Nemira, ačiū, kad radote laiko žurnalo „Moteris“ skaitytojams. Kai kalbėjome telefonu, užkliuvo žodis „senstu“. Regis, Jūsų pasas meluoja. Ar išgyvenate dėl savo metų, bėgančio laiko?
Savo amžių jaučiu. Ypač dabar, kai dirbu kolektyve jaunų žmonių, kuriems tam tikri įvykiai, veidai, asmenys nieko nesako, o aš juos pažįstu, esu bendravusi. Natūralu, kad norėčiau būti jaunesnė, sutikčiau bent 20 metų nusimesti. Gal nenorėčiau būti dvidešimtmete, kai dar kvailystės galvoje. Žmogus su amžiumi tampa brandesnis, protingesnis. Norėčiau turėti dabartinę galvą, dabartinį pasaulio suvokimą, bet mažiau metų. Deja, taip nebus, tad tenka žvelgti filosofiškai.
Penkis kartus per savaitę aktyviai sportuojate sporto klube. Sakoma, jei kūnas sveikas, tai ir protas aštrus. Be to, sportas ugdo savidiscipliną.
Prieš daug metų sportuoti pradėjau todėl, kad man nepatiko mano svoris, kūno formos. Visą gyvenimą kovoju su antsvoriu, nenoriu būti persikreipusi, negalinti ištiesti nugaros, užlipti į penktą aukštą nepridususi. Kai kopėme į Vezuvijų, mačiau daugybę mirštančių bendraamžių ir jaunesnių žmonių, kurie apsipylę prakaitu gaudė orą ir manęs klausė: „Ar dar toli?“ O aš mojau, kad toli ir galvojau, jog jiems geriau nelipti. Nemėgstu būti paskutinė, atsilikti, mėgstu būti priekyje, todėl turiu būti geresnės fizinės, dvasinės, mąstymo formos. Noriu išlaikyti tonusą, leisti sau keliauti, eiti, ką nors pamatyti, pasiekti. Tam reikia fizinių jėgų. Tad dabar daugiausia dėl to lankau treniruotes. Bet manęs neapleidžia mintis, kad aš negaliu priaugti svorio, man vis dar norisi neturėti atsikišusio pilvo ir nusmukusio užpakalio.
Neatsimenu, kad Jūs kada nors buvote priaugusi svorio, visada – grakšti, liekna.
Netiesa. Kiekvienas save matome kitaip. Sveika į save pažiūrėti iš šalies, o kamera geriausiai viską parodo. Tada pamatai, kiek turi raukšlių, nereikalingų klosčių ant juosmens ar šlaunų. Man visiškai nepriimtinas populiarus patarimas atsistoti prieš veidrodį ir sakyti: „Aš graži, aš protinga, aš – sėkmės lydima.“ Nemanau, kad tai išgydo. Tu iš tiesų turi būti protinga, sėkmės lydima, gerai atrodyti, o ne tuo save įtikinėti. Kimšti tortus, juos užsigerti saldžia arbata, o paskui atsistojus prieš veidrodį sakyti sau „aš esu graži ir liekna“, man netinka. Aš tokia ir turiu būti, o ne beviltiškai save įtikinėti, kad tokia esu.
Jūs mėgstate saldumynus?
Dievinu. Galėčiau juose paskęsti. Bet aš neleidžiu sau valgyti daug saldumynų.
Ar labai save ribojate?
Esu ypač save varžantis žmogus, daug ko sau neleidžiu. Kitaip labai nekaip atrodyčiau ir savo, ir žmonių akyse. Turiu galvoje ne išvaizdą, o elgesį. Neleidžiu sau viešoje vietoje bartis su kuo nors. Žinoma, grįžusi namo pabambu. Neįmanoma gyventi tarp žmonių ir viską sau leisti. Man regis, turime gyventi taip, kad kitiems netrukdytume.
Esate perdėtai reikli sau. Jūs tikrai nenueitumėte vesti laidos nepasirengusi, gebate puikiai valdyti auditoriją, bet nuolat plakate save neaišku už ką. Kas Jums įvarė nepasitikėjimą savimi?
Turiu tokią savybę. Skaičiau, kad yra toks apsišaukėlių sindromas, kai žmogus visą laiką nepatenkintas tuo, ką jis padaro, yra draskomas abejonių, kad jam nepavyks, jam nepasiseks. Pamaniau, kad tokią būseną turėčiau prisitaikyti sau, bet tai turėtų nustatyti psichoterapeutas, ne aš pati. Po kai kurių laidų man gėda išeiti į gatvę, nes atrodo, kad visi matė tą laidą ir visi mano, kad ji buvo bloga. Tai vėlgi – perdėtas dėmesys sau. Jei eičiau gatve ir paklausčiau, ar matėt, turbūt 80 proc. žmonių pasakytų, kad nematė. O man atrodo, kad visi būtinai žiūrėjo ir dabar jie sako: „Vakar jai labai prastai ėjosi.“
Savikritiškumas – protingo ir išmintingo žmogaus požymis. Sakoma, savimi patenkinti tik kvailiai. Be to, nuolat savimi besidžiaugiantys asmenys netobulėja.
Jauni žmonės dažniausiai yra savimi patenkinti. Jiems viskas dar prieš akis. Jie kitaip mato pasaulį, viskuo džiaugiasi. Tai, kas jauną žmogų džiugina, man jau nebekelia jokio džiaugsmo, tai, iš ko jis juokiasi, man gali būti nebejuokinga. Visai suprantama, kad jauni patenkinti savo darbu. Svarbu nesustoti vietoje, judėti į priekį ir pajusti, kada pradėjai lėtinti žingsnį, kada tau nepasisekė, kai kažko nepadarei ir t. t. Verta nustoti savimi džiaugtis, kai tam nėra pagrindo.
Kokie tėvai užaugino tokią gražią, protingą, stiprią ir spitrią mergaitę?
Čia kaip tame anekdote: yra du keliai – į kairę eina gražūs, į dešinę – protingi. Kuriuo keliu pasukti? Tai aš vis dar stoviu ir nežinau, į kurią pusę nerti. Grožis – asmeniška, kiekvienas žmogus kitaip grožį supranta. Žinoma, yra etaloninių grožio pavyzdžių, tarkime, Monica Bellucci. Dėl proto – tas pats. Matau, kiek yra protingų asmenybių, kaip žmogus įdomiai kalba laidose. Galvoju, Dieve, jis tiek daug žino, o man visa tai – naujiena. Nepriskiriu savęs nei prie labai gražių, nei prie labai protingų. Šiek tiek labiau pasirengiu laidoms, žiūrovai mane dažniausiai mato eteryje, tad susidaro įspūdį, kad nemažai žinau.
Nemanau, kad tėvai man daug davė. Nuo mažens esu sau pažadėjusi, kad kai ko pasieksiu, būsiu nepriklausoma, manęs niekas negalės pastumti, išvaryti, nes aš turėsiu savo gyvenimą, savo erdvę. Be abejo, tėvai manimi kažkiek rūpinosi, domėjosi, bet mama tikrai nevaikščiojo iš paskos ir neklausinėjo, ar aš pavalgiusi, ar egzaminą išlaikiau, neprašė, kad man kas nors kuo nors padėtų. Viską dariau pati, užtat dabar gyvenime aš niekuo nepasitikiu. Tikiu tik savimi.
Esate vienturtė šeimoje?
Taip. Turėčiau būti šiltai užauginta, apglobota. Bet taip tikrai nebuvo.
Mylite šunis, bet nieko nejaučiate vaikams?
Taip, šunis myliu. Mano stalčiuje LRT visą laiką yra skanumynų šuniukams. Kai bendradarbiai atsiveda augintinius, šie kartais tiesiai neria prie mano stalo ir snukučiu bado į tą stalčių, žino, kad ten yra skaniukų.
O kai bendradarbiai atsiveda vaikus?
Esu visiškai jiems abejinga. Šiuo klausimu – jokių naujienų.
Ar bandėte sau atsakyti, kodėl taip yra? Gal bijojote įsipareigoti kaip Kristijonas Donelaitis, teigęs, kad jis esą nesugebėsiąs užauginti asmenybės, todėl išvis atsisakė turėti vaikų.
Tai – viena iš priežasčių.
O gal vyrai buvo ne tie?
Nenorėčiau šnekėti apie vyrus, vaikus, kurių neturiu. Tai nėra ta tema, kurią norėčiau viešai svarstyti.
Laidoje „Pasivaikščiojimai“ svarstėte senatvėje rinktis senelių namus. Ar ten ketinate eiti kartu su savo vyru, su juo gyvenate bene trisdešimt metų?
Turbūt jau bus trisdešimt. Su draugais svarstėme atidaryti senelių namus, o kai ateis metas ir patys ten apsigyventi. Mąstyti apie senelių namus nėra blogai. Viena vertus, tu nežinai, kaip atrodysi dar po metų, kitų. Tave gali ištikti liga ir tapsi neįgalus, gali netekti žmogaus, su kuriuo gyveni. Senelių namai yra išeitis, kai esi visai vienas, neturi jokių artimųjų arba turi, bet nenori jų apsunkinti. Tada pradedi galvoti, kaip būtų, jeigu grįžęs namo nebegalėtum išsivirti kavos, nusiprausti, išsiskalbti, nusipirkti maisto. Tektų samdyti žmogų, kuris su tavimi gyvens, pasirūpins buitimi, nes tu būsi bejėgis. Tokiu atveju senelių namai yra išeitis. Šiek tiek domėjausi gerontologijos centrais, gal yra privačių, kai atiduodi savo turtą ir tave globoja, sudaro geras sąlygas gyventi.
Nuėjote gražų profesijos kelią. Iškart po studijų nėrėte į sporto reporterės darbą televizijoje. Ar Jūsų negąsdino kameros, tiesioginis eteris? Juk tai daug nervų reikalaujanti veikla.
Kiekviena laida, tiesioginis eteris kelia didžiulį stresą. Tik tie, kurie visada savimi patenkinti, turbūt nepatiria streso. Aš jį jaučiu. Juk ne savęs einu parodyti, o laidos kurti. Prie kameros įpratau, bet stresą kelia laida. Tau į ausį kalba, kiek laiko liko arba kokią kitą informaciją, reikia suvaldyti laiką, sužiūrėti, kad visi žmonės būtų paklausti, reaguoti į tai, ką jie kalba, prisiminti, ko pati norėjai paklausti... Tai visada stresas.
Įdomi istorija, kaip dėl Jūsų pinigine išraiška kovėsi radijo stoties M1 savininkas Hubertas Grušnys ir „LitPoliinter“ televizijos vadovai. Buvo statoma: kas daugiau?
Jie gal buvo padoresni, bet aš nenorėjau pigiai parsiduoti, laukiau, kurie daugiau sumokės (juokiasi). Man pasiūlė dirbti radijo stotyje M1, o „LitPoliinter“ televizija – mokėti dvigubai daugiau. Tai sužinojęs H. Grušnys pakėlė kainą, o tada ir televizijos vadovai neatsiliko. Nuėjau ten, kur pasiūlė didžiausią algą – į televiziją. Pasinaudojau tuo, kad siūloma vis daugiau ir išplėšiau maksimumą.
Televizija Jums buvo nulemta dėl puikios išvaizdos, gero liežuvio, protingų įžvalgų, nepriekaištingos dikcijos?
Atvirkščiai. Į gerą liežuvį ir išvaizdą tuo metu niekas nesigilino, bet dėl dikcijos... Mums dėstė garsus kalbininkas Aldonas Pupkis. Visi laikėme jį siaubu. Pasirinkusieji radijo ir televizijos specializaciją turėjo pereiti A. Pupkio skaistyklą. Jis patikrindavo ir pasakydavo: „Šitas... Ne.“ Vilniečiai ir kauniečiai neturėjo jokių šansų. Nežinau, kas atsitiko, bet mūsų specializacijos atrankoje A. Pupkis nedalyvavo. Taigi užsirašiau į radijo žurnalistikos specializaciją. Dirbdamas LRT, negali eiti į eterį, kol kalbininkas neperžiūri ir nesukirčiuoja tavo tekstų. Teisingai kirčiuojami žodžiai savaime įsikala į galvą ir jau man ausys lūžta, kai girdžiu kitus neteisingai kirčiuojančius. Bet pradžia tikrai nebuvo gera.
Ar žiūrite savo laidas?
Visada žiūriu, dažniausiai po eterio, nes jis – tiesioginis. Ir kuo toliau žiūriu, tuo labiau nervinuosi. Nes aš matau, kad, pavyzdžiui, čia reikėjo ne taip paklausti, ne tam, o anam reikėjo pateikti šį klausimą ir t. t. Turiu daugybę priekaištų sau. Esu labai pedantiška, kimbu prie kiekvienos raidės, kalbininkai kartais jau turbūt nenori su manimi kalbėtis, man vis neaišku, kodėl taip, o ne anaip. Nesiginčiju, bet man vis neramu, kad mes ne taip ką nors parašėme. Ukrainiečių, su kuriais šnekuosi, klausiu, kaip jūs rašote savo vardą ir pavardę. Man svarbu, kad titruose nebūtų klaidų, kad garsindamas siužetus žmogus teisingai perskaitytų savo tekstą. Esu laidos šeimininkė, tai ir pačiai nuo savęs kliūna. Norėčiau savęs nekankinti, bet man nepavyksta būti patenkintai savimi jau daug metų.
Jums teko iš arti matyti, kaip dirba ministrai, būti šalia tuomečio Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko. Nors tuo metu buvote kitoje veidrodžio pusėje, gebėdama diplomatiškai laviruoti, kolegoms prieše netapote. Ar klystu?
Netiesa. Tuo metu, kai dirbau anoje pusėje, mane laikė bjauria. Tikrai nebuvau laikoma drauge. Pamačiau, ko galbūt neturėjau matyti, nežinojau, kas yra kas. Ir tai liko man.
Ko išmokote iš A. Brazausko?
Man jis liks žmogumi, kuris visada priimdavo sprendimus. Vėliau dirbau ir su kitais politikais, kuriuos ir dabar matau. Jie man atrodo nusiposėdžiavę. Posėdžiauja posėdžiauja, svarsto svarsto, o tie tekstai tokie: „Tai mums čia reikėtų padiskutuoti...“ Ir diskutuoja metai iš metų, o sprendimų nėra. A. Brazauskas, jeigu klausimas neparengtas, nesileisdavo į kalbas. Jis išklausydavo pasiūlymus, klausdavo, ką darom ir priimdavo sprendimus, kai kiti nesiryždavo ir būtų dar ilgai posėdžiavę. Atsimenate, kiek buvo triukšmo, kai atstatinėjo prezidentūros pastatą? Atstatė. Dabar niekam nekyla minčių, kad prezidentūra turi būti kur nors kitur. Pastatė Valdovų rūmus. Rėkė daugybė. Tačiau visi reprezentaciniai renginiai vyksta Valdovų rūmuose. Iš Amerikos, kitų šalių atvykdavo garbaus amžiaus išeiviai, norėdavo patekti į Gedimino pilį, bet jiems būdavo sunku įkopti į kalną. A. Brazauskas sumanė įrengti keltuvą. Rėkė, kas tik galėjo. Įrengė. Jis priimdavo svarbius sprendimus, jo negąsdindavo dideli riksmai, jis pats nebuvo greitas kaltinti, užsipulti, niekada to nedarydavo viešojoje erdvėje, nors daug kas mėgindavo jį išprovokuoti. Būdavo, ateina žurnalistas, meta: „Tas politikas ant Jūsų taip pasakė.“ A. Brazauskas atkirsdavo: „Aš negirdėjau.“ Jis nesiveldavo į tokius dalykus ir nesiduodavo provokuojamas. Dar viena labai gera jo savybė: patarėjais pasirinkdavo daugiau už save išmanančius. Jei specialistas neatitikdavo standartų, su juo atsisveikindavo. Nes patarėjai turėjo būti protingesni už jį. Dabar to labai pasigendu.
Kaip manote, ar yra politikų, kuriems esate užlipusi ant nuospaudų, ypač per rinkimų kampanijas?
Yra, ir net ne vienas. Jie tiesiog nepatenkinti ir kitais kolegomis, aš ne vienintelė tokia. Gyvename tokiame amžiuje, kai politikas leidžia sau neiti į tavo laidas, nes jis nepatenkintas tavimi. Jo kritikuoti negalima. Matot, ne taip paklausė, ne taip pasakė, atsiranda asmeniškumų. Žurnalistas turi teisę klausti, ko nori, blogų klausimų nėra. Aš klausiu pareigūno, bet jis klausimą priima asmeniškai, tada tampu bloga, o jis sako: „Su šita tai nekalbėsiu ir neisiu į jos vedamą laidą.“ Tas užmynimas ant nuospaudos yra nemalonus klausimas ar kritika, kurios jis nenori priimti. Bet man niekas negali prikišti, kad lindau į asmeninio gyvenimo istorijas, to niekada nedariau. Žurnalistas dirba vieną darbą, politikas – kitą, nereikia suasmeninti. Man tai tik pavardės, nejaučiu jokių simpatijų ir antipatijų, aš išvis nieko nejaučiu daugumai politikų kaip žmonėms. Aš jų nepažįstu, nežinau, kuo jie užsiiminėja ir man nereikia to žinoti. Man svarbu, ką jie daro.
Ypač daug nervų kainuoja rinkimų debatai. Tenka perskaityti visų partijų programas, atsakingai rengtis laidoms. Tada turbūt ir sapnuojate košmarus, kad ateinate į laidą nepasirengusi?
Rinkimų laidos – vienas iš bjauriausių užsiėmimų. Esame pasiekę tokį lygį, kai kandidatas, atėjęs į debatus, tavo klausimus ima menkinti, sako: „Tai durni klausimai ir aš nenoriu apie tai kalbėti. Klausk manęs to ir ano.“ Jis man primeta, ko aš jo turėčiau klausti. Nes turbūt neturi atsakymo. Bet jis eina į politiką, tai turi turėti atsakymą arba gebėti išsisukti, apžaisti situaciją. Bet jis kvailina žurnalistą. Aš savo klausimus aptariu su įvairių sričių specialistais. Žurnalistas negali visko išmanyti. Išsirenku diskutuojamos srities autoritetą ir su juo pasikonsultuoju. Ir kai toks, kuris dar išvis nieko nepadarė, atėjęs pradeda rėkti, kad čia yra kvaila, tai sunervina. Tada galėtum apie jį pasakyti viską, ką galvoji, bet įsijungia „stop“ lemputė. Aš jau sakiau – ne viską leidžiu sau daryti.
Vienas vyras, gražiai apie Jus kalbėdamas, pasakė: „Miela mažytė moteris su nuoširdžia šypsena lūpose, bet aitri lyg pipiras.“
Nesu žmogus, kuris būtinai turi pasikandžioti, dominuoti, parodyti, ką aš galiu, ką moku. Televizijos eteris ir gyvenimas nėra tas pats. Kaip aktorius žmonės yra linkę tapatinti su jų vaidmenimis, taip ir ekrane matomus televizijos žurnalistus žiūrovai vienaip ar kitaip įsivaizduoja.
Esate Lietuvos įtakingiausių žurnalistų dešimtuke (2021 m.), Jus vadina ketvirtosios valdžios atstove. Kodėl žmonės keistai renka valdžią? Gal dėl žurnalistų įtakos?
Negaliu pasakyti ar mes darome didelę įtaką, ar ne. Jei mes darytume įtaką, tai atsiprašau, tokių kvailių neišrinktų. Mūsų televizijoje per debatus žmonės labai išryškėja, pamatai, kas yra kas. Atsimenu, viena moterytė kalbėdama apie mokesčius pademonstravo visišką nesuvokimą, kas yra mokesčiai, bet ji sėdi Seime. Bėda, kad Lietuvoje rinkiminiais ciklais yra ieškoma gelbėtojų. Ant statinės atsistojęs pilietis parėkia, kad jis – už Lietuvą, kad rūpinasi žmonėmis ir visi nusprendžia: šitą reikia rinkti. Žinome pavyzdžių, kai partijos susikūrė vieniems rinkimams. Artėja rinkimai. Prasideda šnekos apie menamą rūpestį žmonėmis, tarsi dabartinė valdžia neturėtų jokio noro žmonėmis rūpintis. Nesuprantu, kodėl žmonės tiki populistais. Keičiasi kartos. Aš esu nueinanti. Bet kur jaunimas? Arba jie nedalyvauja rinkimuose, arba nuo tėvų netoli pažengė. Gal mes, žurnalistai, per gerai apie save galvojame, jei manome, kad darome įtaką rinkimams. Gal kiek nors ir darome. Mes juokaujame: jei kasdien rodysime beždžionę, išrinks ir ją.
Ne paslaptis, kad jaunystėje buvote karštakošė, galėdavote net apsižodžiuoti, išsikeikti, gal ir kumštukus į darbą buvote paleidusi?
Esu susimušusi du kartus gyvenime. Man atrodė, kad ginu savo tiesą. Vieną kartą man smogė. Neturėdama ką daryti, vožiau atgal. Išlipau iš mašinos ir nepažįstama moterėlė smogė man į galvą. Teko ją atstumti nuo savęs ir įversti į gėlyną. Paskui paaiškėjo, kad ji – ne visai sveiko proto, garsėjo savo siautėjimu, aš buvau ne pirma jos užpulta auka. O kitą kartą susipliekiau su moterimi, kuri eidama su vyru iš paskos visą laiką lipo man ant kulnų, net batą nutraukė. Aš atsisukau, piktai pažiūrėjau. Pamačiau jos mėlynais šešėliais apvestas akis, ji man drėbtelėjo: „Čiuožk, ko čia spoksai!“ Kai ji užlipo trečią kartą, pati nepajutau, kaip žengiau žingsnį į šalį, praleidau ją, rankose turėjau laikraštį ir tuo laikraščiu vožiau jai per ausį.Tada ji mane suėmė už palto atlapų (buvo drūta ir stipri), pakėlė nuo žemės ir prikabino prie sienos. Vyriškis mane nukabino ir subarė tą moterį: „Ką tu darai?!“ Tai buvo seniai, po studijų.
Esate aistringa, spontaniška, emocionali. Kaip išmokote valdytis, tapote diplomatiška?
Daugiausia tam įtakos turėjo ne žurnalistinis, o ryšių su visuomene darbas. Kai atėjau dirbti į Vyriausybę ir pamačiau visai kitokią aplinką. Labai norėčiau pabūti tarp Anglijos aristokratų. Įsivaizduoju, kad ten patekę pamatytume, kokio žemo lygio yra mūsų tarpusavio santykiai, etiketas. Žiūriu į mūsų poniutes, kurios jaučiasi a la didelėmis aristokratėmis, kaip jos elgiasi. Sutikusi tokią moterį bandau įsivaizduoti, kaip ji atrodytų britų aristokratų draugijoje. Tikriausiai kaip mūsų valytoja. Esu susidūrusi su tokia, kuri ne valė, o valdė. Nemenkinu žmonių, bet noriu pasakyti, kad kiekvienas turime žinoti savo vietą ir daryti tai, kas priklauso. Labiausiai norėtųsi pabūti man neįprastoje aplinkoje, kurioje tarpusavio santykiai kitokie nei kasdienėje buityje. Taip man nutiko, kai iš laisvamaniškos žurnalistų bendruomenės, kur toleruojama daugybė dalykų, patekau į Vyriausybę – gerokai santūresnę, labiau suvaržytą aplinką. Kitokie drabužiai, kalba, santykiai. Tai man leido susivokti, kad ne visada reikia garsiai rėkti įrodinėjant savo tiesas. Patekusi į kitokią aplinką, tiriu ją ir tampu jos dalimi. Ne aplinka turi prie manęs taikytis, o aš prie jos. Bet yra žmonių, kurie atėję į svetimą erdvę nusprendžia, kad aplinka turi prie jų prisitaikyti. Man tai atrodo neišmintinga.
Sakėte, kad esate pedantiška, punktuali, griežta, žodžio žmogus, išlaikote atstumą, sunkiai susidraugaujate, negalėtumėte vadovauti, nes esate subjektyvi. Bet gal galėtumėte būti politike?
Negalėčiau. Neturiu poreikio. Neturiu savybių, kurių reikėtų politikui, kaip aš įsivaizduoju. Ne mano pašaukimas. Politika manęs netraukia, nes ten yra daug nemoralių dalykų, daug kalbėjimo, viešumo, tai man visiškai nepriimtina. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad sumanyčiau žengti į šią sritį.
Kokios vertybės Jums yra svarbios?
Padorumas, žodžio laikymasis. Senais laikais aristokrato žodis prilygo sutarčiai, antspaudui. Dabar pasižada, o apsisukus juokiasi: „Tai kas, kad pažadėjau, apsigalvojau, cha cha.“ Aš tokių žmonių negerbiu. Laisvė yra svarbi, bet ji turi ribas. Aš vertinu atsakomybę, punktualumą, pagarbą kitam asmeniui.
Ar yra įstrigęs koks nors komplimentas?
Neatsimenu, nes skeptiškai juos vertinu. Netikiu, blogai jaučiuosi, kai man sako komplimentus. Nepatinka, kai mane giria. Jei vakarojant geri draugai pasako „tau labai tinka šie akiniai“, suprantu, kad tai nuoširdu ir tikra, nes tuos akinius pati rinkausi ir jų komplimentas – įrodymas, kad išsirinkau gerai.
Ar kada nors verkiate, Nemira?
Mane pravirkdo skriaudžiamas šuo. Galėčiau ir dabar sumušti veikėją, jei pamatyčiau, kaip jis kankina šunį ar kokį kitą gyvūną. Silpnesnio padaro, kuris negali apsiginti, kankinimas gali manyje iššaukti agresiją, pamačiusi mušamą šunį aš tikrai eisiu jo ginti. Skaitydama istorijas apie skriaudžiamus gyvūnus iškart pravirkstu. Bet galiu pradėti verkti ir kai matau išgelbėtą gyvūną, jam ištiestą pagalbos ranką, kai jis kenčia. Geras žodis mane gali pravirkdyti akimirksniu.
Baigdama kiekvieną laidą „Savaitė“ lyg raziną į putelę įmetate taiklų posakį. Iš kur šiuos imate?
Iš skaitytų knygų, interneto. Būna, žinau, kokios frazės man reikia, ieškau jos pusę dienos. Būna, išsirenku kelias ir laužau galvą, kuri geriausiai nuskambėtų, būtų tinkamiausia, neįžeistų žmogaus. Stengiuosi, kad juokas būtų nepiktas.
Kas Jūsų darbe yra sunkiausia?
Grimas. Daug atima laiko ir man nepatinka tos procedūros. Niekada neinu į grožio salonus, nors gal jau ir reikėtų. Pas kirpėją užsuku iš pareigos. Mane prisilietimai dirgina.
Kokias knygas skaitote?
Nebeskaitau grožinės literatūros, romanų. Mėgstu skaityti istorines, biografines knygas, ypač patinka autobiografijos, pavyzdžiui, keturių tomų Winstono S. Churchillio autobiografija „Mano jaunystė“.
