2006 metais G. Gelgoto įkurtas styginių instrumentų ansamblis savo pasirodymuose sujungia klasikinės ir populiariosios muzikos stilius bei integruoja kitas menų formas, tokias kaip minimalistinė choreografija, vizualizacijos ir dizainas, taip sukurdamas unikalią atlikimo koncepciją. Taip, anot kolektyvo vadovo, ir gimė Naujų idėjų kamerinio orkestro pavadinimas.

Tarptautinį pripažinimą pelniusiam NIKO kolektyvui L. Adomaitis dirbti kartu pasiūlė dar prieš kelerius metus, tačiau tuo metu koncertai, dėl pandemijos, buvo perkelti. Visgi, kolektyvo vadovas džiaugiasi, kad jau gruodžio 22 dieną Klaipėdoje ir gruodžio 27 dieną Kaune ilgai laukti turo pasirodymai pagaliau įvyks.

Negana to, vienos naujausių L. Adomaičio dainų „Šviesa spindės tamsoje“ pavadinimu pakrikštyto turo koncertuose scenoje išvysime ne tik NIKO, bet ir du Danguolės Beinarytės vadovaujamais muzikiniais kolektyvais, prisijungusiais šį rudenį: KTU akademinį chorą „Jaunystė“ bei A. Kačanausko muzikos mokyklos vokalinę grupę „Dangi“. Tuo metu muzikantų kolektyvuose yra ir užsieniečių: latvis bei ukrainietė.

Paskutines kelias savaites minėti kolektyvai, kartu su L. Adomaičiu, intensyviai ruošėsi šventiniams koncertams, tuo metu NIKO vadovas G. Gelgotas neslepia džiaugsmo galėdamas būti šio projekto dalimi bei priduria, kad derinti populiariąją ir klasikinę muziką nėra sudėtinga, bet tam reikia kūrybiškumo.

– Vadinatės Naujų idėjų kameriniu orkestru – kas įkvėpė tokį pavadinimą?

– Manau, kad toks pavadinimas mus atitinka, nes pats mūsų konceptas sukasi aplink šiuolaikinę, minimalistinę muziką, kurią šiek tiek sujungiame su vizualiniais menais, choreografija. Vienas pirmųjų mūsų repertuaro kūrinių, kuriuos pats parašiau, buvo kūrinys pavadinimu „Kūno kalba“. Kiekvienas muzikantas, prieš pradėdamas atlikti šį kūrinį ir pabaigdamas frazę, ranka atlieka tokį didelį, platų mostą. Kūrinys ilgas, apie 15 minučių, todėl klausytojas ne tik klauso, bet ir stebi savotišką rankų judesių performansą. Iš to kilo šiek tiek kitoks konceptas, padaręs įtaką ir kitam mūsų svarbiam pasirinkimui: atlikti muziką be natų. Mes grojame savo repertuarą, kurį išmokstame mintinai, nes turime atlikti minėtą choreografiją. Aišku, šįkart su Linu bus šiek tiek kitaip – grosime iš natų. Tačiau įprastai savo pasirodymuose atliekame kūrinius be natų, su judesiais, todėl ir vadinamės Naujų idėjų kameriniu orkestru. Siekiame šiuolaikinę akademinę muziką priartinti ir paversti dar patrauklesne klausytojui.

– Kaip NIKO keitėsi per 16 kolektyvo gyvavimo metų?

– Šiek tiek keičiasi visada, nes tai natūralus kūrybinis procesas. Bet didžiausias virsmas vyko po maždaug pirmų ketverių metų, kuomet nusistovėjo mūsų konceptas. Mes būname ir didesne sudėtimi, tačiau kolektyvo branduolys yra viso labo septyni muzikantai. Nepaisant to, grojame sudėtingas, virtuoziškas partijas. Visi mūsų muzikantai yra labai profesionalūs, pajėgiausi Lietuvos jauni stygininkai. Todėl atėjęs klausytojas gali apsigauti, nes skamba tarytum orkestras, o iš tikro yra tik septyni žmonės. Taigi, virsmas vyksta nuolat, bet, manau, kad mes jau esame suradę savo atlikimo braižą ir tiesiog kuriame toliau.

– Kodėl nusprendėte prisijungti prie Lino turo?

– Mes su Linu esame pažįstami per bendrą draugą Vytautą Sondeckį, puikų violančelistą. Jis bendravo su Linu apie šį turą ir Vytautas parekomendavo, kad mes labai tiktume Linui į komandą šiems koncertams. Taip ir susipažinome. Perklausiau Lino muziką ir ji man pasirodė labai artima, šviesi ir profesionaliai, gražiai parašyta. Linas turi ypatingą talentą melodijai vystyti, kas man yra labai artima. Labai apsidžiaugiau, kai jis pasiūlė mums prisijungti ir entuziastingai nėriau į šią idėją.

– Kuo Linas ir jo muzika išsiskiria iš kitų Lietuvos atlikėjų?

– Man, kaip profesionaliam muzikantui, labai imponuoja tai, kad Linas pats yra profesionalus muzikantas su visu tam reikiamu išsilavinimu ir net dar daugiau. Jis puikiai griežia smuiku, nes yra baigęs muzikos mokyklą, ir turi muzikinį akademinį mąstymą, dėl to jo gebėjimas vystyti melodiją, jausti harmoniją yra subtilus ir gilus. Savo profesionalumo dėka Lino kūriniai iš tikrųjų pasiekia klausytoją. Žinoma, jis taip pat yra labai talentingas žmogus, todėl man dirbti kartu yra tikras džiaugsmas. Nemėgstu, kai žmonės keletą metų pasimoko muzikos ir rašo dainas, dažnai tai girdisi, ypač klasikinio muzikanto ausiai. O Linas turi aukščiausią profesionalumą, talentą melodijai, ritmikai ir harmonijai.

– Kaip sako pats Linas, jo atliekama muzika yra populiarioji. Ar sunku derinti pop muziką su klasikine?

– Derinti nėra sunku, bet viskas remiasi į žmonių kūrybiškumą. Tikrai galima rasti visokių įvairių, organiškų būdų jungti šiuos muzikos stilius. Manau, kad mes su Linu sėkmingai tą atradome. Praeityje Lietuvoje frazė „populiarioji muzika“ turėjo neigiamą vertinimą, nes mes iš tikro buvome labai atsilikę šioje srityje, ji buvo gan primityvi. Evoliucija link tos pop muzikos, kokią turime šiandien, vyko lėtai ir mūsų rinkoje tikrai nebuvo daug gerų pavyzdžių. O žvelgiant iš muzikos istorijos perspektyvos, didžiausi talentai muzikoje visada yra ten, kur yra daugiausiai galimybių ir kur rinka yra gyvybingiausia. Jungtinės Amerikos Valstijos būtų puikus to pavyzdys, nes ten populiarioji muzika yra be galo išsivysčiusi ir sudėtinga, ten dirba didžiausi talentai. Matau, kad populiarioji muzika labai kyla ir Lietuvoje, todėl manau, kad bent jau šiuolaikiniam jaunimui žodis „pop“ neturi neigiamų konotacijų. Lino muzika yra populiari muzika ir ji yra fantastiška, nes turi visus reikalingus tikros, geros muzikos elementus.