Pats M. Vilutis save vadina „profesionaliu melancholiku, kurio mūza – depresija“. Šmaikštus ir charizmatiškas menininkas nebijo kalbėti apie mirtį, tačiau visiškai jos nelaukia, nes dar turi nebaigtų darbų ir daugybę laukiančių povandeninių medžioklių.

Gegužės 3-iąją M. Vilutis minės garbingą sukaktį, tądien jam sueis 79-eri. Dailininko gimtadienio proga su Kauno „Romuvos“ žiūrovais mintimis apie įdomiausius filmavimo užkulisius dalinsis filmo režisierius V. V. Landsbergis.

Vytautai, pirmiausia norisi klausti – kodėl ėmėtės filmo apie Mikalojų Vilutį? Kodėl būtent dabar ši asmenybė patraukė jūsų, kaip režisieriaus, dėmesį?

Žaviuosi stipria, charizmatiška vyresnio amžiaus menininkų karta. Jie tarsi Lietuvos kultūros dinozaurai. Įdomu juos stebėti – juk jie statydami pamatus mūsų dabarties kultūrinei ir dvasinei tapatybei padėjo išeiti iš sovietmečio į laisvę ir pasijusti Europos, o kartu – ir baltiškos tapatybės žmonėmis.

Vilutis mane visuomet domino kaip žmogus, filosofiniais pažiežirbavimais leidžiąs pažinti skirtingus egzistencinius polius: ieškojimo, nepasitenkinimo, amžino liūdnojo keleivio, kuris klupinėdamas, blūdinėdamas ropščiasi į Mozės kalną, tikėdamasis susitikti Dievą. Ir kita asmenybės ašis – sarkastiška, abejojanti viskuo, besišaipanti iš savęs ir savųjų ieškojimų. Tos dvi, viena kitai prieštaraujančios realybės be galo įdomios, talpios.

Ar žinojote apie tokią jo gyvenimo filosofiją dar prieš imdamasis filmo, ar atradote tokias jo mintis jau kūrybiniame procese?

Tai jau antras susidūrimas su Vilučiu. Pirmas buvo 2016 metais, kai pagal jo knygą „Sriuba“ parašiau pjesę, iš kurios gimė tokio pat pavadinimo monospektaklis. Tad jau anksčiau buvau išsimaudęs vilutienoje, pasismaguriavęs žodine Mikalojaus realybe, jo tekstų sodruma, kuri tuomet persikėlė į teatrą. Kine, aišku, ši realybė visai kitokia – čia turi ieškoti vaizdinio formato, neišsakytų būsenų. Tiesą pasakius, kurti spektaklį buvo lengviau nei šį filmą.

Jūsų filmografijoje – daugybė žinomų menininkų portretų, tarp jų – Stasys Eidrigevičus, Šarūnas Sauka, Jonas Mekas, Vytautas Kašuba, Vytautas Bložė, Vilius Orvidas, Petras Repšys. Kaip jūs pasirenkate menininkus filmams?

Dažniausiai jie būna buvę kažkur netoli mano ar mano tėvu gyvenimo. Tokie beveik šeimos nariai, kuriuos jautiesi geriau pažįstąs, daugelį nuo jaunystės. Ir vieną dieną pajuntu, kad noriu tą ar kitą kultūros žmogų panagrinėti kinematografiškai. Kinas yra „lindimas į dūšią“, savotiškas kūrybinės dirvos skrodimas, kūrybos kontekstų (psicho)analizė.

Stebint nūdienės kultūros lauką, mane ypač domino išskirtinė, autentiška Vilučio kūrybinė erdvė, jos psichologinė bazė. Norėjosi sužinoti, kaip gimsta tokia kūryba. Tik buvo neaišku – kiek jis prisileis, kiek įsileis, kiek leis pažinti savo vidų. Ši kelionė į žmoniškąją prigimtį savaip netgi užgožė jo, kaip menininko, buvimą ekrane – filmavimo metu tapo įdomiau kokie skauduliai, kokie džiaugsmai slypi tokio žmogaus sąmonėje, pasąmonėje.

Gal todėl filme atsirado ir psichologas Andrius Jančiauskas, padėjęs atskleisti žmogišką Vilučio pusę. Judviejų atviri pokalbiai tapo svarbia filmo dalimi. Juolab, kad filmavimo laikotarpiu Vilutis, dukros Aldutės paskatintas, dažniau ėmė lankytis pas gydytojus, specialistus, domėtis, kas vyksta senstančio žmogaus psichikoje.

Kas jums pačiam labiausiai įsiminė iš „Homo Vilutis“ filmavimų? Tam tikros scenos, pasakytos frazės – kas ryškiausiai išliko atmintyje?

Sunku kažką išskirti. Galbūt iš ryškiausių – scenos-atviravimai. Čia visuomet svarbu jausti, kiek personažas sutinka atsiverti, kiek sutinka parodyti savo nepatogią pusę – juk ne viskas gyvenime herojiška, yra ir tai, ką bandome slėpti. Dažnai taip vadinamuose „negražiuose“ dalykuose yra grožis, sudarąs žmogišką esmę, – nebūtina visko nuglaistyti, sušukuoti.

Vilutis leidosi atsiverti, ir tai – be galo jautru. Jis neslepia nebuvęs tobulo gyvenimo pranašas, suvokia išpažinties sudėtingumą, bet kartu ir geba žaisti su ja. Tai meistrystė nevaidinant šventojo. Kartu ir paskatinimas kitiems, uždaresniems – gal gyvenimo paskirtis ir yra suprasti – kas aš? Išsikalbėti, išsiaiškinti, pasikeisti, tardant save - kodėl aš toks ir gal galiu ką nors pakeisti, kad būčiau laimingesnis?

Kaip jūs apibūdintumėte Vilutį? Koks jis?

Apskritai, Vilutis – kietas riešutėlis, nėra lengva jį lukštenti. Daugiasluoksnis, daugiabriaunis. Itin ryški asmenybė. Regis, jis slapta nuo pat pradžių žinojo, kokio filmo tikisi, ką pats apie save nori parodyti. Žinoma, mes su kūrybine komanda turėjome savų idėjų, bet kartu ir asistavome jo norams.

Tie, kurie jau spėjo pamatyti filmą, sakė, kad jame vienaip ar kitaip jame atpažįsta ir save. Sako, man aktualu, mane sužavėjo, mane sunervino. Suprantu, kad tai gerai. Man vieni dalykai svarbūs, kiti atranda kitus. Bet kuriuo atveju – dokumentika yra pastanga priartėti prie žmoniškosios paslapties. Kiek tai pavyko, spręsti norisi palikti žiūrovui.

O kur jis norėjo sudėti akcentus?

Norėjo, kad filme dalyvautų vieni ar kiti jam svarbūs žmonės, kuriuos Mikalojus norėjo pagerbti ar net atsiprašyti tokiu būdu, jei ką buvo įskaudinęs. Sutarėme, kad įtrauksime ir juos. Dokumentika įdomi tuo, kad niekada iki galo nežinai, kur tai nuves, kartais aplinka pa(si)siūlo.

Labai džiaugiuosi, kad Mikalojus sutiko pabūti savotišku psichoanalizės objektu. O man be galo įdomu tai tyrinėti. Patinka, kad nebijoma kalbėti apie tai, jog nesame tobuli, kad turime problemų, silpnybių, kad amžius įneša tam tikrų korekcijų kaip vieno ar kito dalyko nebegali daryti. Sunkokas, bet labai įdomus šis kelias. Esu patenkintas, kur mus nuvedė Vilutis, kad leido pažinti save – tai pasitikėjimas.

Kas jus nustebino kaip režisierių, kaip žmogų kuriant filmą apie šią asmenybę?

Gal Vilučio pasiūlytas raktas – kalbėti apie pirmykštį medžiotoją savyje, amžinai grobio ir laimės ieškantį žmogų – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tokį tarsi nerimo pilną žvėrį, kuris iš to nerimo tampa sąmoningesnis, eina Dievo link.

Dėl to ir pavadinimas antropologinis atsirado – nuoroda, jog filmas kalbės apie tam tikrą žmogaus, žmonijos rūšį, kuri dar pamena, jog yra iš gamtos. Dar neatitrūkus arba grįžtanti atgal, tarsi į motinos įsčias, kur ramu, amžina.

Visi mes, ko gero, genuose turime pirmykščius neandertaliečio instinktus, verčiančius nerti gilyn, į sąmonės dumblynus. Šis priartėjimas prie žmogiškojo paradokso, kultūros, natūros mainų – nesvarbu, ar tai būtų vaikystė, ar gamta, ar laikas bendraujant su anūku, ėjimas į mišką išsivirti kavos. Visa tai be galo svarbūs jo, tarsi paradoksaliuose „paprastumuose“ atsakymus randančio zen meistro palinkėjimai – pasauliui, Lietuvai. Neužmiršti elementariųjų dalykų – juose esmė ir grožis. Kaip įvardijo Antuanas de Sent Egziuperi, turime mokytis „mažų žingsnelių meno“, kurie kartais  daug svarbesni už dideles pasaulines karjeras.

Tokia ryški šio laikmečio takoskyra tarp dviejų kelių, dviejų galimybių – sėkmingas ar laimingas? Vilutis atsisako sėkmingumo, jam tai tarsi mažiau aktualu. Jis ieško laimingumo rakto. Grįžimas prie askezės, paprastumo šiuolaikiniame vartotojiškam pasaulyje, man regis, yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas.

„Homo Vilutis“ kūrėte pandemijos kontekste. Laikote tai trūkumu ar privalumu?

Už šį filmą kovidui reiktų padėkoti. Kai prasidėjo pandemija, buvome ką tik nufilmavę filmą apie Antaną Sutkų. Tuomet atrodė, kad juo ir bus galima užsiimti – ramiai montuoti, sėkmingai baigti darbus. Tačiau paraleliai nutarėme imtis ir naujo filmo idėjos.

Šiame filme labiau nei kuriame kitame norėjosi privatumo, artumo, bičiuliško santykio. Todėl pasitikėjau operatoriumi Povilu Baltinu, viską aišku aptardavome, bet daug scenų jis filmavo vienas. Supratau, kad jei filmavimo aikštelėje bus daugiau žmonių, tai blaškys, galbūt atsiras susikaustymas, įtampa. Povilas moka išnykti, jis turi nematomo žmogaus savybių. Žmonės pamiršta, kad šalia yra operatorius, pamiršta, kad yra filmuojami – tai pasiteisino.

Filmas turėtų sudominti ne tik menininko gerbėjus, bet įtraukti ir tuos, kuriems artima filosofinė egzistencija. Jūsų akimis – kodėl verta pamatyti „Homo Vilutis“? Kokiam žiūrovui jį rekomenduotumėte?

Kiekvienas filmas – kaip užsispyręs vaikas – pats turi savo charakterį, turi jam paklusti. Jis pats nuveda ten, kur nori, kur jam reikia. Negali pernelyg primest savo valios. Taip nutiko ir čia. Kažkodėl kaip menininką Mikalojų teko beveik ignoruoti; filme „Homo Vilutis“ nėra jo kūrybinių dirbtuvių, nėra kadrų, kaip jis paišo. Nėra dailės kritikų. Tą darėme sąmoningai supratę, jog filmas bus apie asmenybę, apie žmogų ir jo savirefleksiją, apie bandymą suprasti kas aš toks per žvėris, kiek manyje angelo, o kiek velnio. Kaip toje amplitudėje susigaudyti kas esi? Šia prasme – tai universalus filmas, jis – apie kiekvieną iš mūsų.

Nebūtina būti grafiku, filosofu, literatu norint galvoti apie gyvenimo prasmę: ko čia atėjau? Kodėl Dievas mane sukūrė? Kodėl sukūrė tokį keistą pasaulį, kuriame nėra atsakymų? Pasaulį, kuriame tiek daug kančios.

Man pačiam lengviau gyventi su kančia, kai matau, kad ir kitiems panašiai – jie irgi ieško, kabinasi, kalbasi su gamta, savimi, anūku, bičiuliais. Kai iškenti tą kančią, tampa lengviau su savimi išbūti.

Jūsų kūryboje jau galima įžvelgti cikliškumą siekiant iš arčiau parodyti vyresnės kartos menininkus. Kas toliau? Kokia garsi pavardė nusimato kitame jūsų filme?

Filmuodamas Vilutį supratau, kad dažniausiai filmuoju savo tėvų draugus, tą kartą, kuri nuo vaikystės man buvo artima, suprantama, aktuali. Būdami tėvų bičiuliais jie tapo ir mano bičiuliais.

Kita vertus, kartais jau pagalvoju, kad kada nors būtų įdomu pažiūrėti ir į savo kartą, kokios ryškios asmenybės atstovauja manajai kartai. Juokaudamas sakau, kad apie dinozaurus jau padariau šį bei tą, dabar reikia pažiūrėti, kas iš jų išsivystė. Irgi yra daug šviesių asmenybių, daug šviesos, kuri verta būti paliudyta ekrane.

Žinau, kad toliau kursiu filmus apie žmones, apie gražius žmones. Norisi dokumentikoje pasidžiaugti aplink mus esančiomis pozityviomis, sielą keliančiomis, kuriančiomis asmenybėmis – tokia mano dokumentikos kryptis, toks pasirinkimas.

V. V. Landsbergio juostą „Homo Vilutis“ artimiausiu metu bus galima išvysti Kauno „Romuvos“ kino teatre, gegužės 3-iąją po seanso čia vyks ir susitikimas-diskusija su režisieriumi. Tą pačią dieną filmą rodys ir Vilniaus „Pasaka“.

Lietuvos kino centro finansuojamas, LRT remiamas filmas taip pat rodomas ir kituose miestuose: nuo gegužės 5 d. – Marijampolėje, gegužės 6 d. – Tauragėje, gegužės 7 d. Šiauliuose (dalyvaus režisierius), gegužės 8 d. – Gargžduose (dalyvaus režisierius), gegužės 15 d. – Alytuje (dalyvaus režisierius), gegužės 23 d. – Anykščiuose (dalyvaus režisierius), taip pat numatomas seansas Telšiuose.