Netikėtas posūkis
Dailės akademijoje mokiausi scenografijos ir kai reikėjo rinktis profilį – pasirinkau lėlių teatrą. Nors iš pradžių į lėles žiūrėjau skeptiškai, man jos atrodė vaikų žaidimai ir save labiau įsivaizdavau tikrame, rimtame, tamsiame lietuviškame teatre. Tuo metu turėjau tokį kvailą įsivaizdavimą, kad tikras teatras yra gilus, tamsus, sunkus ir norėdamas būti tikru menininku, turi kurti būtent taip.
Tačiau turėjau nuostabią dėstytoją, kuri supažindino mane su lėlėmis ir parodė, kiek daug įdomių dalykų galima atskleisti per lėles ir smulkiausias detales jose. Jos dėka sužinojau, kad lėlės gali būti ne tik teatro įrankiu, bet ir kolekcionierių grobiu. Taip pradėjau domėtis lėlėmis, ieškoti informacijos internete bei gaminti jas namuose savarankiškai. Ši veikla mane taip įtraukė, kad iš pradžių tapo hobiu, o vėliau ir darbu.
Baigusi akademiją įsidarbinau teatro scenografe ir supratau, kad ši profesija man visai netinka. Man nepatiko komandinis darbas. Jei esi teatro scenografas ar kostiumų dailininkas, savo rankomis nieko negamini. Gauni režisieriaus užduotį, tuomet galvoji, kaip ją įgyvendinti, pieši eskizus ir atiduodi darbininkams, kurie viską pagamina. Na, o jeigu teatre gamini, tuomet nieko pats nekuri, o įgyvendini kitų idėjas. Aš norėjau ir mąstyti, ir gaminti pati, todėl lėlių kūrimas mane taip ir įtraukė. Čia esu nepriklausoma nei nuo aktorių, nei nuo režisierių ar kitos aplinkos.
Ilgai teatre neužsibuvau. Pasirinkau grafikos dizainerės darbą, o vakarais gamindavau lėles. Tačiau ir darbas įmonėje man greitai tapo kančia. Atsikeldavau ryte su mintimis apie tai, kaip nenoriu eiti į darbą ir kaip viskas yra blogai… O štai lėles gaminti man patiko. Joms skyriau visą savo laisvą laiką ir savaitgalius. Netrukus pradėjau uždirbti, tačiau dar ne tiek, kad galėčiau iš to gyventi, taigi nusprendžiau susikaupti ir siekti savo svajonės. Susitaupiau tiek, kad užtektų trims mėnesiams, net jei negaučiau kitų pajamų, o tada palikau grafikos dizainerės darbą. Pasakiau sau, kad jeigu per pusmetį nepavyks uždirbti iš lėlių gamybos, juk į biurą grįžti visada galėsiu. Buvo labai sunku, bet man pavyko.
Užsispyrimas ir disciplina
Aš esu labai užsispyrusi ir iki šiol dirbu nustatytomis valandomis. Ateinu į darbą 9 ir išeinu 6 vakare, nes disciplina yra viskas. Jeigu lauksi įkvėpimo, niekada nieko nepadarysi. Kai dirbi pats sau, yra daugybė dalykų, kuriems nereikia įkvėpimo – daug kas jau būna sugalvota iš anksto, tad reikia tiesiog imti ir daryti.
Iš pradžių dirbdavau namuose, nes neturėjau studijos. Atsikeldavau ir sėsdavau prie darbų. Ir pirmą mėnesį aš uždirbau 40 eurų. Man tai buvo smūgis. Labiau sekėsi, kai dirbau įmonėje, o lėlės buvo tik mano hobis nei tada, kai nusprendžiau paversti jį darbu. Tačiau šokas ir mano užsispyrimas pasirodo yra gera kombinacija. Tuo metu neleidau sau sakyti jokių „ne“ ar „nepavyks“.
Vizijos pokyčiai
Iš pat pradžių į šį darbą žiūrėjau gana naiviai. Maniau, kad pagaminsiu vieną lėlę per mėnesį, kažkiek pinigų užsidirbsiu ir bus gerai. Tačiau ilgainiui supratau, kad jei noriu iš to gyventi ir jaustis finansiškai saugi, turiu žiūrėti į šią veiklą kaip į verslą. Sėdau ir pradėjau galvoti įvairias strategijas, kaip dar galėčiau gauti pajamų neaukodama savo kūrybos.
Labai daug žinių ir įgūdžių, kaip gaminti lėles, įgijau savarankiškai. Internete tuo metu informacijos buvo labai nedaug, mokyklų, kur galėtum gilinti savo žinias taip pat. Taigi radau nišą, kurią galėjau užpildyti panaudodama patirtį, sukauptą nuolat gaminant lėles. Sukūriau tinklaraštį, pradėjau rašyti straipsnius ir taip susirinkau lėlėmis besidominčių žmonių auditoriją. Straipsniuose nurodydavau produktus, su kuriais dirbu ir už jų pardavimą gaudavau papildomų pajamų. Vėliau tas tinklaraštis išaugo į kursus, į kuriuos sudėta filmuota medžiaga apie lėlių gamybą. Pagal ją lėlę pasigaminti gali net ir pirmą kartą apie tai girdintis žmogus. Šie kursai tapo mano pasyviosiomis pajamomis ir leido šiek tiek atsipalaiduoti. Dabar jie vis dar sudaro trečdalį mano uždarbio.
Kadangi mano veikloje reikia labai daug skirtingų įgūdžių, pati esu dalyvavusi daugybėje interneto kursų ir pastebėjau, kad juose tu niekada nematai savo mokytojo ir neturi su juo jokio ryšio, negali paklausti, pasidalinti, o man norėjosi, kad mano studentai galėtų manęs paklausti, jeigu jiems kažkas įdomu, pasidalintų savo pasiekimais, susipažintų. Tad įkūriau grupę „Facebook“ tinkle, kur mes visi bendraujame. Šiuo metu turiu 5 kursus, juose 800 studentų, sakyčiau – visas universitetas.
Šių kursų metu pastebėjau, kad studentai nori daugiau informacijos ir papildomų trumpų pamokėlių, pavyzdžiui, kaip pagaminti vieną ar kitą lėlės drabužį. Tokios temos per smulkios, kad filmuočiau naują kursą, tačiau reikalauja per daug darbo, kad galėčiau dalintis šia informacija nemokamai tinklaraštyje. Taip atsirado nauja mano veiklos šaka svetainėje „Patreon“. Ten už tam tikrą mėnesinį mokestį su sekėjais dalinuosi naujomis vaizdo pamokomis apie lėlių gamybą, o norintys labiau įsitraukti kas mėnesį gauna dėžutes su ruošinukais ar priemonėmis lėlėms gaminti. Tokiu būdu kuriu su savo sekėjais asmeninį ryšį ir turiu dar vieną veiklos šaką. Toks išskaidymas leidžia man jaustis saugiai. Jeigu kažkuri šaka stringa, tuomet vis dar puikiai veikia kitos ir aš galiu laisvai kurti tai, kas man labiausiai patinka – porcelianines lėles.
Neseniai pradėjau vesti ir keramikos kursus draugėms. Labai norėjau turėti kūrybinių veiklų nesusijusių su darbu, kad galėtume susirinkti su draugais ir kartu kažką smagaus veikti, o tuo pačiu pasidalinti ir tuo, kaip gyvename, kaip jaučiamės. Šiemet pradėjome jau antrą sezoną.
Kartais galvoju, kad norėčiau sumažinti šias sritis, bet jos man naudingos finansiškai. Išskaidžiusi veiklas jau po metų darbo pradėjau visai gerai iš to uždirbti. Norėdamas daryti vien porcelianines lėles ir iš to laisvai gyventi, turi būti garsus, vardą užsidirbęs dailininkas, galintis įkainoti savo darbus kur kas didesnėmis sumomis.
Kantrybė ir lėtumas
Vis tik didžiausias mano tikslas nuo pat pradžių buvo porcelianinių lėlių gamyba. Tik tam, kad jas galėčiau daryti tokias kaip dabar, reikėjo išlavinti įgūdžius ir sukaupti investicijų priemonėms. Taigi pradėjau nuo modelino lėlių gamybos ir po truputį rengiausi porcelianui. Ši kelionė užtruko 4 metus. Reikia labai daug dirbti, kad rankos pradėtų lipdyti tai, ką įsivaizduoja galva, tačiau aš labai to norėjau ir kryptingai siekiau. Per tą laiką mano kūryba keitėsi ir evoliucionavo. Esu įsitikinusi, kad net dirbant kūrybinį darbą reikia išsikelti tikslus. Jie nebūtinai turi būti grandioziniai, tiesiog reikia numatyti bent kelis žingsnius į priekį, kaip ir bet kokiame kitame darbe.
Porceliano lėlių gamyba yra labai ilgas ir lėtas procesas, susidedantis iš daug etapų. Lėlės nepadarysi keliais prisėdimais. Tai yra kelių mėnesių darbas, nes ją daug kartų reikia deginti krosnyje, aušinti, laukti, vėl dažyti ir kartoti… O tada dar kurti kostiumus ir smulkiausias jų detales. Anksčiau labai norėjau greitesnio rezultato, bet siekiant ištobulinti smulkiausias detales, reikalingas lėtumas, tad teko persilaužti ir su tuo susitaikyti. Na, o visa kita su laiku įgundu daryti vis greičiau, optimizuoju procesus ir tai puikiai suderinu su porceliano lėlių gamyba.
Lėlės nimfos
Gamindama lėles siekiu sukurti ne tik gražų daiktą, bet ir kartu su juo perduoti žinutę, istoriją. Norisi su ta lėle kolekcionieriui duoti kažką daugiau. Aš dievinu augalus. Tai užkoduota net mano porcelianinių lėlių prekių ženklo pavadinime – „Nymphai dolls“. Nimfos yra augmenijos globėjos, o kiekviena mano kolekcinė lėlė yra pagaminta semiantis įkvėpimo iš konkrečių augalų. Šiuo metu rengiu kolekciją apie nykstančius augalus. Susirandu nuotraukas, aprašymus ir pagal juos kuriu audinių, makiažų, plaukų idėjų koliažą. Tai leidžia numatyti galutinį rezultatą ir tampa edukacija tiek man, tiek jos pirkėjui, nes visuomet šalia pridedu aprašymą apie gėlę, kuri įkvėpė sukurti jo įsigytą lėlę.
Lėlių gamyba ir jų pardavimas reikalauja labai daug skirtingų įgūdžių. Tai ne tik lipdymas, bet ir siuvimas, makiažas, tapyba, fotografavimas, o kur dar visos verslo ir rinkodaros žinios bei įrankiai. Dėl to mane ir traukia ši sritis, nes galiu prisiliesti prie įvairių meno šakų. Pavyzdžiui, fotografijos. Anksčiau mano darbus fotografuodavo keli draugai. Nors tos nuotraukos ir buvo labai gražios, tačiau neatskleisdavo mano darbų taip, kaip aš juos matau, taigi pradėjau tiesiog skolintis iš jų fotoaparatą ir bandyti pati. Pirmosios nuotraukos, žinoma, buvo ne tokios geros, tačiau ilgainiui išmokau.
Mano lėlių išskirtinis bruožas – lūpos. Jų veiduose užkoduotos įvairios emocijos, tačiau jos niekada nesišypso. Man atrodo, kad ne tik džiaugsmingos emocijos yra gražios. Dažnai sulaukiu pastebėjimų, kad lėlės yra panašios į mane. Man tai didžiulis komplimentas, nors pati to panašumo ir nematau.
Lėlių kolekcionieriai
Kolekcionuoti porcelianines lėles yra labai populiaru Kinijoje, Japonijoje. Iš čia šis amatas ir yra kilęs. Taip pat daug kolekcionierių yra Amerikoje. Tai – gana brangus malonumas. Pavyzdžiui, kokio žymaus lėlininko lėlė gali kainuoti ir 200 000 dolerių. Taigi kaina kolekcininkams nėra labai svarbi, jei jie mato, kad darbas geras, idėja įdomi – perka. Tai – nišinė rinka, kurioje nėra daug konkurentų. Dėl to pirmąsias savo porcelianines lėles pardaviau per 5 minutes nuo jų įkėlimo į tinklalapį.
Lėlių kolekcionieriai yra pasiturintys žmonės, kurie domisi menu. Tarp jų yra nemažai mados dizainerių, kurie vėliau patys joms kuria drabužius. Tai nėra tradicinis menas, kaip, tarkime, tapyba, tad dažnai lėles kolekcionuoja ekscentriški, keisti žmonės. Vieną mano lėlę yra įsigijusi muzikos grupės „Guns N‘ Roses“ vadybininkė.
Bendraminčiai
Lietuvoje yra lėlių dailininkų, bet jie dažniau dirba su modelinu nei porcelianu. Gyvai man dar neteko susitikti su žmogumi, su kuriuo galėčiau pabendrauti apie porcelianines lėles. Tačiau iš tiesų man daug įdomiau bendrauti su kitų sričių menininkais. Apie lėles ir taip daug visko žinau, o ir nenoriu netyčia perimti kitų lėlininkų idėjų.
Be to, daug lėlių dailininkių yra vyresnės moterys, nes šis amatas reikalauja įgūdžių, kuriuos įgyji tik per daug metų. Čia neįmanoma visko daryti gerai vos pradėjus, net specialios mokyklos nėra.
Tačiau tikrai stebiu kitų darbus internete. Man labai įdomu kas, ką ir kaip daro. Malonu, kad ir mane seka daug patyrusių šio amato meistrų.
Socialiniai tinklai
Turiu dvi paskyras. Viena skirta porcelianinėms lėlėms, o kita pliušinėms. Šių paskyrų man visiškai užtenka ir savo asmeninio gyvenimo viešinti neturiu noro. Žinoma, kartais įkeliu ką nors ir apie save, bet vien todėl, kad sekėjams svarbu matyti, kas šias lėles kūrė.
Pati socialiniuose tinkluose seku menininkus, augalų pasaulį ir savo draugus. Tikrai neišvengiu ir lyginimosi. Pavyzdžiui, stebiu ką nors, kas gamina vien porcelianines lėles ir matau, kad pagamina jas per 2 mėnesius, o aš užtrunku 4. Bet mane tai įkvepia, aš žiūriu į tai ne kaip į neigiamą dalyką, o kaip paskatą pasistengti.
Planai
Noriu ir toliau kurti porcelianines lėles. Norėčiau surengti jų parodą. Jau šiek tiek darbų turiu, bet reikia daugiau sukaupti. Anksčiau pagaminusi iš karto parduodavau, o dabar saugau parodai. Kaip tik šiuo metu lėlių paroda vyksta Prahoje, štai joje ir norėčiau vieną dieną sudalyvauti.
Man jau norisi išlįsti iš interneto. Mano visa kūryba ir darbas labai glaudžiai susiję su internetu. Turiu būti jame matoma, kad pasiekčiau žmones visame pasaulyje. Tačiau labai noriu gyvai bendrauti ir savo darbus pristatyti iš arti, nes nuotraukos neatskleidžia visko.
Savo ateitį sieju su lėlėmis. Neįsivaizduoju, ką daugiau galėčiau veikti gyvenime. Nebent vieną dieną lėlės taptų niekam nebeįdomios ir viskas pasikeistų, stengiuosi nuo to apsidrausti taupydama pinigus. Jaučiu, kad radau savo vietą ir norėčiau čia pasilikti.
Meilė augalams
Aš – gamtos žmogus. Esu iš Švenčionėlių kaimo. Mano vaikystė prabėgo prie ežerų, miškų, upių. Gamtoje man visada būdavo labai smagu, o čia, mieste, man jos labai trūksta. Dėl to mano mėgstamiausias laisvalaikis yra buvimas gamtoje, o namuose visas laisvas vietas užėmė augalai.
Šeima
Mano mama yra žurnalistė. Ji visą gyvenimą dirba mūsų rajono laikraštyje – rašo apie kultūrą ir žmones. Kas gali būti įdomiau? Dėl to net pati turėjau minčių stoti į žurnalistiką, tačiau dabar pomėgį rašyti realizuoju kurdama savo tinklaraščio įrašus. Mano tėtis buvo savamokslis menininkas. Jis labai daug piešdavo ir turėjo daug verslų. Dabar taip pat turi sodo prekių parduotuvę. Vaikystėje, kol mama dirbdavo, mus su broliu prižiūrėjo tėtis, tad nuolat sukdavomės jo tapybos dirbtuvėse, o man jis leisdavo nutapyti paveikslų fonus. Žiūrėdama į savo veiklas matau, kad esu abiejų savo tėvų kombinacija.
Kai buvau maža, man labai patiko Barbės. Vienai lėlei net visa mano giminė surinko pinigų ir ją nupirko, mat labai jos norėjau. Mane patraukė naujosios Barbės figūra, kitokios pėdos, sąnariai.
Palinkėjimas
Norėčiau palinkėti, kad žmonės nebijotų savo svajonių siekti. Nebūtina į jas nerti stačia galva – viskas arba nieko. Juk galima dirbti palaipsniui, planuojant. O taip pat visada reikia pasilikti galimybę tuos planus koreguoti, nebūti užsispyrusiems ir laikytis pirmosios vizijos. Pati sau įrodžiau, kad galiu dirbti savo svajonių darbą, bet jis nebūtinai turi būti toks, kokį jį įsivaizdavau pačią pirmą dieną. Tiesą sakant, net nežinau, ar tikrai dabar būčiau laiminga jei būtų išsipildžiusi mano pradinė vizija.
