Penkių vaikų mama, kvapų namų „Krispo“ įkūrėja ir vadovė Kristina Strolienė neslepia, kad likimas tarsi žaidžia su ja: iš vienos pusės, tokio sėkmingo laiko ji dar neturėjo – verslas smarkiai augo užmezgus ryšius su naujais pasaulyje garsiais ir pripažintais prekių ženklais „David Mallett“ ir „Panpuri“, įsigytos nuosavos patalpos Vilniuje, atidarytas dešimtas salonas Lietuvoje, pagausėjusi šeima, tačiau iš kitos pusės – moteriai teko patirti tokių išbandymų, kuriuos ne kiekviena ištvertų: dėl autoimuninės ligos ji neteko plaukų, o vartojami hormoniniai vaistai sukelia didelę nuotaikų kaitą. Tačiau ji yra stipri – drąsiai ir atvirai savo istorija dalinasi su kitomis moterimis, nes tiki, kad gyvenimas – ne tik povų plunksnos.
Esate namų kvapų pradininkė Lietuvoje. Papasakokite, kaip Jums pavyko hobį paversti verslu?
Kad galėčiau iš tiesų mėgautis tuo, ką dabar turime ir didžiuotis kiekvienu prekių ženklu po „Krispo“ kvapų namų stogu, reikėjo nueiti ilgą ir gana vingiuotą kelią. Viskas prasidėjo nuo mūsų su Povilu pažinties pradžios. Namų tekstilės ir užuolaidų verslą lygiai prieš dvidešimt metų pradėjo Povilo mama. Daug metų dirbusi su audiniais ji Kaune, Savanorių prospekte, nusipirko pastatą ir antrame jo aukšte atidarė užuolaidų ir namų tekstilės saloną „Audrineta“, kuris šiemet švenčia dvidešimties metų jubiliejų. Vyro šeima visada turėjo gerą uoslę verslui. Kur jie neria – ten ir pataiko, ko imasi – tai jiems ir sekasi. Povilo mama – labai stipri moteris, sukūrusi finansinį pagrindą visai šeimai. Mirus Povilo tėčiui, jam teko padėti mamai versle. Aišku, audiniai Povilui nebuvo ta sritis, kuria jis žavėtųsi. O aš tuo metu buvau neseniai grįžusi į Lietuvą iš JAV, kur baigiau teisės studijas. Su partneriu įkūrėme baldų audinių verslą. Man, Amerikoje mačiusiai, koks gali būti baldų audinių asortimentas, norėjosi Lietuvoje padaryti šios srities proveržį. Ieškojau vietos salonui, atėjau apžiūrėti patalpų, o radau būsimą vyrą. Nuo pat pirmos pažinties akimirkos tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys, kuris laikui bėgant tik stiprėja ir tvirtėja.
Įsiliepsnojusi mūsų meilės istorija pakoregavo ir verslo planus. Povilas vis manęs prašydavo pagalbos, o aš mielai padėdavau. Man iš tiesų buvo įdomu ieškoti partnerių, derėtis, bendrauti, o jam visada labiau rūpėjo skaičiai. Ir dabar taip pat. Pasirašo sutartį ir palieka man toliau viskuo rūpintis. Po kiekvieno priimto užsakymo dar laukia didžiulis kelias. Po kiekvienu prekių ženklu slypi daug nematomo darbo. Povilas visada mokėjo mane sudominti, įtraukti į bendrus reikalus. Stebindavo novatoriškumu ir drąsa rizikuoti. Visada klausdavo, kas man iš tiesų įdomu. Kartu lipdėme verslą – įgijome platų ištikimų architektų ratą, kurie mumis iki šiol tiki ir pasitiki. Vienas po kito mezgėsi ilgalaikiai santykiai su tiekėjais.
Tada ir įkūrėte pirmuosius kvapų namus Lietuvoje?
Tuo metu aiškiai supratome, kad turime kažką kurti naujo. Ir taip gimė išieškoti bei apgalvoti Kristinos ir Povilo – „Krispo“ kvapų namai. Tuo metu labai daug keliavome, lankėme interjero parodas ir rinkome pačias įvairiausias smulkmenas namams – nuo servetėlių, stalo dekoravimo detalių, žvakių iki namų kvapų. Namų kvapų lazdelės tuo metu buvo visiška naujovė. Pirmieji pristatėme jas Lietuvos rinkai. Patys mokėmės, ieškojome geriausių, o tuo pačiu edukavome ir savo klientus. Aišku, per tuos metus buvo visko – patyrėme ir nesėkmių. Man visada norėjosi siekti maksimumo, todėl mūsų tikslas nuo pat pradžių buvo ne tik prekiauti savo salone, bet ir atstovauti tiems prekių ženklams bei juos platinti Baltijos šalyse.
Todėl iš karto pradėjote nuo vieno garsiausių ir populiariausių namų kvapų prekių ženklo „Culti“?
Iš tiesų, pirmasis mūsų kvapų namų prekių ženklas buvo „Culti Milano“, kuris davė toną ir užkėlė kartelę. Šį prekių ženklą, kaip ir pačią novatorišką idėją – trijų dalių patalpų kvėpinimo sistemą, kurią sudaro stiklinė talpa, ypatingas kvapas ir rotango medžio lazdelės, sukūrė garsus italų interjero dizaineris Alessandro Agrati. Jis įkūrė „Culti“ ir buvo šio prekių ženklo vieninteliu savininku. Vėliau verslą pardavė, bet liko jame dirbti buteliukų dizaineriu ir kvapų kūrėju. Jis iki šiol yra „Culti“ veidas. Pagrindinė jo vertybė – originalumas. Mane žavi šio prekių ženklo išskirtinumas. „Culti“ šiuo metu vis dar yra vienas pirmaujančių prekių ženklų visame pasaulyje. Labai daug pastangų ir energijos įdėjau, kol tapome jų atstovais Baltijos šalims. Prisimenu mūsų pirmąjį susitikimą, žiūriu į juos ir tiesiog žaviuosi: tikri italų architektai – tobulos išvaizdos, charizmatiški, stilingi, šilkinius šalikėlius ant kaklų pasirišę. O mes su Povilu dar tokie žali, ieškantys tiek savęs, tiek savo stiliaus. Neseniai pietaudami Italijoje su A. Agrati prisiminėme mūsų pažintį. „Nei jūs mūsų stilių atitikote, nei didelės patirties turėjote, tačiau mus papirko jūsų nuoširdumas ir begalinis noras tobulėti. Teisingai pasirinkome. Matome, kiek širdies įdėjote, kad lietuviai, latviai ir estai pamiltų „Culti“. Būtent nuoširdumas bei degančios akys ir buvo jūsų sėkmės formulė“, – sakė A. Agrati. Ir tai tiesa. Mes tiek daug iš jų išmokome. Iš kiekvieno prekių ženklo įkūrėjo kažko mokėmės ir vis dar mokomės.
Jūsų dėka Lietuvoje turime daug išskirtinių ir tikrai prabangių prekių ženklų. O kurie jų Jums pačiai yra brangūs?
Spalį atidarėme dešimtą, didžiausią „Krispo“ saloną Vilniuje. Į atidarymą atskrido žymus prancūzų plaukų stilistas Davidas Mallett. Pristatėme jo kurtus produktus vyrų ir moterų plaukams – nuo bazinių šampūnų iki unikalių jo kurtų aukso dulkių. „David Mallett“ – mūsų asortimento aukščiausia nata. Turėti tokį prekių ženklą – didžiulis įvertinimas. Jei kurdami „Krispo“ žinojome, kad norime pardavinėti tik namų kvapus, tai dabar jau suprantame, kad vėl atėjo laikas plėstis – galvoti, kaip naujai save pozicionuosime rinkoje. Juk turime tiek daug naujų išskirtinių prekių ženklų ir produktų – veido ir kūno kosmetikos, įvairių plaukų priežiūros linijų, kvapiųjų skalbiklių ir daug kitų dalykų. Kiekvienas prekių ženklas turi savo istoriją ir kiekvienas jų yra savaip brangus, man jie visi tarsi vaikai. Gal tik visada daugiausia dėmesio skiriu tiems ženklams, kuriuos ilgiausiai turiu. Pavyzdžiui, „Culti“. Taip sunkiai gavau šio prekių ženklo atstovavimo teises, kad negaliu juo nesididžiuoti. Mokslinius straipsnius teko rašyti, kad italai patikėtų mumis. Gal kažkam atrodo, kad kas čia tokio: paskambinai, parašei ir jau esi platintoju. Deja. Kitas mūsų visų laikų bestseleris yra „Locherber“ prekių ženklas. Nepaisant „Culti“ prabangos ir aukšto lygio, „Locherber“ namų kvapų visus dvylika metų parduodame daugiausia. Lietuviai labai mėgsta stiprius, charakteringus kvapus: jei jau kvepia, tai turi kvepėti taip, kad visi jaustų. O „Culti“ išsiskiria subtilumu – vos juntamu ore kvapu, išskirtiniu dizainu. Jų buteliukai ir kamšteliai – tarsi atskiri meno kūriniai.
Tikriausiai kiekvienas prekių ženklas turi ir savo verslo filosofiją bei taisykles, kurias privalote išmanyti?
Tikrai taip. Versle, kaip ir šeimoje – visko būna: tai puikiai sekasi, tai vieną kitą klaidelę padarome. Tuomet tenka aiškintis santykius. Ima koks naujas didmenos klientas ir paskelbia viliojančias akcijas. Iš karto sulaukiu „Locherber“ įkūrėjo Carlo Baerlocherio skambučio. O tada jau laikykis! Valandą gali moralą skaityti. Ir visada tą patį: „Kristina, susikurk savo prekių ženklą, investuok milijonus, nemiegok naktimis, o tada daryk, ką nori.“ Jų verslo filosofija griežtai neleidžia daryti nuolaidų, nes tai menkina prekių ženklą. Vieninteles galimas nuolaidas pagrindžia lojalumo sistema. Darbas su garsiais ir visame pasaulyje pripažintais prekių ženklais – atskiras pasaulis. Kiekvieną kartą mokausi ir po kiekvienos tokios situacijos dar labiau kiekvieną branginu. C. Baerlocheris mums su Povilu yra kaip tėvas, mokytojas, kuris moko ne tik verslo subtilybių, bet ir dalinasi asmenine patirtimi
Kitas prekių ženklas – ANTOINE, kurį norėčiau išskirti. Iš pradžių abejojome: kam gali būti įdomūs kvapieji skalbikliai, tačiau geriau pažinę jų kūrėjus, supratome, kad jiems negali nesisekti. Žvalgantis po vieną stipriausių ir brangiausių parodų Paryžiuje mūsų dėmesį patraukė visiškai iš konteksto iškrintantis stendas. Prekių ženklai investuoja didžiulius pinigus, samdo dizainerius, kad įrengtų prabangius, lankytojų akis traukiančius stendus. O ANTOINE įkūrėjai, du prancūzai, vaikystės draugai, tiesiog stovėjo prie balto stendo, ant kurio buvo pakabinę tris pakabas su baltais marškiniais. Iš pradžių tikrai keistai atrodė, bet pradėjome kalbėtis ir pamatėme, kaip tie džentelmenai tiki savo idėja! Vienas dirbo banke, kitas buvo vienos didžiausių pasaulyje įmonių, kuriančių kvapus prekybos centruose parduodamiems populiariems skalbikliams, „nosimi“. Būtent todėl jis visą laiką svajojo sukurti savo tobulą skalbiklį su tikrais kvepalais, o ne sintetiniais kvapikliais. Suvieniję patirtis jiedu sukūrė šedevrą – natūralų ir unikalų skalbiklį. Ir jiems pavyko! Jų kvapieji skalbikliai tapo bestseleriais mūsų rinkoje, nuo jų galima tapti priklausomiems. O koks tų skalbiklių buteliukų dizainas! Gali imti ir bet kam dovanų nešti.
Daugeliui gali susidaryti įspūdis, kad nedirbate, o mėgaujatės gyvenimu: kelionės, susitikimai su įdomiais žmonėmis, renginiai…
Tiesą sakant, nesvarbu kur esu – kelionėje ar gimdymo namuose, visada su savimi turiu kompiuterį. Ir visada randu laiko atsakyti į laiškus ar prisijungti prie virtualaus susitikimo. Kokioje šalyje bebūčiau, visada planuoju susitikimus su verslo partneriais ir tiekėjais. Tai mano gyvenimo būdas! Kiekvienas turi vadovautis savo vidiniu įsitikinimu: kaip žmogus jaučia, taip turi ir elgtis.
Lietuvos rinkoje šioje srityje yra vos keli dideli ir tikrai gana rimti žadėjai. Tačiau Jūsų verslas pastaruoju metu stipriai augo. Negi Jūs neturite konkurentų?
Man patinka sveika konkurencija, nes ji skatina nuolatinį tobulėjimą. Glosto savimeilę, kai mane kopijuoja, malonu net ir tada, kai matau, kad kažkas bando mano tiekėjus pavogti. Tada jaučiu ir žinau, kad esame rinkos lyderiai. Juk kopijuoja tik tuos, kurie yra stiprūs ir įdomūs. Prisipažinsiu, man savotiškai saldu, kai didieji grandai, į kuriuos kažkada žiūrėjau kaip į siekiamybę, šiandien sako, kad aš esu jų lygio konkurentė. Liūdina tik nesąžininga konkurencija. Matau rinkoje ir tokių dalykų. Gaila, kad vartotojai nežino, jog žemesnę tos pačios prekės kainą kitoje parduotuvėje lemia nesąžiningas jos įsigijimo kelias. Tačiau tikiu, kad „Krispo“ klientai yra sąmoningi ir lojalūs. Esu rami, nes su daugeliu „Krispo“ prekių ženklų atstovų ir įkūrėjų mus sieja ne tik verslo santykiai, bet ir draugystė. O pietiečiams, ypač italams, pasitikėjimas, garbės žodis ir draugiškas ryšys yra svarbesni už bet kokius skaičius. Labai gerai prisimenu, mūsų vieną pokalbį su C. Baerlocheriu. Po kelerių metų nuo mūsų bendradarbiavimo pradžios, staiga susivokiau, kad neturime platinimo teisių sutarties. Skrendame pas jį, pasirengiau pokalbiui – ne veltui teisės studijas Floridos universitete baigiau, susitikome, o aš ir sakau jam, kad turime pasirašyti sutartį, nes jei jis persigalvos, aš patirsiu daug nuostolių. O jis man labai ramiai atsakė: „Žiūrėk, vaikeli, bet kokią tavo sutartį aš galiu bet kada nutraukti, jei manęs netenkins mūsų bendradarbiavimas. Bet mus, Kristina, sieja garbingas žodinis susitarimas, kurio aš niekada nenutrauksiu, nes jis yra svarbesnis už bet kokią teisinę sutartį.“
Ar namų kvapų pasaulyje yra tendencijų ir madų? Jei taip – kokios jos vyrauja dabar?
Žinoma, kad yra. Tik mes, lietuviai, esame labai konservatyvūs. Pietiečiai, ypač prancūzai, daug atviresni mados tendencijoms nei mes. Pavyzdžiui, „Culti“ sukūrė chromo kvapą. Originali idėja, išskirtinis buteliukas, liuminescencinės spalvos – viskas ypač madinga. Merginos salone pirmiausia visada pristato naujienas klientams, jie, žinoma, žavisi, giria, tačiau vis tiek perka vynuogių kvapą. Ir nieko tu jiems nepadarysi! Panašiai yra ir užuolaidų versle: prašo ryškesnių spalvų, įdomesnių raštų, o perka pilką spalvą ir ramų raštą. Dvylika metų vyrauja tie patys kvapai – agarmedžio, medienos, ambros, vanilių ir, žinoma, karaliauja – vynuogės. Šiuo metu visame pasaulyje labai madingas pudros kvapas.
Daugelio moterų didžiausia dilema – šeima ar karjera. Tačiau žvelgiant į Jus atrodo, kad kai žinai, ką darai ir sieki savo svajonių, viskas savaime klostosi. O kaip yra iš tiesų?
Manau, kad nė viena neišvengiame šio klausimo ir kaskart save pakankiname, tačiau, man atrodo, kad aš jau radau savo formulę, kaip harmoningai visiems paskirstyti laiką. Ilgai mokiausi, tačiau pagaliau išmokau deleguoti darbus. Turiu stiprią komandą, kuri puikiai tvarkosi. Vaikams labai atsakingai ir sąmoningai suskirstau savo laiką ir visus susitikimus ar užsiėmimus su jais įtraukiu į darbo knygą. Kitaip niekada nebūtų laisvo laiko: visada darbe iškils neatidėliotinų reikalų. Mano vyresnioji dukra dažnai sako, kad jie visi man yra neatidėliotini. Ir ji teisi. Todėl išmokau atidėti net ir skubius sprendimus. Ir jei jau planavome su dukra žaisti mažąjį tenisą, tai ir žaidžiame. O visas problemas stengiuosi išspręsti po to. Sumigdau vaikus ir vėl galiu ramiai grįžti prie darbų. Manau, kad būtent planavimas yra pagrindinis dalykas, kurį turėtų įvaldyti ir griežtai jo laikytis visos moterys. Kitas svarbus dalykas, kurio neseniai išmokau – mažiau derintis prie kitų. Kiekvienam vaikui disciplinuotai skyrus kokybiško laiko, susidėliojo viskas į vietas. Su dukra kiekvieną penktadienį nuo 15 iki 17 val. žaidžiame mažąjį tenisą. Iš pradžių nepatogiai jaučiausi – darbo laikas, penktadienis, o dar prieš savaitgalį – daug visokių klausimų iškyla, tačiau tikrai per tą laiką neįvyksta nieko tokio, ko nebūtų galima išspręsti po 17 val.
Su vyru Povilu auginate penkis vaikus Elzę (17 m.), Sofiją (12 m.), Benjaminą (11 m.), Eleną (5 m.) ir Vytautą (1 m.). Sakoma, kad vaikai yra mūsų mokytojai. Ko Jūs mokotės iš vaikų?
Iš tiesų, mūsų vaikai – mūsų mokytojai. Mano antroji dukra visą laiką bando mūsų ribas. Kartais atrodo, kad ji sąmoningai mus provokuoja, laukdama kada pratrūksime. Jei kažko prašome ir bandome susitarti, būtinai padarys atvirkščiai. Ji yra ryški ir maištinga paauglė. O mūsų su Povilu uždavinys – išlukštenti ją ir suprasti, ko jai reikia, ko trūksta arba priimti ją tokią, kokia yra. Ir tai nėra lengva. O pirmoji dukra – rami, atsakinga. Jai viskas visada gerai. Tačiau taip gyvenime nebūna. Vadinasi, slopina savo emocijas, neišsako ir nerodo tikrųjų jausmų. Tačiau ir čia mūsų laukia pamokos – ima ir išlenda kokia nors vidinė pūslelinė. Einame pas gydytoją, o ji ir sako: „Tai užslėptų jausmų pasekmė.“ Trečiasis sūnus Benjaminas privertė mane perskaityti daugybę knygų apie vaikų auklėjimą. Metodai, kuriuos Povilas norėjo taikyti, jam netiko. Vyras džiaugėsi sulaukęs pirmojo sūnaus ir tikėjosi būdamas perdėtai griežtas užauginsiantis vyrą. Vaikas įsitempė, pradėjo mikčioti, atsirado kitų problemų. Ieškojome atsakymų, kaip jam padėti, kokią auklėjimo sistemą taikyti. Ir radome. Šiandien jis aistringas futbolininkas, svajojantis apie profesionalo karjerą. Jis tikras sportininkas – kantrus, užsispyręs ir disciplinuotas.
O kur dar mažieji! Kiek jiems kantrybės ir dėmesio reikia. Kartais atrodo, kad jie tam ir atėjo į mūsų šeimą, kad išmokytų kantrybės ir pakantumo. Visada lengviausia nervintis ir išsilieti, tačiau tai situacijos nepakeičia. Vaikams reikia daug dėmesio, todėl ir čia mums su Povilu labai praverčia planavimas.
Penki vaikai namuose, dešimt „Krispo“ salonų Lietuvoje – ne kiekviena moteris tai sugebėtų. Iš kur semiatės stiprybės ir energijos?
Mano pagrindinis energijos šaltinis – žmonės. Per visas mano veiklas, vaikus, verslus tiek daug įdomių, talentingų ir ryškių asmenybių atėjo į mano gyvenimą. Be žmonių aš tiesiog negalėčiau gyventi. Manau, kad kiekvienas turime skirtingą energijos kiekį. Aš visada jos turėjau labai daug. Buvau labai sudėtingas vaikas – visada visko norėjau, stengiausi viską išbandyti. Ir dabar kartais pagalvoju, kad turėti daug energijos – ne tik laimė, bet ir prakeiksmas. Gerai, kad mano likimas būtent taip susiklostė ir turiu puikų vyrą, kuris leidžia mano energijai kunkuliuoti: toleruoja norus, leidžia nevaržomai svajoti, lakstyti, kurti, keliauti. Ir net sirgti viešai. Kitaip, ko gero, važiuočiau į Afganistaną moterų gelbėti.
Po penktojo vaiko susirgote viena iš autoimuninės ligos formų, netekote visų kūno plaukų. Reikėjo begalinio pasitikėjimo savimi ir drąsos apie tai prabilti viešai.
Žinoma, galėjau vaikščioti su skarelėmis, slėptis po peruku, bet aš to nenorėjau. Kurį laiką niekam nieko nesakiau, tačiau matydami mane be plaukų žmonės pradėjo atsargiai klausinėti, galvojo, kad tai – onkologinė liga. Supratau, kad nežinomybė neduoda ramybės tiek mano kolegoms, tiek pažįstamiems. Kai nusprendžiau parašyti pirmąjį įrašą socialiniame tinkle, Povilas bandė atkalbėti. Bijojo, kad žmonės juoksis, šaipysis. „Ir tegul juokiasi, jei jiems taip norisi“, – pasakiau ir viešai pasidalinau savo ligos istorija. Nuojauta neapgavo. Nesulaukiau nė vieno pikto ar pajuokiančio komentaro, priešingai, gavau daugybę palaikymo laiškų ir žinučių. Kiek man rašė ir vis dar rašo moterų, turinčių tokią pačią problemą. Jos dalinosi, kaip dėl to nerimauja, kokios mintys ir koks stresas jas dėl to kamuoja. Plaukai moterims – labai svarbūs. Visos taip jaudinasi dėl nuslinkusių plaukų, kad net antidepresantus pradeda vartoti, gyventi nebenori… Tai kodėl apie tai turėčiau nekalbėti? Jei bent kelioms moterims padėjau – įkvėpiau pasitikėjimo, nuraminau, man nuo to tik geriau. Galėjau pasidalinti ir gydytojų kontaktais, ir vaistais. Tikiu gera energija, kuri suvienija žmones ir gydo, todėl, jei tik galime kažkam padėti, padėkime.
Klausau Jūsų ir galvoju: kaip vis tik visuomenė sureikšmina išvaizdą… Koks emocinis krūvis tenka moteriai, jei ji nukrypsta nuo visuomenės rėmų….
Aš tą patį visą laiką galvojau. O kas nusprendė, kas iš tiesų yra gražu? Mano draugės, kurios dirba grožio srityje ir visada nepriekaištingai atrodo, man patarė geriau dabar nesifilmuoti TV laidose – palaukti, kol nukris svoris, grįš ankstesni bruožai – kaklas, smakras. Bet gal aš daugiau niekada nebūsi tokia, kokia buvau? Taip, dabar mano kūnas yra paveiktas hormonų, natūralu, kad ir svoris didesnis. Bet juk tokia dabar esu. O kiek moterų serga įvairiomis ligomis, geria hormoninius vaistus, kovoja su diabetu… Kaip joms gyventi ir jaustis? Gyvenimas nėra tik povų plunksnos – jame yra ir kitų svarbių dalykų.
Kristina, ar klausėte savęs, kodėl Jums taip nutiko? Ieškojote gilesnio atsakymo?
Žinoma, kad taip. Neseniai pradėjau lankytis pas endobiogenikos gydytoją, prof. dr. Danielių Serapiną, kuris man labai padeda. Beje, jis taip pat įvardijo, kad mano ligos priežastis yra per didelis estrogenų kiekis organizme. Jis tiesiog su jais nesusitvarkė. Ne vienas žmogus ir gydytojas sakė, kad turiu sustoti. Mano gydytoja taip pat mane perspėjo, kad vis tiek, jei noriu pasveikti, turėsiu rasti laiko poilsiui. Kitaip nebus. Net jei pasveiksiu, tačiau vėl patirsiu stresą – liga grįš. O aš šito labai nenorėčiau. Gydymas tikrai buvo labai sunkus: šešis mėnesius didelėmis dozėmis gėriau vaistus, vėliau po truputį pradėjau jas mažinti. Dabar esu vadinamojoje vaistų nutraukimo stadijoje. Buvo labai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Būdavo dienų, kad pati savęs išsigąsdavau. Niekada anksčiau nekeldavau balso, nerėkaudavau, tačiau gydantis hormonai darė savo. Gerai, kad mano vyras protingas, suprato, kad tai nesu aš, kad taip veikia hormonai. Naktimis mane ištikdavo tokie skausmo priepuoliai, kad gulėdavau ant grindų ir negalėdavau atsikelti. Tačiau jau viskas po truputį baigiasi. Beliko tik išlaukti.
Ar buvo minčių viską mesti ir išvažiuoti kur nors į Indiją?
Povilas ne kartą man sakė, kad pasiimčiau mėnesį atostogų ir išvažiuočiau į Indiją. Pailsėčiau. Aš juk sveiko proto žmogaus, puikiai žinau, kokią žalą verslui ir šeimai padaryčiau, jei išvažiuočiau. Negaliu išplėšti savęs nei iš verslo, nei iš šeimos. Vaikams būtų didžiulis stresas. Jiems ir taip sunku, nes mato sergančią mamą. Bet aš visada su jais. Todėl ir nusprendžiau nedaryti jokių drastiškų žingsnių, nebent priverstų gyvenimas. Dabar mokausi ilsėtis. Įsigijome namus Palangoje. Suplanavome, kad visus gruodžio savaitgalius leisime būtent ten.
Kokių tradicijų per Kalėdas laikotės su šeima?
Mes vis dar kuriame savo šeimos tradicijas. Visas Kalėdas ir Kūčias stengdavomės paminėti pas mano tėvelius kaime. Tačiau šiemet nusprendėme pirmą kartą šventes švęsti mūsų namuose Kaune. Atsivešime mano tėvelius, pakviesime Povilo mamą, susėsime visi prie didelio šventiško stalo. Tikrai bus smagu! Būtinai puošime tikrą didelę eglę, nes vaikams tai – labai svarbu.
Ko Naujųjų metų proga palinkėtumėte tiek sau, tiek kitiems?
Pirmiausia, palinkėčiau ramybės ir meilės sau. Tik laiminga moteris gali spinduliuoti meilę ir gerumą. Kartais mes, moterys, neįvertiname, kokios svarbios esame – mes kuriame namų energiją ir jaukumą.
