Marius atviras – į šią kelionę vyko po itin sunkios žiemos, kai laikas, rodos, sustojo, o tamsa užsitęsė per ilgai. Į amžiną atilsį teko išlydėti sielos draugę ir atlaikyti ne vieną siųstą išbandymą. Todėl nuotaikos namuose buvo itin slogios. „Žiemos pradžioje rašiau tekstą, kuris vadinosi „Pilni laukai mirties“ ir ten filosofavau apie tai, kad iš esmės toje tamsoje, kurią mes išgyvename didžiąją metų dalį, slypi nuostabių dalykų, tik juos labai sunku pastebėti. Šitas gruodis ir sausis buvo žiauriai tamsūs, žiauriai sunkus jausmas buvo nutikęs“, – atviraus Marius.
Atėjus pavasariui pasijuto palengvėjimas – Antazavės žiemą pakeitė Sidnėjus, kuriame jaunas vyras praleido kelias dienas, o iš čia turėjo vykti į Papua Naująją Gvinėją. Nuo Sidnėjaus iki Papua Naujosios Gvinėjos – vos šimtas kilometrų, o gyvenimas skiriasi lyg atsidūrus kitoje planetoje. Šalies sostinė užima antrą vietą pasaulyje pagal įvykdomus nusikaltimus, vienam į gatvę nosies geriau nekišti. Vis tik pavojingiausia čia yra keliauti iš vienos šalies vietos į kitą. Šiuose etapuose Marių ir Daną lydėdavo vietinis žmogus. Bet net ir su juo vyrai atsidūrė per plauką nuo užpuolikų. Marius prisimena vieną kelionę autobusiuku, su kuriuo turėjo įveikti penkias valandas trunkantį atstumą.
„Paaiškėja, kad priekyje stovi plėšikai, kurie, užsitempę medį ant kelio, stabdo visas mašinas, keliautojus išlaipina ir visus apiplėšia. Sužinojom, kad šalia yra kažkokia policijos nuovada, sako važiuojame iki tos policijos, atvykstame, o ten tvora, žolė užaugus tokio aukščio, kad atrodo, jog žmogaus nėra buvę trejus metus, sėdi kažkokie du veikėjai, kurie tiesiog saugo policijos nuovadą, o policijos nėra išvis.
Gidas sako, slėpkite savo daiktus. Aš pasą pasiėmiau, turėjau dar grynųjų, tuos eurus po sėdyne į tokį įplyšimą įkišau, o pasą pakišau po palange. Su mumis važiavęs vedlys ir jo pagalbininkai bandė nuraminti sakydami, nebijokit, čia tik vagys, o ne nusikaltėliai, jie tik jus apvogs, bet negrobs ir nežudys. Su tokiomis optimistinėmis nuotaikomis teko laukti atomazgos. Bet, laimei, plėšikai prisirinko pinigų iš kitų pro juos važiuojančių žmonių ir išvyko savais keliais“.
Dar visai neseniai pasaulis galvojo, kad Papua Naujoji Gvinėja yra apgyvendinta tik pakrantėse, o džiunglės yra neįžengiamos. Tačiau prieš šešiasdešimt metų čia atskridę australų tyrinėtojai ir aptiko milijoninę populiaciją, kurią sudarė šimtai skirtingų genčių. Vieni nuo kitų gyvenančių netoli, tačiau kalbančių skirtinga kalba, kitaip atrodančių ir kuriančių skirtingą gyvenimo būdą. Visus juos – tiek gentainius, tiek kitus šalies gyventojus, vienija vienas įprotis – Betelio riešutas. Jį kramtant iš burnos pradeda veržtis raudonas skystis, kurį norisi išspjauti. Ir spjaudymas jau tapo vietinių kultūros dalimi. Šį, mūsų akimis, ne tokį gražų įprotį visi komentuoja ir net giria, jei tai darai kažkaip geriau nei kiti.
„Jei eini asfaltu, atrodo, kad čia buvo skerdynės, nes jausmas toks, kad visur kraujų pritaškyta. Ten, kur yra daugiau žmonių, gali būti labai lengvai apspjautas, nes visi spjaudosi ir turi vaikščioti ir tarp tų spjaudalų“, – pasakos M. Lucka.
Visa Mariaus Luckos kelionės istorija ir išbandymai – jau šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.
