-       Kaip į tavo rankas pateko Marshos Norman pjesė „Labanakt, mama”?

-       M. Norman pjesę, dar būdamos trečio Vaidybos kurso studentės ir gavusios užduotį išsirinkti šiuolaikinį kūrinį, atsinešė aktorės Lyja Maknavičiūtė ir Diana Kamarauskaitė. Po skaitymų nusprendėme, kad tai – puiki medžiaga jų diplominiam darbui. Spektaklį matė Keistuolių teatro aktorė Ilona Balsytė, jai labai patiko pjesė, todėl aš po kiek laiko išdrįsau pasiūlyti I. Balsytei prisijungti prie būsimo spektaklio kūrybinio proceso.

-       Tikriausiai nesuklysiu tave pavadinant socialiai jautria režisiere. Ar režisuojant spektaklį „Labanakt, mama" reflektavai visuomenę?

-       Manau, kad teatras, kaip visuomenės veidrodinis atspindys, neišvengiamai reflektuoja tiek žmones, tiek jų gyvenimus. Kiek jautriai ir giliai šios refleksijos įsismelkia į spektaklį, priklauso nuo jį kuriančių žmonių komandos.

Pjesė „Labanakt, mama“ man patiko todėl, kad joje atkreipiamas dėmesys į labai paprastus dalykus, kurie ir glumina, ir priverčia sustoti. Gaila, bet apie paprastus dalykus dažniausiai nesikalbame, nors būtent iš jų išauga didelės problemos. Kai žmogus pakelia prieš save ranką, aplinkinius dažnai ištinka šokas, imame klausti: ką iš tikrųjų jis buvo toks nelaimingas, toks vienišas? Kai tu nekalbi apie elementarius dalykus, praleidi momentą, kada kitam galėjai pasiūlyti palaikantį petį.

Dėl šios priežasties visuomenei norėtųsi linkėti atidumo sau ir aplinkiniams. Žmogus yra socialinis gyvūnas, jis negali būti vienas. Kiekvienam iš mūsų reikia prisilietimo, apkabinimo, bendrų istorijų. Gimę iš visų gyvų būtybių esame patys pažeidžiamiausi, o mamos ir vaiko santykis yra beprotiškai svarbus. Todėl mūsų, kūrėjų, tikslas buvo kaip archeologams sluoksnis po sluoksnio atidengti šias socialines jungtis.

-       Tiek šiame spektaklyje, tiek kituose kaip režisierė nevengi sudėtingų ir jautrių temų, kurios, atrodytų, lengvai ir greitai „neatsirakina". Su kokiais iššūkiais susidūrei, ruošiantis premjerai?

Pagrindinis iššūkis dažniausiai yra tas pats – sukurti saugią atmosferą, kurioje liestis prie sudėtingų temų nebūtų pavojinga. Tik atsiradus saugumui, galime pradėti kalbėtis, jau nebijodami, kad šios temos mus išgąsdins ar mums bus gėda. Iš patirties galiu teigti, kad posakis „svetimo skausmo nebūna“ man, kaip žmogui, yra svetimas. Nes tikrai būna ir yra.

Esu iš aktorių kurso, su kuriuo režisierius Aidas Giniotis sukūrė spektaklį „Atviras ratas“, paremtą autobiografinėmis improvizacijomis. Tad puikiai žinau, kad dirbant su sudėtingomis temomis sukyla įvairūs prisiminimai, susiję su skausmu, netektimis. Spektaklio „Labanakt, mama“ kūrybiniame procese, galvojau, kiek pažįstu tų, kurie buvo sutraumuoti, pakėlė prieš save ranką ir kt. Aš asmeniškai pažįstu šiuos žmonės ir jie man nėra tik aptakūs skaičiai, todėl neišvengiamai sukyla ir stiprios emocijos. Kita vertus, galimybė teatre tiek kūrybinei komandai, tiek žiūrovams mąstyti apie asmeniškai skausmingas temas suteikia prasmę frazei „gydytis ir gydyti teatru“.