Keliaujantis po Lietuvos sales kūrinys muša populiarumo rekordus. Vien Vilniuje žiūrovai jau antrą kartą baigia pripildyti didžiausią koncertų salę – daugiau nei 2000 žmonių talpinančią „Compensą“. Paskelbta po antrą, trečią, o Kaune net ir ketvirtą parodymą.

„Gal nedarom tragedijos“ turi ir dar vieną pranašumą – spektaklis tarsi gyvas organizmas. Nuolat kinta, apauga juokingais posakiais, spontaniškomis scenomis. Todėl žiūrovai renkasi komediją pažiūrėti ir kelis kartus.

Manto Stonkaus personažas – arogantiškas advokatas Armandas, nuolat laidantis dygius, net žiaurokus, humoro perliukus. Armandas – sunkus žmogus, jis nevertina vidutinybių.

Vaizdo interviu su Mantu Stonkumi

– Mantai, kiek tame personaže yra tavęs?

– Galima pritempti. Paliksiu intrigą, žmonės žiūrėdami atpažins, kur emocijos ir reakcija, už kurių slypiu aš, o kur tik sumaniai sukonstruotas ryškus personažas – Armandas.

– Kaip įvardintum pagrindinę spektaklio temą?

– Požiūrio skirtumai. Susitiko dvi šeimos išsiaiškinti santykių, kiekvienas su nuosavais įsitikinimais, pasaulio suvokimu, taisyklėmis ir bando jas primesti kitiems. Manau, ir realiame gyvenime būtent dėl šito kyla daug pykčių, nesusipratimų, netolerancijos. Mes tai labai taikliai atspindime scenoje.

– Kaip sekasi dirbti su kolegomis?

– Mes su Giedriumi Savicku – labai skirtingi. Varžomės dėl savo pjedestalų. Su Gelmine stengiamės nieko nenešti iš namų į sceną, o Mildą Noreikaitę iki spektaklio buvau tik matęs Muzikos akademijoje, bet asmeniškai nepažinojau. Pasirodo, kad visi esame labai gera komanda. Smagu žaisti drauge, gerai dalinamės kamuoliu, palaikome vienas kitą, nukritus ištiesiame pagalbos ranką, paplekšnojame per pečius ir net paduodame rankšluostį prakaitui nusišluostyti. Fantastinė komanda...

– Fantastinis ketvertas?

– Mums nori prilipdyti šią etiketę... Tebūnie, kad „fantastiškas ketvertukas“ tai ir yra.

– Klausėme Gelminės, paklausim ir tavęs: asmeniai santykiai pliusas ar minusas šiuo atveju. Juk vaidinate sutuoktinius?

– Į sceną asmeninių santykių niekada nesinešame. Jie gali išlįsti autobusiuke važiuojant į spektaklį, užkulisiuose, grimerinėje. Mes –profesionalai. Gerai treniruoti. Visiškai neįmanoma, kad asmeniniai santykiai sugadintų spektaklį. Atėjus veiksmo laikui yra tik Armandas ir Aneta. Lengvai psichopatinė porelė, kuri ateina pas kitą šeimą išsiaiškinti, kaip čia taip nutiko, kad jų sūnelis Arijus-Jokūbas beisbolo lazda išmušė kitam berniukui du dantis.

– Ar bučiuotis scenoje su Gelmine smagiau nei su nepažįstama aktore?

– Žinoma, maloniau. Būtų rimtesnis iššūkis, jei reikėtų taip pat aistringai bučiuotis su Milda. Bet vis tiek, net su artimu žmogumi nėra paprasta bučiuotis scenoje, nes juk kartais mus stebi 2000 žiūrovų. Jiems tai turi atrodyti spontaniška, seksualu. Realiame gyvenime žmonės nemąsto, kaip jie atrodo iš šalies, kai bučiuojasi, o teatre privalai apie tai nuolat galvoti. Todėl intymios ar aistringos scenos niekam nėra pačios lengviausios.