Japonų kalboje yra toks žodis „monozukuri“, apibūdinantis tam tikrą autorinį gamybos būdą, meistrystę, amatą, prilygstančius dvasinėms praktikoms. Tai ir yra tas paslaptingas japonų kūrėjų faktorius, kuris aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė negrįžtamai transformuoti europietišką madą. Sunku pervertinti tai, ką davė rytietiškas požiūris Vakarų madai: filosofinį santykį su drabužiais, netobulumo ir neišbaigtumo estetiką, monochrominio kolorito, minimalizmo ir natūralumo magiją, asimetriją, disproporcijos bei dekonstrukcijos žavesį. Japonų kūrėjai suteikė madai gylio, tam tikros mistikos ir asketiškumo. Tai buvo nauja, netikėta ir ne iš karto patrauklu, tačiau ilgainiui Vakarai ėmė godžiai svaigti Rytų burtuose: nėrė į meditaciją, pradėjo užsiimti joga, apsupo save vabisabiu, fengšui ir, aišku, japoniška mada bei kosmetika. Būtent kvapas buvo pirmoji mano tiesioginė pažintis su šiuo kūrėju. „Issey Miyake“ ženklu pažymėti kvepalai nebuvo panašūs į prancūziškus ar itališkus. Įkvėpus jų imi keliauti mintimis. Žavėjo jų lengvumas, neatpažįstamas natų charakteris ir paslaptis. Buvau vos baigusi mokyklą ir rengiausi mados studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Issey Miyake man buvo lyg guru, kurio meistrystę stebėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama VOGUE puslapius. Japonų dizaineriai buvo kitokie, jų nedomino tobulas grožis, kuriuo buvo persisotinusi vakarietiška mada. 

Hirošimos vaikas

Kazunara (toks tikrasis I. Miyake vardas) gimė 1938 m. Hirošimoje. Vos septynerių jis išgyveno JAV atominę ataką, kuri paliko įspaudą visam gyvenimui. Netrukus nuo radioaktyvios spinduliuotės poveikio mirė berniuko mama. Vaikystėje mažasis Issey norėjo tapti šokėju. Jo meilė teatrui, o ypač šokiui, neblėso visą gyvenimą. Iš čia ir ypatingas dėmesys kūno judesiui bei drabužio vaidmeniui jį išreiškiant, papildant, pratęsiant. Lakią vaizduotę turintį berniuką itin masino sesers kaupiami vakarietiški madų žurnalai, kuriuos jis vogčia studijavo. Vis tik baigęs mokyklą I. Miyake pasirinko grafinio dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. Jų metu Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, kuria Issey labai susidomėjo. Tiksliau jį suerzino viena aplinkybė – į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Jis atviru laišku kreipėsi į organizatorius ir taip išprovokavo pokyčius sukėlusią diskusiją apie tai, kad drabužiai yra ne tik mados, bet ir dizaino elementas. Visai netrukus, 1963 m. I. Miyake sukūrė savo pirmuosius modelius. Tai buvo keli deriniai „Toyota“ kalendoriaus fotosesijai, bet šios patirties pakako, jog vaikinas apsispręstų susieti savo gyvenimą su mada. 

Tarp dangaus ir žemės

Savo pirmąją kolekciją, poetišku pavadinimu „Eilėraštis iš audinio ir akmens“, I. Miyake pristatė Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose. Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kad drabužiai gali būti meniškai vizualūs ir tuo pačiu praktiški dizaino objektai. Taip susiformavo jo kūrybos kredo įkvėpęs šį mados kūrėją ieškoti meno ir funkcionalaus dizaino pusiausvyros. Tuo pačiu pats kūrėjas kategoriškai atsiribojo nuo mados filosofijos (kurią įžvelgia Vakarų analitikai), teigdavęs, kad drabužiai skirti gyvenimui. Būtent I. Miyake pasiūlė technologijų inovatoriui ir „Apple“ steigėjui Stevui Jobsui jo firminę juodo golfo, džinsų bei sportbačių uniformą, kuriai šis liko ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Atvykęs į Europą Issey toliau gilino žinias Prancūzijos mados institute, dirbo Paryžiuje ir Niujorke. 1970-aisiais I. Miyake įsteigė savo autorinę dizaino studiją. Čia vėlgi taikė savo ypatingą metodiką, o į kūrybos procesą žiūrėjo, kaip į komandinį veiksmą, kuriame „mes“ yra svarbiau už „aš“. Po kelerių metų studijos sukurti modeliai jau buvo pristatyti Niujorke ir Paryžiuje, kur mados analitikai akimirksniu suvokė, jog tai – naujos mados eros pradžia. I. Miyake jau tada pasiūlė novatorišką kapsulės principo idėją ir kūrė laisvai tarpusavyje derinamus bei įvairioms progoms tinkančius trikotažo modelius. Jo darbai muziejuose bei teatro scenose būdavo demonstruojami taip pat dažnai kaip ir ant podiumų. Antai 1982-aisiais dizaineris dalyvavo Masačiusetso technologijų instituto organizuotoje parodoje „Intymi architektūra: šiuolaikinis mados dizainas“, kurioje pateikė architektūriško dizaino modelius. 

Nors ankstyvosios I. Miyake dėvimosios mados kolekcijos buvo stipriai paveiktos japonų tradicinių tautinių kostiumų siluetų, kūrėjas linko ir į avangardinius ieškojimus, o ilgainiui atsisakė tiesmukų sąsajų su gimtąja Japonija. Dizaineris stengėsi vengti savo kūrybą žymėti klišėmis tapusiomis Rytų ar Vakarų mados etiketėmis, bandė susieti šių skirtingų pasaulių vertybes ir atrasti naują estetiką. Jį itin domino medžiagiškumas bei dviejų siluetų, žmogaus kūno bei drabužio, tarpusavio sąveika, kurią jis suvokė kaip tam tikrą vienovę, naujai susiformavusią erdvę, kurioje žmogus tarpsta. Medžiaga tapdavo ta jungiamąja grandimi, tarsi beore materija ir tuo pačiu struktūriška, monumentalia forma. Vis tik podiumas visiškai nepatenkino Issey užmojų. Devintajame dešimtmetyje I. Miyake entuziastingai tyrinėjo naujas drabužių formas, pasitelkdamas netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. Savo šio laikotarpio kūrinius jis vadino „Kūno darbais“. 1982 m. pirmą kartą istorijoje ant prestižinio JAV meno žurnalo „Artforum“ viršelio pateko mados kūrinys ir tai buvo I. Miyake iš rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas. 

Klosčių efektas 

1981 metais I. Miyake vizionieriškai nujausdamas artėjančias mados permainas bei kintantį XX a. pabaigos žmonių gyvenimo stilių įkuria prekių ženklą „Plantation“, siūlantį drabužius, kuriuos galima dėvėti neatsižvelgiant į lytį, amžių ar kūno formas. Iš natūralių medžiagų sukirpti modeliai pasižymėjo minimalistiniu, laisvu dizainu, lengva priežiūra ir žaibišku populiarumu. I. Miyake vizitine kortele tapo smulkiai klostuoti modeliai (kuriuos dar XX a. pradžioje kūrė italų dizaineris Mariano Fortuny). Devintojo dešimtmečio pabaigoje I. Miyake pradėjo eksperimentuoti su naujais klostymo būdais, kurie teiktų judėjimui daugiau laisvės ir būtų lengviau gaminami bei prižiūrimi. Drabužiai pirmiausia būdavo sukerpami pagal lekalus, susiuvami, o tada lyg vėduoklė smulkiai lankstomi naudojant popieriaus intarpus ir termiškai presuojami. Vėliau šį procesą dizaineris kiek pakeitė ir sukirpdavo išdidintus modelius, kurie veikiami karščiu susitraukdavo iki reikiamo dydžio. Negana to buvo naudojamos tam tikrą tekstūrinę „atmintį“ turinčios medžiagos. Taip gimdavo legendinės klostelės, kurios buvo jo viso gyvenimo aistra (dizaineris net išleido specialius kvepalus „Pleats please“). I. Miyake suprato, kad naujuoju būdu kurti drabužiai puikiai tinka šokėjams, kuriuos, beje, mielai kvietėsi demonstruoti kolekcijų. 1993 m. jis pradėjo bendradarbiauti su Frankfurto baleto choreografu Williamu Forsythe. Dizainerio kurti klostuoti spektaklių kostiumai buvo skulptūriški ir tuo pačiu be galo plastiški, nevaržantys judesių. Jis taip ištobulino klosčių metodą, kad modeliai tapdavo lengvi lyg oras, tačiau avangardiniai ir praktiški, modernūs ir nepavaldūs laikui, sukurti naudojant pažangias technologijas ir dvelkiantys japoniškomis tradicijomis. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, kai I. Miyake netikėtai ir visai neatlygintinai sukūrė mūsų olimpiečių rinktinei uniformą 1992-ųjų Barselonos olimpinėms žaidynėms. Tai buvo pirmoji olimpiada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o šiuos kostiumus japoną sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Edvardas Domanskis. 

Mados vizionierius

I. Miyake visada domėjosi inovatyviomis technologijomis. Tai jam leido ištobulinti medžiagų tekstūras ir atrasti išskirtinius, iki šiol nematytus siluetus. Vis dėlto, naudodamas pažangiausias to meto sintetikos apdirbimo technologijas, dizaineris nenustojo lankytis ir istoriniuose regionuose, kur gaminamos autentiškos medžiagos, stengėsi atgaivinti nykstančius tradicinį dažymą ir audimą. Jis be atvangos ieškojo naujų tradicinių metodų (tokių kaip, pavyzdžiui, sašiko siuvinėjimo) panaudojimo būdų, kurie galėtų atliepti šiuolaikinės mados poreikius, taip pelnydamas pasaulinį pripažinimą. Dar vienas jo pamėgtas kūrybos metodas – drauge su kolega Dai Fujiwara 1998 m. ištobulintas drabužių kūrimas tarsi iš vientiso audinio lakšto A-POC (angl. A Piece of Cloth). Tai technologija, kuomet pramoninė mezgimo ar audimo mašina taip užprogramuojama, kad iš vieno siūlo gijos be papildomų siūlių sukuria naują tekstūrą, kuri virsta sumodeliuotos formos, skirtingas variacijas turinčiu masinės gamybos drabužiu. Šiuolaikinio meno muziejus Niujorke (angl. The Museum of modern Art – MoMA) turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių savo nuolatinėje ekspozicijoje. Šie ir daugybė kitų pasiekimų 1999 m. pelnė I. Miyake vieno iš įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą (šalia Mahatma Gandžio, Mao Dzedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas TIME). 2004 m. dizaineris įkūrė savo vardo visuomeninį fondą, kurio tikslas – remti jaunuosius talentus ir skatinti inovatyvią bei tvarią mados evoliuciją. 

Kalbant apie I. Miyake kūrybą negalima nepaminėti jo unikalaus, daugiau nei dešimtmetį trukusio kūrybinio bendradarbiavimo su genialiu mados fotografu Irvingu Pennu. Jam pavykdavo itin įtaigiai perteikti dizainerio modelių magiją, užfiksuoti judesio laisvę ir vidinį polėkį. Įdomu tai, kad pats I. Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose. Abu menininkai tai vadino tyliu bendravimu. I. Penno interpretacijos tryško energija ir tai nuolatos stebino dizainerį. I. Miyake visada įkvėpdavo vizijos, kurias jo darbai sukeldavo kitiems kūrėjams. Daugiau nei 250 fotografijų nugulė net į 7 fotoalbumus. Tai ne tik archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir dviejų kūrėjų, kuriuos skiria du žemynai, dvasinio ryšio atspindys.