Larry, kaip į du lagaminus sutalpinti gyvenimą?
Paprastai. Anksčiau į kelionių krepšius patekdavo ir nereikalingų daiktų arba rūbas, kurį apsivilkdavau kartą per dvejus metus. Laikui bėgant tokių nebeliko, tiksliai žinau, ką turiu, kas kur supakuota. Viename lagaminų – drabužiai nuo šortų iki megztinių (jie užima daugiausia vietos) ir pora striukių. Viena – plonytė, kita – šiltesnė, sauganti nuo lietaus, jei šalčiau – drabužius sluoksniuoju. Kitame lagamine – kai kurie rūbai ir mano virtuvė. Keista, bet nuomojamuose butuose nebūna kokybiškų peilių, didelio dubens ar puodo. Tad gyvendamas Odesoje radau gerą virtuvės reikmenų parduotuvę ir joje gal už 60 dolerių nusipirkau vokišką peilį, įsigijau ir galąstuvą, tad nebesuku galvos, kaip bet kuriame mieste pjaustysiu daržoves ar mėsą. Dubenį, kuriame patogu maišyti salotas, nusipirkau Buenos Airėse. Turkijoje susikomplektavau padažų ir prieskonių (kario, ciberžolių, kuminų) rinkinį. Mėgstu aštrų maistą, daug kur nerasčiau gerų aitriųjų paprikų – jų irgi turiu savo krepšyje. Gamindamas naudoju daug juodųjų pipirų ir česnakų miltelių, šių dalykų galima nusipirkti bet kur, bet paprasčiau vežiotis su savimi. Gaminu dažnai, nes eiti vienam valgyti į restoranus pabostų.
Nereikia turėti daug daiktų, nors ne taip seniai buvau jais tiesiog aptekęs... Pakeitęs gyvenimą supratau, kad man beveik nieko nereikia. Neturiu nieko prabangaus. Nebent „Montblanc“ parkerį, kurį nusipirkau 1997-aisiais. Neseniai vienoje specializuotoje parduotuvėje mačiau, kad toks pat kainuoja per penkis šimtus eurų. Dar iš senų laikų turiu porą brangių „Vuarnet“ saulės akinių. Viskas.
Papasakokite apie ankstesnį gyvenimą su daug daiktų, namais, darbais Jungtinėse Valstijose.
Aš esu iš maždaug pusę milijono gyventojų turinčio Fresno miesto Kalifornijoje, esančio apie 300 kilometrų nuo San Fransisko, 350 – nuo Los Andželo. Dirbau spausdinimo versle – turėjau mažutę įmonę, tris samdomus darbuotojus. Buvau brokeris, spaustuvių ir klientų tarpininkas. Mano pagrindiniai užsakovai – universitetai, kitos švietimo įstaigos, ligoninės. Rūpinausi, kad studentų testai, mokymosi priemonės, ligoninių dokumentai būtų kokybiškai atspausdinti ir pristatyti laiku. Uždirbdavau pinigus iš spaustuvių, kurioms parūpindavau užsakymų. Bet galiausiai tokių paslaugų reikėjo vis mažiau, nes ligoninėse ir ugdymo įstaigose viskas tapo skaitmenizuota. Įmonę pardaviau. Taip pat užsiėmiau reklama – spausdinome logotipus ar reklamas ant puodelių, marškinėlių, beisbolo kepuraičių. Čia irgi vieni stambiausių užsakovų buvo universitetai, kuriems kasmet reikia daug atributikos su vardais, datomis. Tai dariau iki 2014-ųjų, kol verslą pardaviau. Tada maždaug metus tik skaičiau, vaikščiojau į biblioteką, pirkti maisto, namuose žiūrėdavau beisbolo varžybas. Kartą nuobodžiaudamas ėmiau nagrinėti „Airbnb“ siūlomus butus Europoje. Pagalvojau, kad jei neturėčiau daugybės daiktų, tuose nuomojamuose namuose galėčiau pagyventi.
Prieš tai, 2010-aisiais, išsiskyriau su antrąja žmona. Turėjau namus, vasarnamį. Išlaikyti juos abu buvo brangu, tad prieš dešimt metų, 2012-aisiais, pardaviau. Buvau dukart vedęs, abiem mano žmonoms labai rūpėjo daiktai, įvaizdis, o man nusispjaut, kokį automobilį vairuoju, kas mūsų kaimynai, gal todėl tos santuokos ir buvo pasmerktos.
Bet gyvenant šeimoje juk buitis ir daiktai – neišvengiami.
Taip, aš jų tikrai turėjau. Pardavęs namus, turtą laikiau sandėliuose, už kuriuos reikėjo mokėti, kai ką buvau nuvežęs į tėvų namus užmiestyje. Kadaise tėvai, kaip ir dauguma tose apylinkėse, vertėsi žemdirbyste, buvo pasistatę didžiulę daržinę derliui laikyti. Kai atėjo metas daiktų atsikratyti, prikroviau du sunkvežimius. Ten buvo, pavyzdžiui, septynios dvigulės lovos. Jų tiek susidarė, nes vien vasarnamyje buvo keturi miegamieji ir trys vonios, o vadinamasis šeimininko miegamasis – didesnis nei tie butai, kuriuose Europoje buvau apsistojęs. Dalį daiktų – lovas, čiužinius išdovanojau žmonėms, kuriems, žinojau, kad jų reikia. Likusius pigiai pardaviau priešais namus įsirengęs bagažinių turgų. Per keturias dienas uždirbau maždaug šešis tūkstančius dolerių. Viską išpirko, nes didžiuma daiktų buvo kokybiški, o kainos – juokingos. Tarkime, čiužinį už pusantro tūkstančio dolerių, ant kurio beveik nemiegota, pardaviau už pusantro šimto. Dėvėto daikto už naujo kainą niekam neįsiūlysi.
Pradėjau ieškoti lėktuvo bilietų. Pirma dominusi kryptis buvo Ukraina. Radau bilietą į vieną pusę už 500 dolerių, už tiek pat galėjau mėnesiui išsinuomoti butą. 2015 metų spalio 15-ąją sėdau į autobusą, vežusį į Los Andželo oro uostą, paskui pro Stambulą skridau į Kijevą.
Su už išparduotą turtą gautais šešiais tūkstančiais kišenėse?
Pinigus padėjau į banką, o, jo vadybininko patartas, nedideles sumas paskirsčiau į kelias korteles – taip saugiau. Grynaisiais vežiausi apie porą tūkstančių. Butas, kuriame apsistojau, buvo prie pat Maidano, kur daugiau nei prieš metus, 2014-aisiais, kilo revoliucija. Neturėjau draugų, tad tiesiog kalbėdavausi su sutiktais žmonėmis. Dauguma šiek tiek mokėjo anglų nuo mokyklos laikų. Pokalbiai prasidėdavo klausimais, kaip jie gyvena, iš kur aš atvykau. Taip pamažu susiradau bičiulių. Po kelių savaičių Kijeve dviem mėnesiams išvykau į Odesą, įsikūriau prie pat Deribasovskajos – populiariosios centrinės pramogų gatvės. Atėjo žiema, o man, žmogui iš saulėtosios Kalifornijos, tapo beprotiškai šalta. Prasidėjo Naujųjų atostogos, žmonės ilsėjosi, o aš leidau vakarus aplinkiniuose klubuose, klausydamas gyvai atliekamos muzikos ir didžėjų. Man Odesoje patiko, visur radau draugų, nedžiugino tik vienas dalykas – šaltis, tad nusprendžiau, jog žiemoti čia nebenoriu. Pavasariop išskridau į Atėnus, trims mėnesiams apsigyvenau Alimose šalia Pirėjaus. Iš savo buto balkono galėjau matyti jūrą. Per „Airbnb“ susirasto buto šeimininkai man tapo tarsi antrąja šeima, ten susipažinau su Christina, buvusia universiteto dėstytoja, su kuria apkeliavome svarbiausius Atėnų muziejus, pradedant Akropoliu. Su šeimininkų šeima sekmadienio popietes leisdavome bare gerdami alų ir žiūrėdami futbolą. Graikijoje žmonės labai šilti ir draugiški. Kai užsukdavau į kurią nors mažučių aplinkinių tavernų užkąsti, padavėjai, kurie dažnai yra ir šeimininkai, klausdavo, kodėl esu vienas. Aiškindavau, kad neturiu su kuo valgyti. Ne kartą šeimininkai ar restorano svečiai kvietė prisėsti prie jų stalo, nes jiems nesuprantama, kaip galima pietauti ar tiesiog gurkšnoti alų vienam. Mano užsakyto maisto lėkštės tuoj pat būdavo pernešamos ant stalų, kur laiką leisdavo smagios graikiškos šeimos – nuo senelių iki anūkų. Prie sankryžos, šalia mano namų, buvo kepyklėlė, kur eidavau pirkti šviežios duonos. Kepalėlis nekainuodavo nė euro, bet viso jo nesuvalgydavau, imdavo džiūti, tad nešdavausi likutį į parką antims. Mane pastebėjo kepyklėlės šeimininkė, bet ji nekalbėjo angliškai. Kai pasirodydavau tarpduryje, kviesdavo savo sūnų, kad pavertėjautų, manimi pasirūpintų. Vieną šeštadienį tas vaikis paklausė, ką veikiu. Atsakiau, kad tiesiog atėjau duonos ir neturiu daugiau planų. „Gal norėtumėte ateiti pas mus į vidinį kiemą?“ – pakvietė prisijungti prie kepėjų, kurie jau buvo baigę darbus. Jie žaidė žaidimus ir gėrė tradicinę anyžinę degtinę. Jos nemėgstu, bet tai buvo viena situacijų, kuomet tiesiog negali pasakyti „ne“. Jie gėrė daug, plepėjome, buvo labai linksma.
Iš Atėnų šešioms savaitėms atskridau į Vilnių.
Po karšto kraujo graikų lietuviai turėjo pasirodyti ramūs ir šalti?
Nepasakyčiau. Apsistojau netoli centro, pasidomėjau, kur yra koks artimiausias naktinis klubas – čia pat buvo „Soho“, internete įvertintas penkiomis žvaigždutėmis. Užsukau dieną apsidairyti. Išsiaiškinau, kad čia renkasi gėjai, man tai įprasta, San Fransiske turiu daug homoseksualių bičiulių, mėgau užsukti į jų pasilinksminimo vietas, nes gėjų baruose atmosfera dažnai būna draugiškesnė nei kituose. Dažnai ėjau į „Soho“, susipažinau su klubo šeimininkais, jų bičiuliais, taip ir Vilniuje įgijau savų žmonių ratą. Iš Lietuvos autobusu važiavau į Rygą, toliau – į Taliną. Būdamas Estijoje patekau į Pernu vykusį didelį reivo muzikos festivalį, nes labai norėjau pamatyti grojantį garsųjį Tiësto.
Beje, tik išvykdamas iš Talino sužinojau, kas yra Šengenas – pasirodė, viršijau buvimo Šengeno šalyse limitą. „Turite didelių problemų, pažeidėte Šengeno vizos taisykles – esate čia penkiais mėnesiais per ilgai“, – išgirdau Talino oro uoste. Kai prisipažinau apie tai anksčiau nieko nenutuokęs, pareigūnai truputį pasipiktino, kad mes, amerikiečiai, ir taip laisviausiai keliaujame po pasaulį, bet nesivarginame pasidomėti taisyklėmis, kurių mums taikoma nedaug. Su viskuo sutikau, pildžiau dokumentus, kol sulaukiau klausimo, ką veikiu gyvenime. „Jūs – pensininkas?“ – paklausė. – „Taip, esu palikęs visus darbus ir tiesiog keliauju po pasaulį.“ Tada pasidomėjo: „Ir keliaujate vienas, pats viską organizuojate?“ Atsakiau „Taip“ ir ėmiau raginti paskubėti, nenorėjau praleisti lėktuvo į Odesą, kur buvau išsinuomojęs butą. Mane sustabdęs pareigūnas sakė, kad neišvyksiu iš Estijos tris ar keturias dienas, nes stipriai nusižengiau tvarkai, bet į pokalbį įsiterpęs jo viršininkas pats užpildė dokumentus ir pasistengė, kad spėčiau į savo skrydį, nes esu pensininkas. Metus man buvo uždrausta vykti į Šengeno šalis, bet paskirta bauda – tik 120 eurų. Išlydėdami tie vyrai patarė nueiti į Estijos ambasadą Ukrainoje ir pabandyti jų sprendimą apskųsti – gal visai išsisuksiu nuo baudos. Tai ir padariau, bet mane priėmusi darbuotoja labai juokėsi: „Buvote Šengeno šalyse penkiais mėnesiais ilgiau nei galima, už šį nusižengimą gavote mažiausią įmanomą baudą ir dar turite pretenzijų? Būkite laimingas ir dėkingas už tokią baudą.“ Pats ir nebūčiau niekur kreipęsis, bet pasiūlė pareigūnai... Pradėjau sukti galvą, kaip įdomiai praleisti metus be Šengeno šalių.
Ir kur pasukote tada?
Į Turkiją. Antalijoje tris mėnesius gyvenau priešais rokenrolo muzikos klubą, galintį priimti penkis šimtus svečių. Prieš išvykdamas jau puikiai pažinojau jo savininką, direktorių, visus klube nuolat grojusios grupės narius. Kelionės išvakarėse muzikantai mane pakvietė į sceną ir gražiai atsisveikino. Gruodį, sausį ir vasarį praleidau Kipre, vasarą – Juodkalnijoje. Neįleistas į Šengeno erdvę, atradau gražių įdomių vietų, kur galbūt nebūčiau sugalvojęs nukakti. Į Kiprą šiemet grįšiu žiemoti. Toje saloje viešėsiu jau trečią kartą. Larnakoje susiradau draugų – su viena šeima kartu šventėme Kalėdas ir Naujuosius, o juos lankė Suzana iš Tel Avivo, per tas vakarienes mudu susibičiuliavome, tapome draugais „Facebook“, suplanavome antrą kartą pasimatyti Larnakoje, vėliau aplankiau ją Izraelyje. Mes gražiai bendraujame kaip labai geri draugai, ne kaip pora.
Per tuos klajonių metus buvote grįžęs namo?
Du kartus žiemą skridau į Kaliforniją, nes ten šilta ir smagu, kai Europoje atšąla. Skridau norėdamas aplankyti tėvus, pasimatyti su dukra Lauren, gyvenančia Kolorade. Jai netrukus sukaks keturiasdešimt, turiu anūkų, norėjau išvysti, kaip jie auga. Trečią kartą grįžau per pandemiją spalį, nes turėjau pasiskiepyti nuo koronaviruso. Ši kelionė buvo priverstinė, nes su turistine viza Europoje negalėjau vakcinuotis, o be skiepų būtų buvę labai sudėtinga keliauti.
Beje, pandemija 2020-ųjų kovą mane užklupo ne Europoje, o Argentinoje. Buvau Buenos Airėse, lankiau milongas, kur žmonės šoka tango. Pats šokti nemėgstu, grožėdavausi kitais ir gerdavau alų (juokiasi). Kai buvau viename tokių klubų pastarąjį kartą, sėdėjau prie baro gurkšnodamas rasotą bokalą, priėjo graži keturiasdešimtmetė ir pakvietė šokti. Ji buvo kauštelėjusi, nekalbėjo angliškai, tad atsisakyti nebuvo paprasta – šokantys milongose moka tai daryti, ten šiaip nepastrikinėsi. Galiausiai supratusi, kad į šokių aikštelę neisiu, ji suėmė mano galvą abiem rankomis ir stipriai pabučiavo į lūpas. Po poros dienų buvo paskelbtas karantinas. Tą pačią sekundę prisiminiau bučinį ir išsigandau: greičiausiai ji mane užkrėtė kovidu! Juk tuo laiku visi panikavome, nelabai suprasdami, kas tas virusas ir kaip jis plinta. Prasidėjus karantinui, užuot Buenos Airėse praleidęs tris mėnesius, išbuvau aštuonis. Gyvenau centre prie gražaus parko. Tuo laiku buvo uždaryta viskas, išskyrus maisto prekių parduotuves ir vaistines, tad kasdien reikia nereikia eidavau produktų, o tuo pačiu – pasivaikščiodavau tuščiomis gatvėmis ir parke.
Būdamas Argentinoje svarsčiau: toliau keliauti ar grįžti į Kaliforniją. Keliausiu! Turkija atvykėliams buvo atvira ir per karantiną, tad apsistojau Izmire, vėliau skridau į Belgradą – amerikiečiai ten irgi buvo įleidžiami. Po to vykau vėl į Juodkalniją, Kiprą, galiausiai – Malagą, nes iki tol nebuvau matęs Ispanijos.
Grįžtate į tas pačias vietas, nesivadovaujate principu, jog reikia pamatyti tik naujas šalis?
Man patinka grįžti į tą patį miestą, stebėti, kaip jis keičiasi. Antrą kartą Vilniuje viešėjau šių metų pavasarį – labai norėjau dalyvauti LGBT festivalyje „Baltic Pride“. Šįsyk apsistojau dangoraižyje Savanorių prospekte: ir netoli „Soho“, ir su puikia miesto panorama pro aštuntojo aukšto langą. Amerikoje gėjų paraduose dalyvavau ne vieną kartą: San Franciske, Los Andžele, Hjustone. Homoseksualūs draugai – vyrai ir moterys – man atrodo įdomesni už heteroseksualius. Su draugais juokauju, kad savo prigimtimi esu lesbietė, įkalinta vyro kūne.
Planuojate savo gyvenimą ar viską darote ekspromtu?
Viskas yra suplanuota jau iki 2023 metų pabaigos. Šią vasarą baigsiu Latvijoje, kur susidraugavau su nuomoto buto šeimininkų šeima. Ji dirba Europos Sąjungos struktūrose, jis stato ir įrenginėja loftus, šeima augina gėles, turi didelius šiltnamius. Tie žmonės mane kviečia paviešėti ir į savo užmiesčio namus, kaskart atvykęs keletą naktų miegu ant sofos, po to grįžtu į Rygą. Vėliau 48 dienas praleisiu Belgrade, kur jau esu buvęs du kartus. Mielai grįžčiau į Ukrainą, bet negaliu dėl karo. Iki jo pradžios per šešerius metus Odesoje buvau devynis kartus. Teko susidėlioti kitas maršruto kryptis.
Daug kam atrodo, kad keliauti brangu. Kiek išleidžiate? Tam pakanka pensijos ar naudojate santaupas?
Iš savo valstybės gaunu apie du tūkstančius dolerių pensijos. Kitų pinigų – santaupų, investicijų neliečiu. Tų poros tūkstančių pakanka, nes gyvenu tikrai labai kukliai. Būstui stengiuosi neišleisti daugiau nei tūkstantį dolerių per mėnesį. Pageidautina nuomos suma – 700, bet, tarkime, Malagoje be tūkstančio niekaip neišsisuksi. Toremolinose, visai netoli nuo Malagos, tikrai būčiau radęs, kur gyventi už septynis šimtus, bet ką veikti kurortiniame mieste tik su paplūdimiu? Nemėgstu gulėti ir degintis. Butus renkuosi didesniuose miestuose ir tik centre, kad visur galėčiau keliauti pėsčiomis. Malagoje noriu nueiti į Picasso muziejų, taip pat lankytis flamenko koncertuose, klubuose. Bilietams į klubus, koncertus ir maistui išleidžiu mažiau nei alui – valgau daugiausia namuose, bet bokalą išlenkti patinka bare. Nuomojamuose butuose paprastai būna internetas, televizija, tad vakarais pažiūrėti amerikietiškas žinias, beisbolo ar krepšinio rungtynes nieko nekainuoja. Taip pat papildomai nereikia mokėti už elektrą, vandenį – viskas įeina į nuomos kainą.
Ką naujo atradote, pradėjęs kelionių etapą? Gal save kitokį pažinote?
Pirmiausia, supratau, kad man praktiškai nereikia daiktų. Keliaudamas esu visiškai laisvas, nes gyvendamas Kalifornijoje privalėjau turėti automobilį, be jo ten – kaip be rankų. Europoje puikiai veikia viešasis transportas, pigūs taksi ir daug kur galiu paprasčiausiai nueiti. Kalifornijoje praleidęs tris mėnesius, labai norėjau išvykti. Ten kiaurus metus niekas nesikeičia – gražu, šilta, žalia. Miestuose parduotuvės, namai yra daugiau ar mažiau vienodi. Kaip ir žmonės – amerikiečiai tiesiog dirba, eina namo, vėl į darbą ir... viskas. Man patinka Europoje jausti pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą – tą gyvenimo pulsą, pokyčius. Smagu, kad kiekviena šalis, miestas yra kitokie. Sutikti nauji žmonės, su kuriais kartais matausi tiek, kiek trunka išgerti puodelį kavos, yra įdomūs, skirtingi, turintys tvirtą nuomonę apie viską pasaulyje. Galiu su jais nesutikti, bet bendrauti – įdomu. Ir ta keliautojo laisvė man yra labai saldi.
