. Praeina metai, kiti, pagyvena su adrenalininiu vaikinu, kuris galiausiai ją meta, kaip šiukšlę, nes jau ima kitą. Ir tada moteris prašo: Ražauskai, padėk susitaikyt, susigrąžint buvusį vyrą, nes supratau, kad padariau klaidą. Ne visada pavyksta, ypač jeigu daug laiko praėjo. Bet kartais pasiseka. Taigi skyrybos dar nėra kelio pabaiga, iš principo bet kuriuos santykius galima restartuoti, ypač jeigu abu nori ir yra nusiteikę sunkiai dirbti.

Moterims, pasigedusioms aistros ir nuotykio, tikrai nepatarčiau bandyti ieškoti to su kitais asmenimis. Geriau paieškokite literatūros, ypač anglų kalba. Yra begalė įvairiausių metodikų, technikų, knygų, kaip galima dirbti dėl santykių, kad juose vėl įsižiebtų ugnis. Žinoma, neretai tokie išgyvenimai susiję su vidine egzistencine krize. Tuomet tikrai nepakaks kasdienybės paįvairinimo, dėmesio, komplimentų, pasimatymų. Jei žmogus jau brandesnio amžiaus, reikės dirbti dėl prasmės jausmo – galbūt pasavanoriauti, o gal užsiimti dvasine praktika.

Žinote, į mane kartais kreipiasi poros, lyg prašydamos leidimo skirtis. Bet juk kai sugenda automobilis, nemeti jo į metalo laužą – kreipiesi į meistrą, kuris žino, kaip problemą sutvarkyti, ir jo sprendimas būna gal net paprastesnis, nei tikėjaisi. Taip ir su santykiais – o jie yra itin sudėtingas mechanizmas. Tad nereikia bijoti prašyti profesionalo pagalbos. Tai, kad psichologai, psichiatrai, psiochoterapeutai tik „sodina ant vaistų“ – sovietinės santvarkos reliktai, stereotipai, neturintys pagrindo. Linkėčiau, kad pagaliau pasivytume vakarų šalis, kur turėti asmeninį „šrinką“ lygiai taip pat normalu, kaip turėti asmeninį teisininką ar trenerį. Tuomet, užklupus krizei, belieka susidėlioti strategiją, taktiką, programą, ir pradėti dirbti.