Labas, Antanai, mes turime puikią progą pakalbėti apie Tavo kūrybą, mat esame kaip tik Tavo kūrinių apsuptyje ir rengiamės Tavo antrosios parodos šioje parodinėje erdvėje atidarymui. Pradėsiu nuo klausimo, kurį, matyt, išgirsti vis dažniau ir dažniau: kas Tu esi: kompozitorius ar dailininkas? Kokiomis proporcijomis Tavo gyvenime dabar egzistuoja tapyba ir muzika?

Taip, šis klausimas dažnas. Bet ir natūralus, mane pažįstantys žino, kad esu kompozitorius. Todėl, kaipgi koreliuoja šios dvi meno sritys, yra svarbu ne tik man, bet ir visiems, kurie vienaip ar kitaip susieti su menu. Ir nesvarbu, ar žmogus užsiima muzika, poezija, vizualiu menu, teatru. Bet kokia menų kombinacija turi kažkaip teisingai sąveikauti, jei nori išspinduliuoti savo atrastą idėją ar suvoktą problemą. Idėja gali būti socialinė, politinė, istorinė, biblinė. Svarbu surasti bent vieną idėją. Daug nereikia. Kartais ir vienos minties, idėjos aprėpti negali iš karto. O ir gal tos vienos perdaug. Tai procesas, ilgas procesas.

Taip leisdamas laiką, kuris skirtas man, atsakinėju į klausimus. Į tuos pačius, kurie buvo ir viduramžiais, renesanso laikais, ir visais kitais laikais. Renesanso laikų dramaturgas V. Šekspyras sako ir klausia sykiu: kas aš esu?

Taigi…

A. Skriabinas savo simfoninėse partitūrose kartais nurodydavo spalvines nuorodas, leisdamas suprasti dirigentui, jog jo muzikos atlikime galimas apšvietimas spalvomis.

M. K. Čiurlionis muziką konvertavo į vaizdines sruktūras per simbolizmą, metaforą.

Aš gi turiu tokią muzikinę mąstymo sąrangą, kurią įvardinu „pusiausvyros dėsniu”. Tapyboje šis dėsnis leidžia man kalbėti dramaturgiškai ir dramatiškai. Kontrasto principu. Muzikine prasme mane domina dinamika, kuri pasiekiama per „fortissimo”. Ankstyvojoje muzikinėje kūryboje man imponavo „noise music” kaip išraiškos priemonė, aiški linija, ženklas. Dabar, analogiškai, aštri linija tapyboje, toks „pusiausvyros dėsnis”atsidūrė drobėje.

Todėl spalvines būsenas jaučiu ganėtinai dinamiškai, minėtas „fortissimo” per spalvą ir liniją.

Jau bus bene koks 30 metų, kai savo muziką koreliuoju su vaizdu, tai yra teatru, kinu, poezija, proza. Bet kartais šių meno formų man netrūksta, pakanka ir „grynosios“ muzikos. Toks jau esu nuo mažumės.

Šiuo metu tikriausiai skiriu vienodai laiko tiek muzikai, tiek tapybai, bet ir vienodai nervinuosi, kai negaliu eiti tapyti, bet turiu rašyti, tarkim baletą ar operą, ir vienodai nervinuosi, kai tiek įsijaučiu į tapymą, kad sunku eiti į studiją kurti muzikos. Todėl proporcingai dėlioju: kai tapau, darau tik tai, o kai rašau muziką natomis, darau tik tai.

Kuo panašus tapybos kūrinio ir muzikos kūrinio procesas? Ar tiesa, kad, kaip teigė Kandinskis, o ir Čiurlionis, spalvas gali girdėti garsais, o garsus regėti spalvomis?

Man buvo vis dėlto pačiam labai netikėta atrasti, kad taip ir yra iš tiesų. Šiuo metu muziką taip ir kuriu: lyg teptuku braukčiau per penklinę. O drobėje siekiu skambesio spalvos, sustingusios garsinės formos, kaip kokio akordo, kuris kartais metalinis, kartais labai labai metalinis, lyg girdėčiau paveiksle fatališką triukšmą, ar tylią melodinę liniją. O paveikslo tekstinis naratyvas sustiprina visas visumas.

Esi labai darbštus, produktyvus, tiek muzikoje, tiek dailėje. Kaip suprantu, nesėdi laukdamas mūzų apsilankymo? Kaip atrodo Tavo kūrybinis procesas, kaip atrodo Tavo diena muzikos studijoje ir tapybos studijoje?

Dirbu kievieną dieną. Jei to nedaryčiau – chaosas užvaldytų mane. Čia kaip melstis: žmogus turi kievieną dieną pasikalbėti jei ne su Dievu, tai bent jau su savim. Privalu aptarti viską, kas rūpi, ko sieki, ką padarysi, kad įveiktum dieną ir neliktum nusivylęs bergždžiai praleistu laiku. Nieko nėra blogiau, kai bergždžiai praleidi dieną. Taigi, turiu taip nukreipti savo mąstymą, kad mintys vestų nuo idėjos atradimo iki jos įgyvendimo.

Tikra tiesa, kad daugelis tapytojų daug valandų, dienų praleidžia prie baltos drobės, tapydami paveikslus mintyse, matydami visus kelius ir posūkius, numatydami ir galimas klaidas. Aš atlieku daug veiksmų mąstydamas, kokiu keliu turiu eiti, kokiomis spalvomis turiu operuoti drobėje. Kursoriaus nustatymas tinkama kryptimi atneša sprendimus ir rezultatus.

Jei mintys neateina ir sprendimų nerandu, tuomet elgiuosi kaip dažnas muzikantas: groju iš lapo kitų kompozitorių muziką. Jei nesigauna tapyti, piešiu tiesiog daiktus, formas, linijas, objektus, veidus. Tai būtina mankšta, kad taip bedirbdamas atrastum kelią.

Niekas nepasidaro savaime. Geras paveikslas neatsiranda drobėje vien dėl to, kad turi daug dažų, gerų teptukų, drobės. Kasdieninis kruopštus darbas, eksperimentavimas ir nebijojimas dėti tuos potepius drobėje, negalvojant kas ką pagalvos. Tapyba – tai kantrybės ir drąsos meno sfera.

Manęs kažkas yra paklausęs: „kodėl tapai?”, atsakiau: „kodėl gyveni”?

Ar pavargsti nuo kūrybos, ar būna, kad ji Tave išsunkia? Kaip tuomet atsipalaiduoji?

Matai, tokio dalyko kaip „pavargti” man nėra. Galiu pavargti ravėdamas sode žolę, kasdamas niekam nereikalinga griovį. Kūrybinis procesas yra nuolatinis ir nenutrūkstamas. Gali, pavyzdžiui, susapnuoti norimą nutapyti paveikslą. Jei sustosi mąstyti kasdien apie tai ką darai, kaip darai, kodėl darai, vadinasi – viskas.

Aš gi veikiau kartais tingiu. Bet ir tingėjimo būsenoje vistiek galvoje sukasi mintys, kurios dėlioja garsų peizažą ar vaizdų figūratyvą.

Kito kelio neturiu. Niekas neturi kito kelio, jei užsiima tokiais dalykais.

Iškart krenta į akis Tavo sudėtingi, keisti kūrinių pavadinimai. Juose dažniausiai naudoji metaforas, ir vieno lauko veikėjus perkeli į kitą, su jais nesusijusį semantinį lauką. Ar stengiesi užkoduoti kažkokią žinutę savo pavadinimuose? Slaptą kodą, kaip skaityti Tavo darbus?

Blogio tyrimas visais laikais buvo stebėjimo ir analizės objektas. Kaip jis atsiranda ir kodėl būna šalia, lydi mus visose sferose? Kodėl turime jį toleruoti? Nes pristinga jėgų priešintis? Blogį mes stebime internetu, kartais sudalyvaudami jame virtualiais būdais. Taip susigyvendami su blogiu, tampame blogio bendrininkais. Siaubingas pojūtis kai, esi kelyje ir esi bejėgis tai pakeisti. Todėl mano kalba ir yra metaforos, daiktai, peizažas, siužetai iš Biblijos: taip sujungiu ir griaunu laiką. Arba bent jau turiu tokį tikslą. Juk nepaprastai įdomu būtų pasiskambinti mobiliuoju ryšiu Judui ir paklausti, ar jis mėgsta ryškiai geltoną spalvą? Ar jis dėvi geltonus marškinius sekmadieniais ir apskritai ką jam reiškia blogis ir kaip jį veikia rytais narkotinių medžiagų poveikis? Tapyboje aš tai galiu. Todėl naudodamas biblinius siužetus jungiu dabartinį blogį ir sykiu analzuoju kaip jis veikė praeityje. Ženklai taip pat mano paveiksluose yra svarbūs. Žuvis, paukštis, demonai, skrendantis kosmose Gagarinas, kuriam prieš išskrendant patarimus duoda Kristus. Sykiu už nugaros demonas, šnabždėdamas, mėgina suklaidinti ir suklastoti Nukryžiuotojo istoriją, nukryžiuodamas Šekspyro Otelą.

Mano paveikslui labai svarbu pavadinimas. Tai nuoroda ir raktas į tai ką, turėtų pastebėti stebėtojas. Tai liudija, ką aš pats stebiu ir net galbūt tai, ko aš nenoriu matyti.

Paveiksle „Inferno” – matome tokį „mielą“, „švelnų“ pragarą, bet paveikslo fone, tolumoje atvertos durys byloja atvykstantį žmogų, patenkanti iš vieno tamsos kelio į kitą. Ir viskas vyksta to personažo gavoje, kurioje susitinka tai, kas nenori susitikti.

Manyčiau, kad taip ir reiktų skaityti tuos mano paveikslus. Darbas teatre mane išmokė visko iki galo nepapasakoti, palikti žiūrovui kurti savo istorijas ir versijas. Taip elgiuosi ir kurdamas teatrui skirta muziką. Palieku teatro muzikoje tik tembrą, kur keletas muzikinių motyvų netampa melodine linija, bet yra tik nuoroda į tokio tapsmo galimybę. Taip suteikiu klausytojui tembrą kaip girdėjimo objetą ir pačiam žiūrovui suteikiu galimybę patekti į belaikę erdvę, į savo erdvę. Tapyboje per pavadinimus įvyksta kažkas panašaus. Galima priimti tekstinę infomaciją, galima jos neskaityti. Esmės nepakeisime, kiekvienas susikurs norimus siužetus ir garsus.

Akivaizdu, kad Tavo kūryboje dominuoja biblinės temos, motyvai. Ką Tau reiškia tikėjimas, ką Tau reiškia biblinės temos, kas iš jų Tau pačiam egzistenciškai yra artimiausia?

Turėjau tokią parodą pavadinimu „Šv. Jono galva už du gramus kokaino“. Čia ir susitinka juoda ir balta, garsas ir tyla, šviesa ir tamsa, ryškumas ir blankumas. Visi mes gyvename vidinį ir išorinį gyvenimą, esame nuolatinėje diskusijoje su savim, kur vidinis balsas vis garsiau ima kalbėti apie išorinius dirgiklius. Labai garsiau. Fortissimo.

Parodoje „Inferno tranquillo”,  kurią rengiu šioje puikioje galerijoje, kalbu apie konkrečius veikėjus, personažus: Holoferną ir Juditą, tai paremta bibline istorija. Artemisia Gentileschi (1593–1653) savo gyvenimo siaubus – smurtą, neteisybę, išprievartavimą – pavertė brutaliais bibliniais paveikslais, kurie tuo pat metu buvo ir engiamų moterų karo šauksmas. Gentileschi nutapytas vyras agonijoje – tai Holofernas, Izraelio priešas Senajame Testamente, o jam galvą pjaunanti moteris – Judita, dieviškosios apvaizdos paskirta jo žudikė. Tuo pat metu šis vyras yra ir italų tapytojas Agostino Tassi, Artemisios prievartautojas, o moteris su kardu – pati Artemisia Gentileschi, kuri visa tai ir nutapė. Tai iš esmės yra autoportretas. Du dideli, krauju permirkę „Juditos ir Holoferno“ paveikslai, kuriuos nutapė Gentileschi, išliko iki mūsų dienų.

Taigi, aš tapau švelniom, bet ryškiom spalvom, linijos kontrastu, keliautoju principu tapau ir dabar egzistuojančius holofernus ir  juditas, kurie ir kurios klaidžioje dykumoje apakę, praradę bet kokį tikėjimą, žinojimą ir pažinimą. Kiek daug viso to atgarsių dabartiniame kare, kur Rusija užpuolusi Ukrainą elgiasi būtent taip: prievartauja, naikina ir žudo.... O visa tai mes stebime gulėdami lovoje internetu, o gerdami rytinę kavą galvojame, kur vyksime vasarą atostogauti. O pasaulis negali sustabdyti viso to, kas vyskta, arba labai sunkiai stabdo blogį pačiame jo suvešėjimo pradžioje. Bet tai būtina sustabdyti dabar.

Pats blogiausias dalykas atsitinka tuomet, kada blogis užnuodija gėrį. Ir viskas paverčiama blogiu. Blogio konceptą smulkiai išdėstė V. Šekspyras „Hamlete“, „Karaliuje Lyre“, o A. Čechovo „Dėdė Vania“ yra tiesiog blogio antologija, imperija. Jis ten toks rafinuotas ir mažytėm raidelėm išrašytas, o galvoje rezonuoja kaip atominis sprogimas. Toks literatūrinis susitikimas mane verčia tai tapyti.

Pastebėjau, kad ir teatrinių motyvų, siužetų yra gausu Tavo dailės darbuose. Tai nenuostabu, nes daug dirbi teatre, kuri muziką teatro spektakliams. Kaip pats jauti, kokie teatrinės kalbos elementai, spektaklių temos ar veikėjai, pereina į Tavo kūrybą?

Man teko kurti kartu su režisieriais E. Nekrošiumi, O. Koršunovu, E. Piotrovska (Lenkija) kurie būtent teatrine kalba tyrinėjo dalykus apie blogį. Kur teksto analizė transformuojama į aktorių, o po to viskas atsiranda scenoje, gyvame paveiksle, kuris yra šviesa, garsas, žodinis tekstas, vaizdas kurį matome scenoje. Lėtas veiksminis visumos judesys scenoje visuomet yra ekspresyvus, pakibęs tarsi metras virš žemės. Tokia bendradarbystė atneša minčių ir man. Minėti meistrai būtent taip dirba teatro scenoje. Tyrinėja žmogaus sielą, tiesog narsto ją…

Negalėčiau pasakyti kad koks nors personažas tampa paveikslo turiniu, bet turiu pripažinti, kad dirbant Barselonoje „Lliure” teatre kartu su O. Koršunovu, tapiau blogus žmones. Tiksliau A. Čechovo pjesės „Dėdė Vania” personažus, tik jie virto kartais gyviais, kartais pusiau žmonėmis, kartais tiesiog abstrakcijomis. Tuos paveikslus beveik visus nupirko Ispanijoje. Matyt, buvo paveikūs.

Nekrošiaus kurtame spektaklyje pagal S. Šaltenio pjesę „Kalės vaikai” (rodomas Klaipėdos dramos teatre iki šiol) man užsifiksavo analizuojama mirties tema. Tapybai ir muzikai čia dideli plotai mąstymui. Turiu keletą paveikslų šia tema, kurie, beje, bus eksponuojami šioje parodoje: „Crucificus” ir „Antichrist”.

Mėgsti ryškias, lokalias spalvas, jas labai drąsiai komponuoji, nevengi netgi akį rėžiančių spalvinių derinių. Iš kur tas spalvinis ekspresionizmas?

Taip. Ryškios spalvos. Milžiniškas kontrasto principas. Tai žinutė.

Lietuvių liaudies sutartinė yra taip pat atliekama kontrasto principu, pvz. tarp balsų naudojamas intervalas sekunda. O sekunda yra akustinis disonansas. Ryškus ir dirginantis klausą.

Sutartinė – tai „begalybės“ suvokimo modelis, tai medžiotojo ir klajoklio sąmonės daina. Nėra pabaigos ir pradžios. Tokioje visatoje dainuojantis sutartinę sekundiniu intervalu, naudojo tai kaip žinutės formulę gretimam kaimui, šalia esančiai bendruomenei, kad praneštų apie ką nors. Toks šiuolaikinis SMS.

Ryški spalva įsirėžia į akiplotį. Taip, agresyviai. Tema taip pat agresyvi. Bet štai kas atsitinka: visa tai tampa švelnumu, lengvumu, oru. Tokioje erdvėje sprendžiasi visos problemos su kuriomis mes susiduriame. O blogio formulė nyksta per švelnumą.

Prisimenu filosofą Leonidą Donskį, jo TV laidas „Be pykčio”. Tose laidose pokalbiai vyko su didele švelnumo doze oponentui. Neįtikėtina. Skaitau dabar jo draugų pastangom išleistą knygą „Man skauda“. O joje rašoma, kad Machiavelli mąstymas netinkamas šiomis dienomis, jei nenorime savęs sunaikinti. Taigi, jis kalba apie tuos pačius dalykus, atlieka blogio tyrimą. Tik Leonidas daug „žemiškiau“ apžvelgė blogio sistemą. Ir labai taikliai.

Kaip pats, subjetyviai, jauti savo kūrybą: ar jauti judąs kažkokia trajektorija, ar jauti, kad kažkoks vienas periodas keičia kitą? Ar tai koreliuoja su Tavo paties raida muzikinėje kūryboje?

Tikriausiai kiekvienam menininkui labai svarbus šis klausimas. Poreikis judėti kryptingai yra protingo žmgaus požymis. Kryptį renkamės patys. Pasirenkame, apie ką norime kalbėti, kaip kalbėti. Ir kiekvienas tai žino, kuris užsiima šiais dalykais. Kiekvieną dieną atlikdamas kūrybinį veiksmą, klaidos, eklektikos ir chaoso gali išvengti tik labai kryptingai judėdamas.

Chaosą imi kontroliuoti. Kontroliuojamas chaosas tampa muzika.

Apskritai, muzikoje be sistemos, struktūros nieko nepadarysi. Sakau „muzikoje” bet puikiai suprantu, kad ir tapyboje tas pat.

Šiandien tapyboje man rūpi, kaip susitinka skirtingos spalvinės linijos, sonoristinės linijos. Linija, ko gero, man yra esminis dalykas su kuo dabar susiduriu ir dirbu.

Ir paskutinis klausimas būtų konkrečiai apie šią parodą galerijoje „Kunstkamera” – „Inferno tranquillo”. Ramus pragaras. Labai simboliška, kad mes šį interviu išplatiname kaip tik Didįjį Ketvirtadienį, t. y. tą dieną, kai Kristus nužengia į pragarus ir tris dienas ten prabus. Tris dienas pasaulis bus be Kristaus, o bažnyčiose nebus aukojamos šv. Mišios. Kodėl pragaras? Ir kodėl jis ramus? Kokia yra Tavo pagrindinė mintis, kurią nori perduoti šios parodos darbais?

Kai ateina tamsa, visada ateis šviesa. Taip surėdytas tas paslaptingas pasaulis.

Jei pragaras yra, tegul būna kuo švelnesnis. O jei jis stiprus, mes tik patys galime padaryti taip, kad jo nebūtų.

Taip, sunku tuo patikėti.