Nors profesoriaus nuopelnų sąrašas tikrai ilgas, tačiau jis vis tiek gailisi, kad nepavyko padaryti dar daugiau – pastatyti sporto centro studentams, ženkliai pagerinti jų gyvenimo sąlygų bendrabučiuose, kol buvo rektorius, ir parašyti prisiminimų knygos.
Kokiomis nuotaikomis sutinkate savo 80-ąjį gimtadienį? Kaip paminėsite?
Gimtadienį sutinku sveikas, drūtas ir tai yra labai svarbu tokiame amžiuje. Dėl paminėjimo tai nieko ypatingo neplanuoju. Nemėgstu aš gimtadienių ir jubiliejų šventimo, nors kartais nori ar nenori tenka paminėti. Atsimenu, kai vadovavau universitetui ir man sukako 65 metai, per savo gimimo dieną, sausio 13-ąją, išvažiavau į Palangą, į universiteto poilsio namus. O mano kolegos prorektoriai ir fakultetų dekanai nusprendė atvažiuoti į Palangą manęs pasveikinti. Tai tada gražiai pasisėdėjome.
Turite daug mokslinių nuopelnų ir apdovanojimų. Kokie Jūsų karjeros etapai Jums pačiam yra svarbiausi?
Yra keli etapai, kurie buvo labai svarbūs mano gyvenime ir nulėmė mano profesinį likimą.
Pirmas etapas, kuris nulėmė, kad aš tapau biochemiku – kai 1960 m. įstojau į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultetą, kur man studijuojant po dvejų metų buvo įkurta nauja Biochemijos ir biofizikos katedra. Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno tikro biochemiko. Todėl rektorius Jonas Kubilius pasitarė su Chemijos fakulteto dekanu, kas iš studentų geriausiai mokosi, gal reikėtų juos specializuoti biochemijos srityje. Tada mane, trečio kurso studentą, pats rektorius Kubilius pasikvietė pas save ir paklausė, ar aš sutikčiau specializuotis biochemijos srityje Maskvos universitete, nes Lietuvoje biochemikų dar niekas neruošė. Aš pasitariau su tėvais, nes mokslai kainavo, o šeimoje buvo keturi vaikai ir visi tuo metu studijavo, bet jie mane išleido. Jei nebūtų šio etapo, nebūčiau nei profesorius, nei akademikas, nei prorektorius, nei rektorius.
Į Lietuvą grįžau 1968 m., būdamas 25 metų chemijos mokslų daktaras (tuo metu chemijos mokslų kandidatas). Vilniaus universitetas mane priėmė į Biochemijos ir biofizikos katedrą asistentu, po metų vyr. dėstytoju, o 1971 m. pasiūlė jai vadovauti. Taip 28 metų tapau labai modernių mokslų katedros vedėju, jai vadovavau 31 metus, iki kol mane išrinko rektoriumi.
Dvejus metus laikinai ėjau rektoriaus pareigas, nes tiek laiko užtruko Seime ruošiamas naujas Aukštojo mokslo ir studijų įstatymas, kuriame buvo svarstoma, kas turi rinkti universitetų rektorius. Vilniaus universiteto Senatas nutarė neskelbti naujų rinkimų, kol nepaaiškės universitetų rektorių rinkimo tvarka.
2002 m. paskelbus naujo rektoriaus rinkimus, logiška, kad mane kaip mokslo prorektorių iškėlė ne vienas fakultetas. Mane išrinko universiteto rektoriumi ir juo buvau dvi kadencijas (10 metų). Tą laikotarpį laikau pagrindiniu ir svarbiausiu savo gyvenimo etapu.
Su kokia universiteto ateities vizija ėjote į rektoriaus postą? Ką norėjote patobulinti universitete?
Laikiausi dar Jono Kubiliaus pozicijos, kad Vilniaus universitetas yra mokslo universitetas ir moksliniai tyrimai turi vykti visuose fakultetuose. Taip pat didelį dėmesį skyriau tarptautiškumui, infrastruktūros gerinimui, studijų kokybei, kuri priklauso nuo keleto dalykų. Nuo pačių studentų motyvacijos, kitaip tariant, nuo žaliavos – juk negali būti geras produktas, jei žaliava prasta. Galima džiaugtis, kad Vilniaus universitetas Lietuvoje yra pats populiariausias ir čia stoja labai daug gabių gimnazistų.
Studijų kokybei taip pat svarbus ir dėstytojų lygis. Jei universitete dirba ir paskaitas skaito mokslo žvaigždės, tai studijų kokybė negali būti prasta. Trečias studijų kokybei svarbus dalykas yra tai, kokiose laboratorijose studentai atlieka praktikos, diplominius darbus, nes universitete yra nemažai tokių fakultetų, kuriuose vyksta eksperimentiniai moksliniai tyrimai. Tai reiškia, kad jiems vykdyti vien literatūros bibliotekoje neužtenka, reikalinga moderni įranga. Juk negalima su „Snaigės“ šaldytuvu tirti ląstelių paslapčių. Negalima atlikti aukščiausio lygio tyrimų be aukščiausio lygio įrangos. Tačiau, kita vertus, gali stovėti moderniausia įranga, bet jeigu nebus žmonių su idėjomis, kurioms realizuoti ji bus panaudota, tai įranga bus tik interjero detalė.
Studijų kokybei labai svarbu dar ir tai, kokiose auditorijose studentai klauso paskaitų, kokios jų gyvenimo ir laisvalaikio leidimo sąlygos.
Net dvylika metų (2000–2012 m.) vadovavote Vilniaus universitetui. Koks yra ryškiausias Jūsų prisiminimas iš to laikotarpio?
Tikriausiai daugiausia jaudulio sukėlė Europos šalių monarchų ir kitų žymių pasaulio politikų vizitai. Kai universitete lankėsi Amerikos senatorius a. a. Johnas Sidney McCainas, buvęs lakūnas Vietnamo ir Amerikos kare, aš priėmiau žymųjį senatorių kaip rektorius, nuvežiau parodyti restauruotą Šv. Jonų varpinę. Jis, būdamas jau senas ir kare suluošintas žmogus, į apžvalgos aikštelę pakilo tais senais laipteliais, liftu nesinaudojo. Po to, kai jau tapau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku, lankiausi du kartus Amerikoje, kur jis mane priėmė kaip Senato narys ir prisiminė tą mūsų susitikimą universitete.
Kokį savo darbą, sprendimą, padarytą tuo metu, vertinate kaip geriausią, svarbiausią, kuriuo didžiuojatės iki šiol?
Manau, kad gerų darbų per dvi kadencijas padaryta daug – nuo naujų studijų programų sukūrimo, studentų ir dėstytojų tarptautinio mobilumo išplėtimo iki labai svarbių infrastruktūrinių projektų realizavimo. Tuo metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Filosofijos fakultetas buvo perkelti į kapitaliai sutvarkytas patalpas senamiestyje, renovuotas Istorijos fakultetas, sutvarkytas Botanikos sodas Kairėnuose, senosios bibliotekos knygų saugykloje įrengtos priešgaisrinės ir automatinės oro drėgmės ir temperatūros palaikymo sistemos ir t. t.
Tačiau iš to laikotarpio aš išskirčiau savo antros kadencijos 2007–2013 m. etapą, kuris buvo labai svarbus gerinant universiteto infrastruktūrą.
Tuo metu pasitaikė didelė galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigais. Šiam laikotarpiui Lietuva gavo 23 milijardus litų. Tuomet su prorektoriumi strategijai Juozu Rimantu Lazutka ėjom pas švietimo ministrą, pas premjerą ir sakėme, kad tų pinigų dalį reikia skirti mokslui ir studijoms, nes negali būti progresyvi ir išsilavinusi visuomenė be protingų išsilavinusių žmonių. O tokius ruošia universitetai. Reikia dėkoti tuometiniam premjerui Gediminui Kirkilui, kad 10 proc. tų pinigų (2,3 mlrd. litų) penkerių metų laikotarpiui buvo skirta būtent mokslui ir technologijoms. Taip Vilniaus universiteto Santaros ir Saulėtekio mokslo ir technologijų centrams pastatyti buvo gauti didžiuliai pinigai iš ES struktūrinių fondų. Infrastruktūra nėra tik pastatas ar dėžutė, buvo nupirkta ir aukščiausio lygio įranga moksliniams tyrimams.
Iš karto su bibliotekos direktore Irena Kriviene prisiminėme idėją pastatyti naują universiteto biblioteką. Senojoje, esančioje centre, nebetilpo knygos. Ir iš tų struktūrinių fondų lėšų Rolandas Palėkas suprojektavo naują unikalios architektūros Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC) Saulėtekyje. Taip pat buvo sutarta, kad šalia MKIC reikia kurti Gyvybės mokslų centrą. Buvo paruoštas pastato projektas.
Be to, tuo metu buvo atnaujinta Šv. Jonų bažnyčios varpinė, kuri prieš 20 metų buvo virtusi apleista belange balandžių tupėjimo vieta. Dabar ji tapo turizmo centru.
Dar norėjau Saulėtekyje pastatyti sporto centrą, kad studentai turėtų ir baseiną, ir uždarą teniso kortą, taip pat pagerinti jų gyvenimo sąlygas bendrabučiuose, tačiau, deja, to nepavyko padaryti.
Kaip manote, kas buvo svarbiausia vadovaujant universitetui? Kokios savybės Jums labiausiai padėjo valdant didžiulę studijų ir mokslo įstaigą?
Pasakysiu nuoširdžiai, kad esu labai darbštus. Tai faktas. Drausmingai 40 metų keldavausi 6 valandą ir dirbau, dirbau, dirbau. Norint ko nors pasiekti moksle, reikia būti disciplinuotam ir darbščiam, negalima laidokauti. Taip pat laikau save padoriu ir sąžiningu žmogumi. Ir, netipiškai lietuviams, niekada nejaučiau pavydo jausmo kitiems žmonėms dėl jų sėkmių, gal todėl, kad man pačiam irgi visai neblogai sekėsi.
Kaip manote, ką reikėtų keisti švietimo sistemoje, kad Lietuvos universitetai būtų geriau žinomi ir vertinami tarptautinėje erdvėje?
Vilniaus universitetas pagal vidinius Lietuvos reitingus visada buvo pirmoje vietoje. Ir ne tik pagal studijų programų skaičių, bet ir pagal mokslo lygį bei socialinių partnerių požiūrį į universiteto auklėtinius. Juk labai svarbu, kaip darbdaviai vertina alumnus, iš kurių universitetų jie labiausiai norėtų sau darbuotojų. Neblogai universitetas reitinguojamas ir Didžiosios Britanijos QS reitinge. Ir ten Vilniaus universitetas neabejotinai tarp visų Lietuvos universitetų, kurie reitinguojami, yra aukščiausiai. Ar tai geras rodiklis? Jei pasaulyje yra apie 25 tūkstančius universitetų ir jeigu Vilniaus universitetas patenka tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų, tai, manau, tarptautiniu mastu jis yra neblogas universitetas ir jau yra pripažįstamas ir žinomas pasaulyje.
Bet kad yra dar ką nuveikti, tai tikrai. Tik reikia turėti omenyje, kad geriausių pasaulio universitetų – Harvardo, Stanfordo, Kembridžo, Oksfordo – finansavimas yra dešimtimis ir net šimtais kartų didesnis. Todėl mūsų universitetų finansavimas turi būti didinamas. Ar gerus mokslininkus iš Lietuvos ir geriausius profesorius iš užsienio galima pritraukti su tokiomis algomis? Bet švietimo sistemos reforma – atskira ir didelė tema, reikalaujanti detalesnio aptarimo.
Kaip atsitiko, kad daugiau nei pusę gyvenimo išdirbusį švietimo srityje Jus paskyrė vadovauti Seimo Užsienio reikalų, o ne Švietimo ir mokslo komitetui?
Mano antroji rektoriaus kadencija pasibaigė 2012 m. spalio 10 d., o spalio 11 d. vyko rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriuos laimėjo Socialdemokratų partija. Buvau įtrauktas į jos sąrašus, nors partijai nepriklausiau. Premjeru tapo Butkevičius ir, kai formavo frakcijas, jis mane pasikvietė ir klausia, kuriame komitete norėčiau būti. Aš, visą gyvenime pradirbęs švietimo ir mokslo sistemoje, aišku, galvojau apie Švietimo ir mokslo komitetą. Bet Butkevičius man pasiūlė Užsienio reikalų komiteto pirmininko postą. Pagalvojau, kad savo rektoriavimo metu universitete esu priėmęs visus Europos monarchus, pradedant Danijos karaliene Margarita, baigiant a. a. Didžiosios Britanijos karaliene, tai gal rasiu kalbą ir su premjerais bei kitais užsienio politikais. Taip tapau Užsienio reikalų komiteto pirmininku ir šis ketverių metų etapas irgi buvo įdomus mano gyvenime.
Žymi asmenybė, kuria žavitės, kuri Jus įkvėpė gyvenime?
Įvardyti vieną būtų sunku. Kiekviename savo gyvenimo etape sutikdavau po tokią asmenybę. Mokykloje nelabai patiko man ta chemija, bet po to stojau į Chemijos fakultetą, nes buvo chemijos mokytojas a. a. V. Bartašiūnas, kuris man atrodė labai protingas žmogus. Kai susirgdavo matematikos mokytoja, jis ateidavo, pakeisdavo. Kai susirgdavo fizikos mokytojas, jis pakeičia ir fiziką. Galvojau, kas jis per žmogus – išmano ir fiziką, ir chemiją, ir matematiką. Man kaip moksleiviui jis buvo įkvepianti asmenybė.
Universiteto laikų asmenybė man buvo rektorius Jonas Kubilius, ne tik kaip žmogus, nulėmęs mano likimą, bet ir kaip pasaulinio lygio matematikas. Jis mane išsiuntė mokytis į Maskvą biochemijos ir priėmė į universitetą dirbti grįžus. Be to, jis padėjo man ir asmeniškai. Grįžęs iš Maskvos su žmona este dėsčiau universitete, bet neturėjau kur gyventi. Tada rektorius skyrė mums Tauro bendrabutį. Mokslo srityje Lietuvoje man taip pat didžiausia asmenybė yra J. Kubilius. Jis visada sakė, kad mokslas turi būti visur, aš būdamas rektoriumi taip pat išsikėliau sau tokį tikslą.
Pasauliniu mastu turiu daug asmenybių. Kai dirbdamas universitete stažavausi JAV, sutikau keletą Nobelio premijos laureatų. Gėriau kavą su Nobelio premijos laureatu, molekulinės biologijos pradininku pasaulyje Arthuru Kornbergu. Klausiau kito Nobelio premijos laureato genetiko Jameso Watsono, kuris vadovavo pasaulinei programai „Žmogaus genomo tyrimai“, paskaitos. Šie žmonės man svarbūs kaip mokslininkui, jie kūrė tas mokslo sritis, kuriose aš praleidau visą savo gyvenimą. Tų žmonių dėka prasidėjo molekulinės biologijos era.
Kokia skaityta knyga Jums padarė didžiausią įspūdį?
Man labai patinka biografinės ar autobiografinės knygos apie žymius arba man pažįstamus žmones. Dabar skaitau apie akademiką Eduardą Vilką. Gal atrodys keista, buvęs kolega mano prezidentavimo Lietuvos mokslų akademijai metu – viceprezidentas. Abu esame iš Gargždų, šio miesto garbės piliečiai. Skaitau ir galvoju, kiek aš dar daug nežinau apie žmogų, su kuriuo dirbau 10 metų. Šalia guli knyga „Profesorius Kazys Ėringis“. Tai yra svarbi asmenybė, kuri suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos gamtosaugos ir ekologijos srityje.
Kaip mėgstate leisti laisvalaikį, kokių pomėgių turite?
Pašto ženklų niekada nekolekcionavau. Chore niekada nedainavau, bet mano 82 metų brolis iki šiol dainuoja vyrų chore „Varpas“. Labai mėgstu žiūrėti sportą, ypač teniso turnyrus, kadangi pats jaunystėje žaidžiau stalo tenisą (rajone nebuvo lauko teniso kortų). Buvau net Klaipėdos rajono stalo teniso čempionas. Bet tenisas – jaunų žmonių sportas.
Dabar aš kasdien tris kartus per dieną vaikštau Valakampiuose su savo drauge taksiuke Stela. Aš kaip biochemikas suprantu, kad žmogaus organizmui (jaunam ar senam) reikia judėti. Net jeigu negali nubėgti 10 kilometrų, judėti būtina. Kad prisiverstum judėti, reikia turėti valios. Valios aš turiu, bet man su savo drauge Stela smagiau vaikščioti.
Kokių neįgyvendintų svajonių turite? Apie ką svajojate šiais metais?
Gal užmiršote, kiek man metų artėja (juokiasi)? Manęs ne vienas žmogus yra klausęs, kodėl nerašau prisiminimų knygos. Jeigu aprašyčiau, ką gyvenime buvau sutikęs, kur aš buvau ir ką ten dariau, tai būtų tikrai įdomi knyga. Bet man geriau duok pakalbėti, o parašyti aš tiesiog neprisiverčiu. Buvo tokia pusiau svajonė kada nors sėsti ir aprašyti gan turtingą įspūdžių ir laimingą savo gyvenimą. Viena smegenų pusė sako, jei esi darbštus, tai sėsk ir dirbk, o kita sako – kam tai bus įdomu.
Ko sau ir kitiems palinkėtumėte 2023 metais?
Pagrindinis palinkėjimas – kad būtų sveiki visi mano šeimos nariai, kad judėtume, kad bendrautume, kad vieni kitus palaikytume. Kad sveikame kūne išliktų sveika dvasia, o virš mėlyno Lietuvos dangaus visada šviestų taikos ir ramybės saulė.
