Nuo paauglystės iki dabar dirbate modeliu. Ar tai buvo mergaitiškos svajonės išsipildymas?
Tai nebuvo mano svajonė, mados pasaulis mane įtraukė netyčia ir iki šiol nepaleidžia. Pavadinta modeliu nesijaučiu jaukiai, nes stengiuosi būti vertinama dėl intelektinių pasiekimų, o ne dėl išvaizdos. Žinoma, modelio sėkmei intelektas taip pat yra svarbus. Apskritai, mada mane žavi dėl pagarbos estetikai, ten dirba daug įdomių asmenybių. Tačiau aš nesiekiau modelio karjeros. Kažkas paskatino nueiti į „Mados infekcijos“ atranką, pabandžiau, ten mane pastebėjo viena modelių agentūra ir pasiūlė padirbėti. Sutikau. Taip vingiuotu likimo keliu patekau į šią sritį.
Dabar šį užsiėmimą vertinu kiek kitaip, kadangi myliu savo darbą, mada man liko smagiu hobiu. Dažniausiai prisidedu prie smulkių ar jaunų prekių ženklų kūrimo, gera matyti, kad Lietuvoje turime tiek šaunių ir veržlių kūrėjų, malonu pažinti įdomius žmones.
Kaip prisimenate pirmuosius modelio žingsnius Milane? Kokių patirčių įgijote būdama paaugle, kuo įdomus šis darbas?
Pirmą kartą į Milaną išvažiavau būdama šešiolikos. Dabar prisiminus ima juokas: manau, kad buvau per jauna, nedžiugino nei gražios suknelės, nei makiažai, labai norėjau grįžti pas draugus į Lietuvą, vasaroti žaliose pievose, važinėtis dviračiu, nerūpestingai leisti laiką. Žinoma, modelio darbo patirtis mane ir subrandino, padėjo įgyti pasitikėjimo savimi. Užsienyje dažniausiai dirbau mados salonuose, o Lietuvoje – mados pristatymų renginiuose, tie renginiai labiausiai ir patiko. Važinėdavau į Milaną, padirbėdavau ten mėnesį, kitą, tada grįždavau ir vėl išvažiuodavau. Paauglystėje patirti pasaulio įvairovę buvo labai naudinga. Kita šalis, nepažintas miestas, kita kalba... Gaila, kad italų kalbos nepramokau. Visi bendraudavome angliškai, taip pat daug dirbau su rusakalbėmis merginomis, tad gyvendama Italijoje labiau pramokau rusų kalbos negu italų. Turint galvoje siaubingus įvykius Ukrainoje, net nesinori šių įgūdžių naudoti...
Ar lengvai derinote mokymąsi mokykloje ir modelio darbą užsienyje? Mokytojai Jus palaikydavo ar reikalaudavo daugiau nei iš kitų bendraklasių?
Vieni mokytojai palaikydavo, kiti gal labiau spausdavo, bet aš mokiausi gerai, problemų nekildavo. Mane tėvai palaikydavo, tad per daug nesijaudindavau dėl to, ką mano mokytojai.
Kokias savybes ugdė modelio darbas?
Atvirumą, komunikabilumą, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi. Vaikystėje buvau kukli mergaitė. Mano raudoni plaukai ir strazdanos kai kuriems vaikams keldavo norą sugalvoti bei pasakyti kokį nors blogesnį žodį. Bet iš tiesų man tie užgauliojimai nelipo, turėjau kažkokios vidinės ramybės, nes tėvai buvo gražiai ir pozityviai užauginę. Taigi modelio darbas didelio perversmo mano gyvenime nepadarė, tačiau įgijau naudingų savybių, kurias dabar galiu panaudoti ir kitoje srityje.
Vilniaus universitete baigėte ekonomikos studijas ir dirbote finansų sektoriuje. Ar geras karjeros galimybes turėjote?
Ketverius metus dirbau virtualių paslaugų įmonėje, teikusioje finansines paslaugas daugiausia Skandinavijos šalims. Rūpinausi smulkių įmonių ir įmonių grupių iš Danijos ir Lietuvos apskaita bei finansais. Ten įgyta įvairiapusiška patirtis man leido suprasti, kaip veikia verslas, pažinti Lietuvos ir Danijos mokesčių sistemas. Galimybių kilti karjeros laiptais buvo neblogų, nes įmonė dabar klesti, beveik trigubai išsiplėtė, nuoširdžiai džiaugiuosi už savo buvusius kolegas, bet aš nusprendžiau pasukti kitu keliu.
Kodėl nutarėte ekonomikos sektorių iškeisti į kūrybiškesnį meno pasaulį, studijuoti kuratorystę? Kuo Jus patraukė meno sritis?
Man meno pasaulis atrodė paslaptingas ir kažkodėl uždaras, dėl to jis mane ir traukė. Norėjosi sužinoti, kaip sistema veikia iš vidaus. Man neužteko tik meno vartotojos ar parodų lankytojos patirčių. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad per Vytauto Didžiojo universitete Meno fakultete meno kuratorystės magistrantūros studijas galėjau Kauno bienalėje atlikti praktiką ir taip įgyti pirmąsias darbo su šiuolaikiniu menu patirtis, man tai labai patiko.
Šiuo metu kuruojate tarptautinius menininkų projektus ES programos „Kūrybiškos Europos“ platformoje „Magic Carpets“. Papasakokite plačiau apie šią platformą.
„Magic Carpets“ lietuviškai – stebuklingi kilimai. Tai šešiolikos Europos partnerių, įvairių kultūros organizacijų (iš šešiolikos Europos šalių) platforma, kuriai vadovauja Kauno bienalė. Ši platforma sukuria sąlygas kylantiems menininkams bei kuratoriams, tokiems kaip aš, keliauti po nepažintas šalis ir ten kartu su vietos bendruomenėmis bei menininkais kurti naujus meno kūrinius, kurie atskleistų vietos kontekstą.
Ką Lietuvoje jau pavyko nuveikti?
Ši platforma veikia ketverius metus, jau įgyvendinta daugiau nei dešimt projektų Kaune ir maždaug 150 visoje Europoje. Į projektus įtrauktos įvairios bendruomenės, tokios kaip žmonės su negalia, scenos meno moterys, Kauno mikrorajonų daugiabučių gyventojai, netgi tradiciškų lietuviškų pirčių bendruomenė. Aš prie šios platformos prisijungiau prieš pusę metų. Per tą laiką spėjau aplankyti partnerius iš Portugalijos, Turkijos ir Austrijos, jų organizuotus festivalius ir parodas, šios darbo kelionės buvo puikus įkvėpimo šaltinis. Taip pat, bendradarbiaudami su mokykla „Herojus“ ir „Kaunas 2022“ organizuotu „Istorijų festivaliu“ įgyvendinome „Magic Carpets“ projektą Kaune, kurį ir kuravau.
„Magic Carpets“ rezidencija Kaune kvietė menininkus prisijungti prie tarptautinio projekto ir su vietos gyventojais suvienyti naujai susikūrusią ukrainiečių bendruomenę Kaune. Ar daug menininkių atsiliepė į Jūsų kvietimą?
Tikrai nemažai. Turbūt dėl to, kad daugeliui lietuvių yra ypač skaudu dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje, o čia įsikūrusią ukrainiečių bendruomenę mes laikome svarbia ir lygiaverte miesto dalimi. Svarbu atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius kitataučius. Šių metų projektą įgyvendinome kartu su trimis menininkėmis iš Portugalijos, Lenkijos ir Lietuvos, jos tris savaites vedė užsiėmimus Lietuvos ir Ukrainos vaikams, norėdamos juos suvienyti, pasiūlyti bendrų smagių veiklų. Vaikai buvo kviečiami neįprastai tyrinėti augalus, kūrybiškai panaudoti išmestinas medžiagas, įdomiais būdais pažinti architektūrą ir t. t.
Privati mokykla „Herojus“, įsikūrusi Kauno centre, atidarė dar vieną filialą specialiai vaikams iš Ukrainos. Ko ten reikėtų, ko trūksta?
Tai labai šauni mokykla, puoselėjanti gražias tradicijas bei žmogiškąsias vertybes. Šiais mokslo metais mokiniai iš Ukrainos ir Lietuvos lanko tą pačią mokyklą, bet mokosi skirtinguose pastatuose. Tikiuosi, kad Kauno bienalės kuruojamas „Magic Carpets“ projektas bent metaforiškai nutiesė tiltą tarp bendraamžių mokinių, dviejų tautybių vaikus suvienijo bendriems tikslams.
Rezidencijos veiklos rezultatai buvo pristatyti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamo „Istorijų festivalio“ metu. Kada tai buvo ir kuo galite pasidžiaugti?
„Istorijų festivalio“ metu „Herojaus“ mokyklos vaikai ir jų tėvai galėjo patys viešuose renginiuose pamatyti, ką gražaus „Magic Carpets“ komandai bei menininkėms, atvykusioms į rezidenciją Kaune, pavyko per tą laiką nuveikti.
Festivalis vyksta jau nuo vasaros, jo programa – plati. O mes spalio mėnesio pradžioje kvietėme į atvirus renginius, buvo organizuota atvira diskusija su rezidencijose dalyvavusiomis menininkėmis apie bendruomenes įtraukiančius meninius projektus, o vėliau pristatyti ir patys menininkių sukurti nauji kūriniai.
Šiais metais koordinavote 13-ąją Kauno bienalę, Kauno menininkų namuose vykusią parodą „Melioracija“. Kodėl pasirinkta tokia tema?
Kadangi abi šias parodas koordinavau, apie temos pasirinkimą galėtų plačiau pakomentuoti parodų kuratoriai (nusišypso). Koordinatoriaus ir kuratoriaus darbas skiriasi. Šiuolaikinė kuratorystė iškelia klausimą, suteikia temą, kuri vystoma toliau. O koordinatorius padeda įgyvendinti sumanytas idėjas. Darbas yra organizacinis, pavyzdžiui, gauti meno kūriniui reikalingų medžiagų, susitarti dėl vietos, techninės pagalbos ir pan. Džiaugiuosi, kad turiu ir projektų koordinatorės patirties. Įgytas žinias tikrai panaudosiu ir naujame meno kuratorystės kelyje.
Koks yra meno kuratorės darbas arba kas yra kuratorystė?
Man yra svarbu iškelti probleminį klausimą, kuris toliau bus nagrinėjamas, jį gvildenti ir vystant temą komunikuoti bei bendradarbiauti su menininkais. Kuratorystė – tai kūrybinis darbas, kuris reikalauja ir daug tyrimo bei įsigilinimo. Dažniausiai temas pasufleruoja gyvenimas, svarbu, kad jos būtų aktualios, kad visuomenei ar bent daliai žmonių būtų svarbios. Nuostabu, kai kuruojama tema inicijuoja kokį nors teigiamą pokytį. Dėl šios priežasties jaučiu gilią kuratoriaus darbo prasmę.
Ar kuratorius taip pat yra menininkas?
Nelygu, kaip kuratoriaus save vertina. Aš nedrįsčiau savęs į tam tikrus rėmus įsprausti, nes mano patirtis dar yra labai nedidelė.
Kokius finansų srities principus taikote kultūros lauke?
Gal ne principus, o asmenybės savybes. Pavyzdžiui, racionalumą, šaltesnį protą. Man patinka, kad į problemines ar neeilines situacijas galiu pažvelgti tarsi iš šono, platesniu žvilgsniu. Manau, kad šią dovaną – matymą iš šalies, įgauna visi žmonės, kurie kardinaliai pakeičia savo profesiją.
Meninė veikla taip pat turi teikti finansinę naudą, ne vien dvasinį peną.
Taip turėtų būti. Lietuvoje ne visada tai pavyksta. Kol kas dėl smulkios meno rinkos, bet tikiuosi, kad kada nors ateityje ši situacija pasikeis ir meninė veikla užtikrintai teiks finansinę naudą.
Iš ko dabar gyvena menininkai? Iš valstybės, Europos Sąjungos finansuojamų projektų?
Nedrįsčiau konkrečiai teigti, iš ko gyvena menininkai, manau, yra įvairių situacijų, įvairių gyvenimo būdų. Vieni gyvena iš projektinės veiklos, teikia paraiškas dėl finansavimo Lietuvos Kultūros tarybai ar Europos sąjungos platformoms, kiti parduoda savo meno kūrinius, yra tokių, kurie užsiima papildomais, ne su menu susijusiais darbais, kad daugiau užsidirbtų.
Kaip klostosi Jūsų asmeninis gyvenimas?
Klostosi smagiai, ačiū (nusišypso). Asmeniniam gyvenimui stengiuosi skirti daug laiko, man pasisekė, kad turiu nuostabius šeimos narius – partnerį Vytautą bei dukrą Petrą.
Kaip susipažinote su Vytautu Breimeliu?
Mudu susipažinome prieš šešerius metus „Piano Man“ bare Vilniuje. Tuo metu aš dar gyvenau gimtojoje sostinėje, o Vytautas atvyko iš Kauno į mieste vykusį festivalį. Esu dėkinga likimui už šią pažintį, nes daug iš Vytauto išmokstu, jis yra dešimčia metų už mane vyresnis, nors kasdien to ir nesijaučia. Jis taip pat labai palaiko šį naują mano gyvenimo kelią meno srityje. Darbe jis yra rimtuolis teisininkas, tačiau linksmas ir jautrus šeimoje. Labai geras tetis, kaip jį vadina mūsų dukrytė. Džiaugiuosi, kad motinystės keliu einu kartu su Vytautu, nes be gero tėčio šalia, gera mama būti yra žymiai sudėtingiau.
Į Kauną atsikraustėte dėl meno kuratorės studijų ir pasilikote? Vyras dėl Jūsų pakeitė darbovietę?
Na, Vytautas ilgai gyveno Kaune, kurį laiką važinėjome vienas pas kitą, kaip toje dainoje – tarp Vilniaus ir Kauno, kol galiausiai atsikraustė į Vilnių. Kadangi jo darbovietė turėjo filialą sostinėje, darbo keisti nereikėjo, galima sakyti, pakeitė tik miestą. Vėliau dėl manęs pakeitė miestą dar kartą, nes labai norėjau studijuoti Kaune meno kuratorystės magistrantūrą. Jam teko grįžti į Kauną, o aš čia apsigyvenau pirmą kartą. Bet dabar džiaugiamės, kad esame apsistoję Kaune. Man čia yra daug ką veikti meno, kultūros srityse, o ir Vytautui puikiai sekasi. Apskritai Kaunas – puikus miestas. Kasdien žaviuosi architektūra ir atmosfera.
Jūsų dukrytei Petrai – dveji metai. Motinystė – rimtas išmėginimas ar pats gražiausias ir laimingiausias moters gyvenimo etapas?
Man nėštumas buvo pats gražiausias ir laimingiausias gyvenimo etapas. Tuo metu ir įgijau drąsos nuo finansų pasukti šiuolaikinio meno link. Na, o motinystė kelia iššūkių, bet man jie yra gražūs ir labai patinka. Kartu su Vytautu mes viską nesunkiai įveikiame. Bet ir Petra – labai geras ir įdomus vaikas. Visokių juokų mums priskaldo. Esu pagalvojusi, kad nei mokykloje, nei universitete tokių įdomybių bei pamokančių patirčių kaip motinystė nepatirsi. Visiems rekomenduoju pabandyti.
Kas Jums padeda?
Viena močiutė gyvena Biržuose, kiti seneliai – Vilniuje, savaitgaliais labai noriai mums padeda, jei prireikia pagalbos ir esame dėl to labai dėkingi, bet darbo dienomis juk jie turi savo darbų. Buvo laikas, kai mes su Vytautu Petros priežiūra dalinomės per pusę. Dabar jau turime auklytę, todėl buitis žymiai palengvėjo. Vieniems ir dirbti, ir auginti mažą vaiką nėra lengva.
Ar niekada nesigailėjote, kad sėkmingai besiklosčiusią ekonomistės karjerą iškeitėte į parodų kuratorės?
Nesigailėjau ir esu laiminga, kad ryžausi tam žingsniui. Džiaugiuosi, kad Kauno bienalės komanda man suteikė galimybę rinkti patirtis šiuolaikinio meno srityje ir patirti jausmą, kad darbas gali būti prasmingas ne tik man asmeniškai. Čia galima nuveikti visuomenei naudingų dalykų, kūrybiškais metodais atkreipti dėmesį į skaudamas temas, inicijuoti pokyčius.
Nors kuratoriai sugalvoja konkrečias temas, tačiau meno pasaulyje yra ir chaoso, ir neapibrėžtumo. Kaip su tuo tvarkotės?
Gal iš šalies yra susidaręs įspūdis, kad kultūros žmonių gyvenimas yra labai neapibrėžtas. Man regis, jeigu nori, gali siekti savo tikslų, kilti karjeros laiptais, veikti atsakingai bei užtikrintai visose srityse, tai yra įmanoma ir menininkui, ir ne menininkui. Viską lemia asmenybė.
Jums teko dirbti su skirtingais kolegomis. Finansų srityje – rimti, skaičiuojantys tiksliukai, meno lauke – kūrybinę laisvę vertinantys asmenys. O kokia pati esate?
Nebūčiau linkusi sprausti savo kolegų į tokius rėmus. Ir finansų srityje sutikau nuostabiai įdomių žmonių, su kuriais iki šiol palaikome šiltus ryšius, ir meno pasaulyje dirba labai įvairūs žmonės. Aš pati jaučiuosi esanti per viduriuką – kažkur tarp tikslios ir laisvesnės asmenybės.
Man labai svarbus pozityvumas, gebėjimas įžvelgti grožį, gerumą ir visa tai stengtis skleisti aplinkiniams. Mėgstu į viską žvelgti iš teigiamos pusės. Gal šiuo metu esu pakylėta, kadangi šiuolaikinis menas man yra nauja sritis, jaučiuosi laiminga, mane daug kas žavi, tikiuosi, kad išlaikysiu šį pozityvumą ir ateityje.
Kokius iki šiol nuveiktus savo darbus labiausiai vertinate?
Manau, kad esu per jauna, jog galėčiau vertinti savo nuveiktus darbus, bet man šiuo metu labiausiai patinka tai, kad išdrįsau pakeisti savo profesinę kryptį ir iš finansų pereiti į meno pasaulį.
Ar Jūsų tėvai nesakė: „Ką, dukrele, galvoji, juk ekonomika – tvirtas pagrindas po kojomis, o menas – skraidymas padebesiais.“
Tėvai buvo nustebę ir gal kažkiek abejojo mano pasirinkimo teisingumu, bet laikui bėgant pamatė, kad man tai labai patinka ir manau, kad jau supranta, jog kultūra yra puiki terpė, kurioje galima nuveikti prasmingų darbų. Manau, kad visi tėvai privalo palaikyti savo atžalas, tik tada vaikai atsiskleidžia, gali atrasti savyje geriausia, ką turi.
Ar norėtumėte, kad Jūsų dukrytė kada nors pasuktų modelio keliu?
Stengiuosi neprojektuoti jokių savo įsivaizdavimų Petros atžvilgiu, Vytautas taip pat. Abu pajuokaujame, kad Petra tai jau tikrai privalės žaisti krepšinį ir groti kokiu nors instrumentu. Vytautas jaunystėje buvo puikus žaidėjas, o aš baigiau muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Bet tai tik juokai. Bandysime palaukti, kad ji pati parodytų, kas jai yra įdomiausia.
Kas Jums yra didžiausia vertybė?
Pozityvumas ir nebijoti rodyti gėrio kitiems, skleisti šilumą aplinkiniams.
Ką mėgstate veikti, kai nedirbate?
Labai patinka su dukra išeiti į miestą, lėtai pasivaikščioti, atsigerti kokybiškos kavos, vakarais kartu su Vytautu pažiūrėti gerą filmą.
Ar puoselėjate kokią nors didelę, Jums svarbią svajonę?
Stengiuosi neturėti didelių svajonių, noriu, kad po truputėlį išsipildytų mažytės. Mažas svajones lengva įgyvendinti, tad smagu, kai jos tampa realybe. Tada nereikia net torto žvakučių užpūtinėti (juokiasi).
Kai sutikote Vytautą ar iš karto buvo aišku, kad tai tas vyras, ar netyčia vienas kitą pakankinote?
Mums labai patiko bendrauti, kalbėtis, dažnai susitikdavome, eidavome pasivaikščioti, labai gražiai leidome laiką, bet pirmo bučinio laukėme gal pusę metų. Neskubėjome. Buvo tokia išlaikyta draugystė, ji po truputį subrendo. Meilė kartais labai greitai įsiplieskia, smarkiai mėto į šonus, bet aš manau, kad gražiausia tada, kai santykiuose jautiesi saugi ir kai jauti pagarbą savo mylimajam. Meilė – tai žydėjimas. Bet santūrus, ramus žydėjimas.
Keliais štrichais
„Šeima yra komanda, pasirinkimas būti kartu, nes kartu yra gera.“
Stalo knyga. „Romaino Gary knygoje „Aušros pažadas“ atradau vaikiško atvirumo, gerumo ir švelnumo pasauliui pavyzdį. Ir, žinoma, knygoje labai gražiai aprašytas Vilnius, atpažįstu savo jaunystės gatveles, kiemelius...“
Rengimosi stilius. „Man patinka ryškios spalvos, mėgstu savo garderobe turėti bent vieną įdomesnį, keistesnį drabužį. Aprangą suprantu kaip asmenybės išraišką, nors kai gimė dukra, pomėgis įdomiau rengtis kiek sumenko.“
„Draugystę labai vertinu, man svarbu palaikyti ilgalaikius santykius su bičiuliais, kuriuos sutikau per visą savo gyvenimą. Stengiuosi palaikyti šiltus ryšius su draugais ir draugėmis, sutiktais darželyje ar mokykloje, su viena iš jų dabar stebime, kaip žaidžia mūsų dukros, taip pat nuostabu sutikti draugę, kurios mama buvo mano mamos kaimynė ir jos abi mus maitindavo tomis pačiomis kūdikių tyrelėmis. Krikšto tėvais Petrai pasirinkome artimiausius draugus. Ilgalaikiai ryšiai suteikia saugumo jausmą, primena apie tas gyvenimo vertybes, kad žmonės, gražūs ir skirtingi, randa bendrą kalbą.“
„Nemėgstu melo. Pati nemoku meluoti ir nesuprantu, kaip žmonėms tai pavyksta. Žinoma, yra profesijų, pavyzdžiui, teisininkų ar politikų, kuriems meluoti tarsi privaloma, bet pati melagysčių stengiuosi vengti.“
„Pravirkstu, kai pamatau ar patiriu neteisybę.“
„Mane prajuokina Petros mielumas. Mano meilės išraiška Petrai kartais yra juokas. Apkabinu ją, pabučiuoju, o tada abi juokiamės.“
„Man praverčia pozityvumas ir pastangos probleminėse situacijose įžvelgti gerąją pusę.“
„Koją pakiša atvirumas, ne visose situacijose atvirumas pasiteisina.“
Yda. „Išsiblaškymas, nesusikaupimas. Tai ypač paaštrėjo tapus mama.“
Virtuvė. „Labiausiai mėgstu gaminti ir valgyti itališką pastą. Nors virtuve nesimėgauju, receptų nekuriu, prieskoniais nežongliruoju, bet Petrai sriubytės, kotletų ar kitų naminių patiekalų būtinai pagaminu ir džiaugiuosi, kad Vytautas virtuvėje yra kūrybiškesnis nei aš.“
