Nardydama po prisiminimus, 83-ejų metų Nijolė Tallat-Kelpšaitė pasakoja, jog ją visuomet žavėjo prancūziškas šansonas, Yves Montand, Juliette Greco, Jacqueline Francois atliekami kūriniai. Ji nuo vaikystės artimuosius džiugindavo eilėraščiais ir dainomis, todėl meniška siela be didelių dvejonių rinkosi muzikos ir meno lydimą kelią.

„Sovietų Lietuvoje veikė viena radijo stotis, tačiau gyvendama Kaune galėjau klausytis Berlyno ir Varšuvos stočių, kurios grojo garsiausių laikmečio dainininkų kūrinius. Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje baigiau fortepijono mokslus, vėliau studijavau teatrologiją tuometiniame Leningrade, tačiau vis tiek svajojau apie dainininkės karjerą. Nežinojau, kur galėčiau save realizuoti, kol vieną dieną pakliuvau į dabar jau nebeegzistuojančią „Tartu“ kavinę ir ten sudainuodavau „tango italiano“. Netikėtai nusišypsojo didelė sėkmė, mat užsuko delegacija iš „Tulpės“ – vienos garsiausių Lietuvos kavinių“, - prisiminimais dalinosi estrados primadona.

Pasak Nijolės, tuo metu daugelis dainininkų svajodavo dainuoti „Tulpėje“, mat toje kavinėje nebuvo šokių, o prie staliukų sėdintys lankytojai klausydavo atlikėjų kaip tikrame koncerte. Būtent ten ir prasidėjo kelias, vedantis į estradą, kai dainuojančią Nijolę pastebėjo LRT radijo garso režisierius ir pasiūlė įrašyti dainas į radijo fondus.

„Gerbėjų tikrai netrūko. Man atrodydavo, kad koks vyriškis, atvažiavęs į Kauną, sėdintis po langais su gėlių puokšte, mane myli be galo. Tačiau mano vyras Antanas buvo supratingas. Džiaugiuosi, kad nepalikau jo, nors jis ne muzikantas, neturėjo galimybių man protekcijos padaryti, prastumti į televiziją ar kokį nors konkursą“, - atviravo dainininkė.

Su vyru Antanu Nijolė taip pat susipažino būtent toje „Tulpės“ kavinėje. Jis buvo sugrįžęs iš lagerių, todėl turėjo politinio kalinio statusą, negalėjo gauti darbo, tačiau dainininkei tai nesutrukdė, mat susižavėjo jo giliomis žiniomis ne vien tik apie muziką, bet ir apie daugelį kitų sričių.

„Muzikantai apie muziką turėjo daug pasaulinio lygio žinių, bet apie literatūrą, politiką, istoriją ar geografiją mažai ką nutuokė. O su Antanu pajutau, kad jis žino daugiau už mus visus kartu sudėjus. Man tai buvo labai patrauklu. Sakydavo man žmonės, kad susiradau neturtingą, kad mesčiau jį, nes man reikia tokio, kas padėtų prasimušti dainininkės kelyje, bet aš nepasidaviau. Ko gero, ir mama svajojo, kad būčiau kokio nors žinomo vyro žmona, ir įtėvis Juozas Tallat-Kelpša, jeigu būtų buvęs gyvas, nebūtų pritaręs. Bet aš nesigailiu. Nė kiek. Visko tarp mūsų buvo, bet vis dėlto gyventi su geru ir teisingu žmogumi, mano nuomone, yra didelė laimė“, - tikino pašnekovė.

Nijolė dainavo „Vilniaus aiduose“, vėliau kompozitorius Juozas Tiškus ją pakvietė į ansamblį „Estradinės melodijos“, po to moteris išvyko į Maskvą, nes Utiosovo orkestras ieškojo solistės ir sudainavusi du prancūziškus šansonus gavo etatą. Tik deja, kaip pati Nijolė prisimena, tenai ji nepritapo. Maskvoje virė didžiulė konkurencinė kova, tad išsilaikiusi vos pustrečių metų, nesudvejojo sugrįžti, kai muzikologas Liudas Šaltenis pakvietė į „Nemuno žiburių“ orkestrą, o kiek vėliau kartu su kolegomis Nijolė pradėjo kurti naują kolektyvą, kurį pavadino „Nerija“.

„Mes svajojome apie orią senatvę, manėme, kad už viso gyvenimo darbus neteks skursti . Galvoju, kiek daug tekstų esu parašiusi įvairiems Lietuvos atlikėjams ir man nė į galvą nešaudavo už juos imti atlygį. Dabar nieko nemokamo nėra. Mano laikais buvo kitaip. Ir dirbau sąžiningai, važiuodavau į koncertus, net kai būdavo labai šalta, reikėdavo prieš einant į sceną išsirengti nuogai, persirengti“, - žiūrovams nematomus užkulisius prisiminė Nijolė.

83-ejus metus skaičiuojanti legendinė estrados dainininkė šiuo metu gyvena mažame bendrabučio butelyje, mat erdvaus būsto Kauno Laisvės alėjoje teko atsisakyti, jo neišgalint išlaikyti iš pensijos. Tarsi to būtų per mažai, vieną žiemą Nijolė patyrė traumą, susilaužė žastikaulį ir stuburą, o sveikatą palietusias pasekmes moteris jaučia iki šiol. Tačiau nepaisant visų sunkumų, senjorė tikina gyvenime ėjusi tuo keliu, kurį rinktųsi ir vėl, jeigu tik galėtų pakartoti. Ji labai pasiilgo scenos, koncertų, todėl jau ruošiasi gegužės mėnesį pasirodyti vienoje iš sostinės kavinių.

„Esu pradėjusi rašyti ir savo autobiografiją, bet užmečiau, nes užvaldė liūdesys, kai pagalvojau, kad negaliu gyventi oriai. Belieka susitaikyti, kad taip ir baigsiu gyvenimą nepažinusi prabangos skonio. Paskutinį savo autorinį koncertą sudainavau 2014 metais Kaune ir Vilniuje, paskui važiavau į Kretingą senjorams dainuoti. Išlipau iš mašinos su gėlėmis ir pargriuvau. Ilgai net atsisėsti negalėjau, dabar man sunku eiti, kairė ranka neveiksni. Norėčiau turėti pagalbos, žmogų, kuris palydėtų mane iki poliklinikos ir galbūt net iki teatro. Gegužės 7 d. esu pakviesta padainuoti vienoje Vilniaus kavinių. Labai noriu, bet ne mažiau bijau, ar sugebėsiu išstovėti scenoje. Pasibaigus koncertui užlieja didžiulis atsipalaidavimas, vėliau ir nuovargis. Didžiulė laimė būti scenoje. Dabar galvoju, net jeigu turėčiau galimybę gyventi antrą kartą, daryčiau mažiau klaidų, bet kelią rinkčiausi tą patį“, - teigė Nijolė.

Jau daugiau nei penkerius metus gyvuojantis projektas „60+“ ir tokiu pačiu pavadinimus leidžiamas žurnalas keičia Lietuvos senjorų gyvenimus ir visuomenės požiūri į juos. Kas mėnesį pasirodančiame leidinyje senjorai randa įdomias istorijas apie veiklius ir aktyvius bendraamžius, specialistų patarimus bei kitą senjorams aktualią informaciją, todėl siekiant sudaryti patogesnį pasiekiamumą, nuo šiol žurnalą bus galima rasti visų prekybos centrų lentynose.

„Apie senatvę kalbėti nelengva, mat vieni pyksta, kai tariamas žodis „senjoras“, kiti nenori savęs priskirti jokiai amžiaus grupei. Žmonės, kuriems per šešiasdešimt, Lietuvoje patenka į senyvo amžiaus grupę, tačiau tai tik formalumas, mat tikrasis žmogaus amžius lieka toks, kokia jauna jo širdis. Žmogus pasensta tik tada, kai nustoja ieškoti, tikėti, mylėti, juoktis, pastebėti, galvoti, mokytis, suprasti, patirti. Tą ir siekiame priminti senjorams, jog nei raukšlės, nei žili plaukai, nei juo labiau skaičius pase neturi jokios reikšmės, nes tiek, kiek esame jauni, priklauso tik nuo mūsų pačių santykio su savimi“, - teigia žurnalo „60+“ redaktorė Iveta Tabokienė.