Tituluočiausia šalies paralimpinio sporto komanda – Lietuvos golbolo rinktinė – neteko ne tik ilgamečio kapitono, bet ir ištikimiausio sirgaliaus, kuris tikėjo bičiulių galimybėmis iš 2024 m. Paryžiaus paralimpinių žaidynių parsivežti auksą. To aukso troško ir jis pats.

Birutė Pakėnaitė

Lietuvos golbolo rinktinės treneris 34 metų Klaidas Janeika rengia projektą šalies Sporto rėmimo fondui, kuriuo bandys gauti finansavimą Mariaus Zibolio tarptautiniam golbolo turnyrui rengti.

„Marius buvo golbolo žvaigždė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jį žinojo ne vien vyrų, bet ir moterų komandos – visa golbolo grietinėlė, tad norėčiau, kad surengtume M. Zibolio vardo turnyrą, į kurį atvyktų ir vyrų, ir moterų komandos, taip pagerbdamos Marių.

Jis visada buvo už švarų ir sąžiningą sportą, nors ir labai norėjo laimėti. M. Zibolis buvo geras žmogus ir visi jį prisimena kaip nuostabią asmenybę“, – teigė vienas geriausių staiga išėjusio golbolininko draugų K. Janeika.

Ilgametis Mariaus bičiulis, su kuriuo, buvo laikas, golbolininkas dalijosi vienu bendrabučio kambariu, taip pat žinomas paralimpietis Saulius Leonavičius įsitikinęs, kad M. Zibolio pavardė ir golbolas Lietuvoje yra sinonimai.

„Marius yra golbolas, o golbolas yra Marius. Pagrindinis golbolo žmogus Lietuvoje buvo jis – tikrai ne mažesnė legenda nei krepšinyje Arvydas Sabonis. Nuo tada, kai, būdamas paauglys, pradėjo žaisti, iki pat mirties Mariui golbolas buvo visas gyvenimas.

Kai Marius pradėjo, dar buvo šokia tokia vyresniųjų karta, bet ji greitai pasitraukė. Kiek vėliau atėjo Genrikas Pavliukanecas – kita ilgametė Lietuvos golbolo žvaigždė. Bet golbolo rinktinė vis dėlto visada labiausiai sukosi aplink Marių“, – neabejojo 1996 m. Atlantos paralimpinių žaidynių 1500 metrų bėgimo bronzos medalio laimėtojas S. Leonavičius.

Nors 49 metų S. Leonavičius didžiąją karjeros dalį paskyrė bėgimui, įkalbinėjamas kambario draugo kartais lankydavo ir golbolo treniruotes. Su šalies golbolo rinktine jis net tapo aklųjų riedulio Europos vicečempionu (2001 m.), čempionu (2007 m.) ir Pekino paralimpiniu vicečempionu (2008 m.).

Tą sausio 18-osios vakarą, kai, dėl širdies smūgio su drauge važiuodamas į parduotuvę, M. Zibolis staiga ir nelauktai atsisveikino su šiuo pasauliu, Mariaus artimas bičiulis rinktinėje G. Pavliukanecas dar išsiuntė porą trumpųjų žinučių. Nesulaukęs atsakymo į pirmąją, antrąją pasiuntė jau eidamas miegoti, linkėdamas draugui labos nakties ir tikėdamasis susisiekti ryte.

Tačiau nei kitą dieną, nei dar kitą Marius Genrikui nebepaskambino. Ankstyvas Lino Balsio, lengvaatlečio, su kuriuo tą lemtingąjį vakarą M. Zibolis ir G. Pavliukanecas dar netikėtai susitiko sporto salėje, skambutis sudrumstė ramų G. Pavliukaneco šeimos rytą. Pusryčiai taip ir liko nesuvalgyti, nes kąsniai strigo gerklėje.

„Kai Linas pasakė, kad Mariaus nebėra, pasiūliau jam išsiblaivyti, nes tokia neįtikėtina ši žinia man atrodė. Tik vėliau suvokiau, kad tokiais dalykais niekas nejuokauja. Aš iki šiol negaliu tuo patikėti“, – teigė 46 metų G. Pavliukanecas.

Tikėjosi papildyti kolekciją

Paskutinį savo gyvenimo vakarą M. Zibolis dar praleido Vilniaus Gerosios vilties progimnazijos sporto salėje. Toje pačioje, kurioje dabar aukštai ant sienos kabo 8-uoju numeriu pažymėti jo marškinėliai.

Tuos marškinėlius, skirtus Mariui atminti, iškėlė draugai iš Lietuvos rinktinės. Salėje liko per daug su M. Ziboliu susijusių prisiminimų. Tuštumos ir žaizdų, kurias atvėrė staigi Mariaus netektis, dar niekas neužgydė.

Per paskutinę treniruotę M. Zibolis ir G. Pavliukanecas sutikę maratono bėgiką, buvusį Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentą 47-erių L.Balsį nepiktai žodžiais pasikandžiojo.

„Ar Paryžiui rengiesi?“ – paklausė golbolininkai trejų olimpinių žaidynių dalyvio L. Balsio. „O jūs?“ – nusijuokė šis. „Na, taip, senas arklys vagos negadina“, – atsikirto Lietuvos golbolo rinktinės veteranai.

Nors dėl kelio traumos, vėliau jį lydėjusios operacijos bei nuolatinio skysčio rinkimosi, M. Zibolio treniruotės buvo ribotos ir po 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių jis buvo priverstas praleisti Europos bei pasaulio čempionatus, Marius dar labai tikėjosi nuvykti į Paryžių ir ten laimėti auksą.

Paralimpinio čempiono titulo labiausiai stigo ilgamečio rinktinės kapitono dosjė.

1998 m. pasaulio čempionate Madride M. Zibolis su Lietuvos golbolo rinktine laimėjo bronzą. 2000-aisiais iš Sidnėjaus jis grįžo su paralimpiniu sidabru. 2001 m. Vengrijoje tapo Europos, 2002 m. Brazilijoje – pasaulio vicečempionu.

2006-aisiais Lietuvos golbolo rinktinė, kurioje buvo ir M. Zibolis, JAV laimėjo pasaulio, o 2007-aisiais Turkijoje – Europos auksą. 2008 m. Pekino paralimpinėse žaidynėse lietuviai vėl iškovojo sidabrą. 2009 m. senojo žemyno čempionate Vokietijoje ir 2010-ųjų pasaulio čempionate Jungtinėje Karalystėje – auksą.

2011 m. Europos čempionate Danijoje M. Zibolis su Lietuvos rinktine tapo Europos vicečempionu. 2012 m. Londono žaidynėse užėmė ketvirtąją vietą.

2013 m. Turkijoje ir 2017 m. Suomijoje lietuviai vėl tapo Europos čempionais, 2015 m. Lietuvoje laimėjo Europos čempionato bronzą. Su bronza Lietuvos rinktinė grįžo ir iš 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių. Tačiau, kai 2016 m. lietuviai golbolininkai Rio de Žaneire laimėjo auksą, M. Zibolis, kaip tyčia į rinktinę nebuvo pakviestas.

Paskutinė Mariaus treniruotė neatrodė kuo nors išskirtinė. Nors dėl kojos bėdų ir jis pats, ir po pasaulio čempionato Portugalijoje atsigaunančios rinktinės žaidėjai treniravosi ne itin intensyviai, M. Zibolis niekada gyvenime nėra dėl ko nors skundęsis.

Rinktinės bičiuliai tik pasišaipydavo iš Mariaus, kad važiuojant į varžybas nereikia imti jokių vaistų, nes visą vaistinę vežasi M. Zibolis. Jo krepšyje išties būdavo ir tepalų, ir visų reikalingų vaistų, nes ilgametį rinktinės kapitoną traumos persekiojo visą karjerą.

„Net nežinau, kodėl jam taip nesisekė. Ir regėjimą jis prarado per nelaimingą atsitikimą, nes iki tol dar šiek tiek matė. Pamenu ir dar vieną nelaimingą atsitikimą, kai mokykloje koją susilaužė, nes sporto salėje kartimi pakilęs į palubes, leisdamasis žemyn pasileido ir nukrito. Net apmaudu, kad tokį gerą žmogų taip persekiojo nelaimės“, – teigė S. Leonavičius.

Po paskutinės treniruotės Gerosios vilties progimnazijoje atsisveikinęs su bičiuliais, Marius paskambino draugei, prašydamas pavežti iki parduotuvės, bet namo savo kojomis jau nebegrįžo.

Komanda stengsis ir dėl draugo

Koks buvo Marius? Visų, jį pažinojusių, atsakymas vieningas. Pirmiausia – geras žmogus ir geras draugas. Patikimas. Nuoširdus. Paprastas. Atsakingas.

S. Leonavičius, L. Balsys, G. Pavliukanecas su M. Ziboliu buvo pažįstami mažiausiai tris dešimtmečius. Kadaise jie visi gyveno ir viename bendrabutyje, kurio kambarį savo darbuotojams skirdavo tuometis Aklųjų kombinatas Vilniuje.

Ant Mariaus rankų augo G. Pavliukaneco duktė – dabar 15 metų Eva. „Jei reikėdavo kur išbėgti, paprašydavome Mariaus prižiūrėti dukterį. Pamenu, kaip gražiai jie žaisdavo. Eva neva blynus Mariui kepdavo ir dėdavo įvairius valdymo pultus į stiklinę spintelę, įsivaizduodama, kad kiša juos į orkaitę. Iki šiol Marius ir Eva buvo labai artimi.

Po atrankinių varžybų į Tokijo žaidynes, kurios vyko JAV, Marius Evai parvežė lauktuvių – kelis pakus amerikietiškų sausų pusryčių. Prisidėjo jų į kuprinę, ši išsipūtė ir netilpo į rankinio bagažo dėtuvę lėktuve. Stiuardesė viena net pakelti tos kuprinės negalėjo, bet šiaip ne taip nutempė padėti kažkur kitur“, – pasakojo G. Pavliukanecas.

Tad žinia apie M. Zibolio netektį ne tik pačiam Genrikui – visai jo šeimai – buvo pribloškianti ir parbloškianti.

„Man tai – tragedija. Sėdėjau ir ilgai galvojau – niekaip negalėjau prisileisti tos minties, kad Mariaus nebėra. Negalėjau su tuo susitaikyti, to priimti. Greičiau patikėčiau, kad koks televizijos bokštas nuvirto nei, kad Marius mirė“, – sakė G. Pavliukanecas.

Ilgą laiką Genriką buvo apėmusi apatija, prasidėjo miego sutrikimai. G. Pavliukanecas net kreipėsi į medikus, nes kelias savaites niekaip negalėjo užmigti. Jei ir užmigdavo, prabusdavo, o mintys apie Marių pačios braudavosi į galvą.

„Matyt, per ilgai drauge sportavome, per ilgai buvome bičiuliai, kad galėčiau lengvai paleisti. Pirmieji pradėjome Lietuvos golbolo žygį pasaulyje – Marius truputėlį anksčiau, paskui ir aš prisidėjau.

Man taip liūdna, kad neišsipildė jo svajonė – Marius dar norėjo Paryžiuje iškovoti paralimpinį aukso medalį. Bet viskas staiga nutrūko. Tad dabar turime pasistengti ir dėl jo – tikiu, kad iš viršaus Marius mus stebi“, – sakė G. Pavliukanecas.

Kovojo iki paskutinių sekundžių

Dabartinis golbolo rinktinės treneris K. Janeika su M. Ziboliu susipažino dar būdamas studentas, kai tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo kūno kultūrą, o laisvalaikiu treniruodavo rankininkus toje pat salėje, kurioje sportavo ir golbolininkai.

Marius ir Klaidas greitai susibičiuliavo, drauge ėmė lankytis studentiškuose vakarėliuose, linksmintis naktiniuose klubuose, keliauti.

K. Janeika su šypsena mena, koks azartiškas M. Zibolis būdavo vandens pramogų parkuose ir kaip norėdavo šliuožti nusileidimo kalneliais.

„O aš tai plaukti nemoku. Bet Marius nušliuožia ir vėl nori kilti aukštyn šliuožti – aš turėdavau jį lydėti. Kartais ir pats nušliuoždavau, bet didelio malonumo nejausdavau. M. Zibolis labai azartiškai darė tai, kas jam patiko“, – prisiminė bičiulio netekęs K. Janeika.

Marius azartiškai, iš visos širdies ir golbolą žaidė. Nors buvo linksmas ir niekada nesukiužęs, dėl nesėkmių aklųjų riedulio aikštėje skaudžiai išgyvendavo.

„Ir niekada nepasiduodavo, nors būdavo aišku, kad tikrai pralaimėsime, kad per paskutines keliolika sekundžių kelių įvarčių neatmušime. Bet jis niekada nenuleisdavo rankų ir visada žaisdavo iki galo.

Jis buvo komandos variklis, komandą užkurdavo iš vidaus. Kažkas kitas dabar turės tapti tuo varikliu, nes tokio dabar komandai labai trūksta. Jei būtume turėję Marių, kuris mus užvesdavo, gal pasaulio čempionate pernai Portugalijoje būtume buvę ne ketvirti, o bronzą laimėję. Gal – net ir auksą, nes tikrai neblogai žaidėme“, – svarstė G. Pavliukanecas.

Niekada neatsisakydavo padėti

M. Zibolio visas gyvenimas buvo tarsi sūpynės – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.

Mariui buvo trylika, kai vasarą gimtuosiuose Bartninkuose Vilkaviškio rajone pjaudamas virvę peiliu pataikė į tada dar sveiką kairę akį. M. Zibolis turėjo įgimtą glaukomą – ligą, kuomet akies viduje padidėja spaudimas. Bet iki tol ta kaire akimi dar matė tiek, kad būtų nuo nieko nepriklausomas.

„Kol dar mačiau, man grėsė apakti nuo stipresnio smūgio, tarkime, gavus kamuoliu į galvą, tad dėl to medikai draudė sportuoti. Bet, kai dėl nelaimės, ir taip apakau, tokios grėsmės neliko. Kaip tik tada mokyklos golbolo komandai ėmė stigti žaidėjų, tad treneris pakvietė prisidėti mane. Žaisti pradėjau dar su siūlėmis akyje“, – viename paskutinių savo interviu prisiminė M. Zibolis, regėjimą atėmusią nelaimę priėmęs kaip galimybę sportuoti, o ne kaip tragediją.

Iki tol golbolo jis negalėjo žaisti, nes dėl spaudimo akyje grėsė apakti.

Tais 1988-aisiais prasidėjo įspūdinga neregio suvalkiečio karjera golbole. Jis mokėsi ne tik iki tol nepažinto žaidimo taisyklių. Marius iš naujo mokėsi ir prisitaikyti paprasčiausiose kasdienėse situacijose. Jis nenorėjo būti nuo ko nors priklausomas, tad greitai atsisakė klasės draugų pagalbos ir ėmėsi tvarkytis pats, nors tekdavo gydytis žaizdas, gautas kur nors atsitrenkus ar pargriuvus.

Mariui buvo vos penkiolika, kai jį pastebėjo ir pakvietė prisidėti Lietuvos golbolo rinktinė. Rinktinei jis atstovavo daugiau kaip tris dešimtmečius. Apie 20 metų, su viena kita pertrauka, M. Zibolis buvo rinktinės kapitonas. Nors keitėsi žaidėjai – senbuviai traukdavosi, o juos keisdavo jaunimas, Marius visada atrodė lyg uola – nepajudinama ir amžina.

M. Zibolis visuomet buvo trenerių ramstis. Vienas darbščiausių. Vienas labiausiai užsispyrusių. Skrupulingas. Patyręs ir galintis staigiai priimti gerus sprendimus. Turintis puikią atmintį, tad galintis išvardyti savo ir komandos statistiką bet kuriose varžybose.

Tačiau paralimpiniame Tokijuje Lietuvos golbolo rinktinės kapitono raištį M. Zibolis ryšėjo paskutinį kartą. Po šių žaidynių veteranas kapitono pareigas be nuoskaudos perdavė Nerijui Montvydui.

Į Tokiją M. Zibolis išvyko nesijausdamas itin gerai. Jam skaudėjo kairįjį kelį, bet skausmą slopino noras žaisti ir specialus šildantis tepalas. Kantrus ir užsispyręs rinktinės kapitonas žaidė sukandęs dantis.

Tokijuje ne viskas sekėsi, lietuviai slidinėjo ant šlapių arenos grindų, bet viena tituluočiausių paralimpinių žaidynių komandų vis tiek neliko tuščiomis ir išplėšė bronzą.

Grįžęs namo, M. Zibolis nukeliavo pas medikus. Šių išvada buvo aiški: jei nori sportuoti toliau, golbolininkas privalo gulti ant operacinio stalo, mat atšokusi blauzdikaulio kremzlė. Po Tokijo žaidynių, kai Lietuvos golbolo rinktinė jau rengėsi 2021 m. Europos čempionatui, Marius mąstė apie operaciją.

Rinktinė tąsyk Turkijoje tapo Europos čempione, o, pasiramščiuodamas ramentais, Marius ją sveikino oro uoste.

Jis pats dar ilgai negalėjo žaisti pamėgto golbolo – kol komanda šlifavo žaidimą aikštėje, M. Zibolis dirbo individualiai, stiprindamas operuotą koją. Prireikė pusmečio, kol veteranas galėjo grįžti į aikštę, bet ir tada ne viskas ėjosi taip, kaip planavo – tą koją vis dar skaudėdavo, joje kaupėsi skysčiai.

„Net nežinau, kodėl Mariui taip nesisekė dėl traumų. Aš pats per visą karjerą patyriau tik vieną kitą, o Marių nuolat kas nors persekiojo. Ir koronavirusu jis sirgo du kartus – tai irgi, matyt, turėjo reikšmės jo sveikatai“, – atsakymų, kodėl vienas geriausių bičiulių išėjo taip staiga, vis dar ieško G. Pavliukanecas.

Tačiau, kad ir kaip dažnai susidurdavo su nesėkmėmis, kad ir kiek išbandymų patirdavo, M. Zibolis niekada nepasidavė, vis stodavosi ant kojų ir toliau neinkšdamas siekdavo savo tikslų. Jis būdavo ramus ir tvirtas, pats kitiems tapdamas ramsčiu ir paguoda.

Mariaus gerumas buvo platus lyg vandenynas, o širdis – tokia didelė, kad vietos joje visiems užtekdavo.

„Kad ir kokios pagalbos prašydavai, Marius niekada neatsakydavo. Nepažįstu daugiau žmonių, kurie visada sako „taip“, jei tik ko paprašai. Nesvarbu, kas tai būtų. Marius visada rasdavo laiko padėti ir niekada neieškodavo pasiteisinimų, kodėl negali to padaryti“, – sakė G. Pavliukanecas.

Ačiū, Mariau, sako visa sporto bendruomenė. Ačiū, kad buvau, esi ir liksi visų atmintyje. Kad liksi istorijos metraščiuose ir mūsų širdyse. Ačiū už stebuklą tave pažinti ir būti šalia tavęs. Mes tavęs niekada nepamiršime!

Laimėjimus sunku suskaičiuoti

Marius Zibolis Lietuvos golbolo rinktinėje debiutavo 1990 metais. Lietuvai atstovavo 5 paralimpinėse žaidynėse, 6 pasaulio čempionatuose ir 10 Europos čempionatų. Čia pateikiami svarbiausi M. Zibolio laimėjimai su Lietuvos rinktine

2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse – 3 vieta;

2019 m. Europos čempionate (Vokietija) – 3 vieta;

2019 m. pasaulio IBSA žaidynės (JAV) – 1 vieta;

2018 m. pasaulio čempionate (Švedija) – 4 vieta;

2017 m. Europos čempionate (Suomija) – 1 vieta;

2015 m. Europos čempionate (Lietuva) – 3 vieta;

2015 m. pasaulio žaidynėse (Pietų Korėja) – 1 vieta;

2014 m. pasaulio čempionate (Suomija) – 4 vieta;

2013 m. Europos čempionate (Turkija) – 1 vieta;

2012 m. Londono paralimpinėse žaidynėse – 4 vieta;

2011 m. Europos čempionate (Danija) – 2 vieta;

2010 m. pasaulio čempionate (Jungtinė Karalystė) – 1 vieta;

2009 m. Europos čempionate (Vokietija) – 1 vieta;

2008 m. Pekino paralimpinėse žaidynėse – 2 vieta;

2007 m. Europos čempionate (Turkija) – 1 vieta;

2006 m. pasaulio čempionate (JAV) – 1 vieta;

2005 m. Europos čempionate (Belgija) – 5 vieta;

2004 m. Atėnų paralimpinėse žaidynėse – 9 vieta;

2002 m. pasaulio čempionate (Brazilija) – 2 vieta;

2001 m. Europos čempionate (Vengrija) – 2 vieta;

2000 m. Sidnėjaus paralimpinėse žaidynėse – 2 vieta;

1998 m. pasaulio čempionate (Ispanija) – 3 vieta;

1997 m. Europos čempionate (Švedija) – 4 vieta.

Daukartinis Lietuvos ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas ir prizininkas.