Ji – ir viena Nacionalinės sportininkų asociacijos steigėjų, diplomuota žurnalistė, sporto industrijos vadybos magistrė, nuolatos besitobulinanti įvairiausiuose mokymuose. Iš sporto stovyklų parlėkusi namo, Brigita tampa draugų ir šeimos švenčių siela – pavyzdžiui, daugybę Kalėdų linksmina giminės vaikus persirengusi Kalėdų seneliu. Mažutė, vos 160 cm ūgio, penkiasdešimt kilogramų tesverianti sportininkė turi daugybę parako, galvoje – kompiuterį ir sekundžių tikslumu laiką skaičiuojantį laikrodį. Kitaip šitiek nespėtų. Moteris, 20 kilometrų per varžybas nužingsniuojanti greičiau nei per pusantros valandos, sugeba apibėgti ir savo bei vyro Mariaus namus, pavedžioti du šunis, paglostyti dvi priklydusias kates ir kasdien kantriai treniruotis.

Priminkite, kaip nutiko, kad 1998-aisiais gimtajame Alytuje norėjusi tapti bėgike atsidūrėte sportinio ėjimo treniruotėje? Gal nukreipė šeima? 

Šeimoje niekas neturi sąsajų su sportu, esu joje balta varna. Bet – labai laiminga, nes šeima visada mane palaikė. Tas palaikymas prisidėjo, jog niekada neturėjau dvejonių, ar man verta sportuoti. 

Alytus – vienas iš nedaugelio miestų, kur sportinis ėjimas turi gilias tradicijas. Buvau judri mergaitė, pirmasis treneris Vaidas Gumauskas pakvietė į lengvosios atletikos treniruotes – vyliausi, kad bėgiosiu. Tačiau vieną dieną jis paprašė dvi savaites pabandyti sportinį ėjimą, nes trūko vaikų šioms varžyboms. Tos dvi savaitės jau virto dvidešimt keleriais metais – perkopus dvidešimtmečio ribą lioviausi skaičiuoti. Sportas yra daugiau nei pusė mano gyvenimo. Jo kitaip neįsivaizduoju. 

Sutikite, iš šalies tas sportas keistokas ir nuobodus – kraipant klubus žingsniuoti kilometrų kilometrus. Jums pačiai jame niekada nestigo aistrų, emocijų, fejerverkų? Nesinorėjo visko mesti?

Turbūt neįmanoma, kad profesionalus sportininkas nepatirtų krizių – gilesnių ar mažiau rimtų. Man didieji klausimai kilo kartu su traumomis. Iki tol buvusios duobės – tik egzistenciniai klausimėliai: kiek ilgai truks karjera, ar tikrai verta važiuoti į dar vienas olimpines žaidynes. Tai – niekis, palyginus su traumų etapu, kai reikėjo ieškoti motyvacijos, kodėl dar turėčiau tęsti tą kelią, ko dar galiu pasisemti iš jo, nes bent jau tų aukščiausių sportinių rezultatų pasiekti nepavyksta. Jau ketveri metai tokie – be didelių pasiekimų, galbūt daug kam atrodė, kad turėčiau pasitraukti iš ėjimo takelio. Kaip tik šį rudenį, gal tai sutapo su darbo pokyčiais, daug žmonių mane sutikę manė, kad sportinę karjerą baigiau, kalbėdami apie ją vartojo būtąjį laiką. Tai truputį žeidžia, bet visada buvau ta, kuri eina savo keliu, kuriai aplinkinių nuomonė nėra svarbi. Visiškai koncentruojuosi į asmeninį tobulėjimą, tad atmesčiau net artimiausiųjų žodžius, jei jie prieštarautų mano pozicijai, trukdytų siekti svajonių. Viską darau taip, kaip diktuoja nuojauta. Man svarbu jaustis laimingai ir realizuoti save. Ir dabar padarysiu viską, kiek tik leis jėgos, kad startuočiau 2024-ųjų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Kartais savo kineziterapeutui sakau: „Kęstai, kai tikrai matysi, kad nėra prasmės dirbti toliau, pasakyk.“ Traumų laikas užsitęsė, kūnas ženklus siunčia, bet sustosiu tik tada, kai pati žinosiu, jog nebėra vilties. Užtat dabar daug dėmesio skiriu kūnui sutvirtinti ir tikiuosi, kad dar nuvyksiu į ketvirtąsias savo žaidynes ir taip vainikuosiu beveik trisdešimties metų sportinę karjerą (šypsosi). 

Jūsų sporte amžiaus ribos yra vienos ilgiausių.

Taip, bet vienaip yra, kai esi vyras, kitaip, kai – moteris. Nors kūnas leistų sportuoti ir 45-erių, visuomenės spaudimo, ką tokio amžiaus moteris turėtų veikti, negaliu nejusti. Vyrui sporte išlikti ilgai – kur kas lengviau. Tikiu, kad savo pavyzdžiu įrodžiau bent jau savo aplinkai, kad didžiajame sporte būsiu tiek, kiek galėsiu ir kiek norėsiu pati. 

Kas mėnesį monotonišku technišku žingsniu nužingsniuojate ir po 500 kilometrų. Kuo toks sportas žavi? Kuo patraukė vaikystėje?

Visada mėgau išsiskirti iš aplinkos. Buvimas nestereotipinės sporto šakos atstove – taip pat tam tikras išskirtinumas. Visa kita – fanatizmas. Jo neturėdamas šiame sporte nieko nepasieksi. Taip, tų kilometrų daugybė, bet monotoniškas darbas ir veda į didžiuosius tikslus, išmoksti ilgas valandas kentėti ir atkakliai siekti tikslo. Visa tai perkeliu ir į gyvenimą – būtent sportinis ėjimas suformavo mano tvirtą tikslo siekiančią asmenybę. 

Kuo šis sportas gali sužavėti? Atsiveriančiomis galimybėmis: apkeliauji visą pasaulį, atrandi bendraminčių, tokių pačių mėgėjų, koks esi pats, kuriems nereikia aiškinti, kodėl rinkausi sportinį ėjimą, nors sporto karalienė lengvoji atletika turi daug gražesnių, akiai patrauklesnių rungčių. Mums, ėjikams, vienas kitam nieko nereikia pasakoti, kodėl taip sunkiai dirbame, nes už tai gauname atpildą – galime įkopti į olimpinės svajonės viršūnę, atstovauti savo šaliai aukščiausiu lygiu.

Turbūt to klausia visi: ką galvojate eidama, pavyzdžiui, 20 kilometrų?

Kadangi turiu labai daug veiklų, pirmiausia apgalvoju einamuosius dalykus. Pastaraisiais metais mokiau save tiesiog mėgautis ėjimu, koncentruotis į tam tikrus treniruotės tikslus, jų išraišką skaičiais, būti čia ir dabar, šią akimirką. Anksčiau tai man sunkiau sekdavosi. Varžybose, atrodydavo, kad visas gyvenimas prabėga pro akis, pagalvodavau: kam to reikia, kodėl? Bet pamažu pavyko atsiriboti nuo pašalinių minčių, nes jo trukdo siekti tikslo. 

Apie Žemę esate apėjusi ne kartą?

Neskaičiuoju kilometrų, nors dabar tai yra madinga ir patrauklu. Galiu pasakyti, kad per mėnesį nueinu maždaug 400–500 kilometrų, o statistikos nesumuoju. Dabar, karjeros saulėlydyje, man reikia nužingsniuoti kur kas mažiau nei, tarkime, jaunoms ėjikėms – joms dar reikia rinkti kilometrų kraitį, o aš jų jau pakankamai turiu. Galėčiau pasiekti rezultatą ir nuėjusi mažiau per treniruotes, tad ne vien skaičiai čia svarbūs. Kokybė kartais svarbiau nei kiekybė. Be to, sportas man – kur kas daugiau nei rezultato siekimas. Svarbiau, kiek nuostabių žmonių šiame sporte sutikau, kiek turėjau nepaprastų patirčių. 

Kurios iš trejų olimpinių žaidynių įsiminė labiausiai? 2012-osios Londono, nes pirmosios, 2016-ųjų Rio de Žaneiro ar pandemijos paženklintos 2021-ųjų Tokijo, kur nuo 34 laipsnių karščio teko gelbėtis ledo liemenėmis? 

Londono žaidynės įsirėžė į atmintį vien dėl to, kad jos – pirmosios. Organizacine prasme jos taip pat geriausios. Atmosfera komandoje buvo nuostabi, sutikau bendraminčių, su kuriais iki šiol puikiai bendraujame. Brazilijoje žaidynės buvo nevykusios, todėl lyginti jas su kitomis sudėtinga. O Tokijo? Man gaila, kad vienos mano žaidynių buvo būtent tokios. Po Tokijo su kolegomis juokavome, kad baigti karjerą galima tik po normalių varžybų, o ne tokių, turėdami galvoje atmosferą. Mes, sportinio ėjimo atstovai, apskritai buvome atskirti nuo visų – varžėmės Sapore, 800 kilometrų nuo Tokijo. Užtat labai norisi dar vienų žaidynių, tos didybės, jausmo, kad esi milžiniško sporto pasaulio dalis.

Kur buvo sunkiausia varžytis?

Fiziniai išbandymai su laiku pasimiršta. Visi olimpiniai startai yra sudėtingi. Rio de Žaneire ir Tokijuje sekino dar ir didžiulis karštis. Brazilijoje buvo sunkiausia ir fiziškai, ir emociškai, nes labai daug tikėjausi pati iš savęs, tikėjosi ir visa mano aplinka, pečius buvo užgulusi atsakomybė ir aš jos, matyt, neatlaikiau. Tomis beprotiškomis oro sąlygomis 20 km distancijoje likau 29-ta. 

Dar kol varžėtės jaunimo čempionatuose, nuo karščio po finišo net apalpdavote.

Iš tiesų, jaunystėje po finišo nukrisdavau – sąmonės neprarasdavau, bet jėgos išsekdavo dėl patirties stokos. Vėliau, po ketverių metų treniruočių Australijoje, kur išvykdavome su komanda po Kalėdų, taip nebenutikdavo – nebeliko karščio baimės, kūnas prisitaikė. Su laiku išmokau prieš startą karštyje kūną atšaldyti ledo voniomis ar ledo liemenėmis. Kai subręsti kaip sportininkas, gebi prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų. Tai – vėlgi sporto žavesys, nes save užgrūdini ir kai šalta, ir kai kepina, ir kai lyja ar sninga. Kai viską atlaikai trasoje, gyvenime kitaip reaguoji į stresines situacijas. Ėjikai ištisus metus treniruojasi lauke. Mes negalime sukti šimto ratų manieže, nes tada išauga traumų tikimybė – maniežai nepritaikyti aukščiausio meistriškumo ėjikams. Tad po stogu einame tik tada, kai visi keliai padengti sniegu ir lauke treniruotis būna tiesiog neįmanoma. 

Kurios pergalės pačiai šiandien atrodo svarbiausios – 4-oji vieta 2018 metų Europos čempionate Berlyne, 7-oji Pasaulio pirmenybėse Pekine?

Abi ir įvardijote. Berlyne vieta šalia apdovanojimų pakylos truputėlį liūdina, bet labai svarbus ten pasiektas Lietuvos rekordas. Ir apskritai rezultatas buvo tikrai aukštas, Berlynas liks mano karjeros šviesuliu. Pekine pirmą kartą patekau tarp aštuonių stipriausių pasaulyje, sužibėjau elite. Niekas iš manęs nieko nesitikėjo. Svarbiausia – pati įgavau pasitikėjimo savimi, nes iki tol panašaus rezultato tarptautinėse varžybose nebuvo. Didžiuojuosi, kad tada Kinijoje paskelbiau pasauliui apie save: esu pajėgi, galiu ir noriu kovoti netgi ekstremaliomis oro sąlygomis, kokios ten buvo. 

Neretai sportininkai atsiduoda tik sportui, o Jūs sukūrėte šeimą, baigėte du universitetus, turite gausybę veiklų. Kaip pavyksta taip racionaliai paskirstyti laiką?

Tai nėra lengva, bet turbūt niekada nebūčiau galėjusi būti tiktai sportininke. To nepakaktų – man norisi save dalyti į kuo daugiau sferų, siekti gražių dalykų ir darbuose. Veiklų natūraliai daugėjo, nes norėjau būti ne tik rezultato siekiančia sportininke. Tarkime, dirbdama LRT televizijoje stengiausi skleisti žinią apie sportą, jo grožį, viešinti tam tikras problemas, supažindinti su šių dienų herojais. Su bendraminčiais tapau viena Nacionalinės sportininkų asociacijos steigėjų, nes noriu kiek galima palengvinti atletų gyvenimą, keisti šalies sporto sistemą, kad tarptautinėse arenose dar dažniau kiltų mūsų trispalvė. Kaip matote, mano užsidegimo pakanka visoms sferoms, į kurias neriu (šypsosi). Buvimas vien sportininke mane ribotų – juk visada buvau aktyvistė, kuri ir gerai mokosi, ir turi begalę užklasinės veiklos. Tiesiog tokia mano esybė – gyvas sidabras, kurio visur daug. Žinoma, dėl to dažnai nukenčia šeima, artimiausi žmonės, iš kurių atimu tam tikrą laiko dalį, kurią skiriu kitiems dalykams. Dėl to truputį liūdna. O kitkas? Jei būčiau atsidavusi tik sportui, galbūt būčiau pasiekusi geresnių rezultatų, bet čia jau svarstymas, kas būtų, jeigu būtų. Jei viską tektų pradėti nuo pradžių, nieko nekeisčiau. Man be galo svarbu įkvėpti jaunąją kartą, parodyti jai, kad sėkmingai galima derinti kelias veiklas. Šiandien ir sporto visuomenė tai supranta, nes dar prieš penkiolika metų girdėdavau, kad nesu profesionalė, nes turiu darbą, o dabar jau esu rodoma kaip pavyzdys, kad sportininkas turėtų derinti kelis užsiėmimus, kad nebūtų baisu baigti karjeros. Juk matome, kad sportuoti baigę kolegos kartais nebežino, ką daryti toliau. Tam reikia rengtis – turėti ir veiklą, kuri teiktų džiaugsmą, o baigus karjerą taptų atrama. 

Kas suteikia tos begalinės energijos? Iš kur jos semiatės?

Gal 9 valandos miego? (Juokiasi.) Tikrai ne visada pavyksta, bet toks būtų idealus variantas. Mano energijos šaltinis – kokybiškas poilsis, kada leidžiu laiką su brangiausiais žmonėmis ir augintiniais. Visi pas mus į namus atklydo patys, iki tol kažkur valkatavę. Kartu einame pasivaikščioti kiekvieną rytą ir vakarą – to reikia, kad pailsinčiau smegenis, kartais vaikščiojant lengviau priimti sunkius sprendimus. 

Kaip vyras, miškininkas Marius Dimša, tą Jūsų aktyvumą, darbų gausą pakenčia?

Visi žmonės šalia manęs neturi kito pasirinkimo (šypteli). Su Mariumi nuo pat pradžių viskas nebuvo taip paprasta – šlifavome kampus. Bet šiandien visiškai toleruojame vienas kito svajones, tikslų siekimą. Jis taip pat turi patinkančių veiklų, niekada nepriekaištauju, kai nebūna kartu savaitgaliais, vakarais ar atostogų dienomis. Jis nori medžioti, būti gamtoje – jam tai be galo svarbu. Negali savintis žmogaus, kuris yra šalia tavęs ir užgožti jo svajonių. Arba gyventi kito svajonėmis, o ne savomis. Mūsų šeimoje tas principas buvo labai svarbus. Dėl to daugiau nei dvidešimt metų esame kartu. Iš jų šešiolika – santuokoje. Einame dviem keliais, kurie vakare susikerta namuose prie židinio su keturiais augintiniais. Branginame tą laiką, kurį leidžiame visi kartu. Mums abiem patinka būti gamtoje, turime savų ritualų, kaip leidžiame atostogas, net jei jų turime vos kelias dienas.

Namams, buičiai Jūsų nors kiek lieka?

Mažai. Daug buities užgožtų kitus svarbius dalykus. Abu mėgstame skaniai pavalgyti, kažką pasigaminame iš vyro sumedžiotos žvėrienos. Marius stengiasi padėti man buityje, esame pasiskirstę darbus, bet, jei neturime įkvėpimo kažko daryti čia ir dabar, tai ir neapsikrauname, buities nesureikšminame, kad ji nenužudytų tų mūsų kelių valandų kartu. Svarbiausia rasti laiko pasimėgauti buvimu drauge. 

Kaip paminite pergales, rekordus? Draugų, su kuriais galėtumėte švęsti, Jūsų charakterio žmogui tikriausiai niekada nestinga?

Neturiu ypatingo švenčių ritualo, bet ir nesu sportininkė, kuri brėžia griežtas ribas – nedarau to, vengiu ano, nevalgau kito. Kai švenčiu, man svarbiausia, kad šalia būtų gera kompanija – mano draugai. Svarbios ne tik mano, bet ir draugų pergalės bei pasiekimai. Turiu bičiulių, kurie likę iš vaikystės, iš jaunystės, bet didžiumą to rato sudaro sporto bendruomenė. Žmonės, kuriems dažnai net nereikia nieko aiškinti – vieni kitus suprantame pažiūrėję į akis. 

Kokių moteriškų silpnybių turite? 

Apsipirkinėjimą. Tik tam visiškai neturiu laiko, tai šią silpnybę sumažina iki minimumo (juokiasi). Užtat jai leidžiu labiau pasireikšti, kai išvykstu į užsienį. Anksčiau net turėdavau paskyrusi specialų pirkinių fondą vienai ar kitai išvykai. 

Kita silpnybė – augintiniai. Vyras juokauja: jei dar penki ateitų prie mūsų namų, visus pamaitinčiau ir priglausčiau. Negaliu atsispirti gyvūnams.

Aukštakulnių neavite, užtat sportiniai bateliai – kasdienė avalynė treniruotėse. Kiek atlaiko sportbačiai?

Apie keturis mėnesius. Kai apsidėvi, permetu juos prie antroms treniruotėms skirtų batų – stengiuosi būti ekologiška ir ekonomiška.

Varžyboms renkatės naujus?

Nebūtinai. Ėjikams svarbiausia, kad prie starto linijos batai būtų švarūs. Tvarkos, pagarbos varžyboms jausmas man be galo svarbus. Apsivelki švarią aprangą, apsiauni švarius batelius ir eini varžytis kaip į šventę. 

Su sportu susijusi svajonė – ketvirtosios žaidynės? 

Sportuodama išmokau, kad kartais svajonės išsipildo nebūtinai visai tiesiogine prasme – pavyzdžiui, laimimas olimpinis medalis. Mano svajonė šiandien būtų kuo sveikesnei išvykti į Paryžiaus žaidynes ir ten atiduoti duoklę visiems ilgiems ėjimui skirtiems metams. 

Naujosios pareigos Nacionalinėje sporto agentūroje – žingsnis į būsimą gyvenimą po didžiosios atletės karjeros?

Mano gyvenime viskas klostėsi natūraliai. Kartais atrodo, kad vis laukiu ženklo iš viršaus, kuria kryptimi sukti, bet kažkas pasakė, jog tai aš pati dėsningai viską sudėlioju ir pasirenku posūkius. Gal taip drąsiai nesvajojau, nes beprotiškai mylėjau LRT ir darbą televizijoje, bet atėjo metas pokyčiams. Nei aš pati, nei aplinkiniai anksčiau negalėjo įsivaizduoti, kad man patiks dirbti nuo aštuonių iki penkių. Kol kas tai – drąsiausias mano pasirinkimas, bet tikrai nesigailiu, nes po ilgų metų televizijoje jaučiau, kad reikia kažkokio nemažo iššūkio. Kuriame naują organizaciją, žmonės, kuriuos pirmomis savaitėmis čia sutikau – nuostabūs. Tikiu, kad kartu nuveiksime labai daug sporto labui.

O kaip darbo grafiką derinsite su treniruočių?

Dabar man – reabilitacijos laikotarpis, užsiėmimai vyksta iki darbo ir po jo valandų. Vadovas palaiko mane, nori, kad sportuočiau toliau. Kai studijavau magistrantūroje, man nebuvo sunku pradėti treniruotę prieš septynias. Nebus ir dabar – po darbo valandų. Tereikia tvirtos valios ir kantrybės.