Saulius Balandis baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), pirmąjį režisieriaus ir pedagogo Jono Vaitkaus dramos aktorių kursą – 1981–1985 metais mokėsi kartu su Diana Anevičiūte, Remigijumi Bučiu, Povilu Budriu, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu, Ingeborga Dapkūnaite, Virginija Kelmelyte, Arūnu Sakalausku, Ramune Skardžiūnaite. Pirmuosius spektaklius jie sukūrė Kauno valstybinio dramos teatro scenoje, žiūrovų ir kritikų dėmesį atkreipė pirmasis įsimintinas jų spektaklis – Jeano Anouilh’aus „Antigonė“ (1986), kuriame, užmerkę akis ir „prirakinti“ prie kėdžių, jie perteikė maištaujančios jaunos asmenybės tragediją. Saulius Balandis vaidino Hemoną – lyriką, ir jau nuo tada pradėjo formuotis šio aktoriaus „įsimylėjėlio“ amplua, sąlygotas aktoriaus išvaizdos ir balso tembro. Kitas reikšmingas kurso spektaklis buvo „Literatūros pamokos“ (1989), tapęs savotišku tuometinės jaunosios kartos manifestu.
Apie pirmuosius scenos darbus aktorius sako: „Darbo suvokimas, supratimas, aktorinė elgsena – pats svarbiausias dalykas, kurio Vaitkus mus mokė dar studijų metais. Mane tai žavi ir dabar. Praeina kiek laiko, vėl viską prisimeni ir jo pamokas suvoki kiek kitaip. Suvokimas ateina laikui bėgant, sukūrus naujų darbų. Reikalinga laiko distancija, kad susivoktum, kad netikėtai nusiritęs dugnan galėtum vėl iš jo pakilti.“
Prisimindamas savo pirmuosius studentus, režisierius Jonas Vaitkus sakė, kad Saulius Balandis turėjo savo aurą, savo matymą, savo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, stuburą, o kuriant bendrus darbus – vietą, kurios niekas kitas negalėjo užimti. „Kai statėme „Literatūros pamokas“, „Antigonę“, „Elektrą“, „Mamutų medžioklę“, kursas turėjo tapti atskiru teatru. Bet įsikišo komunistų partijos centro komitetas, „Literatūros pamokos“ buvo sustabdytos, studentams nebuvo leista suvaidinti Sofoklio „Elektros“ ir Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“. Saulius jau nuo pirmųjų spektaklių išsiskyrė patirtimi, kurios buvo įgijęs lankydamas Valerijos Karalienės dramos būrelį. Jis be galo darbštus, gali kurti įvairiausius vaidmenis. Tačiau labiausiai jam tinka truputį romantiški, virš realybės pakylėti tipažai. Jis turi tokių žmogiškų savybių, kurios scenoje neprarandamos. Jo biografijoje nemažai emocinės patirties: netektys, suvokimas, kas svarbiausia. Sauliui gerai sekėsi kine, bet kino Lietuvoje buvo ir yra nedaug, tad, manau, jo galimybės čia taip ir nebuvo panaudotos iki galo“, apibendrino savo mokinio kūrybos kelią režisierius.
1988 m. Saulius Balandis pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionalinis) dramos teatre. Tačiau didesnio vaidmens teko laukti ilgokai. Tai buvo Pulkininkas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare“ (1998), kuriame karaliavo Fomos Fomyčiaus skleidžiama baimė. Balandis „veikė“ lyg stebėtojas, prisiimdamas dalį išgyvenimų ir sau. Jis suprato Fomos Fomyčiaus klastūniškumą, tačiau jo begalinis pasitikėjimas, tiksliau, noras tikėti, neleido pripažinti realybės. Jis tiesiog buvo geras tėvas, geras dėdė, gera namų „galva“, kalbant mūsų amžiaus terminais – socialiai teisingas tipas. Kad jis aklas – niekam nerūpėjo, kad jis atidus – tuo labiau. Būtų neteisinga manyti, kad Balandžio Pulkininkas kardinaliai pakeitė „Stepančikovo dvaro“ koncepciją, tačiau, kad sužmogino, – tai tikrai. Tokiu būdu išryškėjo dar didesnis aukštinamo kvailumo pavojingumas. Žmonės, tarytum ir suvokdami aplinką, yra bejėgiai ją pakeisti. Balandžio Pulkininkas – geras žmogus, bet ne kvailys, jis tiesiog per silpnas suvokti save, savo „prižiūrimo“ pasaulio principus.
Aktorių vertino visi su juo dirbę režisieriai. Kūręs spektaklius su Irena Bučiene, Olegu Kesminu, Gyčiu Padegimu, Ramučiu Rimeikiu, Juliumi Dautartu, Evaldu Jaru, Yana Ross ir kitais režisieriais, dalyvavęs Anželikos Cholinos spektakliuose, brandžius vaidmenis jis suvaidino Gintaro Varno spektakliuose. Kauno valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro spektaklyje – Jean-Luco Lagarce’o „Tolimoje šalyje“ (2001) – Varnas savo ir dramaturgo protagonistu pasirinko Saulių Balandį, kurio grožis, poetiškas žvilgsnis, ramus stotas, žmogiškas kuklumas ir išdidumas kūriniui suteikė paslapties ir aristokratizmo. Sudėtingo ir gana ilgo spektaklio metu žiūrovui nė karto nebuvo atskleidžiama aktoriaus fizinė organika – jis veikė kitame egzistenciniame lauke, jo Lui – ne tik dramaturgiškai išbaigtas personažas, bet paties aktoriaus ten, kažkur už teatro ribų subrandinta asmenybė. Tokį aktorių režisierius pastebėjo, tikėdamas jo drąsa neišvengiamai per savąjį „aš“ atskleisti mirštančio mylinčio žmogaus sielą.
Liūdnas aktoriaus žvilgsnis, stotas, išdidumas pravertė kuriant Artūrą kitame Gintaro Varno spektaklyje – Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Nusiaubtoje šalyje“ (2004).
Režisierius Gintaras Varnas Saulių Balandį apibūdino kaip labai darbštų aktorių. „Pamenu, repetuojant „Tolimą šalį“ jis ir į Vilnių beveik nevažinėdavo. Gal buvo ir svarbesnio vaidmens išsiilgęs, tad į šį spektaklį kibo labai rimtai. Iš tų repeticijų man liko labai geri atsiminimai. Saulių visada prisimenu kaip labai patikimą aktorių, kuris niekada nevėluoja, niekada nepraleidžia repeticijų. Man jis lyg ramstis, ant kurio laikosi spektakliai“.
Gintaro Varno nuomone, Balandis liko vienišas teatre, „taip ir neradęs savo režisieriaus, o gal režisieriai neatrado jo? Daugelį aktorių siejame su Koršunovu, Nekrošiumi, Tuminu, o jis – lyg niekieno. Tai ne gyvenimo, o meninė vienatvė. Abiejuose spektakliuose – ir „Tolimoje šalyje“, ir „Nusiaubtoje šalyje“ – sutapo jo ir personažų, kurie iš esmės yra vienišiai, jausena. Manau, tas vienišumas artimas aktoriaus prigimčiai. Po didesnių vaidmenų prasidėjo serialų era, jis turi savo gerbėjų. Publika, kuri žiūri TV serialus, yra Saulių tiesiog įsimylėjusi. Bet juk aktoriams to ir reikia, jie turi būti mylimi ir garbinami. Tik kaip po to vaidinti teatre?“
Kaip aktorius Saulius Balandis niekada neparodo pirmojo plano, kuria žmogų su autentišku, giliu, paslapčių pilnu gyvenimu. Aktorių energijos proveržiai priartino spektaklį „Madam Bovari“ (rež. J. Vaitkus, 2003) prie didžiųjų Flaubert’o romano išgyvenimų. Balandis vaidino Autorių – didžiausią Emos Bovari užtarėją, nuolatinį palydovą (ir kūrinio pasakotoją). Santūriai, be išorinės afektacijos perteikdamas giliausius jausmus, jis prakalbo apie aistrų išvargintas sielas, kankinosi dėl savo netobulo kūrinio, nerimą ir skausmą sudėjo į Rudolfo atsisveikinimo laišką, kuriame melodrama virto tragedija.
„Meno forte“ rodoma Ingmaro Bergmano „Rudens sonata“, kurią režisavo Vytautas Rumšas (2021). Čia aktorių tarpusavio ryšys natūralus ir tuo pačiu estetizuotas, neleidžiantis tekstui virsti buitine drama – tam priešinasi ir Sauliaus Balandžio vaidinamas pastorius Viktoras.
Šiandien Balandis tarytum įgijęs „antrą kvėpavimą“. Sukūręs Keliautojo vaidmenį „Didžiajame kelyje“ (2020) lyg paties Augusto Strindbergo alter ego, bergmanišką pastorių jis vaidina su savita energija. Nuo pirmų sekundžių įdomu sekti šio vaidmens kelionę. Aktorius, išsiskiriantis ir kalbos kultūra, ir puikiu kirčiavimu, pranoksta daugelį populiariausių aktorių. Balandžio išskirtinis dėmesys partneriui, tariamų žodžių įprasminimas leidžia jam atsirasti arčiausiai žiūrovų, tą pačią akimirką juos sudominti.
Įspūdinga Sauliaus Balandžio filmografija. Pirmą kartą kine, būdamas dešimtmetis, jis vaidino Stasio Motiejūno, Algimanto Kundelio ir Gyčio Lukšo filme „Linksmosios istorijos“ (1973). Dar nepradėjusį studijuoti jį kvietė Almantas Grikevičius („Faktas“, 1980), Marijonas Giedrys („Amerikoniškoji tragedija“, 1981), Vytautas Žalakevičius („Atsiprašau“, 1982), Arūnas Žebriūnas („Turtuolis, vargšas...“, 1982). Vėliau aktorius filmavosi garsiame Algimanto Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1984), Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“ (1984), Lietuvos ir kitų šalių kino studijų darbuose. Išorinės ir vidinės savybės lėmė ir partizano Juozo Lukšos-Daumanto vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame filme „Vienui vieni“ (2003), o latvių režisierės Inaros Kolmanes filme „Mona“ (2012) jis sukūrė pagrindinį šios mistiškos erotinės dramos herojų. Daug vaidmenų Balandis yra sukūręs televizijos serialuose, nemažai jų ir režisavo: „Naisių vasara“ (2010, Sidabrinė gervė), „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016), „Laisvės kaina. Partizanai“ (2017), „Laisvės kaina. Sąjūdis“ (2019; visi – 12 serijų).
Jubiliejaus proga – kelios Sauliaus Balandžio kolegių ir kolegų mintys.
Režisierių asistentė Regina Garuolytė: „Tai buvo Sąjūdžio laikai, ir mūsų teatre keitėsi vėjai. 1989 metais į tuometinį Lietuvos valstybinį akademinį (dabar – nacionalinį) dramos teatrą iš Kauno dramos teatro paskui savo mokytoją režisierių Joną Vaitkų, kuris tapo mūsų teatro vadovu, atvažiavo beveik visas jaunų aktorių kursas. Visas pirmasis vaitkiukų kursas buvo ir yra ypatingas.
Vyresnės kartos tautiečiai Saulių Balandį žino ir pažįsta kaip lietuviško kino žvaigždę, bet man Saulius – teatro scenos džentelmenas. Jis įpratęs daug dirbti, atsiduoti darbui. Prieš spektaklį jis ateina daug anksčiau, negu reiktų, susikaupęs, mintimis jis jau spektaklyje. Taip ir matau Saulių, kaip jis neįeina, o įneria į sceną. Saulius – menininkas, šeimos žmogus, tikras draugas, labai branginantis tradicijas. Ačiū gyvenimui, kad sutikau tokį žmogų.“
Aktorė Dalia Storyk: „Dar visai neseniai apie Saulių būčiau pasakius: žinau, bet nepažįstu! Tačiau susitikom, dirbom, ir ne tik susipažinau, bet ir pažinau tą keistuolį, kuris kalba „tylėdamas“ – akimis. O ta tyla – neišsemiama: čia telpa švelnumas, ryžtas, išmintis, abejonė, baimė, kantrybė... Jeigu Sauliaus personažas yra „kaltas be kaltės“, tai Saulius „kaltas“, kad yra. O jeigu esi, Sauliau, tai turi būti, ir ne bet kur, o scenoje! Kito kelio Tau nėra!“
Aktorius, režisierius Vytautas Rumšas: „Jeigu Saulius, vadinasi, iš saulių giminės. Saulius Balandis, manau, pateisina saulės charakteristiką – šviesti negailint jėgų. Darbštus, labai darbštus aktorius, ir ne tik kaip aktorius – jis labai nagingas. Disciplinuotas, atsakingas, teatro etiką palaikantis dinozauras, tiesiog patologiškai nepakenčiantis falšo, – bet kur. Sauliau, bendrakeleivi, ačiū Tau už daug ką. Už Mažvydą Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“ ir kitus Tavo vaidmenis, sukurtus prie Kauno pilies Pažaislio muzikos festivalių projektuose. Už Johaną Ingmaro Bergmano „Rudens sonatoje“, už buvimą kartu scenoje – Molière’o Valerą „Šykštuolyje“, Augusto Strindbergo Keliautoją „Didžiajame kelyje“. Už daugelį kitų vaidmenų. 6:0 Tavo naudai, Sauliau. Šviesk ir toliau!“
Aktorė Jurga Kalvaitytė: „Saulius – vienas iš kolegų, kuris reprezentuoja gerąją aktorinę mokyklą. Matau didžiulę jo pagarbą scenai! Šiuo metu kartu vaidiname Ingmaro Bergmano „Scenose iš vedybinio gyvenimo“, ir atrodo, kad jis mėgaujasi teatru iki paskutinės spektaklio akimirkos. Akivaizdu, kad jam labai gera būti scenoje, stebėti partnerius ir nuoširdžiai su jais bendrauti. Saulius ypatingai gerbia aktorystę, ir tai ryšku, tai šildo mus – jo partnerius. Jam svarbi spektaklio visuma, todėl jis lieka spektaklyje net būdamas užkulisiuose.“
Aktorė, režisierė Birutė Mar: „Garsiuoju režisieriaus Jono Vaitkaus kurso „dešimtuku“ žavėjausi, kuomet buvau dar moksleivė. Kas vakarą eidavau į Kauno dramos teatro spektaklius, turbūt po keliolika kartų mačiau šio kurso darbus – „Literatūros pamokas“, „Antigonę“, „Strazdą žalią paukštį“... Visi šie aktoriai man tada atrodė stebuklingai improvizuojantys, tokie tikri ir įkvepiantys, – verkiau ir juokiausi iš jų personažų. Žinoma, ir Saulius Balandis – tiesiog idealaus, romantiško grožio aktorius. Vėliau, kai atėjau dirbti į Akademinį (dabar – Nacionalinį) dramos teatrą, tapome kolegomis. Atrodytų, keista: su Sauliumi per tiek metų kartu dirbdami esame labai nedaug kalbėjęsi. Bet jo tyla ir vidinė ramybė visados tarsi spinduliuoja: nereikia nieko per daug sureikšminti, nei sėkmių, nei nesėkmių, nei teatro intrigų. Reikia tiesiog dirbti. Visados tyloje jutau jo sveiką požiūrį į teatrą ir tarnystę profesijai, atsiribojimą nuo teatre įprastų ego žaidimų. Jis man – darbštumo pavyzdys, kaip ir visas anuometinis Vaitkaus „dešimtukas“. Su gimtadieniu, mielas Sauliau! Naujų širdžiai mielų kūrybinių darbų, sveikatos ir pilnatvės!“
