Neseniai viešojoje erdvėje pasigirdo svarstymų, kad rimto, svarbaus ir reikšmingo pirmosios ponios instituto mums galbūt nebūtina turėti, kad gal nėra būtina spausti žmogų, kuris yra šalia lyderio, ryškiai matytis ar būtinai imtis kokios nors iniciatyvos. Kaip Jūs prisimenate savo pirmosios ponios laiką, kaip pasirinkote savo veiklos kryptį – padėti vaikams, remti kaimo mokyklas, kokių patyrimų Jums padovanojo šis darbas?
Pasirinkti būtent tokią veiklos sritį buvo paprasta ir lengva: mačiau iš arti mokyklas, ypač – kaimo, pasenusias, apleistas, kurių klasėse buvo tamsu ir šalta, o koridoriuose – pristatyta kibirų, nes pro lubas lašėjo vanduo. Žinodama tokią padėtį, žinodama, kad trūksta ne tik kompiuterių, knygų, bet ir elementarių baldų, apsisprendžiau daryti, ką galiu, kad padėtis pasikeistų.
O patyrimų šis darbas padovanojo įvairių. Vertingiausias, be abejonių, – bendravimas su žmonėmis: mokytojais, gydytojais, tėveliais, bet labiausiai – su pačiais vaikais. Kai matai, kad mažas ar jaunas žmogus gauna galimybę mokytis, tobulėti, kai vaikas iš skurdžios šeimos nuvažiuoja prie jūros ar patenka į koncertą, kur dainuoja jo mylimas dainininkas, kai matai degančias vaiko akis, supranti, kad dirbi ne veltui. Tuo labiau kad vaikas gauna ne tik pramogą, bet ir galimybę ateityje siekti daugiau mokslo, gyventi šviesiau. Taip bendraujant augo vaikai ir augau aš pati – dvasiškai, moraliai, žmogiškai.
Manau, kad užsiimti tokia veikla niekas negali įpareigoti – nei statusas, nei dar kas nors. Tai turi eiti iš širdies, iš nuoširdaus noro, iš meilės. Tik tada tai bus tikra.
Poros darnumu – susiklausymu, savitarpio pagarba – esate lyginami su pirmojo Lietuvos Prezidento šeima – Antanu ir Sofija Smetonomis. Sofija Smetonienė, kaip žinome, su vyru mėgo aptarinėti to laiko politines realijas. O kokie vakarai būdavo Jūsų namuose, kai p. Valdas grįždavo iš prezidentūros į Turniškes?
Vakarai ir Valdui Adamkui einant Prezidento pareigas buvo, ir dabar yra įvairūs, kaip ir pats gyvenimas. Būdavo linksmų vakarų ir lengvo bendravimo, būdavo sunkesnių momentų. Visada žiūrėdavau, kokios nuotaikos Valdas grįždavo į namus. Jei – susinervinęs, nelįsdavau į akis, laukdavau kol nusiramins, stengdavausi pati nuraminti, o jei – geros nuotaikos, šnekėdavomės ir apie darbus, ir apie viską, tada būdavo kavutė, pasivaikščiojimai. Turbūt kaip ir daugelyje šeimų.
Apskritai visada labai domėjausi Valdo darbu – sekiau, kas vyksta, stengiausi suprasti, abu mielai apie tai kalbėdavomės.
Su A. ir S. Smetonomis esate simboliškai susieti ir „Tabor Farmos“ vasarviete – svarbiu lietuvybės centru JAV. Nuo 1962 m. net 25-erius metus jai vadovavote, o Smetonoms, 1941 m. atvykusiems į JAV ir neturėjusiems kur prisiglausti, ši tuomet Juozui Bačiūnui priklausiusi vasarvietė tapo svetingu prieglobsčiu. Kaip prisimenate „Tabor Farmą“, juk jos stebuklinga nuotaika kasmet rugsėjo pradžioje susirinkus šviesiečiams-santariečiams labai priklausė ir nuo Jūsų pastangų? Liudininkai pabrėžia „inteligentiško paslaugumo dvasią“, „linksmą p. Almos pasitikimą kasryt prie didžiojo valgomojo“, „šilumą ir nuoširdumą“...
Kai Juozas Bačiūnas pasiūlė mums su Valdu perimti „Tabor Farmą“, iš pradžių išsigandome – tokia veikla niekada neužsiėmėme, tokio darbo niekada nedirbome. Bet po truputį įsivažiavome, ir „Tabor Farma“ tapo tokia, apie kokią šiandien galime girdėti arba skaityti prisiminimuose. Manau, viską lėmė aktyvi Valdo visuomeninė veikla „Santaros-Šviesos“ federacijoje, ir „Tabor Farma“ tapo mūsų tautiečių nuolatinių susitikimų vieta. Tai mums buvo ir verslas, ir daugiau negu verslas. Tai buvo ir mūsų rūpestis, ir poilsis, ir gyvenimo būdas.
Savo ypatingų pastangų aš neišskirčiau, – ar gali būti kitokios pastangos, ar gali būti kitoks bendravimas, kai susitinki su žmonėmis, kurie tau – savi, artimi ir brangūs? Juk žmonės, kurie rinkdavosi į „Santaros-Šviesos“ susitikimus, buvo ne tik aktyvūs visuomenininkai, kultūros ar spaudos veikėjai, jie buvo ir tiesiog mūsų draugai. O su draugais ir bendraudavom – kaip su draugais. Ir tai apėmė viską – nuo pasisveikinimo ir pokalbių iki buities sutvarkymo, kad jiems nieko nepritrūktų, kad viskas būtų gerai organizuota, ir jie „Tabor Farmoje“ galėtų ir kūrybingai pabendrauti, ir tiesiog pailsėti. Aš ten matydavau ne tik federaciją, ne tik bendruomenę, bet kiekvieną žmogų. Tikriausiai iš čia – ir toks santykis, kad su kiekvienu reikia pasisveikinti, pasikalbėti, nusišypsoti jam. Man tai visada buvo ir šiandien yra natūralus bendravimo būdas.
Gražus būrelis Jūsų šeimos draugų, JAV lietuvių, apsigyveno Lietuvoje panašiu metu, kaip ir Jūsų šeima. Šį būrelį gražiai papildė nauji bičiuliai – Lietuvos mokslininkai, verslininkai, keletas politikų. Kaip dabar, iš laiko atstumo, prisimenate gyvenimo Lietuvoje pradžią: buitinius įsikūrimo sunkumus, bendravimą su senais draugais naujoje vietoje, bičiulių kompanijos pasipildymą naujais pažįstamais?
Kalbant apie draugus, kai kurie iš jų buvo pažįstami iš seniau – su vienais jau anksčiau buvome bendravę Lietuvoje, kiti buvo lankęsi „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose ar viešėję ir mūsų namuose Čikagoje. Šitie, senesnieji, ir liko arčiau, o nauji pažįstami – ar varžėsi Valdo dėl pareigų, ar dėl kitų priežasčių – laikėsi distancijos. Žinoma, nemažai pačių artimiausių žmonių liko už Atlanto. Bet buvo kelionės – jų pas mus, mūsų pas juos, buvo pokalbiai telefonu, bendravome ir toliau, ir dvasinis ryšys išliko labai artimas. Kai su žmogumi bendrauji visą gyvenimą, artumas ir supratimas lieka stipresnis net ir už tokį atstumą. Deja, dabar to vis labiau trūksta – laikas daro savo, ir diena iš dienos išgirstame, kad išėjo vienas ar kitas artimas draugas. Turime dvi tris šeimas, kurios mums liko.
O dėl buitinių įsikūrimo sunkumų – kūrėmės, tvarkėmės, kaip mokėjome, viską darėme pagal savo patirtį ir supratimą. Labai norėjome, kad aplinka būtų tokia pat sava ir jauki kaip Čikagoje, todėl viskas, ką turėjome ten – nuo baldų iki buities reikmenų, buvo sudėta į konteinerius ir atvežta į Lietuvą. Ir šiandien miegame tose pačiose lovose, sėdime prie tų pačių stalų, žiūrime į tuos pačius paveikslus.
2007-aisiais Jūsų jubiliejaus proga vyras įteikė staigmeną – Jums nežinant paruoštą ir išleistą knygą „Alma“. Kokių dar staigmenų (nebūtinai per gimtadienį, nes žinau, kad šia proga vienas kitam dovanų nedovanojate, nebent per jubiliejus) esate sulaukusi iš p. Valdo?
Nežinau, ką reikia laikyti staigmena. Tikriausiai staigmena buvo, kai Valdas pakvietė mane pasivažinėti ir, nuvežęs į Hinsdeilą, kur buvo tik laukas ir miškas, pasakė: „Čia – tavo žemė, statysimės čia namą.“ Apskritai mes visada stengėmės ir dabar stengiamės gyventi ramiai, tiek darbo klausimus, tiek kitas temas, tiek atostogų planus visada aptardavom kartu. Mums patinka, kai gyvenimas eina normaliu tempu, be didelių netikėtumų.
Beje, vienas didžiausių netikėtumų gyvenime man buvo 2003 m. Valdo pralaimėti rinkimai. Bijojau, kad gali taip atsitikti, bet tikėjausi, kad nebus. Ir vis dėlto taip įvyko. Ne dėl savęs bijojau – dėl Valdo. Žinojau, kad jaudinsis, mačiau, kad taip ir buvo – ne tiek dėl prarasto Lietuvos Prezidento posto, kiek dėl aplinkybių, kokiomis tai įvyko... Bet Valdas yra Valdas – jis ir toliau daug kontaktavo su Lietuvos žmonėmis, su buvusiais patarėjais, su apsaugos vyrais. Kaip ir dabar. Ir greit atsigavo. Dabar prisimenu tą laiką ir galvoju, kad žmogus turi ramiai priimti viską gyvenime – ir laimėjimus, ir pralaimėjimus. Būna visaip, bet turi išlikti ramus, o svarbiausia – neprarasti savęs. Tada ir didelių išgyvenimų nebus.
Ar prisimenate savo vaikystės namuose mačiusi dabar šimtmetį minintį „Moters“ žurnalą?
Atvirai prisipažinsiu – neprisimenu. Arba jo mūsų šeimoje neskaitė, arba tiesiog neatsimenu.
Jūs visada esate pastebima ir giriama už ypatingą – skoningą, elegantišką – aprangos stilių. Smalsu, kaip vykdavo jau istorija tapusių pirmosios ponios drabužių siuvimas, ar dizaineriui Juozui Statkevičiui – daugelio Jūsų drabužių komplektų autoriui – išsakydavote daug pastabų?
Laikau Juozą Statkevičių labai talentingu savo profesijos atstovu ir esu jam dėkinga už ne vieną darbą. Vienas pirmųjų mano užsakymų ir turbūt išbandymų jam buvo suknelės ir paltuko Prezidento priesaikos ceremonijai pasiuvimas. Tais metais dar nebuvo tokios medžiagų gausos kaip dabar, Juozas lakstė ir ieškojo jų visame mieste, o paskui tarsi iš nieko pasiuvo gražiausius drabužius. Tą patį galiu pasakyti apie jo siūtą suknelę mūsų vedybų penkiasdešimtmečiui. O išskirtinis – ir man, ir ne tik man – Juozo darbas buvo suknelė, siūta mano mamai šimto metų jubiliejaus proga. Juozas vėl parodė, kad yra neeilinių gabumų žmogus, o mama per savo šventę buvo labai graži ir laiminga.
Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene, neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas. Šitie dizaineriai tikrai puikiai jaučia, kas žmogui tinka.
Jūsų su p. Valdu pora, kiekvienos apklausos duomenimis, lietuvių yra itin gerbiama ir vertinama. Ką galėtumėte patarti jaunų politikų antrosioms pusėms, dar tik žengiančioms šalia savo vyrų ar žmonų į viešumą?
Taisyklių čia nėra. Kiekviena moteris yra unikali ir nepakartojama, kiekvienai iš mūsų būtina išlikti savimi. Ir kartu kiekviena moteris, einanti į viešumą, turi nujausti, kaip turi atrodyti, kokia turi būti, kad pataikytų į renginio stilių, į bendravimo stilių. Tai priklauso ir nuo renginio, ir nuo žmogaus.
Ta proga noriu pasakyti komplimentą Lietuvos moterims: jos tikrai yra labai gražios, gražiai rengiasi, turi gerą skonį ir gerą stilių. Žinoma, gyvenime būna visko, bet bendras vaizdas – tikrai gražus.
