Tarsi ketveri metai nė nebūtų praėję – kaip sklandžiai, jaukiai, šmaikščiai jis bendravo su publika ir kokią solidžią, vertą dėmesio, programą parengė. „Turas gana intensyvus reikalas, o programa tokia, kur reikia pasistengti, kad padainuotum tinkamai. Tai saugau balsą, darau visokius slaptus ritualus, kad būčiau kuo geriausios vokalinės formos“, – šypsosi Merūnas.

Jo galingas, vienu geriausių visoje šalyje laikomas, tenoras negali nežavėti, tačiau daugeliui Panevėžyje tikru atradimu tapo ir šmaikštus dainininko būdas bei gebėjimas itin juokingai pasakoti istorijas, retas talentas nebijoti pasišaipyti ir iš savęs.

Tarp kūrinių Merūnas nemažai bendravo su publika ir pasidalijo be galo juokingais prisiminimais iš ilgų savo karjeros metų. Štai istorija apie tai, kaip prieš koncertą jis buvo įkalintas persirengimo kambaryje.

„Kai pasakoju šią istoriją dabar, publika miršta juokais, bet patikėkit, man tuo metu nebuvo juokinga: prakaitas pylė ir panikavau. Neminėsiu, kur tai vyko, nes bet kur galėjo nutikti. Mistiška tai, kad atsitiko likus minutei iki koncerto pradžios. Jau rengiausi eiti į sceną, tik paskutinį sykį užėjau į persirengimo kambarį užmesti akį į veidrodį. Už manęs durys užsidarė ir... viskas. Kad ir kiek bandyčiau – niekaip nebeatsidaro! Kažkas spynoje ar rankenoje sugedo, bet sugebėk sugesti tokiu lemiamu momentu... Žmonės laukia manęs, girdžiu, kaip ploja nekantriai, o aš bandau prisišaukti kažką, kad duris išlaužtų ir mane išleistų... Kol pagalba atėjo ir duris su įrankiais šiaip ne taip atidarė, praėjo laiko. Gerai, kad publika neišsiskirstė“, – prieš daugybę metų vykusį kuriozą prisiminė Merūnas.

Jo biografijoje įvyko daugybė juokingų, keistų, mistinių nutikimų, kuriuos jis pavertė humoristinėmis istorijomis. „Turą vadinu „Atvira širdim“, todėl nutariau nieko neslėpti ir papasakoti, ko dar nesu pasakojęs. Net jei pats atrodau juokingas tose situacijose. O ko tik karjeroje nebuvo: esu ir scenoje įlūžęs, ir kažkada elektra viduryje koncerto buvo dingusi, tai anekdotus tamsoje žmonėms pasakojau. Publika jau žino, kad kartais pamirštu žodžius, bet ko žmonės gal nežino, kad retsykiais būnu tiek išsiblaškęs ir kažkur savo pasaulyje paskendęs, jog esu atvykęs koncertuoti ir be sceninių marškinių, ir be koncertinių batų. Apie pamirštas ar pamestas kojines, varlytes, sąsagas jau nekalbu“, – juokiasi Merūnas.