Įsisuka tviskantis gaublys, scenoje pasigirsta disco muzika, personažai ryškiais ir impozantiškais drabužiais... Intrigos, meilė, nuodėmė – štai ir visa karnavalo trejybė. It iš Hieronymus Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“.
Šalia scenografijos (Vitalijus Strigunkovas), muzikos labai svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka kostiumai. Jie išskirtiniai. Pakalbinome spektaklio kostiumų dailininkę, dizainerę, mados namų „Zoraza“ įkūrėją, interjerų autorę Daivą Urbonavičiūtę:
Esate mados pasaulio žmogus, dizainerė. O kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai teatre? Kuo skiriasi ir kuo panašios šios dvi sferos?
Pirmas spektaklis, kuriam kūriau kostiumus, buvo „Marija Stiuart“ Klaipėdos dramos teatre. Tada buvau dar studentė. Vėliau sekė „Dėdė Vania“ Jaunimo teatre. Su režisieriumi Žilvinu Beniušiu esu dirbusi keliuose spektakliuose, vienas jų – „Odisėja“. Visada laukiau savo režisieriaus, todėl labai vertinu, kad Žilvinas manimi pasitiki.
Daugiau kuriu drabužių kolekcijas podiumui, bendrauju su žinomais popscenos žmonėmis, kuriu jiems. Ar tai būtų teatras, kinas, ar reklama, svarbiausia – bendras kontekstas ir vaizdas. Viską reikia derinti. Nėra taip, kad kažką sugalvoji, ateini ir sakai, bus taip. Personažai, tema visuomet diktuoja savo koncepciją.
Kaskart noriu išbandyti naujus rūbų sprendimus, atrasti kažką naujo – ar tai būtų sukirpimas, audinys, ar derinys. Spektaklyje „Naktis prieš“ remiuosi savo idėjomis, savo sukurta vizija. Smalsu, ar į spektaklį ateisiantis žiūrovas nustebs? Stengiausi, kad drabužiai atitiktų kuriamo vakarėlio įspūdį, dvasinių jėgų šėlsmą.
Jūsų kuriamas stilius – charakteringas, spalvingas, puošnus, svarbi detalė. Kas svarbu kuriant drabužį?
Kiekvieno dizainerio, kostiumų dailininko braižas dažniausiai aiškus ir atpažįstamas. O spektaklyje tai gali užgožti patį aktorių, scenografiją. Tiek kuriant rūbų kolekciją, tiek kostiumus spektakliui, reikia galvoti apie visumą, kaip visos detalės „kalbasi“ tarpusavyje. Patys rūbai yra kaip atskiri personažai. Kostiumu galima pasakyti daug – spalva, forma, tūriu, dydžiu, kompozicija, deriniu... Žmogus žiūri į rūbą ir kyla asociacijos. Tai svarbu.
Spektaklių kostiumams dažnai naudojamos labai paprastos medžiagos. O štai podiumui man patinka kurti iš brangaus, kokybiško audinio. Kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba... O teatre atvirkščiai, jame daug blizgesio, bet ne aukso. Todėl gali eksperimentuoti. O tai yra džiaugsmas, šventė, paslaptis, žaidimas.
Viena – sukurti gražų kostiumą, kita – jį kurti spektakliui. Teatre reikia kreipti dėmesį į aktoriaus fizinius duomenis, kaip jis juda scenoje, ar patogu. Kaip sakydavo Coco Chanel: „Su mano kurtu kostiumėliu gali ir po automobiliu palįsti, nes svarbiausia – patogumas!“
Bet norisi, kad scenoje aktorės atrodytų ir gražios, grakščios, o vyrai – dailūs. Man patinka gražūs dalykai, kurie puošia ir yra konceptualūs. Grožis jau nuo Antikos laikų priskiriamas trims pagrindinėms dorybėms. Juk jis žmogų veikia. Jei man pasakytų: „Sukurk bjaurų kostiumą“, jis, manau, būtų ne bjaurus, o gražiai bjaurus.
Kokius uždavinius sau keliate spektaklyje „Naktis prieš“?
Kuriame remdamiesi tam tikromis inspiracijomis. Tarkim, scenografas Vitalijus Strigunkovas atspirties taškų ieškojo renesanso dailininko Hieronymus Boscho paveiksluose...
Stilistika, kurią pasirinkome, specifinė. Žmonės gyvenime taip nesirengia. Stengiausi daug dirbti su tipažais, personažais, o kartu ieškoti, kas tinka pačiam aktoriui. Į vakarėlį einantys žmonės gali apsirengti įvairiai, tačiau iš esmės nori atrodyti patys gražiausi, geidžiamiausi, puošniausi. Jei eini į šventę, juk negalvoji: „Pasėdėsiu kukliai kur kamputyje bulvių maišą ant galvos užsimetęs, gal nieks manęs ir nepastebės.“ Spektaklyje kuriu šventę, noriu, kad visi būtų gražūs, būtų kur akis paganyti.
Kokie įspūdžiai dirbant su Vilniaus senojo teatro aktoriais, kūrybine grupe?
Aktoriai nuostabūs, puikiai vaidina. Žiūrėdama į juos ir verkiu, ir juokiuosi. Niekad nesuprasdavau, kodėl mano draugai kūrėjai sėdi spektaklių repeticijose. Dabar supratau – tai labai įdomus procesas, scenoje kaskart gimsta nauji sprendimai, tai padeda galvoti formomis, spalvomis. Su kiekvienu aktoriumi bandome surasti konsensusą, nes visi juk save mato kitaip.
Kaip įsivaizdavote tą gogolišką vakarėlį, nuodėmingą šventę?
Pagal Gogolio apysaką, tai labiau nuodėminga šventė. Bet ši istorija yra ir apie tikrą meilę – tarp Oksanos ir kalvio Vakulos. Ar meilė nuodėminga? Kontekstas tikrai ne be nuodėmės, juk veiksmas vyksta ne bažnyčioje ar biure. Nežinau, ar visos šventės turi nuvesti iki nuodėmės. Galbūt? Esame visokie, kiekvienas savyje turime demonų, kuriuos režisierius ir nori parodyti. Spektaklyje kai kuriuos dalykus užaštriname, o kostiumai tai padaryti tik padeda. Bet labiau per ironijos ir humoro prizmę. Tai žaidimas. Spektaklyje aktoriai įkūnija vakarėlio personažus, bet kartu vaidina ir patys save. Man patinka, kad Gogolis interpretuotas taip šiuolaikiškai. Prieš žiūrint spektaklį, būtų gerai perskaityti originalią medžiagą, kad spektaklį geriau suprastum, susidarytum įspūdį.
Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?
Mane įkvepia pasaulinio lygio dainininkų įvaizdžiai, kad ir Harry Styles. Jis, mano nuomone, geriausiai besirengiantis kūrėjas, išskirtinis. Jo aprangoje išnyksta riba tarp moteriško ir vyriško prado, bet tuo pačiu išlieka vyriškas... Šio spektaklio rūbai irgi labiau sceniški. Kadangi viskas vyksta naktį, noriu, kad ji būtų kaip Gogolio – su mirguliuojančiomis žvaigždėmis. Paslaptingas, o kartu ir ekstravagantiškas reginys.
Kurdama bendrą kostiumų koloritą atsisakiau raudonos spalvos. Galbūt bus tik menka detalė. Atsisakiau ir baltos. Nusprendžiau vengti klasikinio derinio – juoda-raudona-balta. Nors žinau, kad tai veikia.
Teatras – tai jau žaidimas. O karnavalas žaidimo aikštelės ribas išplečia dar labiau. O kokios jūsų kuriamo kostiumo ribos?
Geras klausimas. Kostiumas yra beribis, didžiausiai riba yra biudžetas ir darbų pabaigos terminas. Spektaklyje naudosime ir nurašytų spektaklių kostiumus. Jie bus kaip scenografijos dalis. Aktoriai vilkės naujais kostiumais, kiekvienas bus su savo oda ir paslaptimi.
Kaip sekėsi derinti sumanymus su režisieriumi?
Žaviuosi, kaip dirba Žilvinas. Kūrybinis procesas vyksta netipiškai, smagiai, geranoriškoje atmosferoje. Žilvinas kuria bendrą projektą, nesprendžia visko pats, netgi klausia – ar patiko, prašo pakomentuoti. Man tai neįprasta, visai kitaip nei dirbant su kitais. Aš ir pati klausiu nuomonės apie kostiumus, noriu žinoti. Kai visi įsitraukia, darbas tampa šiuolaikiniu džiazu, pozityvia džiazine improvizacija. O pats kostiumas gimė šiame procese. Juk viską turėjau derinti. Čia viskas verčiasi kūliais, kaip cirko arenoje.
Su kokia emocija žiūrovas turėtų išeiti iš spektaklio? Ar šių dienų kontekste mums dera švęsti?
Nuostaba, laimė, grožis, katarsis. Aš jau iš repeticijos išeinu viso to pasisėmusi. Reikia šventės... Ar žmogus gali gyventi be vilties? O šis spektaklis būtent ir yra apie viltį. Jei jos nėra – viskas beprasmiška. Mūsų gyvenimai, visos šventės.
