Gerbiamoji Jolita, Kauno unikalumą lyginate su Tel Avivu, šis miestas 2003 metais pateko į UNESCO sąrašus. Kauno modernizmo architektūrą taip pat siūloma įtraukti į UNESCO sąrašus, suteikti Europos kultūros paveldo statusą. Kaip vyksta šis procesas?
2014–2017 metais dalyvavau pirmuose preliminariuose paraiškos rengimo etapuose. Paraiška yra pateikta, sesija turėjo vykti liepos mėnesį Rusijoje, Kazanėje. Bet Rusija pradėjo karą Ukrainoje, tad daugelis šalių, ir Lietuva, protestavo prieš sesiją Rusijoje, taip pat reikalavo, kad būtų atšauktas jai turėjęs vadovauti Rusijos atstovas. Tačiau UNESCO organizacijoje yra 193 šalys – Pasaulio paveldo konvencijos narės, tad nuomonės išsiskyrė ir nepavyko nubalsuoti taip, kad Rusijos atstovas (komisijos pirmininkas) būtų pašalintas. Kadangi sesija pakibo ant plauko, tad ir Kauno klausimas pakibo ant plauko.
Dėl ko Kaunas yra unikalus, ypatingas?
Kaunas unikalus tuo, kad jame yra didelė tarpukario laikotarpio (1919–1939 m.) modernizmo architektūros pastatų koncentracija. Dėl to mūsų miestas pristatomas pasauliui kaip unikalus savo vystymusi ir moderniosios architektūros gausa, tuo jis panašus į Tel Avivą. Kodėl aš dažnai lyginu šiuos miestus? Tel Avivas patyrė panašią politinę situaciją, tas miestas, kaip ir Kaunas, per 20 metų labai smarkiai išaugo ir tapo moderniu bauhauzo stiliaus kompleksu – Baltuoju miestu, taip vadinamu dėl to, kad visi jo pastatai yra tinkuoti baltai – tai būdinga pietų kraštams. Skirtumas tas, kad Tel Avivas vystėsi 1930–1950 metais, o Kaunas pradėjo smarkiai keistis dešimtmečiu anksčiau. Be to, bauhauzo stilistikos Tel Avivą projektavo nuo fašistinės politikos padarinių iš Vokietijos pabėgę Vakarų Europos architektai. Kauną kūrėme savo jėgomis. Vyko ir tarptautiniai konkursai, tačiau mūsų miestas yra sukurtas Lietuvos piliečių, iš esmės – vietinių gyventojų.
Kokie yra Kauno smetoninės architektūros ypatumai?
Jei žvelgtume į architektūros estetiką, statybų kokybę, matytume akivaizdų aukšto lygio profesionalumą. Juo pasižymi ne tik aukščiausios kvalifikacijos meistrų kūryba, bet ir žemesnės – statybos technikų, turėjusių aukštesnįjį išsilavinimą, darbas. Pastarieji negalėjo projektuoti stambių pastatų, tačiau masinė statyba yra aukšto lygio, estetiška ir formuoja gerą miesto įvaizdį, jo architektūrinį veidą. Kauno modernizmui būdingas bruožas – formų nuosaikumas. Nėra drąsių avangardinių sprendimų, išskyrus Tyrimų laboratorijos pastatą – mūsų pasididžiavimą. Nuosekli formų kaita, perėjimas iš istorizmo į art deco, o vėliau – į švarų modernizmą, kuris taip pat yra susijęs su tradicine klasikine architektūra – tai Kauno tarpukario architektūros raidos savastis.
Kodėl A. Smetonos valdymo laikais Kaunas buvo taip gražiai statomas, daug dėmesio skirta estetikai, vizijai?
Ketvirtajame dešimtmetyje buvo galutinai įtvirtinti privalomieji statybos įstatymai, pagal kuriuos Kauno plėtra vyko paisant estetinių reikalavimų ir architektūrinės tvarkos. Miestas buvo suskirstytas į reglamentuotų statybų rajonus. Mūro pastatų rajonuose leista statyti tik mūrinius namus, čerpių rajonuose namai privalėjo būti dengti čerpių stogais, atviros statybos rajonuose buvo vystomas sodybinis užstatymas, o uždaros statybos pastatai turėjo būti statomi glaudžiant juos vieną prie kito – taip buvo formuojamos ištisinės gatvių išklotinės. Reikėjo net suderinti namų karnizų aukščius. Miesto centre buvo uždrausta statyti žemesnius nei dviejų aukštų, o pagrindinėse gatvėse: Laisvės alėjoje ir Vytauto prospekte – ne žemesnius nei trijų aukštų namus. Prastos būklės pastatus įstatymai vertė nugriauti. Visa tai prisidėjo prie didmiesčio įvaizdžio formavimo.
Esate sakiusi, kad laikinas Vilniaus praradimas buvo naudingas Kaunui. Ar tuo metu (nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo Vilnius buvo okupuotas Lenkijos) Kaunas buvo menkai išvystytas?
Taip, Kaunas buvo labai menkai išvystytas. Iš pradžių miestas buvo gubernijos centru, po to jo vystymąsi stabdė tai, kad Kaunas tapo karine tvirtove. Tada daugiausia buvo statomi kariniai įtvirtinimai, fortai, kareivinės, o juos ir administracinius pastatus, dažniausiai skirtus karinei tvirtovei, projektavo Rusijos architektai. Strateginiais tikslais buvo draudžiama statyti triaukščius pastatus. Tačiau atsirasdavo ir išimčių – Naujamiestyje turime didingų to laikotarpio triaukščių, tačiau bendroji tendencija buvo niveliuojanti. Aiškus šuolis įvyko Kaunui tapus laikinąja sostine, tada miestas buvo smarkiai vystomas.
Jūsų knygoje „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ rašoma, kad Kaunas pastatytas dėl patriotizmo pakilimo ir entuziazmo. Kuo unikalus Kauno tarpukario periodas?
Noriu priminti, kad tai – ne mano knyga, o kolektyvinis darbas. Aš rašiau apie tarpukarį. Šis laikotarpis yra unikalus dėl patriotinių nuostatų, tautinio mentaliteto, išaugusios savimonės. Valstybė stengėsi kuo greičiau atsikurti, skatino savos kultūros, verslo, pramonės vystymąsi. Buvo smarkiai susirūpinta švietimu, įsteigti Lietuvos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas), Veterinarijos akademija, Kūno kultūros rūmai ir kt., statomi pastatai šioms įstaigoms. Pastatyta daug mokyklų, ypač pradinių, nes buvo įvestas privalomas pradinis mokslas. Architektūra buvo pasitelkta tautai ugdyti. Pradėta ieškoti savos architektūrinės raiškos bruožų, vadinamojo lietuviško stiliaus. Kai kurie pastatai, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia tapo tautos atgimimo simboliais.
Ar lietuviai turėjo kvalifikuotų specialistų, medžiagų, kad sukurtų tokį miesto vaizdą, kokiu grožimės ir šiandien?
Lietuvai trūko kvalifikuotų profesionalų, ypač trečiajame dešimtmetyje. Tuo metu dar dirbo nemažai žmonių, likusių iš carinių laikų, baigusių carinės Rusijos aukštąsias mokyklas. 1922 m. įsteigus universitetą, jame jau buvo ugdomi savi specialistai. Trečiajame dešimtmetyje daug jaunimo išvyko studijuoti į Vakarus, o grįžę jie pradėjo kurti Lietuvoje. Tuo laiku vyko architektūriniai pokyčiai, nes projektuotojų gretas gausiai papildė naujos kūrybinės jėgos – Lietuvos ir Europos auklėtiniai. Iš Vakarų jie atsivežė tų mokyklų, tos aplinkos tradicijas, susipažino su naująja tų kraštų architektūra.
Statybinių medžiagų Lietuvoje trūko. Buvo pradėta intensyviai vystyti plytų bei čerpių pramonę. Cementas, metalas, net elementari skarda buvo importuojami. Nebuvo statybinių mechanizmų. Kranus atstojo rankiniai įtaisai – gervės, bet dar dažniau statybines medžiagas nešiojo patys darbininkai. Mechaniniai betono vibratoriai atsirado tik XX a ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje.
Kokie tarpukario statiniai suteikia Kaunui savitumo?
Mūsų architektūrą reprezentuoja Lietuvos bankas, Kauno centrinis paštas, Vytauto Didžiojo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia, Pieno centro kompleksas, „Pažanga“, Tyrimų laboratorija. Palyginkime banką ir Tyrimų laboratoriją: stilistiškai – tai visiškai priešingi pastatai. Ir neatsitiktinai. Neoklasicistinis bankas reprezentuoja lito – savos valstybės ekonominio pagrindo tvirtumą, o funkcionali Tyrimų laboratorija – mokslo avangardą, pažangos siekį. Paštas demonstruoja tautinį modernizmą. Šie pastatai – skirtingi, tačiau perteikia valstybės orientaciją. Nepamirškime ir unikalių gyvenamųjų rajonų – Žaliakalnio ratų, Vytauto kalno aristokratijos židinių.
Ar dabar Kaunas labai keičiasi?
Kaunas dabar labai intensyviai keičiasi, vyksta daug statybų, tačiau jos yra labiau spontaniškos nei organizuotos ir planingos. Kaunas dabar neturi nei aiškios urbanistinės koncepcijos, nei vizijos. Visos statybos yra privačių nekilnojamojo turto vystytojų rankose, kurie siekia maksimalios komercinės naudos – pristatyti kuo daugiau ir glaudžiau, todėl dažnai neatsižvelgia į miesto visumą, kraštovaizdį. Tie pastatai dažnai deklaruoja tik save, o kontekstas ignoruojamas, nepaisoma ne tik architektūrinės, bet ir gamtinės aplinkos. Naujoji architektūra dažnai yra nesusieta ir agresyvi. Pastatai – geri, estetiški, tačiau jie tarsi neigia aplinką, negerbia jos.
Kaip kūrėsi kiti Lietuvos miestai? Kuo jie skiriasi? Tarkime, Klaipėda vadinama vokiškos architektūros miestu, Vilnius – lenkiškos, nors daugelį bažnyčių, kurios karūnuoja miestą, čia pastatė italai.
Vilnius iš tiesų yra bažnyčių miestas, šiandien čia galima rasti jų daugiau nei 40, nekalbant apie kitus maldos namus. Vilniaus barokas, jo bažnyčios yra didelis Lietuvos kultūros turtas. Tarpukariu Vilniaus barokas įkvėpė kurti tautinį architektūros stilių. Vladimiras Dubeneckis, deklaruodamas savo idėjines ir estetines nuostatas teigė, kad Vilniaus barokas ir lietuvių liaudies menas yra pagrindiniai lieptai, kurie jungia mus su praeitimi ir skatina kurti lietuvišką stilių. Lenkijai aneksavus Vilnių ir jo kraštą, architektūrinius procesus reguliavo Varšuva. Nors Stepono Batoro Vilniaus universitete buvo Menų fakultetas, kuriame trečiajame dešimtmetyje veikė Architektūros katedra, ten dėstė kviestiniai profesoriai iš Varšuvos. Vilnių projektavo specialistai atvykėliai. Tarpukario Vilniaus architektūroje atsispindi lenkiškų architektūros mokyklų kryptys ir tendencijos.
Klaipėda nuo XIII amžiaus priklausė Prūsijai, vėliau – Vokietijai. Čia kūrė vokiškos kilmės ir išsilavinimo architektai. 1923–1939 m., kai Klaipėdos kraštas buvo sugrąžintas istorinei Lietuvai, vyko lietuvinimo vajus, jame aktyviai dalyvavo lietuviai, daugiausia Kauno architektai. Tebedirbo ir Klaipėdoje likę senieji gyventojai. Klaipėdos architektūroje ženklios jugendo stiliaus, bauhauzo ir lietuviškojo modernizmo tendencijos.
Ar tankus miestas patogus gyventi?
Miestas ir turi būti tankus, kitaip tai būtų gyvenvietė. Tačiau mieste turi būti palikta žaliųjų oazių, viešųjų erdvių bendruomenės poreikiams. Vienu metu Kauno gyventojai kėlėsi į užmiestį, gyvenamieji namai buvo statomi priemiesčiuose, gražios gamtos apsuptyje, tačiau dabar miestas labai smarkiai tankinamas.
Kaip pėstieji mato miestą? Siūlote pakelti galvas ir pamatyti, kokia graži miesto architektūra.
Piestieji dažniausiai žiūri tolyn, į savo kelionės tikslą arba po kojomis, kad į balas neįkristų. Dar kartais į vitrinas. Retai kas pakelia galvą. Kai parodau gražų fasadą ar frontoną, žmonės nustemba, nes jie vaikšto tomis gatvėmis kasdien ir to nemato. Kartą su giminaite pasistatėme automobilį prie unikalaus moderno stilistikos namo Vasario 16-osios gatvėje. Sakau: „Matai, koks gražus namas?“ Ji apstulbo. Prisipažino, kad daug metų čia stato automobilį, bet to namo niekada nematė. Dabar, kai intensyviai domimasi architektūra, vyksta daug pažintinių ekskursijų, žmonės jau pradėjo dairytis, domėtis aplinka. Džiaugiuosi.
Apie ką kalba pastatai?
Pastatai yra miesto istorijos metraštis, pasakoja apie miesto raidą, ekonominį potencialą, kultūros lygį, skonius, gyventojų tautinę, socialinę sanklodą. Viską. Naujamiestyje matome carinę statybą, tarpukario namus ir dabartinius. Namai atspindi visų epochų sanklodą. Žinoma, kiekvienas pastatas dar turi ir savo istoriją: kam jis skirtas, kaip ilgainiui keitėsi jo paskirtis, kas prarasta... Pastatai yra istorijos pasakotojai.
Ar pasivaikščiojimas miesto gatvėmis gali tapti įkvėpimo šaltiniu?
Be abejo. Nelygu nusiteikimui. Man žiūrėjimas į pastatus yra savita meditacija, būdas atsipalaiduoti. Kai einu gerai nusiteikusi, pradedu spėlioti, kam tas pastatas priklausė, kokia buvo savininko profesija, koks to pastato planas ir t. t.
Ar šiuolaikiniai architektai daug dėmesio skiria gyvenamosios aplinkos kokybei, daugiabučių kiemams, žaliosioms zonoms?
Šiais laikais pastebimas vis mažesnis dėmesys žaliosios infrastruktūros įtraukimui į architektūrą. Nelygu, ar tai yra individualūs namai, ar komerciniai daugiabučiai. Prie individualių namų, ypač Žaliakalnyje ir kitose prestižinėse zonose, patrauklioje gamtinėje priemiesčių aplinkoje kuriami didžiuliai žalieji plotai – tarsi botanikos sodai ir parkai. O statydami daugiabučius nekilnojamojo turto vystytojai stengiasi išspausti kuo daugiau naudingo ploto, tad žalumo indeksas vis mažėja ir mažėja, tarp namų atstumai tankėja, rekreacinės zonos neretai įrengiamos ant stogų, žaliosioms oazėms ant žemės paliekant vis mažiau vietos. Statybos įsiterpia net į sovietmečiu prie daugiabučių paliktas žaliąsias zonas. Kaip sakau – užstatoma XXL.
Ar miestą formuoja vien architektūra?
Miestas be žmonių būtų kapinės arba muziejus. Kaunas – studentų miestas, čia daug aukštųjų mokyklų. Mokslo metų laiku gatvėse šurmuliuoja jaunimas ir tai teikia miestui daug gyvasties. Ir vyresnieji miestelėnai nebėra užsisklendę, išeina pasižmonėti. Bet kavinėse sėdinčių senjorų, kaip matome užsienyje, nėra daug. Jie tiesiog neturi tam pinigų ir... nėra įpratę taip elgtis.
Ar žmogus sugeria savo miesto energetiką, atmosferą?
Yra abipusis ryšys. Kiekvienas miestas turi savo aurą. Vienokia ji miestuose muziejuose, pavyzdžiui, Venecijoje ar Romoje, kitokia tarp Niujorko dangoraižių, o dar kitokia Skandinavijos kraštuose. Mūsų miestai taip pat yra skirtingi. Architektūra formuoja žmogaus estetinį skonį, gyvenimo būdą ir tenkina arba ne patogaus gyvenimo poreikį. Prisiminkime, sovietmečiu butų aukštis būdavo 2,5 metro, kambariukai ir virtuvytės mažos, žmonės – susigūžę, visko bijojo. Buvo kitos politinės sąlygos, veikė ir gniuždanti gyvenamoji aplinka. Manau, kad mieste svarbus viešųjų erdvių vaidmuo. Nuo jų priklauso žmonių bendruomeniškumas.
Gimėte Žemuosiuose Šančiuose, vėliau su tėvais gyvenote ir dabar gyvenate Žaliakalnyje. Tarp kokių namų, gatvelių, kiemelių bėgo Jūsų vaikystė?
Gimiau Šančiuose, nuo penktos klasės su tėvais gyvenau Žaliakalnyje, po to ištekėjusi gyvenau Žaliakalnyje vyro gimtuosiuose namuose, dabartiniai mūsų namai taip pat yra šiame rajone. Taigi didžioji mano gyvenimo dalis susieta su Žaliakalniu.
O vaikystė prabėgo Žemuosiuose Šančiuose, kuriems jaučiu didelių sentimentų. O gal nostalgiją jaučiu vaikystei? Gyvenome Vokiečių gatvėje, kuri tuo metu vadinosi Marytės Melnikaitės. Tai – viena ilgiausių šio rajono gatvių, bemaž lygiagreti Juozapavičiaus prospektui. Šiaurinėje prospekto pusėje buvo pramonės, pietinėje – gyvenamųjų namų zonos. Šančių architektūrinį koloritą sudaro raudonų plytų kareivinės ir mediniai gyvenamieji namai – daugiausia sodybiniai. Prie Vokiečių gatvės buvo nemažai dviaukščių daugiabučių– tai rodo jos prestižą. Nuo šios gatvės Nemuno link eina vadinamieji krantai – tokių buvo 20. Mano zona buvo tarp 6 ir 7 krantų. Ten lakstydavome, nuo kalvų važinėjomės rogutėmis. Aplinkui buvo Olandų, Danų, Norvegų, Švedų gatvės... Vaikystėje jų pavadinimai darė įspūdį: galvojau, kad čia mano įsivaizduojamoje senovėje buvo užsienis.
Ten gyveno ir Jus lepinusi močiutė. Ar tiesa, kad prie to namo vis dar nuvažiuojate, net beldėtės į močiutės buto duris?
Turbūt visos močiutės anūkus lepina. Augome su seserimi, ji pusantrų metų vyresnė, labai drausminga, tvarkinga, moksliukė. O aš laisvalaikį leisdavau kieme. Tai buvo akligatvis, kuriame stovėjo keturi daugiabučiai. Domėjausi, bet kito tokio urbanistinio darinio Šančiuose nesu radusi. Susiradau archyve mūsų namo projektą. Jis statytas 1935 m. Mano mamos šeima ten apsigyveno 1941 m. Atsimenu net visų butų gyventojų pavardes. Iš pradžių tie namai buvo aptverti suklypusių lentų tvoromis, stovėjo lauko išvietė. Kai tvoras nugriovė, atsirado bendra erdvė. Ištisai lakstydavome po kiemą, tik kai blogas oras – laiptinėje žaisdavome lėlėms kambarėlius pasidarę. Pramokusi rašyti, versdavau jaunesnius vaikus žaisti mokyklą, o aš, aišku, būdavau mokytoja. Kažkada vėliau Šančių draugės padovanojo meno albumą su dedikacija „Pirmajai mokytojai“.
Esu kelis kartus nuvažiavusi prie to vaikystės namo. Kartą su vyru nedrąsiai aplink pasivaikščiojome, po to su draugais, esu ir vaikus nuvežusi. Sykį išdrįsau įeiti į koridorių, pabeldžiau į mūsų buvusio buto duris... Atrodo, kad nieko nebuvo namuose. Buvo labai nedrąsu skverbtis į kitų žmonių gyvenimą, bet ir labai įdomu – kas ir kaip čia gyvena dabar, po 50 metų. Atsimenu visus kambarius, kur kokie baldai stovėjo.
Kaip pasirinkote architektūrą, jos istoriją?
Į architektūrą mane tėvai nukreipė. Norėjau rinktis drabužių modeliavimą, nes nuo mažens piešdavau draugėms lėles, drabužėlius, bet tėvai klausė: „Dirbsi siuvimo fabrike, pieši paltams kailines apykakles ir tai tave tenkins? Koks pas mus gali būti drabužių modeliavimas?!“ Dar galvojau apie menotyrą. Mano tėvas – Kauno politechnikos instituto prorektorius, kuravo KPI miestelio statybą. Jam architektų veikla darė didelį įspūdį. Jis taip pat mėgo projektuoti – mūsų namuose visur buvo inkorporuoti baldai, vaikystės lovytėse vėliau atpažinau Tyrimų laboratorijos laiptų atitvarų dizainą. Tėvas pradėjo mane įkalbinėti pasirinkti rimtą profesiją – architektūrą. O istorija susidomėjau baigdama institutą. Jau buvau ištekėjusi, mano vyras labai žavėjosi tarpukario architektūra ir man patarė domėtis jos istorija. Patikėjau juo. Ilgai tyrinėjau liaudies architektūrą, vėliau atėjo smetoninės eilė.
Esate sakiusi, kad studijuojant tebuvo vienas architektūros istorijos vadovėlis. Ar galėjote įsivaizduoti, kad kada nors gyvai pamatysite architektūros šedevrus iš vadovėlio?
Nelabai tikėjau, kad kada nors atsiras galimybė pamatyti tuos objektus, apie kuriuos rašo vadovėliai. Turėjome nuostabų istorijos dėstytoją Stasį Abramauską. Jis taip pasakodavo, kad atrodė, jog visur yra buvęs. O vadovėlis buvo dvylikos tomų rusų kalba, vadinosi „Visuotinė architektūros istorija“. Būdavo labai sunku į egzaminus nusinešti špargales. Tuos tomus sukišdavome į suolus, o dėstytojas per egzaminą sakydavo: „Tuoj kelsiuos, tuoj eisiu“, – suprask: slėpkit savo foliantus.
Dvylika „Visuotinės architektūros istorijos“ tomų savo bibliotekoje turėjo vyro senelis Juozas Grušas. Jis tikėjosi, kad Algis pasirinks studijuoti architektūrą, jam ir užprenumeravo.
Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Algimantas mėgo organizuoti keliones, parengdavo maršrutus, numatydavo, kokius objektus aplankysime. Jis sakė, jog svajojo būti kunigu arba miškininku, arba ekskursijų vadovu. Pamatėme daug architektūros – ir senosios, ir moderniosios.
Kauno architektūrinis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be šviesios atminties architekto Algimanto Kančo, Jūsų vyro. Kaip veržlus, energingas, laisvamaniškas ir padaužiškas jaunuolis patraukė gerą, tylią, gražią mergaitę?
Tyli aš nebuvau. Jis patraukė savo atkaklumu. Mes mokėmės paralelinėse klasėse. Vienuoliktoje klasėje jis pradėjo atkakliai mane atakuoti, visur laukdavo, eidavo man iš paskos. Patraukė atkaklumu, savo charizma, humoro jausmu. Be to, buvo sąžiningas, geras žmogus, tinkamas bendrauti ir gyventi kartu. Man teko laimė paklusti to žmogaus pasirinkimui.
Susituokėte studijuodami. Ar tėvai buvo patenkinti, gal norėjo, kad duktė pirmiausia baigtų studijas?
Kad mums jau reikėjo... Kai pradėjome draugauti, tėvai buvo labai išsigandę. Jo auklėtoja skambindavo tėvams ir sakydavo, kad bendrauju su nelabai geru vaikinu, išdykusiu, ilgaplaukiu, plačiakelniu padauža. Kartą mama, kai Algis mane palydėjo namo, išbėgo į gatvę, kad pamatytų šį eksponatą. Pasikalbėjo ir jai visai patiko. Beje, jo klasės auklėtoja parašė charakteristiką, kad tokiam netikėliui nerekomenduoja mokytis aukštojoje mokykloje. Anuomet tokios charakteristikos turėjo įtakos žmogaus likimui.
Kauniečiai dėkingi A. Kančui už Šv. Kazimiero bažnyčią Aleksote, Gerojo Ganytojo bažnyčią, Palaimintojo Jono Pauliaus II koplyčią, Fredos miestelį ir daugelį kitų svarbių pastatų. Pagalvoji, kaip įmanoma, kad žmogus tiek daug nuveiktų per savo neilgą gyvenimą...
Jis dirbo ne vienas, turėjo gerą komandą. Vyras vienas pirmųjų Lietuvoje 1991 m. įsteigė privačią projektavimo studiją.
Palaimintojo Jono Pauliaus II koplyčia architektūriniu aspektu tėra tik laikmečio nulemtas ekonomiškas sprendimas, skirtas naujos parapijos poreikiams. Čia turi atsirasti bažnyčia, kuri yra suprojektuota, bet jos statybai vis dar stinga lėšų. Jos koncepcijos autorius yra mūsų žentas Tomas Petreikis.
Fredos miestelis – tai miestas mieste, jis man iki šiol yra geriausias gyvenamasis kvartalas Lietuvoje. Čia yra skirtingų tipų ir prabangos lygių būstų, tenkinančių įvairių ekonominių galimybių gyventojų poreikius. Sukurtos puikios viešosios erdvės – tvenkiniai, vejos, želdynai, net skulptūros. Aplinka skatina bendruomeninį gyvenimą. Neseniai vyko Lietuvos ir Japonijos architektūros festivalis „Rytai–Rytai“, japonai buvo nuvežti į Fredos miestelį ir visi liko sužavėti. Azijos architektų asociacijos prezidentas atsigulė ant žolės, žiūrėjo į dangų ir gaudė anapusinį ryšį su Algiu.
Jūsų duktė architektė Gustė Kančaitė tęsia dinastiją, perėmė tėčio architektūros studiją ir šiai sėkmingai vadovauja. Ar sūnus taip pat architektas?
Sūnus Lukas yra ragavęs architektūros mokslų, dabar su žmona Jurga užsiima interjero dizainu.
Didžiuojatės savo vaikais?
Motinai svarbiausia, kad vaikai būtų geri žmonės. Myliu juos tokius, kokie jie yra, palaikau ir kai sekasi, ir kai ištinka negandos. Turiu dvi anūkes. Vyresnioji, sūnaus, Rugilė yra baigusi mediciną, o mažoji, dukters, septyniolikmetė Liepa, taip pat rengiasi studijuoti architektūrą.
