Jūsų gyvenime daug neplanuotų atsitiktinumų. Papasakokite, kaip atsidūrėte Italijoje?
Į Italiją vykau su bičiule. Prieš keliaudamos nutarėme paieškoti vietinių milaniečių rekomendacijų dėl apgyvendinimo. Naudojomės tuo metu populiaria susirašinėjimo programėle ISQ ir išsiuntėme žinutes keliems Milane gyvenantiems žmonėms. Atsiliepė tik dabartinis mano vyras ir pasisiūlė užleisti savaitgaliui mums savo butą. Negana to, jis atvyko mūsų pasitikti į autobusų stotį. Pamatėme vienas kitą ir KLIKT – tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Į Lietuvą grįžau jau žinodama, kad greitai keliausiu atgal į Italiją.
Kaip sekėsi kurti naują gyvenimą svetimame mieste?
Persikrausčiusi į Milaną visiškai nemokėjau italų kalbos, tad kol jos mokiausi, dirbau viešbučiuose įvairiausius darbus nuo pusryčių serviravimo iki kambarių tvarkymo. Tačiau labai greitai pramokau kalbos ir įsidarbinau sekretore naftos įmonėje, o vieną dieną atsitiktinumas vėl grąžino mane į mados pasaulį. Bevedžiodama savo šunelį susipažinau su mergina, dirbančia viename mados salone, kur klientai iš įvairių pasaulio šalių atvažiuodavo užsisakyti žinomų dizainerių kolekcijų savo parduotuvėms. Mūsų šunys susidraugavo, tad susibendravome ir mes. Visiškai netikėtai ji man pasiūlė darbą pardavimo Rytų Europos klientams skyriuje.
Išdirbau ten 5 metus. Iš pradžių darbas mados salone mane labai žavėjo, tačiau vėliau apkarto. Mados pasaulis nėra tobulas ir ne visi gražūs žmonės yra malonūs. Ilgainiui mane ėmė slėgti ta atmosfera ir ypač moteriškame kolektyve vykusios intrigos. Nors ir turėjau labai geras darbo sąlygas, tačiau dėl įtampos ir streso man pradėjo blogėti sveikata. Tokiose vietose labai dažnai tikimasi, kad gyvensi darbu ir pamirši savo asmeninį gyvenimą, nes daug kas taip daro dėl geresnių rezultatų ir aukštesnių pozicijų. Tačiau man toks požiūris nebuvo priimtinas. Tad pasirinkau savo gerovę ir atsisakiau šios karjeros.
Kaip atsirado Jūsų papuošalų linija?
Žinoma, šis darbas suteikė ir teigiamų patirčių bei pamokų. Turėjau galimybę dalyvauti mados šou per Milano mados savaites. Taip pat iš labai arti pamačiau, kaip vyksta mados verslas. Šios žinios pravertė kuriant savo papuošalų liniją. Man neblogai sekėsi, mano kuriamus papuošalus pastebėjo atlikėjos Lady Gaga stilistė ir pasiūlė pasirodymui jais papuošti scenos žvaigždę. Pamenu, kaip gavusi laišką ilgai negalėjau patikėti, nes galvojau, kad tai kažkokia apgaulė. Tačiau papuošalus išsiunčiau. Deja, tą kartą Lady Gaga mano papuošalų nedėvėjo, tačiau visą siuntinį gavau atgal. Nusiminiau, bet tai, kad atsidūriau žymios stilistės akiratyje man, kaip kūrėjai, suteikė daug džiaugsmo.
Vis tik scenoje mano kurti papuošalai pabuvojo su kita atlikėja. Italijoje ir Lotynų Amerikoje ypač populiari dainininkė Laura Pausini koncertavo pasipuošusi mano kurta apyranke viename didžiausių Milano stadionų. Man tai buvo labai didelis asmeninis pasiekimas. Šiais papuošalais prekiavo kelios parduotuvės Milane. Džiaugiausi ir kai jie pateko į interneto parduotuvę „Luisa Via Roma“, prekiaujančią žymiausių pasaulio dizainerių darbais ir prabangos prekėmis.
O kaip atsirado fotografija?
Mano tėtis fotografavo. Pamenu, kaip jis ryškindavo nuotraukas, taigi fotografijos pagrindai man buvo įskiepyti jau vaikystėje. Man visada patikdavo paimti fotoaparatą į rankas, tačiau buvau tik mėgėja, o štai fotografuodama savo kurtus papuošalus, pradėjau daugiau domėtis, skaityti knygas, lankyti kursus ir visiškai įsitraukiau.
Papuošalų prekių ženklą pradėjau vysčiau visiškai viena: kūriau dizainą, užsakinėjau detales, prižiūrėjau, kaip laboratorijose vyksta šių papuošalų gamyba, kaip dažomi metalai, atliekami kiti procesai. Tai buvo aukšto lygio produktas, kurio gamyba užėmė daug laiko bei buvo brangi, žinoma, ir kainos papuošalų buvo atitinkamos. Rūpinausi ne tik sudėtinga gamyba, bet ir produktų fotografija, rinkodara, socialiniais tinklais. Užsikėliau sau labai aukštą kartelę ir dariau viską viena. Nebuvo lengva viską sužiūrėti ir viskuo pasirūpinti – kartais taip trūkdavo komandos, norėjosi su kažkuo bent pasitarti dėl dizaino ar idėjos.
Galiausiai pervargau ir reikėjo priimti sprendimą: ar eiti toliau, ar sustoti. Kaip tik tuo metu aplinkiniai pradėjo sakyti, kad fotografuoti man sekasi kur kas geriau nei kurti papuošalus. Tai paskatino nutraukti papuošalų gamybą ir nerti į fotografiją.
Ar buvo sunku priimti sprendimą?
Taip, nes papuošalų linija man buvo tarsi kūdikis. Pradėjau nuo nulio ir manau, kad dirbdama viena nemažai pasiekiau. Dariau tai 5 metus. Dalyvavau ir didelėse Milano parodose, kur suvažiuoja dizaineriai ir pirkėjai iš viso pasaulio. Nors buvo labai sunku ir gaila, bet atėjo laikas ir reikėjo arba ieškoti investuotojų ir komandos, arba viską baigti. Dar vienas atsitiktinumas, kad kai tik pradėjau daugiau fotografuoti, mes su vyru priėmėme sprendimą palikti Milaną ir keliauti bei kas kelis mėnesius apsistoti vis naujoje šalyje. Papuošalų verslas reikalauja sėslesnio gyvenimo, o fotografija leidžia keliauti. Tai tapo dar viena priežastimi atsisakyti papuošalų kūrimo ir nerti į naują veiklą.
Kaip kilo idėja sėslų gyvenimą iškeisti į klajones kemperiu?
Milanas – šaunus miestas, bet ilgai jame gyvenant ima varginti triukšmas, žmonės, nuolatinis bėgimas ir tempas, mentalitetas. Milane įprasta, kad turi dirbti, dirbti, dirbti… Mes nusprendėme tai pakeisti ir paieškoti kitokio gyvenimo būdo galimybių. Vieną dieną mano vyras grįžo namo ir sako: „O jeigu mes nusipirktume kemperį?“ Man iš pradžių buvo šokas, nes aš buvau įpratusi keliauti su visais patogumais, apsistoti viešbučiuose. Pamenu, galvojau, kaip čia dabar viskas bus, bet sakiau vyrui: „Bandom!“ Taip pardavėme butą Milane ir iškeliavome. Patiko abiem iš karto. Mes apvažiavome Europą ir Skandinaviją vis pagyvendami kokioje šalyje po mėnesį ar du. Keliaudama galėjau atsipalaiduoti nuo chaotiško Milano ir ramiai sau fotografuoti.
Nors jau grįžome į Italiją, tačiau kelionės kemperiu vis dar yra neatsiejama mūsų gyvenimo būdo dalis, o keliaudama aš vis dar labai daug fotografuoju. Sužinojusi, kur vyksime, toje šalyje asmeniškai ieškau modelių arba susisiekiu su agentūromis ir pasiūlau savo fotosesijas. Jei sutinku kokį įdomų žmogų, susidraugauju su kažkuo, dažnai bendravimą tęsiame prieš fotoobjektyvą. Štai Sicilijoje mano žvilgsnį patraukė barmenė. Mes susipažinome, susidraugavome, aš jai pasiūliau fotografuotis, atsiunčiau idėjos pasiūlymą ir mes kartu įgyvendinome fotoprojektą.
Jūsų tipažai labai įdomūs, netradiciniai. Kaip vyksta modelių atranka?
Kiekvienas fotografas ieško kuo įdomesnių personažų. Aš myliu žmones. Man patinka kuo įvairesnių bruožų, skirtingų tautybių, pažiūrų asmenybės ir net nebūtinai tie žmonės turi būti modeliai. Jei tik galiu, visada renkuosi tą, su kuriuo man yra malonu bendrauti, kuris gali kažką papasakoti apie savo šalį, kultūrą, apie save. Man fotografavimas yra kitų kultūrų, kitų šalių, kitų nuomonių pažinimas. Fotografuodama žmones aš pažįstu pasaulį.
O kai renkatės modelius iš agentūrų katalogų, kas patraukia dėmesį?
Pasikliauju nuojauta, kad man bus įdomu susitikti su šiuo žmogumi. Juk žiūrėdama vien modelių nuotraukas, aš matau tik vaizdą ir nieko apie juos nežinau. Tačiau niekada nesirinkčiau, pavyzdžiui, merginos, kuri atrodo kaip nužengusi nuo žurnalo viršelio: supergraži, standartinio grožio. Visada ieškau kažko įdomesnio arba kaip tik sakyčiau normalesnio, panašesnio į kasdien sutinkamus žmones.
Ar būna, kad nuojauta apgauna ir maloni atmosfera nesusikuria?
Buvo tik vieną kartą. Visus kitus kartus man pasisekė. Manau, kad turiu gerą šeštąjį jausmą. Kai buvau jaunesnė dėl tos nuojautos būdavo daug nerimo, o dabar esu rami ir visiškai pasitikiu tuo jausmu. Ir jeigu kažkas stringa, nevyksta pagal planą, atsiranda trukdžių, aš nesiverčiu per galvą bandydama viską kontroliuoti, palieku vykti natūraliai ir pasitikiu, kad viskas susidėlios. Tai gali kiek užtrukti, bet aš žinau, kad viskas bus taip, kaip turi būti.
Su metais viską pradėjau vertinti kitaip. Esu susidūrusi su panikos atakomis, depresija. Todėl pradėjau analizuoti save, norėdama sužinoti, kodėl mane vis aplanko nerimas. Supratau, kad pervertinu labai daug dalykų ir, kad visgi emocinė bei fizinė sveikata yra kur kas svarbesnė už pinigus, šlovę ar pasiekimus. Šiuo metu vidinė ramybė man yra pats svarbiausias dalykas. Galima nervintis, bandyti viską kontroliuoti, tačiau gyvenimas susiklostys taip, kaip reikia. Pastebėjau, kad galų gale viskas būna taip, kaip aš ir noriu, tik nebūtinai tai atsitinka tokiu būdu ar keliu, kokį įsivaizdavau.
Jūsų kadruotės taip pat – neįprastos. Ar fotosesijų kadrus planuojate iš anksto ar jos vyksta ekspromtu?
Jeigu tai užsakymas, tai kažkiek planuoju, bet labiau stengiuosi sukurti nuotaiką, kad padėčiau modeliams įsijausti. O po to jau viskas vyksta ekspromtu. Niekada nesu užsibrėžusi, kad turiu išgauti suplanuotą kadrą. Dažnai tai priklauso ir nuo žmogaus, kurį fotografuoju, nuo to, kaip jis jaučiasi. Aš labai retai kuriu pozas ar prašau, kad man pozuotų, dažniausiai leidžiu būti savimi. Noriu, kad nuotraukų herojai būtų tokie, kokie yra tą dieną, tą sekundę.
Ar būna sunku gauti norimą rezultatą ir sudėtinga dirbti su modeliu, kuris nemoka pozuoti?
Sudėtinga būna nebent su labai jaunais modeliais, be patirties. Bet taip nutinka labai retai, nes kiekviena asmenybė yra charizmatiška. Na, o jeigu visai nepavyksta atsipalaiduoti, visada praverčia taurė vyno. Tik nereikia modeliams duoti raudonojo vyno, kad dantys nebūtų raudoni (šypsosi).
Kaip tikra lietuvė esate kukli, tačiau žinau, kad turite kuo pasigirti ir fotografijoje…
Vieno kliento užsakytas darbas atsidūrė šveicariškame „L’Officiel“. Taip pat „Vogue“ portalas jau kelerius metus turi fotografijos skiltį. Kiekvieną savaitę jiems galima siųsti savo darbus, o atrinkti kadrai publikuojami portale. Mano darbus gana dažnai pasirenka, turiu surinkus ten jau visai nemažą aplanką. Tuos darbus žymintis „Vogue“ ženkliukas dažnai paskatina klientus pasirinkti būtent mane.
Kaip gimsta Jūsų fotografijų idėjos?
Kai pradėjau fotografuoti, daug negalvojau, tiesiog spausdavau mygtuką ir žiūrėdavau, kas bus. O dabar man nerūpi vien fotografuoti gražius žmones. Rinkdamasi vietą, modelius ir temas galvoju, kokią žinutę supras nuotraukas žiūrintys žmonės.
Man įdomu viskas, kas susiję su žmonėmis, jų santykiais su pasauliu, poveikiu vienas kitam. Dėl to man ypač patinka drag (persirengimo kitos lyties asmenimis kultūra – red. past.) bendruomenė ir jaučiu potraukį kuo daugiau to pasaulio užfiksuoti savo juostose. Noriu parodyti, kad tie žmonės iš tiesų yra lygiai tokie patys. Savo nuotraukomis noriu pasakyti, kad nors mes ir skirtingi, mus vienija tai, kad visi esame žmonės, todėl turime vieni kitus gerbti ir priimti.
Iš tiesų fotografuoju labai daug įvairiausių žmonių: skirtingų tautybių, kultūrų, vertybių ir socialinių padėčių. Tenka fotografuoti net superturtingų arabų dukras, kurios nori būti modeliais, bet aš su kiekvienu žmogumi elgiuosi vienodai. Taip pat ir nuotraukomis nesuteikiu pirmenybės vienam ar kitam modeliui. Žiūrint į mano nuotraukas visi jose matomi žmonės yra lygiaverčiai, nieko neiškeliu ant pjedestalo.
Minėjote, kad Jums su vyru patinka keistuoliai.
Taip, mes su vyru labai mėgstame keistuolius, nes ir patys esame keisti. Manau, kad mes kiekvienas esame keistas savaip, tik vieni tai priima ir didžiuojasi šia savybe kaip savo išskirtinumu, o kiti – bando tilpti į visuomenės primestus rėmus. Aš žaviuosi atsipalaidavusiais žmonėmis, kurie prisijaukina savo kitoniškumą, nebijo būti savimi, savo ydų ir net moka paversti jas pranašumu.
Ar skiriasi požiūris į keistumą, išskirtinumą Italijoje ir Lietuvoje?
Panašu tai, kad Italija taip pat yra labai konservatyvi šalis, besilaikanti ir paisanti tradicijų. Net italų jaunimas yra konservatyvesnis nei lietuvių ir naujovės jiems sunkiai priimtinos. Tačiau italai yra užkietėję individualistai. Italai net neslėps, kad pirmiausia jie galvoja apie save ir elgiasi taip, kaip jiems patogu, nepaisydami kitų. Jei jie nori būti keisti, tai ir bus, ir darys bet ką, kas jiems patinka, nekreipdami dėmesio į kitų žmonių nuomones ar reakcijas. O lietuviai yra santūresni – jie galvoja, ką pasakys tėvai, draugai, aplinkiniai, daugybę kartų įvertina, kaip jausis kiti. Kadangi italai yra didesni savanaudžiai, jie yra laisvesni, nekreipia dėmesio į kitus, o lietuviai dažniau galvoja, kaip neįskaudinti artimųjų savo elgesiu ar išvaizda, kaip nesukelti nepatogumų kitiems.
Ar Italijoje taip pat vyrauja tradicinio grožio kultas?
Yra vietų, kur vis dar taip, tačiau tikrai yra erdvės ir natūralumui, įvairiapusiškumui. Pavyzdžiui, pati neseniai fotografavau apatinio trikotažo prekių ženklo fotosesiją ir modeliu mes pasirinkome 40-metę moterį – mamą, kuri vilkėdama seksualius apatinius mums pozavo su savo kūdikiu. Ji nebuvo profesionalus modelis, tačiau klientė norėjo motinos dienai fotografuoti tikrą mamą ir ši idėja virto labai įtaigiu rezultatu. Labai džiaugiuosi, kad istorija tuo nesibaigė – su šia kliente bei modeliu dabar esame labai geros draugės.
Rodos, kad dažnai Jūsų klientai ir modeliai tampa draugais.
Taip ir yra. Fotografija man yra ir būdas plėsti draugų ratą visame pasaulyje. Tiesa, aš svaigstu nuo žmonių. Net nesusimąstau apie tai kasdien, bet dabar kalbu ir tai suprantu, įvertinu iš naujo.
Ar stipriai koreguojate nuotraukas?
Ne, ne, ne! Aš 90 proc. darbų fotografuoju su juosta. Nedarau daug kadrų. Tiesiog supratau, kad nėra prasmės pripyškinti 1 000 nuotraukų ir rinktis kadrą iš vienaip ar kitaip pakreiptos galvos. Man patinka organiškos nuotraukos, tokios, kokios pavyksta natūraliai. Redaguoju nuotraukas labai minimaliai, o jei užsakovas prašo, aš visada iš karto sakau, kad naudoju juostą, „Polaroidą“ ir didelių korekcijų tikrai nebus. Skaitmeninė fotografija, kaip ir gyvenimas, man yra apie bėgimą: kuo daugiau, kuo greičiau… O juosta yra brangi, todėl darydama kadrą aš sustoju, pagalvoju, nesitaškau fotografuodama, o vėliau nešvaistau laiko ir energijos rinkdamasi iš kadruose į dešinę ar į kairę pasukto piršto. Labiausiai vertinu nuotraukų emociją, energiją, nuotaiką. Fotografijoje man tikrai mažiau yra daugiau.
Ar klientai nenusivilia, kad negalės rinktis iš 1 000 kadrų?
Tai pasakau prieš darbą ir jiems tai tinka. Dėl to mane ir renkasi.
Kuriate ir stilių. Jūsų labai unikalus pajutimas.
Man patinka kurti stilių. Žinau, kad turiu akį ir kai fotosesijoje būna stilistas, galutinį rezultatą visada kuriame kartu. Pati turiu daug įdomių daiktų ir aksesuarų, kuriuos dažnai naudoju fotosesijose. Juos sumedžioju ir nusiperku keliaudama.
Kokių svajonių, susijusių su fotografija, turite?
Norėčiau išleisti fotografijų albumą ir surengti parodas tiek Lietuvoje, tiek ir Italijoje.
