Milda Noreikaitė prisipažįsta, jog vaidinti Veroniką komedijoje „Gal nedarom tragedijos“ ir sunku, ir lengva tuo pat metu.

– Milda, kokia ta tavo kuriama Veronika?

– Iš pradžių ji atrodo tarsi tobula moteris, kuri nori viską daryti teisingai, garsiai deklaruoja aukštą moralę ir reikalauja to paties iš kitų. Tačiau vėliau paaiškėja, kad jos viduje tūno visai nenuspėjami, nebūtinai teigiami ir itin moralūs bruožai.

– Kaip tai mums pažįstama...

– Tikrai, tai – personažas, su kuriuo nemaža dalis moterų (o ir vyrų) gali tapatintis. Šiais laikais labai įprasta viešai deklaruoti, kokie mes teisingi. Populiaru apsimesti geresniu už kitus. Nors iš tiesų, būname visokie. Veronika, kaip ir mes visi, turi daug ydų, kurias atkakliai slepia po tobulumo ir tolerancijos kauke. Bet man atrodo, kad ydos ir yra įdomiausia žmogaus asmenybės dalis. Jos ryškiausiai parodo jo unikalumą. Spektaklyje „Gal nedarome tragedijos“ ydos yra vertybė.

– Veronika – labai ryškus personažas: jos pilna viso spektaklio metu, ji mėgsta diktuoti įvykių eigą, provokuoja kitus. Ar fiziškai ir emociškai tau sunku vaidinti?

– Veronika nori, kad pasaulis suktųsi pagal ją, tai ir skirsto kitiems veiksmus: reikalauja atsiprašymų, pasiaiškinimų. Ji iš pat pradžių nustato taisykles, nes gi veiksmas vyksta jos namuose. Fiziškai spektaklis sunkus. Neturiu, kada atsikvėpti. Įprastai per kitus spektaklius būna pauzių, kai nueinu nuo scenos į užkulisius. Galiu trumpai atsipūsti, vandens išgerti. O čia – visą laiką scenoje. Be to, veiksmas labai greitas. Tai ir sunku, bet ir gerai, nes atsiranda inercija. Veiksmas tave tarsi įsuka ir savaime neša iki pat galo. Po pasirodymų bandome aptarti su kolegomis, ką galėtume patobulinti. Tai dažniausiai atsimename spektaklio pradžią, dar šiek tiek iki vidurio, o kas vyko vėliau – išsitrynę. Tai fiziškai po spektaklio būnu tarsi išdaužyta, suprakaitavusi, apsilaisčiusi, bet emociškai scenoje nereikia savęs forsuoti, daug kas savaime pavyksta.

– Žmonės dažnai sako, kad spektaklis atrodo kaip veiksmo filmas. Sutiktum su tokiu vertinimu?

– Na, jis tikrai labai „kinošnas“. Pradžioje veiksmas kiek lėtesnis, nes gi reikia žiūrovui susivokti, apsiprasti, bet vėliau jau nešamės beprotišku greičiu. Kartais atrodo, kad kaip kometa prašvilpiam.

– Nors tempas didelis, tačiau susigaudyti, kas vyksta scenoje juk nėra sudėtinga?

– Siužetas gana paprastas. Susitinka dvi skirtingų finansinių ir intelektualinių kastų šeimos. Tėvai sprendžia vaikų konfliktą. Ir realybėje beveik visada tokiose pokalbiuose tvyro įtampa. Neduok Dieve, pasakysi nors ne tai, ką tėvai nori apie savo vaiką išgirsti... Tai spektaklis ir paremtas šia populiaria mintimi: „Mano vaikas pats geriausias ir tik aš turiu teisę ką nors kritiško apie jį pasakyti“. Lygiai tas pats galioja ir santykiams. Aš galiu pasakyti savo vyrui, kad jis šioks ar anoks, bet jau kiti tikrai negali.

– Pjesė prancūziška, tačiau tuo pačiu ir labai lietuviška, nuskambanti gerai pažįstamomis aktualijomis. Jūsų pastangos?

– Minime žinomas vietas, jas adaptuojame pagal miestus, kuriuose vaidiname. Pagal aktualijas pokalbiuose atsiranda ir žinomų pavardžių. Net scenografijoje pro langą matosi lietuviškas vaizdas. Manto Stonkaus vaidinamo advokato telefoninių pokalbių temos yra susijusios Lietuva. Mano personažas turi net monologą apie mūsų šalį.

– Jus vadina svajonių komanda, fantastišku ketvertu. Daugelis pastebi, kad retai nutinka toks sėkmingas keturių aktorių sukvietimas draugėn. Kaip tu pati jautiesi bendraudama su kolegomis?

– Mes visi – asmenybės, todėl iš pradžių buvo baisoka, kaip sutarsim. Žinau, kad rezultatui scenoje daug įtakos turi santykiai, kuriuos susikuriam repeticijose, užkulisiuose. Mums pasisekė, kad sugebėjome nuo pat pirmų susitikimų susikurti labai draugišką ir atsipalaidavusią nuotaiką. Mums net buvo sunku pradėti dirbti, nes atėję į repeticijas praplepėdavome apie visokius niekus. Susikūrėme savo tradicijų, ritualų. Aišku, kai jau pradėjome rimtai repetuoti, natūraliai atsirado visokių įtampų. Po pirmų spektaklių būdavo sunku greitai „išeiti iš rolės“ ir nusiraminti. Negali savo smegenų, kuriuos scenoje ką tik buvo dideliame konflikte, staiga imti ir per sekundę perjungti į ramybės būseną. Todėl iš inercijos būdavo aštresnių pareiškimų ir užkulisiuose, tačiau laikui bėgant išmokom su tuo tvarkytis.

– Kaip manai, kur slypi tokio fenomenalaus „Gal nedarom tragedijos“ populiarumo paslaptis?

– Šis spektaklis – nesumeluotas. Kai ateini į jį, pamiršti laiką. O pamesti laiką – gero spektaklio požymis. Aš pati, jei nevaidinčiau, labai norėčiau ateiti ir pamatyti, kaip iš šalies atrodo.