Per Antrąjį pasaulinį karą buvo atverstas bene tamsiausias puslapis Europos, o ir Lietuvos istorijoje – Holokaustas. Naciai, nusprendę išžudyti visus žydus, pradėjo masinį šios tautos naikinimą. Buvo žmonių, kurie bendradarbiavo su naciais, buvo tokių, kurie laikėsi pasyviai, tačiau ne visi. „Ši knyga yra apie tuos, kurie tikėjo žmogumi ir nesavanaudišku gerumu, jų vardus turime žinoti“, – sako istorikas, knygos „Akimirka apsispręsti“ autorius Z. Vitkus.

Knyga, į kurią sudėtos 24 žydų gelbėtojų istorijos, skirta paaugliams nuo 13 metų, tačiau puikiai tinka ir drąsos bei įkvėpimo ieškantiems suaugusiesiems. Z. Vitkaus parašytą ir dailininko Mindaugo Lukošaičio iliustruotą knygą išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Jūsų knygoje pasakojamos 24 istorijos apie Lietuvos žmones – jaunus ir senus, išsilavinusius ir beraščius, iš kaimo ir iš miesto, lietuvius ir kitataučius. Antrojo pasaulinio karo metais, per žydų genocidą, į jiems užduotą klausimą „ar galėtumėte mane išgelbėti?“ atsakė „taip!“ Neabejoju, rašydamas knygą, jūs taip pat galvojote, ką pats atsakytumėte į tokį prašymą?

Nemažai apie tai galvojau. Ir priėjau prie išvados, kad atsakymas vis vien paaiškėtų tik tada, kai reikėtų priimti sprendimą. Norėčiau tikėti, kad jis būtų teigiamas. Jei atsakymas dėl kokių nors priežasčių vis dėlto būtų neigiamas, tai ir kaltė būtų didžiulė, nes juk negalėtum apsimesti nežinojęs, kaip pasirinko štai šie 24 žmonės ir daugybė kitų. Apskritai, jei leistumės į filosofiją, man atrodo, kad mes savo gyvenime – skaitydami, klausydami muzikos, mąstydami, keliaudami, bendraudami – ruošiamės kažkokiai labai svarbiai akimirkai, kuriai ištikus, atsakytume taip, kaip reikia, ir taip, kaip dera. Gal toji akimirka jau nutiko, o gal dar ne.

Savo knygą pradėjote nuo Irenos Veisaitės citatos: „Blogis neturi veido, o gėris yra universalus.“ Kaip manote, ko šiandien daugiau pasaulyje – gėrio ar blogio?

Psichologas Stevenas Pinkeris savo tyrinėjimuose prieš dešimtį metų teigė, kad šiandien, nepaisant įvairiose pasaulio dalyse vykstančių konfliktų, išpuolių, smurto, gyvename pačiame taikingiausiame amžiuje. Jo požiūriu, nepaisant didžiųjų XX amžiaus karų, genocidų, santykinis smurto kiekis nuo viduramžių reikšmingai sumažėjo, nes vis stiprėjo empatija: šiandien nebevyksta gladiatorių kautynės, rečiau dėl pramogos žudomi gyvūnai, nebesityčiojama iš neįgaliųjų, kovojama su smurtu artimoje aplinkoje, karai tapo retenybe, o juos sukėlę asmenys – stigmatizuojami.

Nežinau, ar S. Pinkerio nuomonė per pastarąjį dešimtmetį nepakito, bet tarp 1950-ųjų ir 1990-ųjų bent jau Vakarų Europos šalių gyventojams tikrai galėjo atrodyti, kad artėjama prie taikos idealo – stiprios demokratijos institucijos, gerovė kyla ant mielių. Nuo 1993-iųjų iki 2008-ųjų taip galėjo atrodyti ir mums. Bet... Taip tikrai neatrodė tiems, kuriems teko nelaimė atsidurti mirties verpetuose, o šie verpetai visais laikais vienur ar kitur sukosi: Ruanda, Jugoslavija, Kongas. Tikrai negalėčiau pasakyti, ko yra daugiau – gėrio ar blogio, – tik tiek, kad galios ir šlovės siekis, gobšumas – pagrindinės blogio varomosios jėgos egzistavo ir egzistuos. Deja...

Egzistuoja toks pasakymas – kas bloga, pamirškime, prisiminkime, kas gera. Bet gal niekas neturi būti pamiršta? Nei gėris, nei blogis?

Čia taip sakoma, kai nenorima kvaršinti sau galvos arba kai tiesiog nepatogu prisiminti. Galime represuoti atmintį, apžaisti kuriam laikui, išstumti, bet ji išlįs. Ženklus duoda kūnas, ženklus duoda įvairios visuomenės gyvenimo apraiškos. Psichologai kalba apie tris esminius rodiklius, kurie parodo, jei kalbėtume apie visuomenę, kiek ji buvo traumuota istorinių kataklizmų. Tai ir smurto lygis, alkoholinės psichozės, savižudybės. Kai šių parametrų lygis krinta, galime sakyti, kad visuomenė sveiksta. Ir priešingai – tai, kas buvo gera, o gera yra tai, kas tave ir kitą verčia nuoširdžiai šypsotis ir pasitikėti, – didina, Vydūno žodžiais tariant, visų mūsų „sveikatą, jaunumą ir grožę“. Skaudūs prisiminimai visą laiką bando sugrįžti, tik klausimas, ką mes su jais darome – vengiame ar reflektuojame.

Šiandien mums sunku suvokti tikrąjį Holokausto mastą. Ar galite pasakyti, iš kur Lietuvoje buvo tokia gausybė žydų tautybės žmonių? Kaip jie čia atsirado?

Holokaustas buvo milžiniško masto įvykis, todėl jis ir vadinamas centriniu XX amžiaus Europos įvykiu ir – be kita ko – steigiamuoju Europos Sąjungos įvykiu. Kai po karo susirinko jį išgyvenusių valstybių vadovai, jie išsakė tai, ką turbūt jautė daugelis europiečių: Europoje tokio dalyko daugiau nebus, turime iš esmės permąstyti politinę ir ekonominę šio žemyno sąrangą. O „tas dalykas“ – tai šeši milijonai sistemingai sušaudytų, užtroškintų dujomis ir numarintų badu žmonių, iš kurių – 200 tūkstančių Lietuvos žydų.

Šios tautos bendruomenės Lietuvoje gyveno 700 metų. Gedimino laikais į mūsų šalį atvyko amatininkų ir pirklių iš kitų Europos šalių, apsigyveno, įsigyveno sumanių mūsų kunigaikščių globojami. Ir šis gyvenimas labai spalvingas, labai gyvas, koks gyvenimas apskritai ir yra, buvo neįsivaizduojamai brutaliai nutrauktas Lietuvą okupavusių nacių. Jie nusprendė, kad žydai, kaip ir romai, nėra verti gyventi. Gaila, kad Lietuvoje prieš 80 metų atsirado ir mūsų tautiečių, kurie prisidėjo prie šio nusikaltimo.

Kalbėdami apie Holokaustą visada kalbame apie bendrinį tautos kaltės jausmą. Kaip manote, kas padeda nuo jo išsivaduoti?

Taip įprasta sakyti, bet nesu tikras, ar dabar mes jaučiame kaltę. Ir kas tie „mes“? Ar įmanoma psichologiškai jausti kaltę už tai, ko nei tu, nei tavo tėvai, nei seneliai nepadarė ir dargi prieš 80 metų? Dabar jau kaip ir sutariama, kad kaltė, kaip ir sąžinė, gali būti tik individuali, kaip ir kaltinimas. Kita vertus, gėda turbūt gali būti kolektyvinė, mat gėdą gali jausti ir už kitą asmenį. Viena iš žydų gelbėtojų Ona Šimaitė yra kalbėjusi ir rašiusi, kad jai buvo gėda už lietuvius, kurie padėjo naciams. Ir daugiau gelbėtojų yra panašiai kalbėję. Šie žmonės buvo tikri šalies patriotai. Jie stipriai tapatinosi su savo tauta ir norėjo, kad ji eitų šviesiais keliais.

Nuo kaltės, gėdos, traumų gali išvaduoti tik atvirumas. Kaip pas psichoterapeutą nuėjęs turi būti atviras. Kad pasveiktum, turi išsiaiškinti, kas, kodėl ir kaip yra įvykę, visa tai apmąstyti ir gyventi brandžiau.

Ar galite pasakyti, kodėl apie tuos, kurie žydus naikino, kalbama daugiau nei apie tuos, kurie juos gelbėjo? Galbūt gelbėtojų istorijos yra lygiai tokios pat vertingos kaip ir savosios kaltės pripažinimas?

Be abejo, turime kalbėti ir apie žudikus, ir apie gelbėtojus, nes tai tos pačios visuomenės, tos pačios kultūros žmonės. Ir štai kokie skirtingi yra pasirinkimai. Tomis dienomis, netgi patys gal to neįsisąmonindami, žmonės intensyviai rinkosi, net kai atrodė, kad pasirinkimo nėra.

Spėčiau, kad gelbėtojų elgesį esame linkę priimti kaip tarsi savaime suprantamą. Net ir patys gelbėtojai, paklausti, kodėl gelbėjo, atsakydavo paprastai – nes reikėjo padėti bėdoje atsidūrusiems žmonėms. Iš tiesų vienokį ar kitokį pasirinkimą lėmė sudėtinga ligtolinė to žmogaus ir jo šeimos gyvenimo istoriją. Sprendimai neatėjo iš niekur.

Gal bus aiškiau, jei pateiksiu analogiją iš šių dienų realybės. Vienas mokinys – agresyvus, piktas, nelaimingas berniukas – nuskriaudžia kitą vaiką. Sumuša, suplėšo drabužius. Šį vaiką bando apginti jo klasės draugas, gina, iš dalies apgina. Visi įvyko dalyviai kviečiami į direktoriaus (-ės) kabinetą pokalbio. Kuris iš šių trijų vaikų sulauks daugiausia dėmesio? Tikėtina, kad užpuolikas. O kodėl? Visi galėtume pagalvoti, kodėl?

Pasvarstykime, kodėl vieni tapo žmogžudžiais, o kiti – gelbėtojais. Kas tai lėmė? Šeimos vertybės, tradicijos, tikėjimas? Tikriausiai, Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokie motyvai skatino gelbėti žydus ir kuo gelbėtojai skyrėsi nuo stebėtojų?

Už kiekvieno pasirinkimo – žmogaus gyvenimo istorija. Motyvų gelbėti buvo įvairių, lėmė politinės, religinės, pasaulietinės, humanistinės pažiūros, stipriai išgyvenamas neteisybės jausmas, matant, kaip naciai elgiasi su žmonėmis, tiesiog – užuojauta. Tai būtų greitasis atsakymas. Tačiau tyrime, kurį atliko Humboldto universiteto mokslininkai, vadovaujami Samuelio Olinerio, kuris, beje, pats buvo išgelbėtas lenkų šeimos, pastebėta, kad gelbėtojų šeimose būta kitokių santykių nei stebėtojų šeimose: daugiau artimumo tarp šeimos narių, daugiau pasitikėjimo, auklėjimo žodžiu įtikinant, o ne baudžiant ar prislegiant vaiką nekvestionuojamu tėvų ar auklėtojų autoritetu. Gelbėtojų šeimose taip pat dažniau mokyta apie žmonių lygybę. Žodžiu, tos mergaitės ir berniukai, būsimieji gelbėtojai, dažniau augo priimančioje, emociškai saugioje aplinkoje, kuri leido susiformuoti aukštai jų savigarbai. Ir priešingai.

Kalbant apie žudikus, vėlgi galiu pasiremti šveicarų psichoterapeutės Alice Miller arba amerikiečių psichiatro Jameso Gilligano tyrimais. Juose teigiama, kad ankstyvoje žudikų vaikystėje būta daug smurto: Stalinas buvo sistemingai ir žiauriai mušamas tėvo, Hitleris žeminamas ir mušamas, Rudolfas Hesas, Aušvico komendantas, augo šeimoje, kurioje vaikas tebuvo daiktas. Kai tokie žmonės įgyja galios, ištinka globalios baisybės. Aišku, yra ir kitų priežasčių, bet smurto momentą tų žmonių istorijose visada aptiksite. Tarkime, mes nieko nežinome apie vieno iš liūdnai pagarsėjusių lietuvių policijos batalionų vadų majoro Antano Impulevičiaus vaikystę, bet žinome, kad iki karo jis buvo garbingas Lietuvos karininkas. Lūžio taškas – sovietinė okupacija, areštas ir baisūs nekalto žmogaus kankinimai, po kurių išėjęs iš kalėjimo šis žmogus virto gryna neapykanta. Naciai ją puikiai išnaudojo. Pateisinti negali, bet suprasti, kas atsitiko, gali. Jei ne toji patirtis, šis karininkas nebūtų nuskriaudęs nė vieno šio pasaulio vaiko.

Be abejonės, anuomet buvo labai daug baimės – už pagalbą žydų tautybės žmonėms buvo skiriamos pačios griežčiausios bausmės – mirtis, tribunolas, lageris. Kas žydų gelbėtojus vertė tos baimės nepaisyti?

Sakyčiau, kad stiprus empatijos jausmas, skatinęs altruistinį elgesį, ir pareiga. Jei pasakai, vadinasi, turi tesėti. Beje, pareiga vedė ir žudikus, jie irgi ją vykdė. Dabar kaip tik skaitau vieno iš gelbėtojų Jono Ruzgio beletrizuotus atsiminimus „Mirties verpetuose“. Knyga daro įspūdį, nes autorius ne romantizuoja gelbėjimą, o labai realistiškai aprašo, kaip viskas vyko: įvairius jausmus, abejones, tarp jų – nerimą ir baimę. Jis pats daug rūko, vaikšto iš kampo į kampą, yra labai įsitempęs, bet tvardosi iš paskutiniųjų. Reikia suprasti, kad niekas nežinojo, kiek visa tai užtruks! Žmogus – sudėtinga būtybė, viena vertus, jis labai saugo savo gyvybę, kita vertus – gali ja labai rizikuoti dėl kito. Yra turbūt tame ir Dievo teikiamo ar evoliucijos išrutulioto pasitikėjimo gyvenimu ir tuo, kad viskas baigsis gerai.

Esate sakęs, kad žydų gelbėtojai Antrajame pasauliniame kare tarsi išplėtė herojaus sąvoką. Ar tai reiškia, kad net ir paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus galėjo padaryti žygdarbį?

Taip ir buvo. Gelbėjo patys įvairiausi žmonės. Juos siejo ne tautybė, ne socialinė klasė ar politinės pažiūros, o jau minėtoji empatija, kuri skatino altruizmą. Vien empatijos neužtenka, reikia veiksmo. Neturtinga kaimo moteris, kuri augina šešis savo vaikus, priglaudžia septintą ir stengiasi atstoti jam mamą; paauglys, nešiojantis savo bendraamžio naktipuodį ir atnešantis jam iš bibliotekos knygų; žmonės, išparduodantys turtą, kad galėtų išlaikyti gelbėjamuosius, štai jie yra tikri herojai, bet ne šarvais blizgantys makedoniečiai, liūtaširdžiai ar napoleonai. Tie juk neišgelbėjo nė vienos gyvybės, dėl gobšumo ir šlovės jie pražudė tūkstančius.

Apskritai žydų gelbėtojai ir gelbėtojos daro įspūdį ne tik gebėjimu įveikti baimę, bet ir apdairumu, ištverme ir lankstumu. Kaip rašo vienas iš gelbėtojų – Jonas Ruzgys, teko visą laiką galvoti, kad nepadarytum klaidos. Maksimalus apdairumas. Taip pat kasdienis ir tikrai herojiškas rūpestis būstu, maistu, gelbėjamųjų psichologine būsena. Ruzgių šeima saugojo mažą mergaitę ir jos mamą, tai, tarkime, maisto iššūkis gal nebuvo toks didelis, bet kai gelbėji kelis ar keliolika žmonių... Žmonės pardavinėdavo daiktus, mainydavo, sukdavosi, kaip išmanydami. Prie jų tylių žygdarbių prisidėdavo ir konspiratyvūs kaimynai, mat pavojingi buvo ne tik skundikai, bet ir šiaip palaidesnio liežuvio kaimynai.

Tarp išgelbėtų žydų būta gana daug vaikų. Ar jie kada grįždavo pas savo gelbėtojus padėkoti?

Daugelis gelbėtojų ir išgelbėtųjų po karo palaikė artimus santykius, galima sakyti, tapdavo viena šeima. Tai nenuostabu – dramatiškos patirtys suartina. Stefanija Ladigienė Irenai Veisaitei tapo antra mama, pirmąją naciai sušaudė. Oną Šimaitę siejo artimas ryšys su jos išgelbėta Sala (Ktana / Tania) Vaksman. Jeronimas ir Marijona Bukontai užaugino Alfonsą Bukontą – iki karo Mordechajų Michnickį. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai daugelis žydų išvyko į Izraelį ir JAV, artimus ryšius palaikyti tapo sunkiu, vis dėlto jie buvo palaikomi. Gelbėtojai ir išgelbėtieji susirašinėdavo, gelbėtojai gaudavo siuntinių, išgelbėtieji pasirūpindavo, kad gelbėtojai būtų pagerbti Pasaulio tautų teisuolio titulu. Kai kada ryšiai dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių nutrūkdavo ir vėl atsinaujindavo. Kai kurie išgelbėtieji norėjo pamiršti praeitį, pradėti naują gyvenimą, tad ryšių nepalaikė ir tai tikrai galima suprasti. Kaip teigia psichologai, vengimas yra natūrali aukos reakcija į patirtą traumą. Daugelyje Holokaustą išgyvenusių šeimų šia tema tiesiog nekalbėta.

Knygoje radau istoriją apie mergaitę, kurią iš geto išnešė bulvių maiše, užmigdytą migdomaisiais. Ar išgelbėti vaikai kada nors pasakojo apie savo psichologinę būseną ir kaip tos patirtys paveikė jų gyvenimus?

Taip, tai Danutė Pomerancaitė. Kai ji iš geto pateko pas Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę ir Kiprą Petrauską, jai buvo pusantrų. Savo tikruosius tėvus ji sutiko, tikriausiai, septynerių. Gelbėtojų šeimose ilgai gyvenusiems vaikams būdavo šokas, kai jie sužinodavo, kad globėjai nėra tikrieji tėvai, kurių dažnas nė neprisimindavo. Sugrįžimas būdavo labai sunkus visiems: ir vaikui, ir gelbėtojams. Žinoma, proceso sklandumas priklausė nuo suaugusiųjų išminties, kartais ir nepavykdavo. Nors dažniausiai pas ką grįžti ir nebūdavo.

Suprantama, Holokaustą išgyvenusiems asmenims ir gelbėtojams buvo būdingas potrauminio streso sindromas, kuris reiškėsi įvairiai ir skirtingu intensyvumu, priklausomai nuo asmens: padidėjusiu nerimu, nemiga, nesaugumo pojūčiu. Apskritai, Lietuvoje šis klausimas tebėra mažai ištyrinėtas, kaip ir pati gelbėtojų tema. Dažniausiai jų klausta, kur, kaip, ką, kodėl gelbėjote, o ne apie jausenas ir abejones.

Lietuvoje beveik tūkstantis žmonių pripažinti Pasaulio teisuoliais. Jų pastangas išgelbėti bičiulius, draugus, kaimynus, bendradarbius kartais matydavo ir vaikai. Tarp pasaulio Teisuolių buvo ir anuomečių paauglių, kurie tėvų buvo atvesti į žiaurų suaugusiųjų pasaulį. Kodėl svarbu ir šiandien kalbėti apie toleranciją, apie tai, kad būtina pažinti kitas tautas ir iš arčiau susipažinti su tais, apie kuriuos buvo prikurta tiek mitų?

Sakyčiau taip: kai užmezgi pozityvų ryšį su kitu žmogumi, juk nenori, tiesiog negali jam kenkti, matai jame asmenį, o ne stereotipą. Tokį ryšį galima užmegzti ne tik su žmogumi, bet ir su gyvūnais, žeme, daiktais. Taigi, kai užmezgi ryšį, nebegali apie kitą negalvoti – ir čia pasitelksiu savo mylimo Martino Buberio mintį – galvoti kaip apie „vieną iš...“, vadinasi, jau palaikyti santykį, iš kurio plaukia atsakomybė. Šiandien tebeegzistuoja keisčiausių prasimanymų apie žydus, romus, homoseksualus, juodaodžius ir taip toliau, nors tie prasimanymai skleidžiami nė vieno iš jų nepažįstant, tiesiog prisigaudžius informacijos nuotrupų internete ar užstalės išminties. Tačiau užmezgus ryšį su konkrečiu žmogumi, prasimanymai patirs rimtą išbandymą, nes priešais tave stovės konkretus asmuo. Ne žydas, o Martinas, ne romas, o Rasma, ne juodaodis, o Michaelas. Kaip rašo Emmanuelis Lévinas – šis Veidas.

Panašiai ir dėl kitų kultūrų – jos mums gali atrodyti nesuprantamos ir barbariškos, kol jų nepažįstame. Kai pažįstame, mažėja distancija, kai distancija sumažėja, kai suvoki, kad aš ir Amazonės čiabuvis esame to paties medžio vaisiai, pamatai savitą asmenį, savitą kultūrą, kurioje jis susiformavo, imi suprasti. Kaip sako vienas mano bičiulis antropologas – šiuolaikiniai antropologiniai tyrimai yra labai geras vaistas nuo kultūrinės arogancijos.

Žinoma, santykis su konkrečiu žmogumi savaime neužtikrina, kad pozityviai žvelgsi į kitus jo tautiečius. Nemažai hitlerininkų juk irgi pažinojo po vieną gerą žydą, pavyzdžiui, Hitlerio motiną, dar iki jam tampant fiureriu, slaugė ir gydė gydytojas žydas, bet tai nesutrukdė jiems nekęsti kitų. Bet čia kalbėjau labiau apie artimą ryšį.

Jūsų pasakojimai knygoje – itin vizualūs. Tarsi perėję per širdį, išgyventi, išjausti. Turbūt nebuvo lengva rašyti?

Jeigu skaitant tai jaučiasi, tada autorius – laimingas. Taip, visos istorijos išgyventos, išjaustos. Siekiau, kad tai pajustų ir skaitytojas. Tarsi jis sėdėtų su gelbėtoju (-a) viename kambaryje, vakare, degant toršerui, gertų žolelių arbatą ir šnekėtųsi apie praeitį. Rašyti apie Holokaustą, žinoma, nelengva, bet praleisti tą pusmetį su tokiais gražiais žmonėmis buvo dovana. Tiesa, keletas įsimintinų asmenybių nepateko į knygą, na, bet raminuosi, kad visų neaprašysi. Ši knyga – tai paskata domėtis gelbėtojais toliau.

Knygą iliustravo menininkas M. Lukošaitis. Tai ne pirmi jo darbai Holokausto tema, nors bendrai Holokausto ikonografija nėra labai gausi.

Ir ankstesnė Mindaugo grafika Holokausto ir partizanų karo temomis yra įspūdinga, sukrečianti, todėl, kai mintijau, kas galėtų iliustruoti knygą, iškart pagalvojau apie jį. Visi, kas pamato jo piešinius šioje knygoje, – būna sužavėti. Jie labai paveikūs. Geras Holokausto temos iliustratorius turi būti ne tik jautrus žmogus, bet ir domėtis istorija, jausti ją. Taip, kaip Mindaugas. Holokausto ikonografija pas mus yra labai kukli, bet gal šioji knyga bus paskata jai rastis?