Baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, ji dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, vėliau aštuonerius metus – Žemės ūkio ministerijoje Viešųjų ryšių skyriaus vedėja ir atstove spaudai. Prieš septyniolika metų su dukra Alfreda išvykusi pasisvečiuoti pas draugus į Ameriką, netikėtai net pačiai sau, ten pasiliko gyventi. Čikagoje Vilma nenutolo nuo savo profesijos – redagavo lietuvišką savaitraštį „Čikagos aidas“, vedė tiesiogines informacines radijo laidas, yra ilgiausiai pasaulyje lietuviškai leidžiamo laikraščio „Draugas“ tarybos narė. Paskutinius dvylika metų ji dirba vienoje iš tarptautinių draudimo kompanijų.
2017-aisiais Vilma debiutavo kaip rašytoja. Leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąjį jos romaną „Aš tau sakau“, kuris sulaukė populiarumo tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. 2021-aisiais ta pati leidykla publikavo antrąjį romaną – „Tiesiog atsitiko“. Abi knygos – tarsi įvairialypių žmonių santykių vadovėlis. „Kai kuriose vietose norisi kvatotis, o kai kuriose – įstringa gumulėlis gerklėje. Skaitai, ir atrodo, kad parašyta apie mane!“ – apie jos knygas atsiliepė ne vienas skaitytojas.
Į Lietuvą dviem savaitėms ji grįžo pakviesta dalyvauti antrajame Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Vilma ne tik dalyvavo suvažiavimo renginiuose, bet ir spėjo skaitytojus pakviesti į savo antrojo romano „Tiesiog atsitiko“ sutiktuves Šiauliuose, Klaipėdoje, Merkinėje ir Vilniuje.
Talentinga, charizmatiška asmenybė, visada turinti ką pasakyti jos klausantiems ir klausiantiems. Įdomios, išminties sklidinos rašytojos mintys liejasi tarsi versmė, upės tekėjimas, gurgantis, šlamantis, pasišokinėjantis ir neišsenkantis.
„Kai mano knygose skaitysite herojų istorijas, sutiksite ir save. Jomis noriu pasakyti – nereikia graužtis dėl įvairių momentų, kurių negali nei suplanuoti, nei numatyti – jie tiesiog atsitinka. Ir nereikia teisti savęs – mes kiekvienas esame verti gražių gyvenimo akimirkų“, – įkvepiančiai ir motyvuojančiai sako Vilma Kava.
Vilma, esate sakiusi, kad profesiniame kelyje Jums sekėsi. Tad kokios aplinkybės lėmė, kad išvykusi atostogų į Čikagą, ten ir pasilikote? Čia galima pritaikyti Jūsų knygos pavadinimą „Tiesiog atsitiko“?
Nuoširdžiai sakau – NEŽINAU. Daugybę kartų sau uždaviau šį klausimą, atsakymo nėra. Net tos akimirkos nemoku papasakoti, tai tarsi mano antrosios knygos pavadinimas – tiesiog atsitiko. Aš nesu ekonominė emigrantė. Turėjau puikų darbą, mano gyvenimas, kaip sakoma, buvo susiklostęs. Su dukra nuvykome pasisvečiuoti ir pakeliauti po Ameriką. Bet netikėtai nusprendžiau – aš čia gyvensiu. Mano gyvenime daug kas atsitiko dėl to, kad man visada reikia laisvės.
Niekada nepasigailėjote išvykusi?
Manau, kad kiekvienas emigrantas tai svarsto ne vieną tamsią dieną. Užduoda sau klausimą – ar tu gerai padarei emigravęs, kas tu būtumei čia, Lietuvoje? Nemanau, kad tai kažkokia išdavystė išvykti iš gimtosios šalies. Tai yra tavo gyvenimas, tai tavo likimas, tu turi pats nuspręsti. O sugrįžti nors trumpam visada yra smagu. Kaskart atvykusi matau gražėjančią ir gerėjančią Lietuvą.
Ar lietuviui emigrantui sunku priprasti prie amerikietiško gyvenimo būdo, prie tos šalies kultūros? Ar lengva emigrantui, ypač moteriai, rasti savo vietą ir įsitvirtinti? Kokios Jūsų patirtys?
Kiek prisitaikyti prie amerikietiškos kultūros, kiekvienas nusprendžia pats, individualiai. Aš lankausi koncertuose, parodose, spektakliuose, keliauju, einu į festivalius, fiestas, miesto šventes. Domiuosi šalies istorija, todėl užsirašau į ekskursijas, pažintinius turus, ypač po Čikagą. Man patinka amerikietiški darbo santykiai. Dirbu didelėje korporacijoje, kartu su atvykėliais iš įvairių šalių, kaip ir aš. Kiekvienas atsivežęs savo kultūrą, tad darbe aiškiai išdėstytos taisyklės – negalima daryti to, kas kitoje kultūroje yra nepriimtina. Tai palengvina darbo santykius ir dėl to jautiesi saugus. Amerikoje viskas labai praktiška, buitis yra paprasta, apgalvota, patogi tau.
Atvykęs į Ameriką imiesi dirbti tai, iš ko galėtum greitai gauti pinigų, kad galėtum pasirūpinti savo šeima. Nesvarbu, ką iki tol veikei Lietuvoje. Matau, kad kartos pasikeitė. Mūsų vaikai gavo išsilavinimą Amerikoje ir stovi ant visai kitokių socialinių laiptelių, gyvena labiau amerikietišką gyvenimą.
Dažniausiai žmonės sako, kad esu stipri moteris. Negalėjau turėti kitokių savybių, gyvenimas susiklostė taip, kad po skyrybų su dukters tėvu turėjau ją užauginti. Alfredai buvo dvylika, kai išvykome. Ji baigė psichologijos bakalaurą ir grafinio dizaino magistrą puikiame katalikiškame DePaul universitete, beje, jį renkasi daug lietuvių kilmės vaikų.
Čikagoje lietuvių bendruomenė yra didžiausia Amerikoje. Ar esate aktyvi bendruomenės narė?
Mes, anksčiau atvažiavusieji, laikomės lietuviško gyvenimo iš ilgesio, noro pabūti su savais. Bendradarbiai amerikiečiai stebisi ir sako: „Kaip įdomiai jūs gyvenate! Turite du gyvenimus – ne tik einate į darbą, bet veikiate ir bendruomenėse, ten esate aktyvūs.“ Ir jie yra teisūs. Mes iš tiesų gyvename du gyvenimus. Čikagoje savaitgaliais lietuviški renginiai „užkloja“ vienas kitą. Sudėtinga spėti į visus norimus nueiti. Aktyvus lietuviškas gyvenimas vyksta kiekvieną dieną – veikia įvairūs vaikų būreliai, krepšinio treniruotės, dailės užsiėmimai, chorų ar šokių repeticijos. Turime lietuviškus restoranus, parduotuves, lietuviško maisto galima rasti ir amerikietiškose parduotuvėse.
Aktyviai veikiau psichologinės paramos draugijoje, nes lietuvių išeivių bendruomenės sveikatingumas yra labai svarbus. Mes turime daug emociškai sekinančių problemų – nepakankamos pajamos, moterų galimybių klausimai, šeimos išsaugojimo dilema, nes šeimos nariai, nuvykę į Ameriką, kaip asmenybės tobulėja nevienodai. Gyvenant toli nuo artimųjų svarbi ir gedėjimo psichologija, ypač tiems, kurie šalyje gyvena nelegaliai ir, mirus artimiesiems Lietuvoje, negali grįžti net jų išlydėti į paskutinę kelionę. Taip pat daug rašiau apie anoniminių alkoholikų draugiją, stengiausi, kad žmonės suprastų, jog padėti sau ir savo artimiesiems nėra gėdinga. Esu kviečiama vesti renginius: kuriu scenarijus, pati perku bilietus, vedu vakarus, man nėra už tai mokama. Savanorystė, aukojimas ir pasidalijimas yra labai svarbūs bendruomenės tvirtumo principai. Šiuo metu esu ilgiausiai pasaulyje lietuvių kalba leidžiamo laikraščio „Draugas“ tarybos narė. Tai taip pat savanoriška veikla. Jaučiuosi stipri, sava ir Lietuvoje, ir Amerikoje.
Gimėte ir augote Lazdijuose. Gyvenimas šiame pasienio su Lenkija miestelyje sovietiniais laikais buvo tarsi slenkstis į kitą pasaulį. Kokie prisiminimai Jus lydi iš to meto?
Tuo metu Lazdijuose gyvenome pasienio miestelio gyvenimą – ir izoliuotai, ir atvertai. Ant pirmo savo romano „Aš tau sakau“ viršelio taip ir parašiau. Ten apsisukdavo autobusai, nebuvo kur važiuoti, niekas neleido. Mes užaugome su Lenkijos radiju ir televizija, jų žiniasklaidos lengvumas mums visiems turėjo įtakos. Ji gvildeno visai kitas temas ir ne taip sukaustytai, net politinius įvykius lenkai galėjo išdėstyti savaip. Vienuolikos metų išmokau lenkiškai iš televizijos laidų vedėjų. Mokykloje aptarinėdavome šeštadienio vėlyvus filmus – „Kino nocne“ – atvirus, neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad juos rodytų mūsų TV.
Su klasės draugais nepasimetėme, iki šiol bendraujame, susirašinėjame. Štai toks malonus siurprizas manęs laukė Klaipėdos I. Kanto bibliotekoje, kur, dabar atvykusi, pristatinėjau savo antrąją knygą „Tiesiog atsitiko“. Ateinu į salę, čia pilna žmonių, atsisuku ir tarp daugybės dalyvaujančiųjų matau savo klasiokę, kuri gyvena Niujorke! Atvykusi į miestą kelioms dienoms, ji atsitiktinai perskaitė, kad bus pristatoma mano knyga, ir atėjo!
Dėl ko rinkotės studijuoti žurnalistiką? A. a. dėstytojas Laimonas Tapinas žurnalistikos studentėms mėgdavo sakyti, kad žurnalistika yra gyvenimo būdas, tad merginos turi labai rimtai apsvarstyti, kaip spės sukūrusios šeimą dirbti. O kaip spėti sekėsi Jums?
Vidurinėje mokykloje mokiausi gerai ir galėjau rinktis, ko siekti. Man patiko tikslieji mokslai, galėjau būti inžiniere, galėjau būti teisininke, irgi apie tai buvo svarstoma. Bet man visada reikia laisvės. Tada atrodė, kad žurnalistika yra laisvesnė, ne tokia ribota, įrėminta specialybė, galinti duoti galimybę pažinti švaresnę, gražesnę, įdomesnę pasaulio pusę. Šis motyvas yra daugelyje mano gyvenimo etapų. Ir dabartinis darbas mielas, nes daug bendrauju, susipažįstu, susitinku. Žurnalistikos studijos buvo tarsi naujo pasaulio atvėrimas. Supratau, kad noriu mokytis, pažinimas mane labai įtraukė, prisimenu vykusias uždaras vaidybinių filmų peržiūras. Man patiko dėstytojai, laisvi žmonės, kurie mus vertino kaip suaugusiuosius. Mums, atėjusiems iš vidurinės, parodė, kokie esame svarbūs, įžvelgė mumyse gebėjimų ir juos ugdė.
Po studijų pradėjau dirbti mokomojo laikraščio „Universiteto žurnalistas“ redaktore. Taip pat turėjau mašinraščio seminarus, užsienio žurnalistikos istorijos paskaitas, žurnalistų meistriškumo kursus. Puikus laikas, visada esi su jaunais žmonėmis. Prasidėjo energingas, įtraukiantis Atgimimo laikas, žurnalistikos studentai kūrė laisvą mintį. Paskui ištekėjau, pasikeitė mano asmeninė situacija, susilaukiau dukros, išsiskyriau. Po trejų metų motinystės atostogų sugrįžau į kitą darbą, normuoto darbo pobūdis vienišai mamai buvo priimtinesnis. Pradėjau dirbti Žemės ūkio ministerijoje viešųjų ryšių skyriaus vedėja. Žurnalistai bendrauja su daugybe žmonių. Jei tavo partneris turi egoizmo ir savininkiškumo, tas žmogus gali netoleruoti tavo profesijos. Tai buvo priežastis, kodėl galėdavo iširti šeimos. Manau, dabar gal lengviau būti žurnalistu dėl atviresnės ir laisvesnės visuomenės.
Nuvykusi į Čikagą, rinkotės dirbti pagal specialybę. Ar skiriasi žurnalistinio darbo ypatumai ten, Amerikoje?
Kai nuvykome į Ameriką, metus dirbau žurnaliste lietuviškame laikraštyje „Verslas.us“, vėliau – „Čikagos aido“ redaktore. Negaliu kalbėti apie amerikietišką žiniasklaidą, nes mano darbo įrankis yra pasakytas ar užrašytas lietuviškas žodis, tad galiu patvirtinti, kad emigracijoje spauda yra neįprastai kitokia, negu tėvynėje. Ir turiniu, ir leidybos organizavimu. Dirbdamas išeivijos laikraštyje dažnai esi viskas vienu metu: ir redaktorius, ir žurnalistas, kalbos specialistas, reklamos agentas ar ekspeditorius. Turi staigiai išmokti visko praktiškai. Ir kurti naudingą laikraščio turinį – jame turi būti praktiškų patarimų, kaip įsikurti naujoje šalyje, darbo ar paslaugų skelbimų.
Į draudimo bendrovę perėjau dirbti labai pragmatiškais sumetimais. Mano dukra baiginėjo mokyklą, rengėsi studijuoti, reikėjo „amerikietiškų“ pajamų, nes laukė mokestis už mokslą.
Kokia Jūsų veikla „Draugo“ redakcijos taryboje?
Daugeliui atrodo, kad aš dirbu „Draugo“ laikraštyje. Ne, esu jo tarybos narė, man už šią veiklą nėra mokama. „Draugo“ steigėjai yra vienuoliai tėvai marijonai, šiuo metu lietuvių kilmės vienuolių marijonų jau nėra, yra kitų tautybių. Mes turime vieną kartą per metus bendrą tarybos susirinkimą. Taryba priima sprendimus, kaip bus organizuojama ir vykdoma redakcijos veikla, skirsto lėšų srautus.
Į Lietuvą atvykote dalyvauti antrajame Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Ko tikėjotės iš šio suvažiavimo pasisemti ir ko pasisėmėte?
Man patinka idėja sukviesti ir sujungti ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius rašytojus. Tai savotiškas mūsų pririšimas prie Tėvynės. Pirmasis suvažiavimas įvyko prieš kelerius metus.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė turiningą trijų dienų programą. Ją visada galima tobulinti, bet jaučiuosi dėkinga, nes – tai labai svarbus žingsnis, dėkoju už galimybę sutikti vienas kitą gyvai, nes asmeninės pažintys praturtina ir suartina mūsų pasaulius. Galėjome pasitarti rašymo klausimais, išklausyti, kas kiekvienam iš mūsų yra svarbu.
Esate ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. 2017 metais Lietuvos leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąjį Jūsų romaną „Aš tau sakau“. Ar jis gimė iš nostalgijos Lietuvai? Kodėl atsirado poreikis rašyti knygas?
Yra temų, kurios mane viduje svilina, tada būtinai turiu išsisakyti. Kol nebuvo aktyvių socialinių tinklų, išsirašydavau savo tinklaraštyje. Ten pasakodavau apie mažus dalykus, kurie man nutikdavo. Kažkas skaitydavo ir sakydavo: „Žiūrėk, bet gi tu gali rašyti knygą.“
„Aš tau sakau“ – romanas visoms moterims – ir išvažiavusioms, ir pasilikusioms. Jame – dvi herojės: Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Romane gvildenama daug temų, o viena pagrindinių – emigracijos. Maniau, kas ją perskaitys, galbūt mus, emigrantus, supras geriau. Knygoje pasakojama, kaip mes jaučiamės išvykę, nesvarbu, į kurią šalį. Pirmas etapas, įsikūrimo, visiems labai sudėtingas. Patiri vidinius virsmus – esi suaugęs savarankiškas žmogus, tačiau net negali padėti savo vaikams daryti namų darbų. Jautiesi bejėgis, o tai veikia žeminančiai, sunku tai priimti ir pripažinti.
Romane „Tiesiog atsitiko“ – keturių moterų istorija. Jos visos yra stipriai susijusios, nors dvi gyvena Vilniuje, dvi – Čikagoje. Mes skirtingai kuriame santykius santuokoje ir partnerystėje, taip pristatoma ši knyga. Pirmosios knygos herojės pasakojime apie studentės gyvenimą bendrabutyje daug kas mato save. Apsigyvenimas bendrabutyje, panašius į emigraciją. Ar tu įsikuri dideliame mieste, ar kitoje šalyje, pradžia yra sunki. Nesvarbu nei kokia tai šalis, nei laikotarpis, nes emociniai patyrimai gali būti panašūs. Kai dukra perskaitė šią dalį, klausė: „Mama, ar ir tu jauteisi vieniša gyvendama bendrabutyje?“ Supratau, kad ir ji panašiai jautėsi.
Jūsų knygas lengva skaityti. O jos ar lengvai atėjo? Knygose kalbate apie įvairialypius žmonių santykius – su humoru ir rimtai. Atrodo, kad jos „subalansuotos“ skaityti moterims, bet puikiai tinka ir vyrams. Ar Jūsų knygas skaito vyrai?
Aš nesu profesionali rašytoja, iš rašymo negyvenu, einu į darbą, tad rašau kartais rytais, kartais po darbo vakarais. Mintis nešiojuosi, laukiu, kada ateis akimirka ir parašau jas lengvai. Nesikankinu. Abi knygos labai skirtingos, skirtingai ir atėjo. Pirmąją rašiau kaip telegramas, koncentruotas žinutes. Antrojoje situacijas papasakojau išsamiau, rašydama gyvenau keturių moterų gyvenimus – į realų pasaulį sugrįžau tik po kurio laiko. Buvo keista, kad tekstas tiesiog ėjo, negalėjau pakeisti, perrašyti, bandžiau braukyti, bet teko grįžti prie pirminio varianto, knyga laikėsi savo. Be abejo, mano knygas skaito ir vyrai. Arba jiems garsiai skaito jų moterys. Vyrai nori daugiau sužinoti apie save, kartais gyvenime patirtas situacijas jiems paaiškina knygos herojės moterys.
Antroji knyga, parašyta 2021 m., tarsi savotiškas pirmosios tęsinys. Kai kas sako, kad jose yra autobiografinių momentų. O kaip yra iš tikrųjų? Kuri herojų Jums yra artimiausia?
Mano Tėvelis, kai perskaitė knygas, man uždavė šį klausimą, kuri iš herojų esu aš ir pats atsakė: „Tikriausiai, visos.“ Jis atsakė tiksliai, kaip aš jaučiuosi. Knygose sudėta daug paveikslų, patyrimų, pamatymų, bet tai nėra mano gyvenimas. Romanuose egzistuojančių moterų realiai nėra, visos jos yra ir dalis manęs, ir visai ne aš.
Kai pasirodė pirmoji knyga „Aš tau sakau“, buvau stipriai nustebinta, nes žmonės galvojo, kad knygose aprašiau savo gyvenimą. Tą klaidinimą suprantu, aš žaidžiu socialiniuose tinkluose, paminėdama patyrimą ar parašydama frazę, kuri atsiras ir romane. Skaitytojai tai atpažįsta knygose ir sutapatina su mano gyvenimu, tarsi mane pažinotų. Nutvilkyta šio patyrimo, prieš pasirodant antrajai knygai, skambinau ir savo tėvams, ir savo mylimoms bendrabučio draugėms, ir sakiau, tai yra romanas, mano herojų požiūris nėra mano, aš turiu kitus prisiminimus.
Išėjus pirmajai knygai „Aš tau sakau“, dukra pasakė: „Mamyte, tu parašei apie tai, ką visi galvoja, bet nekalba garsiai.“ Ta knyga atėjo su mintimi, kad jei ji bus naudinga nors vienam žmogui, pakeis jo gyvenimą, mano svarbiausias tikslas bus pasiektas. Antrosios knygos „Tiesiog atsitiko“ mintis: „Nekalk savęs prie kryžiaus, tu esi vertas.“ Nes kiekvieno gyvenimas yra vertas, mes jį nugyvenome, gal tokio neplanavome, bet neturime jo gėdytis. Noriu, kad ši knyga padrąsintų žmones. Abi knygas dedikavau dukrai. Ji matė mane visokią – ir laimingą, ir nelabai. Ji priėmė mane ir stiprią, ir nusilpusią. Dukra man yra pati svarbiausia.
Kas buvo pirmieji Jūsų knygų skaitytojai?
Yra toks terminas – Beta skaitytojas. Jis skaito tavo rankraštį ir pasako savo nuomonę. Norėjau, kad mano knygas pirmoji perskaitytų dukra. Pirmosios knygos rankraščio ji negalėjo perskaityti viso, nes ten stipriai paliesta emigracijos tema, o tai – jautru. Antrosios rankraštį skaitė drąsiai, joje – kitos temos, davė patarimų. Mano prašymas, kad ji perskaitytų knygas, yra labai motyvuotas. Ji iš Lietuvos išvyko dvylikos metų, mokyklą ir studijas baigė anglų kalba, jeigu jai tekste kas nors bus neaišku, tai bus nesuprantama ir kitiems. Ji turi lietuvių kalbos jausmą, kurį turime mes, gimę ir užaugę Lietuvoje, bet yra įgijusi ir kitos patirties. Na, o knygas redagavo nuostabios redaktorės!
Lietuvoje Jūsų knygos sulaukė nemažo pasisekimo. O kaip jas sutiko Amerikos lietuviai?
Labai džiaugiuosi, kad Amerikoje lietuvių bendruomenė mane nepaprastai palaiko. Visada sakau, jie didžiuojasi taip, lyg būtų patys parašę tas knygas. Esu šios bendruomenės dalis, tad jų padrąsinimas mane labai stipriai motyvuoja. Net Antrosios bangos, pokario išeiviai savo knygų klube skaitė ir aptarė mano romaną „Aš tau sakau“. Man tai buvo didelis įvertinimas, nes lietuvių nėra jų gimtoji kalba, jie neužaugo su tais posakiais, su kuriais užaugome mes.
„Aš tau sakau“ ir „Tiesiog atsitiko“ – tarsi vienas sakinys. Bet jis lyg ir nebaigtas. Tą patį kužda ir antrosios knygos pabaiga, pakrypstanti netikėta linkme ir pasibaigianti intriga. Ar tai reiškia, kad pakeliui ir trečioji?
Kai išėjo pirmoji knyga, kiti klausė: „Ar gali parašyti daugiau, tęsinį?“ Bet galvojau, kad aš tame vandenyje jau buvau, tad nenorėjau tęsti. Norėjau atverti naujus vartus. Tada nusprendžiau, kad nuo herojų nutolti nenoriu, bet antrąją knygą rašiau jau kitaip. Dabar jaučiu – ateina laikas, kai ir trečioji knyga jau turi mane pasodinti, kad ją parašyčiau. Ji irgi turės sąsajų su ankstesnėmis, tačiau visas knygas bus galima skaityti ir atskirai, net nesvarbu, kurią pirmą.
Koks jūsų laisvalaikis?
Man labai patinka keliauti, susitikti su naujais žmonėmis, pamatyti naujas vietas. Manau, net emigracija mane ištiko turbūt iš smalsumo. Su draugu mėgstame eiti į koncertus, važiuojame net į kitas valstijas paklausyti mėgstamo atlikėjo. Einu į parodas, jų yra nepaprastai gerų.
Kaip save apibūdintumėte? Koks Jūsų gyvenimo kredo?
Manau, kad labai tiksliai mane apibūdina Žemės ūkio ministro Jeronimo Kraujelio pasakymas apie mane: „Kai prie tavęs pripranti, tada viskas yra labai gerai.“ Mano draugas Gintautas sako: „Aš lygiai taip pat pasakyčiau“ (nusikvatoja Vilma). Daugelis žmonių priima mane kitaip, o kai apsipranta mano erdvėje, kai pasitraukia pirmas „slenkstis“, tada su manimi bendrauti yra malonu. Kokios charakterio savybės praverčia, kai reikia? Tai savybė – mokėti nusijuokti. Manau, kad mane labai gelbsti humoras, bent milijoną kartų. Jei to nemokėčiau, būčiau įklimpusi į daugybę rūpesčių.
Mano antrojoje knygoje „Tiesiog atsitiko“ viena herojė sako: „Laikykis savęs.“ Man tai yra labai svarbu. Kai žmogus laikosi savęs, jis neapsunkina kito, moka save realizuoti.
Ar jaučiate ilgesį Lietuvai? O gal paskendusi darbuose, veikloje, neturite laiko apie tai galvoti?
Lietuvos ir artimųjų labai ilgiuosi. Gyvendamas kitoje šalyje, esi padalytas. Mes tik nekalbame apie tai garsiai, nes tai yra tvilkinančiai skaudu. Negali pasiduoti emocijoms. Galvoju, kad gyvendama Čikagoje aš visko turiu. Ten pasigendu tik savų. Ir tą skaudų ilgesį esu užgrūdusi taip giliai, kad neišlystų į dienos šviesą. Stengiuosi negalvoti. Kita vertus, galima bet kada sugrįžti, rinktis, ko nori.
„Moters“ skaitytojoms, apskritai moterims, gyvenančioms visame pasaulyje linkiu, kaip ir sau, laikytis savęs. Jei moteriai atrodo, kad ji laiminga šioje situacijoje, tegu joje ir pasilieka. Jei ne, visada turi galimybę kažką keisti, kad kuo daugiau dienų metuose būtų laimingesnė.
