Artėjant paskutiniam metų vakarui, kai puošni LNOBT publika „Traviatoje“ vėl susirinks palaikyti senos operos mylėtojų tradicijos, norime jums pristatyti solistę, kuri Violetą šio teatro scenoje dainavo visą ketvirtį amžiaus – tiek pat, kiek truko jos dainininkės karjera. Šiuo vaidmeniu Romutė Tumuliauskaitė ir debiutavo prestižinėje šalies teatro scenoje 1976-aisiais, kai po jos sūnaus atėjimo į šį pasaulį buvo prabėgę vos vieneri metai. Teatras ją suvedė ir su antruoju vyru – prisiekusiu operos gerbėju Klausu, kuris įsimylėjo skaidraus balso dainininkę vos pamatęs ją gastroliniuose Lietuvos teatro spektakliuose Vokietijoje. Išvykusi su juo ir svetimoje šalyje tapusi privačia muzikos mokytoja, R. Tumuliauskaitė-Pfuhl pagaliau įgyvendino svajonę – atrado paslaptį, kaip sugrąžinti žmogaus balsui jaunystę...
Koks vaidmuo jūsų gyvenime skirtas pagrindinei „Traviatos“ herojei?
Violetos vaidmuo – svarbi visos mano karjeros ir gyvenimo dalis, nes „Traviata“ buvo ir mano diplominis spektaklis. Jį 1976 m. pavasarį vaidinome Kauno muzikiniame teatre, o spektaklį stebėjo garbingi svečiai iš Vilniaus – neseniai Operos ir baleto teatro vairą į savo rankas perėmę Virgilijus Noreika ir Jonas Aleksa. Jų dėka ir gavau pakvietimą į šį teatrą, nors tuo metu jau turėjau oficialų paskyrimą į Klaipėdos konservatoriją ir netgi vesdavau ten pamokas mokiniams.
Pati irgi studijavau Klaipėdoje pas dėstytoją Salomėją Vaidžiūnaitę, nes Vilniuje niekas nenorėjo imtis ugdyti koloratūrinio soprano. O prieš diplominį spektaklį pusę metų išvis nedainavau, nes 1975 m. rugpjūtį pagimdžiau sūnų. Todėl dirigentas Rimas Geniušas smarkiai abejojo, ar leisti man apskritai ruošti Violetos partiją – galvojo, kad užteks ir Aninos. Bet, žinote, tas mano klaipėdietiškas charakteris – aš užsispyriau, ir viskas. Jeigu ko siekiu, tai iki galo.
Taip, pačiai sau netikėtai, 1976 m. rugsėjo 1-ąją pirmą kartą dainavau Operos ir baleto teatro „Traviatoje“ kartu su V. Noreika. Mano debiutas įvyko todėl, kad susirgo tą dieną uždarame, švietimo darbuotojams skirtame spektaklyje turėjusi dainuoti solistė Danguolė Juodikaitytė. Teatre buvo sprendžiama, kas ją pakeis – aš ar Irena Milkevičiūtė. Sėkmė nusišypsojo man, o geri atsiliepimai nulėmė pasiūlytus naujus vaidmenis.
Kaip prisimenate savo pirmąjį spektaklį? Juk dainavote meilės duetus su pačiu teatro direktoriumi...
Atsimenu, lyg viskas buvo vakar. Aš tokia džiaugsminga, jauna, su polėkiu... Man tas spektaklis buvo kaip atspirties laiptelis: netrukus debiutavau kaip Liučija Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“, kaip Džilda G. Verdi „Rigolete“, vėliau – ir kaip Dezdemona „Otele“. Šiuose spektakliuose taipogi teko laimė dainuoti su V. Noreika. Jis buvo nepaprastai nuoširdus partneris, man buvo lengva persiimti jo transliuojama emocine energetika. Net maestro našlė Loreta jo laidotuvėse man sakė, kad iki šiol prisimena mūsų spektaklius kaip ypatingus.
Kartu su V. Noreika dainavome ir „Traviatos“ gastrolėse Varšuvoje. Prisimenu, ten vietinės dainininkės kalbėjo, kad vilkėdamos tokią sunkią suknelę dainuoti negalėtų. Violetos puošniosios suknelės pasijonį nuo pasikėlimo budriai saugodavo net keturi maišeliai smėlio! Aš buvau lieknutė, tai po kiekvieno spektaklio ant šonų likdavo mėlynės.
Sunkus grimas ir perukai jaunų atlikėjų veidus labai sendindavo. Mano plaukai buvo gražūs, stiprūs, tai juos prieš „Traviatą“ tik suveldavo, pridėdavo papildomų garbanų ir gausiai nupurkšdavo laku.
Kas jums padėjo vieną po kitos ruošiant naujas partijas?
Esu labai dėkinga su manimi nuoširdžiai, neskaičiuojant valandų dirbusioms tų laikų teatro koncertmeisterėms – Liudmilai Kopyrinai, Gražinai Ručytei-Landsbergienei, Žanetai Noreikienei, Birutei Šernaitei. Užtekdavo tik pačiai parodyti iniciatyvą tobulėti, nors vakaruose už tokias profesionalų paslaugas sumokėtum didelius pinigus.
Į naujuosius savo rūmus neseniai persikėlęs Operos ir baleto teatras tuomet buvo labai populiarus – žmonės į jį vykdavo iš visų Lietuvos kampelių, net ir mano draugai iš Klaipėdos. Repertuaras buvo labai turtingas, tik galbūt operos solistams mokami honorarai dar nebuvo tokie, kaip dabar.
Ar iš debiutantės pavirtus pripažinta soliste, kas nors jūsų gyvenime pasikeitė?
Anais laikais trupėje nebūdavo ryškaus atstumo tarp jaunų ir pripažintų atlikėjų. Niekada nemačiau, kad I. Milkevičiūtė arba Sigutė Stonytė vaikščiotų „pasikėlusios“. Iš visų sklisdavo nuoširdumas ir draugiškumas – tiek darbe, tiek bendruose pavakarojimuose. Kovų už naujus vaidmenis irgi nebūdavo: tiesiog pamatydavai lentoje pakabintame vaidmenų sąraše savo pavardę ir eidavai ruošti naujos partijos net nesvarstydama, tinka ji tau ar ne. Ir nekildavo jokių ginčų dėl to, kodėl kitai solistei skirti trys spektakliai, o man tik du ar panašiai. Priešingai, I. Milkevičiūtės ar S. Stonytės dainavimo mes, jaunos artistės, pačios eidavom į užkulisius pasiklausyti. Tais laikais, kai negalėdavai kur nori laisvai keliauti, tai būdavo kaip tobulėjimo mokykla.
O naujamečiuose „Traviatos“ spektakliuose dažnai teko dainuoti?
Taip, dažnai. Jei neklystu, jau 1976 m. gruodį pirmą kartą teko ta garbė. Pagrindinis prisiminimas iš naujamečių spektaklių – daug sniego grįžtant vakare ir labai šalta, kartais spausdavo net minus 30.
Bet scenoje visada jausdavosi kažkoks ypatingas pakylėjimas. Išeidama iš namų į teatrą, stalą jau būdavau padengusi, bet grįžusi po „Traviatos“ dar kelias dienas jausdavausi kaip nesava: ausyse skambėdavo muzika ir būdavo labai sunku užmigti. Tada padėdavo nebent naktiniai TV kanalai: nuo jų burbėjimo greičiau užsnūsdavau.
Neretai į vaidmenis įsijausdavau tiek, kad tekdavo pačiai save tramdyti. Kartą scenoje išgyvenusi Liučijos beprotybę aiškiai pajutau, kad ir man gali blogai baigtis. Ar girdėjote apie baleriną, kuri, sušokusi Aną Kareniną, puolė po traukiniu? Tai ne išgalvotos legendos, taip iš tikrųjų būna.
Kai įsijausdavau vaidindama, meilės scenose man norėdavosi tikrų bučinių. Bet mūsų solistai į lūpas bučiuotis vengdavo – gal dėl savo žmonų, stebinčių spektaklį, taikydavosi bučiuoti kur nors į kaklą...Man tai atrodė keista, nes iškart po spektaklio bet kokie intymūs jausmai scenos partneriams išgaruodavo.
Skaičiau, kad per vieną pirmųjų savo „Traviatos“ spektaklių Violetai atneštame laiške pamatėte nupieštą špygą...
Tai buvo kolegų senbuvių „krikštas“ man, jaunai solistei: vietoj įprastai atnešamo balto popieriaus lapo pamatyti Tai. Jie nekantriai laukė mano reakcijos, bet aš sugebėjau susikaupti ir kaip niekur nieko dainavau toliau.
Daugelis trupės naujokų anuomet pagal seną teatro tradiciją būdavo panašiai išbandomi, bet viskas vykdavo draugiškai, be pykčių, nesiekiant kam nors pakenkti.
Kokių dovanų po spektaklių sulaukdavote iš žiūrovų?
Dosniausi artistams būdavo ir rajonų į sostinės teatrą atvykstantys žmonės. Gaudavom anuomet madingų krištolinių vazų ir, žinoma, gėlių, kurių glėbius sumerkdavom į kibirus. Nes kas beliks, laukan į šaltį išnešus rožę ar kitą lepesnį žiedą? Žiemą gautas gėles dažnai palikdavom teatre.
Tiesą sakant, man labiau patiko Vokietijoje regėta tvarka, kur gėlių į sceną atskiriems solistams niekas nenešioja. Tada nebūna taip, kad vienas gauna glėbį, o kitas nusilenkimuose stovi visai be nieko.
Antrąkart ištekėjusi persikėlėte gyventi į Vokietiją. Kaip ten klostėsi jūsų karjera?
Ir ten nepalikau kūrybinio darbo ramybėje. Mane visada domino vokalo formavimo technikos, tad atsidūrusi Vakaruose stengiausi apie tai kalbėtis su daugeliu žymių dainininkų. Ir kai aš sužinojau tas paslaptis, tai atkreipiau dėmesį, kad netgi prasta akustika pasižymėjusioje LNOBT salėje teisingai dainuojant galima savo balsu užpildyti visą erdvę. Netgi sugadintą balsą įmanoma, teisingai dirbant, iš naujo atšviežinti, pajauninti. Nes daugeliui Lietuvos dainininkų, artėjant 50-mečiui, kai jau pradeda silpti raumenukai, prasideda problemos.
Mano sena svajonė – kad visi Lietuvos pedagogai, atmetę ambicijas ir pavydą, susėstų ir atvirai pasidalintų savo sukaupta patirtimi bei taikomais vokalinės technikos metodais. Gal tuomet nė brangių užsienio koučerių čia kviesti nebereikėtų? Nes nei per savaitę, nei per mėnesį naujo balso žmogui nepastatysi – per tokį trumpą laiką raumenys neišlavinami. Todėl dainininkai, kurie sutaupę asmeninių lėšų savaitei ar dviem vyksta į meistriškumo pamokas užsienyje, tik be reikalo mėto pinigus.
Įdomu, kad ne visi mano sutikti puikūs solistai apskritai gebėjo paaiškinti, kaip reikia dainuoti. Jiems perdavė teisingus įgūdžius ir jie jais naudojasi, o kaip ir kas veikia – nesigilina. Stebėdama savo mokines dažnai matau, kad tai, ką mes kartu paruošėme, jos dainuoja teisingai, o paėmus naują kūrinį jų įgūdžiai kažkur pradingsta. Vadinasi, nesugebėjau išaiškinti tiek, kad pats žmogus sėkmingai orientuotųsi, nors būtent toks yra mano tikslas.
Kai pati mokiausi – visuomet prašydavau pedagogų, kad man nuosekliai aiškintų, kodėl formuojamas garsas sklinda taip ir ne kitaip. O man atsakydavo: „Romute, tu tiesiog dainuok, ir viskas....“ Bet kadangi esu užsispyrusi, tai Vokietijoje aš vis dėlto radau man rūpėjusius atsakymus.
Ir kaip, jei ne paslaptis, pavyko juos surasti?
Nepatikėsite, bet pirmą postūmį teisybės link radau blusturgyje. Vokietijoje, ypač jos pietinėje dalyje, blusturgiai didžiuliai – ten aš pirkau kalnus natų, retų plokštelių ir knygų. Ten mano dėmesį patraukė ir vieno Miuncheno profesoriaus knyga, prie kurios buvo pridėta kompaktinė plokštelė. Tas vokiškas leidinys tiesiog akis atvėrė. Išstudijavusi pradėjau kruopščiai lankyti teatrų spektaklius, važinėti po įvairius Vokietijos miestus ir stebėti, kiek praktika atitinka teoriją. Pamažu atsirado teisingo dainavimo girdėjimas ir gebėjimas analizuoti, o tuo pačiu – patarti kitiems, ką ir kaip reikėtų keisti.
Įgytas žinias pirmiausiai prisitaikiau sau, nes prieš išvykdama Vokietijon savo dainavimu jau nebuvau patenkinta. Dabar visi sako, kad mano jaunas balsas. Tikiu, kad kryptingai dirbant įmanoma būti šimto metų ir tebeturėti jauną balsą, nors daugeliui solistų jau nuo 50-mečio balsai „kalatuojasi“.
Gauti profesionalaus vokalo dėstytojo vietą Vokietijoje net patiems vokiečiams sudėtinga – labai jau dideli konkursai. Todėl aš ten mokiau vaikus privačiai. Mokinių netrūko, nes vokiečiai muzikos leidžia mokytis visus vaikus – ir gabius, ir negabius. Išmokau dirbti ir su mažiau gabiais, pasidžiaugti jų nedideliais, bet reikšmingais laimėjimais.
Ar su vyru vokiečiu jus suvedė teatras?
Taip, 1996-aisiais, kai gastroliavome Vokietijoje. Vyko penki „Liučijos di Lamermur“ spektakliai Heilbrono mieste, ir visus penkis vakarus man po spektaklio kažkas į viešbutį atnešdavo gėlių. Mano būsimasis žiūrėjo visus penkis spektaklius. Nors pagal profesiją yra ne muzikas, o technikos inžinierius, apie tą operą jis žinojo daugiau negu aš, nes kiekvienam savo žiūrimam veikalui kruopščiai ruošdavosi. Nesvarbu, ar tai būtų opera, ar drama. O savo mylimo Ludwigo van Beethoveno muzikinį palikimą Klausas mokėjo atmintinai iki paskutinės natos, verkdavo jo muzikos klausydamasis.
Aš tuomet dar nemokėjau vokiečių kalbos – išmokau tik pradėjusi susirašinėti su savo paslaptingu gerbėju. Pirmąjį jo laišką man atnešė į autobusą prieš išvykstant iš Heilbrono. Kurį laiką mūsų bendravimui talkino teatro vertėja: ji perskaitydavo mano gautus laiškus, aš parašydavau atsakymą lietuviškai, o ji išversdavo. Bet aš jos surašytus tekstus savo ranka perrašydavau, ir taip pamažu išmokau skaityti vokiškai, įsiminiau žodžių reikšmes.
Pirmas mūsų gyvas pasimatymas su Klausu po pusmečio nuo lemtingų gastrolių įvyko Vilniaus oro uoste. Prieš tai jį susapnavau, ir susitikus buvo toks įspūdis, kad mes jau labai daug metų pažįstami... Kelerius metus taip ir gyvenom: tai jis pas mane atskrisdavo, tai aš iki jo nuvažiuodavau. O 1999-ųjų gruodį, po mano 50-mečio jubiliejinio spektaklio LNOBT, Vilniuje susituokėm. Tada aš išskridau į Vokietiją gyventi. Įsigijom namą su dideliu apleistu sodu, kuriame pamažu įvedžiau tvarką, prisodinau gėlių. Vyras man elektroninį pianiną nupirko – jo derinti dažnai nereikėdavo, o ir mano mokiniams būdavo smagu juo groti įvairius šlagerius.
O dabar Lietuvoje viešite kartu su vyru?
Ne, mes nutarėme kurį laiką pagyventi atskirai. Ir kol kas vyras gerai tvarkosi, jam patinka pačiam nustatyti tvarką savo gyvenime. O aš ilgėjausi savo mergaičių – lietuvių operos solisčių, kurioms galėčiau padėti perduodama žinias.
Bet profesionalios dėstytojos vietos negavau ir tėvynėje – sugrįžus į Lietuvą man sakė, kad dėstymui esu per sena. Dar užėjo pandemija, ir tada dėstymas apskritai tapo problematiškas.
O jūsų sūnus pasuko meniškais keliais?
Ne, mano sūnus užsiima verslu Lietuvoje. Bet jo pomėgiai taip ir liko iš abiejų tėvų paveldėti: imtynių sportas – iš tėvelio ir muzikos išmanymas – iš manęs. Mano giminė visa daininga, bet profesionalių muzikantų joje, bent sau artimose kartose, daugiau nepažinojau.
Gyvenu Klaipėdoje, todėl gyvai naujojo LNOBT „Traviatos“ pastatymo kol kas nemačiau – tik tiek, kiek rodė televizija. Tikiu, kad 2023-iaisiais pagaliau pavyks pačiai atvykti į teatrą, kuriam atidaviau gražiausius savo gyvenimo metus. O naujametės „Traviatos“ atlikėjams ir apskritai visiems operos solistams linkiu skambių balsų ir kuo gausesnių publikos aplodismentų!
