Pokalbis vyko pirmadienio rytą, po savaitgalio ir, be abejo, kaip visi kultūringi žmonės, pradėjome iš toli.
Į klausimą, ar smagiai praleido savaitgalį, Nenadas atsako, kad planavo važiuoti į Rygą, bet kelionė pasirodė per ilga, todėl vyko į Rumšiškes, kur draugas turi namą su neapsakomo grožio sodu. Ten jo laukė ramus poilsis geroje draugijoje.
Nenadas gimė Serbijoje, nedideliame Ložnicos mieste, kuris yra prie pat sienos su Bosnija. Tuo metu abi šalys kariavo ir gimti Bosnijoje buvo nesaugu. O ir gimdymo namai neveikė. „99 proc. mano kartos vaikų dėl karo gimė Serbijoje, nors jie nėra serbai. Kai man buvo maždaug ketveri, tėvai nutarė persikelti gyventi į kitą sienos pusę – Serbų Respubliką, Bosnijoje. O į mokyklą aš eidavau iš Bosnijos į Serbiją. Abi šalys mano gyvenime buvo greta. Tiek to ėjimo – per tiltą – ir tu jau Serbijoje. Abra kadabra, ar ne?“ – tokiais vaikystės prisiminimais dalinasi Nenadas.
Ar gražioje vietoje buvo Jūsų vaikystės namai?
Taip, vieta labai graži, prie upės, kuri gal labiau panaši į kanalą. Augau labai uždaroje bendruomenėje tarp ramių žmonių. Gyvenimas čia tekėjo tarsi sulėtintame kine.
O dabar gyvenate tegu ir nedidelės šalies, bet sostinėje, kur yra visai kitas gyvenimo ritmas?
Taip, Vilnius – visiškai kitoks miestas. Tiesa, prieš tai aš dar ketverius metus gyvenau Sarajeve, Bosnijos sostinėje.
Skaičiau Jūsų socialinių tinklų paskyroje, kad birželį skridote į Londoną. Teko pagyventi ir ten?
Niekada. Mano partneris ten gyveno.
Dar grįžkime į pradžią. Kokioje šeimoje gimėte?
Mano šeima priklausė viduriniajai klasei. Tėtis dirbo transporto kompanijoje, o mama – prižiūrėjo vaikus. Aplinkiniams tuo metu buvo labai netikėta, kad būdama keturiasdešimties mano mama ryžosi gimdyti. Visi manė, kad aš esu sesers ar brolio vaikas.
O kaip sutarėte su broliu ir seserimi?
Dabar labai gerai sutariame. Bet anuomet, kai jie suprato, kad esu gėjus, mūsų santykiai atšalo. Mano šalis yra labai konservatyvi.
Kaip ir Lietuva?
Panašiai. Tik Lietuvoje gal viskas vyksta mandagiau. Ir, beje, dabar situacija keičiasi. Lietuviai mokosi priimti kitokį ir jo neteisti. Tai nėra lengva, juk gyvenome komunistiniame rojuje, kur visi turėjo būti vienodi.
Ar taip manė ir tėvai? Aplinkiniai?
Nuo mažens suvokiau, kad esu kitoks. Buvau gal devynerių ar dešimties, kai supratau, kad esu ne toks kaip visi. Visą laiką stengiausi pritapti prie draugų, aplinkos. Neišsiskirti. Ir man nesisekė. Nežinojau, ką daryti. Pradėjau rašyti poeziją, nes gi reikia turėti galimybę pasikalbėti su kuo nors – tegu ir su tuščiu, baltu popieriaus lapu. Už jo slėpiausi nuo tiriančių aplinkinių žvilgsnių. Po kiek laiko pradėjau tapyti. Tapyba man atvėrė pasaulį, kuriame aš galėjau būti toks, koks esu, pabėgti nuo tikrovės ir kančių.
Kaip liūdna, kai pasaulis tavęs nepriima, tiesa?
Taip, sunku, liūdna ir reikia iš kažkur gauti drąsos būti savimi.
Aš trumpai papasakosiu labai ilgą istoriją. Tėvai ir aplinkiniai sužinojo tiesą apie mane per 24 valandas. Kai buvau devyniolikos kartu su gera drauge atidarėme kirpyklą. Pačia geriausia, nes ji vienintelė viską žinojo apie mane. Ir ji, tiesiog paėmusi mano iPad‘ą, sėdėdama ir gerdama kavą, sukūrė FB paskyrą, kurioje pasidalino mano labai asmeniškomis nuotraukomis. Taip visi labai greitai sužinojo, kad esu gėjus.
Kaip jautėtės dėl tokio jos poelgio?
Tai buvo didžiausias smūgis, kokio tik galėjau sulaukti iš žmogaus, kuriuo be galo pasitikėjau. Tuo metu buvau 21-erių. Jaučiausi visai vaikas. Tiesiog panikavau, paradau pasitikėjimą savimi, bijojau ir nežinojau, kaip su tuo susidoroti. Tačiau dabar galiu jai už tai tik padėkoti. Jos poelgis pastūmėjo mane gyventi kitaip. Supratau, kad ji man padarė paslaugą. Bet tik dabar tai suprantu, nes būti šešėlyje yra labai sunku. Tačiau tuomet patyriau tragediją, nusivylimą, nežinojau, kaip toliau reikės gyventi. Aš jai atleidau, bet nė karto daugiau nebekalbėjau su ja. Ji net septynerius metus buvo mano geriausia drauge, po to, kai taip su manimi pasielgė, aš ją išbraukiau iš savo gyvenimo.
Kaip reagavo tėvai?
Jiems taip pat buvo sunku. Aš mėginau neigti, tačiau supratau viena – turiu dingti iš to miesto. Per savaitę susiradau darbą ir persikėliau į Sarajevą. Išvažiavau beveik kaip stoviu – tik su kuprine ant pečių. Palikau viską: prisiminimus, patyrimus. Stengiausi išgyventi. Tuo metu sutikau savo dabartinį partnerį, jis – anglas. Šis susitikimas buvo tarsi stebuklas, nes išgelbėjo mane ir mano gyvenimą. Jis įkalbėjo mane būti savimi ir jo paskatintas po pusantrų metų nuvykęs pas tėvus pasakiau: „Štai ir aš, ir aš esu toks. Jūs galite mane priimti arba ne. Galite manyti, kad esu nemandagus, savanaudis, bet toks yra mano gyvenimas.“ Tėvai negalėjo tuo patikėti, gal todėl, kad tarp mūsų didelis metų skirtumas. Jie buvo šokiruoti, bandė klausti: „O kaip bus su tavo merginomis?“ Atsakiau: „Mama, aš neturėsiu merginų. Niekada.“ Ir tuomet keletą metų mūsų santykiai buvo visiškai atvėsę. Vos persimesdavome keletu žodžių. O dabar jie žino viską apie mane ir mano partnerį, kaip mes gyvename ir ką ketiname veikti. Jie bet kada gali atvažiuoti ir aplankyti mus. Aš jų laukiu išskėstomis rankomis, nenoriu, kad vėliau tektų gailėtis.
O Sarajeve taip pat įkūrėte kirpyklą?
Ne, patekau į daugiakultūrę aplinką, čia dirbo įvairių tautų ir tikėjimų žmonės. Malonu prisiminti tuos laikus, nes mano bendradarbiai – visi labai skirtingi, šiltai ir atviromis širdimis priėmė mane, atėjusį iš niekur. Su daugeliu jų iki šiol draugaujame. Taip, žingsnis po žingsnio, atgavau pasitikėjimą, kuris buvo tiesiog sunaikintas. Taip pat trejus su puse metų lankiausi pas psichologą, jo konsultacijos buvo pati geriausia investicija į save, pažinimą ir pasveikimą. Tiesą sakant, daug laiko trukdavo vien važiavimas į konsultacijas – praleisdavau kelyje penkias valandas, kas antrą savaitę vykdavau iš Sarajevo į Belgradą ir atgal. Jau pirmojo susitikimo metu su psichologu gėrėme kavą ir nuoširdžiai kalbėjomės. Jis manęs niekuomet neteisė, buvo labai nuoširdus ir norėjo padėti. Po to įstojau į Sarajevo universitetą, nes norėjosi žinių. Jį pabaigęs, dar studijavau universitete Anglijoje.
O kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Mano partneris yra diplomatas ir jis jau beveik trejus metus dirba Vilniuje. Aš apsidžiaugiau, kai jis gavo paskyrimą į Lietuvą, pajutau, kad gavau progą pažinti dar vieną, tegu ir mažą, bet unikalią šalį.
Kaip jaučiatės dabar? Ką patiriate gyvendamas Lietuvoje?
Pirmą mėnesį gyvenome nuomojamame bute senamiestyje, kuris man pasirodė toks jaukus ir mielas, turintis savo dvasią. Man patiko vaikščioti mažomis gatvelėmis, kiekvieną dieną atrasdavau vis kažką naujo. Tačiau žmonės kai kada mane stebino. Ypač, kai pradėjau dirbti ir išgirdau, apie ką kalba kirpėjai su savo klientais. Todėl po kurio laiko surašiau taisykles, ko galima klausti klientų, o ko – ne. Tai, kad negalima tiesmukai teirautis, ar jie vedę, kiek turi vaikų ir kiek uždirba – daug kam buvo naujiena. Manau, kad ir be to yra daug dalykų apie ką galima kalbėtis su žmonėmis. Juk klientai mano, kad esi kultūringas ir išsilavinęs žmogus, o ne pirmas atėjęs iš gatvės kirpti plaukų. Jei klientai pasitiki tavimi, patys papasakos tai, kuo nori pasidalinti.
Galite pacituoti kelis savo taisyklių punktus?
Taip. Jokių kalbų apie religiją, politiką, seksualinę orientaciją. Supratau, kad žmonėms trūksta žinių ir gerosios patirties, kaip elgiasi kirpėjai pasaulyje. Manau, kad daug kam pravartu skaityti laikraščius, kad turėtų apie ką kalbėti su klientais. Juk galima aptarti orą, gamtą ir kas naujo įvyko Seime. Mūsų klientai – profesoriai, ambasadoriai, politikai. Negalima jų akyse elgtis kvailai.
Kaip į Jūsų pastabas reagavo kolegos?
Taip, tarsi aš būčiau idiotas. Jie atvirai man sakė: „Kas, po velnių, tau yra? Mes visada taip elgėmės.“ Tačiau praėjo kiek laiko ir viskas ėmė po truputį keistis. Jie išmoko gražiai kalbėti neutraliomis temomis.
Dar pastebėjau, kad žmonės Vilniuje nenori prisipažinti, iš kur jie atvyko, nes būti vilniečiu yra kažkokia siekiamybė. Todėl aš visuomet klausiu: „Iš kur tu?“ O man atsako: „Iš Vilniaus, – ir priduria: – Vis tiek nežinosi, na gerai, aš – iš Marijampolės.“ Jie tarsi stengiasi nuslėpti savo tikrąsias šaknis, gal bijo sulaukti kritikos. Ir, be abejo, labai nustemba, kad aš žinau – ir ne tik Marijampolę, Panevėžį ar Šiaulius. Lietuvoje aplankiau daug vietų.
Kai pradėjau dirbti kirpykloje, mane labai palaikė jos savininkė, ji tapo gera mano drauge. Buvau atviras ir nieko neslėpiau. Kokių reakcijų sulaukiau, kai kolegoms pasakiau, kad turiu partnerį! Vieni nustojo su manimi kalbėti, kiti – džiaugėsi: „Kaip šaunu!“ Tačiau tai jau praeityje. Dabar mes visi kartu puikiai sutariame.
Kaip pasikeitėte po to, kai teko pereiti šią mėsmalę – prisipažinti sau, tėvams, aplinkai, patirti atmetimą, pripažinimą ir išgyti?
Mano silpnybės po tokios patirties tapo mano stiprybėmis. Dabar jau niekas negali manęs sustabdyti ir uždrausti daryti tai, ką aš noriu. Yra tik vienas kelias – pirmyn. Kai iškyla bėdų, ryžtingai jas sprendžiu.
Ar pasiliktumėte Lietuvoje, jei būtų tokia galimybė?
Taip, pasilikčiau dėl darbo ir draugų. Lietuvoje galima laimingai gyventi, ypač jei turi gerų ir tikrų draugų. Net nesvarbu, kad šalis yra konservatyvi, čia aš esu labai laimingas. Tačiau mano kelias yra kitas. Jis jau numatytas. Kai mano partneris baigs darbą Vilniuje, mes kelsimės į Kroatiją, jau turime ten namą labai gražioje saloje, kur aš įkursiu dailės galeriją ant jūros kranto.
Pakalbėkime apie tapybą, neseniai surengėte savo darbų parodą?
Mano darbų paroda yra kirpykloje Visų Šventųjų gatvėje, unikaliose senovinėse patalpose, priklausančiose bažnyčiai. Pagalvojau, jei tapyba yra dalis manęs, ji turi būti ten, kur aš būnu daugiausia.
Kaip galėtumėte apibrėžti savo tapybą?
Pamėgau impresionizmą ir abstrakcijas dar tada, kai norėjau nutapyti emocijas. Manau, kad kiekvienas žiūrėdamas į mano darbus mato tai, kas jį domina, jaudina, paliečia. Kiekvienas darbas – vis kitas mano gyvenimo tarpsnis, įkvėptas kokio nors įvykio, nuotykio ar emocijos. Man net nereikia galvoti apie darbų pristatymą, ką apie juos pasakyti, nes puikiai prisimenu, kada juos nutapiau ir ką tuomet jaučiau. Vieno darbo pavadinimas – „Durys iš pragaro“. Jame ugninės oranžinės fone – atviras mėlynas langas, pro kurį išskrenda baltas paukštis. Į tą darbą sudėjau savo patyrimą ir kančias. Dažnai tapau naktį. Mano Viduržemio jūros periodo darbai, iš kurių vienas jau parduotas, vadinasi „Mėlynoji kolekcija“. Tai labai taikūs ir raminantys mintis darbai. Tapiau juos žiūrėdamas ir gėrėdamasis jūra savo naujuosiuose namuose. Dar yra lietuviškoji kolekcija, kuri atspindi trejus mano gyvenimo čia metus.
Kokia spalva joje dominuoja?
Žalias koloritas, kaip ir Lietuvos miškų bei ežerų. Į kiekvieną darbą įkomponavau Lietuvos vėliavą. Ir nors mes Lietuvą paliksime spalio pabaigoje, palaikysiu ryšius su draugais, o, be to, dar siųsiu čia savo darbus – vienas italų restoranas juos užsisakė.
Papasakokite apie namus Kroatijoje.
Tai yra sala, į kurią galima persikelti keltu iš Splito. Ne sezono metu joje gyvena vienuolika tūkstančių gyventojų. Vasarą čia atostogauja milijonai. Aš ėmiausi gal kiek rizikingo projekto – nusprendžiau atidaryti galeriją ant jūros kranto, kurioje bus paveikslai, skulptūros, kiti meno objektai. Vyks parodos ir bus eksponuojami vietinių menininkų darbai. Galerijos viduryje stovės kirpėjo kėdė – galėsiu apkirpti lankytojus, kurie to norės. O kai nekirpsiu, čia pat tapysiu. Įsivaizduoju tai ir labai noriu, kad šis projektas būtų sėkmingas. Man patinka laužyti stereotipus. Žmonės galės tiesiog užeiti ir pasiklausti patarimo, išgerti su manimi kavos arba proseko, patirti gyvenimą ir jo spalvas – tiesiog taip, ne už pinigus. Ir pakalbėti. Nes pastebiu, kad tiesiog pasikalbėti mums tampa sudėtinga.
Kokių planų turite? Ar žinote, ką veiksite po dešimt metų?
Žinių niekuomet negana! Tai – mano devizas. Noriu tobulėti ir kaip kirpėjas, ir kaip tapytojas. Noriu mokytis naujų dalykų ir atrasti tai, ko dar neatradau. Nenoriu jausti, kad kažko nežinau, nes patingėjau mokytis ar studijuoti. Užsiimsiu asmeniniu tobulėjimu. Norėčiau auginti gėles ir puoselėti gražius sodus. Tad veiklos tikrai netrūks.
Kokios žmogiškos savybės Jums yra svarbiausios?
Supratimas. Priėmimas. Man svarbu būti atviram ir nieko neteisti. Mes labai lengvai nuteisiame aplinkinius, net juokais. Tai būdinga ir man. Esu sarkastiškas, bet nebenoriu toks būti. Noriu būti paprastas. Čia sutikau daug žmonių, kurie yra labai išsilavinę, užima aukštas pareigas, bet jie – tokie paprasti. Su jais taip gera ir lengva bendrauti. Jie neturi laiko teisti ir vertinti, nes gyvena savo gyvenimą ir moka džiaugtis. Toks noriu būti ir aš.
