J. Moore neteko nualpti, nes per ilgus ir įspūdingus karjeros metus niekas, net ji pati, nekvestionavo moters kompetencijos ir profesionalumo kino industrijos srityje ir dėl to – jos galimybių vadovauti Venecijos kino festivalio komisijai. Todėl nenuostabu, kad komisija savo darbą atliko puikiai, o pati aktorė pateisino lūkesčius tų, kurie žino jos atsidavimą kovai už moterų teises ir lygias galimybes. Po kruopščios geriausiųjų atrankos iš 23 kino filmų, trys liūtai atiteko kino kūrėjoms moterims.
„Ateities liūtas“, „Specialusis žiuri prizas“ ir „Didysis žiuri prizas“, vertinamas kaip antroji vieta, buvo skirti prancūzų dokumentinių kino filmų kūrėjai Alice Diop už jos darbą „Sent Omeras“. Tai A. Diop debiutas kuriant naratyvinius kino filmus. Istorija pasakoja apie jauną mamą, nužudžiusią savo 15-metę dukrą.
„Auksinis liūtas“ buvo įteiktas Laurai Poitras už jos dokumentinį kino filmą „Visas grožis ir kraujo praliejimas“. Tai pasakojimas apie fotografės ir aktyvistės gyvenimą bei jos kovą prieš farmacininkus, siekiant priversti juos prisiimti atsakomybę dėl opioidų krizės.
Spaudos konferencijos metu J. Moore pasakojo, kaip komisija rinko nugalėtojus: „Mes ieškome kino filmų, kurie priverčia mūsų širdis plakti greičiau, kuriuos žiūrėdami jaučiame, kad esame gyvi ir pamatome, kokiame pasaulyje gyvename.“ Jei atsigręžtume į aktorės vaidmenų pasirinkimus, tokie kriterijai nieko nenustebintų.
J. Moore yra viena tų aktorių, kuri sėkmės siekė palaipsniui. Kol vienos Holivudo žvaigždės tapo garsiomis dėl savo jaunatviškos charizmos, J. Moore, kuri tikrai yra išskirtinės išvaizdos, pripažinimo sulaukė tik būdama brandaus amžiaus. Prestižinę auksinę „Oskaro“ statulėlę aktorė gavo jau būdama virš penkiasdešimties. Apdovanota ji buvo už universitete dirbančios profesorės vaidmenį kino filme „Vis dar Elis“, kuriame J. Moore meistriškai vaidino dėl Alzheimerio ligos po truputį atmintį prarandančią moterį. Žiūrovai, stebėdami šio vaidmens atlikimą, jautė stiprius jausmus – nuo atjautos iki pagarbos net beviltiškoje kovoje nepasiduodančiam žmogui. Tiesa, iki šio, apdovanojimą pelniusio vaidmens, J. Moore atliko šimtus kitų ir jau buvo sukaupusi išties nemenką profesinę ir gyvenimišką patirtį.
Prieš pradedant karjerą kino industrijoje, kai jos vardas dar buvo Julie Anne Smith, jai teko pakeisti net 23 mokyklas. J. Moore tėvas, kurio antrąjį vardą ji pasirinko sceniniu pseudonimu, buvo kariuomenės teisininkas, todėl šeimai nuolat teko kraustytis iš miesto į miestą. Baigusi amerikietišką mokyklą Vokietijoje, J. Moore įstojo į Bostono universitetą, kur ir nusprendė gyvenimą pašvęsti aktorystės menui. Pirmą kartą žydrajame ekrane ji pasirodė vaidindama televizijos seriale. Tiesa, net ir pradėjus vaidinti kino filmuose, jai teko atlikti nemažai antraeilių vaidmenų, kol sulaukė pagrindinio. Pirmieji filmai – „Toli nuo rojaus“ ir „Vienišas vyras“. Kino filme „Valandos“ J. Moore atliko vieną iš trijų pagrindinių vaidmenų su tokiomis garsiomis Holivudo aktorėmis, kaip Meryl Streep ir Nicole Kidman. J. Moore per karjeros metus atliko daug ir įvairių vaidmenų nuo prostitutės „Pašėlusiose naktyse“, feministės menininkės „Didžiajame Lebovskyje“ iki homoseksualios motinos „Vaikams viskas gerai“. Tiesa, akivaizdu, kad filmų kūrėjai J. Moore įsivaizdavo kaip tinkamiausią įkūnyti penktojo dešimtmečio moterį. Aktorės švelni išvaizda ir prikaustantis įvairiapusiškumas ekrane leidžia puikiai atvaizduoti tam laikmečiui būdingus moterų bruožus ir vertybes. Tačiau J. Moore yra kur kas daugiau nei tai.
Ji ne tik vaidina nepriklausomų kino kūrėjų filmuose, bet taip pat aktyviai kovoja už ginklų kontrolės stiprinimą, homoseksualių asmenų teises ir, žinoma, moterų teises. J. Moore teko garbė tapti viena iš keturių aktorių kino juostoje „Glorijos“, vaidinusių Glorią Steinem – aktyvistę, žinomą šeštojo dešimtmečio Amerikos feminisčių lyderę ir pirmininkę.
Visai neseniai J. Moore prisijungė prie žaibiško sambūrio (angl. flashmob) aktyvistų ant Venecijos kino festivalio raudonojo kilimo, reikalaujančių paleisti Jafar Panahi – režisierę iš Irano, kuri liepos mėnesį buvo suimta Teherane.
Apie kuratorius
Labai neįprasta, tačiau pirmasis mano sutiktas kuratorius buvo pirmojo kino teatro, kuriame lankiausi, programos sudarytojas. Man buvo dešimt metų, gyvenau Džuno miestelyje Aliaskoje. Programa kino teatre buvo keičiama kas savaitę. Aš eidavau žiūrėti „Disnėjaus“ filmų, tokių kaip „Aristokatės“ ir pan. Kartą, būdama dešimties, nuėjau pažiūrėti Johno Cassaveteso „Minės ir Moskovičiaus“. Ir jau tada po peržiūros pradėjau sau kelti klausimus: „Kas tai? Koks tas pasaulis, kuriame gyvename? Ar aš pritapsiu?“ Šie klausimai man visuomet buvo svarbiausi kuriant kiną ir vaidinant. Būtent todėl aš labai vertinu man patikėtą svarbų vaidmenį Venecijos kino festivalyje, kurio kuratoriai puikiai padirbėjo.
Apie moterų teises
Septintajame dešimtmetyje tebuvau paauglė, tad mano žinios apie Moterų judėjimą buvo labai ribotos. Juk paaugliai nekreipia dėmesio į nieką (juokiasi). Tiesa, pamenu, kad mudviem su sese buvo labai svarbu, kad būtų priimtas lygių galimybių įstatymas. Abi turėjome po ženkliuką, kuriuos nešiojome kaip palaikymo ženklą. Mums šis įstatymas atrodė labai svarbus ir būtinas priimti kuo skubiau. Tačiau jis priimtas nebuvo... Manau, kad su tuo, kas vyksta pasaulyje mane supažindino mama. Ji neturėjo daugelio privilegijų ir dalykų, kuriuos turiu aš. Labai daug kas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Pavyzdžiui, kontraceptinių priemonių prieinamumas ir tai, kad moterys gali turėti asmenines kreditines korteles. Daugybė dalykų. Mano tėvai taupė ir išleido mane studijuoti. O mamos tėvai jai išsimokslinimo nesuteikė, nes nemanė, kad mergaitėms tai svarbu. Būtent mama man kartą pasakė: „Gyveni turėdama visas privilegijas, kurias mes, moterys, iškovojome.“ Tai buvo jau kiek vėliau, kai paaugau, kai suvokiau kas buvo Gloria Steinem ir kai kurios kitos moterys, kurias vaidinome kino filme. Džiaugiuosi, kad sužinojau ne tik apie ją, bet ir apie Dorothy Pitman Hughes, Flo Kennedy, Dolores Huerta, Wilma Mankiller... Sužinojau, kiek daug jos pasiekė ir kaip viena su kita bendravo. Tai labai svarbu – kartais mes nesužinome dalykų, jei nesame pasirengę jų išgirsti. Tai pastebiu ir žiūrėdama į savo vaikus...
Apie lygybę santuokoje
Mano dukra lankė mergaičių mokyklą, neseniai baigė mergaičių koledžą. Kai nuvykau į mokyklą, man buvo įdomu pasikalbėti su mergaitėmis apie kitas moteris, dirbančias ten, kur dominuoja vyrai, apie jų tikslus ir lūkesčius. Aš joms sakiau, jog jei turi lūkesčių sukurti ir šeimą, ir karjerą, joms nepavyks, jei jų partneris neturės tokios pat ateities vizijos, jei netikės, kad jos gali vienu metu ir turėti šeimą, ir siekti karjeros. Juk taip jau yra – vaikams reikalingi abu tėvai, vienodai įsitraukę į šeimos reikalus. Tačiau negali pakeisti tik merginų suvokimo, turi keisti ir vaikinų požiūrį – tik taip su kiekviena karta moterys bus vis labiau įgalintos, laisvesnės ir turės daugiau teisių. Manau, kad jau šiandien vyksta nuostabūs pokyčiai. Štai, kad ir mano santuoka – mes lygiateisiai partneriai: abu auginame vaikus, siekiame karjeros tikslų, uždirbame pinigus ir t. t. Manau, kad mūsų vaikai, kurie užaugo visa tai matydami, elgsis taip pat.
Apie gimtadienius
Gimtadieniai pažeria staigmenų, tačiau turime suprasti, kad negyvensime amžinai. Labai svarbu, kaip tą laiką leidžiame – ar skiriame jį dalykams, kuriuos mėgstame ir norime daryti? Jei suvokiame, kad turime... Štai, kad ir sulčių butelį! Galime jas išgerti greitai arba – lėtai ir mėgaudamiesi. Bet juk žinome, kad sultys anksčiau ar vėliau pasibaigs. Pagalvokite apie tai. Galbūt dabar daugelis apie tai mąsto daugiau. Ypač pandemija mus išmokė labiau vertinti laiką, kurį dar turime. Gyventi taip, kaip labiausiai trokštame, laiką leisti efektyviai. Tai darau ir aš. Mėgaujuosi šeima ir panašiais dalykais. Tai – labai svarbu.
