Manuel‘i, pagrindinę savo grupę „Living dead stars“ (Amžinai gyvenančios mirusios žvaigždės) sukūrei neseniai, bet į Jūsų koncertus visi bilietai iškart išgraibstomi, salės sausakimšos, kaip tai pavyko?
Manuel Nox: Sukūriau melodingojo sunkiojo roko grupę „Living dead stars“ 2016-aisiais, Londone, po to persikėlėme į Jungtines Amerikos Valstijas. Konkrečiau, Los Angelą, Kaliforniją. Įrašinėjant pirmąjį albumą pradėjome turą Amerikoje. Bet mums to buvo negana, norėjome paskleisti muziką plačiau, pradėjome koncertuoti Jungtinėje Karalystėje ir Europoje. Mums svarbu gyva muzika, kontaktas su publika, turbūt čia visa paslaptis.
Įprastai muzikos grupių nariai dirba kartu kurdami muziką. Jūs išsibarstę po pasaulį. Kaip pavyksta kurti kartu?
Manuel Nox: Esame 5-iese: Spencer Conley, Ashley Guest, Jonah Goldstein, Edwin Sealey ir aš, Manuel Nox. Visi grupės nariai gyvena skirtinguose pasaulio vietose, dirbame kartu nuotoliu, o susirenkame į vieną vietą tik per turus. Ir tai mums puikiai sekasi, grojame sklandžiai, kaip niekad. Esame „Living dead stars“, esame išprotėję. Tiek daug dalykų pas mus vyksta ne taip, kaip planuojame, bet kartu esame vienu žingsniu priekyje link ten kur norime būti.
Klausant dainų ne tik girdime muziką, bet ir jaučiame Tavo išgyventą istoriją. Unikalus pasakojimas slypi ir už grupės pavadinimo. Koks?
Manuel Nox: „Living dead stars“ man reiškia labai daug. Kai mūsų artimieji iškeliauja, aš tikiu, kad jie patenka į dangų ir ten įsižiebia žvaigždėmis. Štai kodėl grupė taip vadinasi. Aš pats netekau senelio ir tai mane labai smarkiai paveikė, todėl manau, kad jis dabar ten, tarsi žvaigždė, gyvena antrą gyvenimą.
Daina „In Pieces“:
Vienas įdomiausių posūkių Tavo gyvenime buvo, kad karjerą pradėjai operoje, o tapai sunkiojo metalo atlikėju.
Manuel Nox: Taip, aš buvau operos dainininkas. Esu pabaigęs mokslus šioje srityje. Dainavau tokiuose didžiuliuose projektuose kaip Richardo Wagnerio opera „Parsifalis“ ar „Carmina Burana“. Bet problema buvo ta, kad tos dainos buvo ne mano. Dainos parašytos kitų – tai ne mano emocijos, ne mano jausmai. Aš galiu perdainuoti dainą gerai pagal savo balso galimybes, bet aš niekada iki galo nesuprasiu, ką atlikėjas norėjo pasakyti rašydamas tą dainą. Todėl aš geriau jaučiuosi rašydamas savo pačio istorijas ir jas dovanoju publikai.
Įkvėpimas dainoms pas Tave iš ten, apie ką kalbėti drįsta retas atlikėjas?
Manuel Nox: Temos įvairios: apie karą, pabėgėlius, sudaužytą širdį, globalines problemas. Man svarbu turinys. Aš nenoriu rašyti dainos, kad tiesiog parašyčiau. Aš kuriu istoriją, prasmę. Galbūt kažką mano istorija gali įkvėpti. Klausydamas mano dainų gali mintyse tarsi peržiūrėti trumpametražį filmą su daugybe emocijų. Pavyzdžiui, per pandemiją aš buvau įklimpęs į depresiją. Tuo metu rašiau apie tai, kas mane užkniso. Visi tie apribojimai ir t.t Dainose - mano asmeniniai išgyvenimai, kuriuos teko iškęsti. Aš esu labai atviras savo įrašuose, tad klausytojas gali išgirsti daug.
Daina apie karą fronto linijoje:
Kas formavo tavo muzikos stilių?
Manuel Nox: Man didžiulis įkvėpimas yra „Avenged Sevenfold“. Kas liečia dainų tekstus, tai „Rise Against“. Taip pat Hans Zimmer – jis kūryboje naudoja gyvo orkestro elementus. Savo kūrybą apibūdinčiau paprastai: tai yra „Avenged Sevenfold“ garsų miksas su orkestro elementais kaip „Hans Zimmer“. Vienu sakiniu savo grupę pristatyčiau - kinematografinio sunkiojo roko grupė.
Tavo albumo pagrindinė daina „Redeem Ourselves“ (Išpirkti Save) taip pat išsiskyrė tuo, kad ten groja visas orkestras?
Manuel Nox: Taip, tai buvo nerealu. Ir naujajame albume, kuris išeis netrukus, turime smuikininkus, violončelininkus. Mes tam labai ruošiamės. Dėl to dabar esame ture po Europą, pristatome naujus kūrinius, kad žmonės susipažintų su ta bomba, kuri jų laukia, kai pasirodys visas albumas. Pažadu, tai bus daugiau nei tik muzika.
Redeem Ourselves daina:
Koks jausmas sugrįžus ant scenos po pandemijos?
Manuel Nox: Mes ką tik baigėme turą su „Living dead stars“ po visą Jungtinę Karalystę. Turėjome 17 koncertų. Dabar atrodo, kad viskas vyksta taip, kaip ir anksčiau. Skirtumas tas, kad aš kasdien lipdamas ant scenos jaučiuosi taip lyg lipčiau ant jos paskutinį kartą. Bijau, kad virusas gali sugrįžti ir šitas pasirodymas gali būti paskutinis prieš dar laukiančius dvejus metus ar panašiai, aš nebenoriu tiek laukti. Dievinu buvimą scenoje, man patinka linksminti žmones.
Ar žmonės sugrįžta į koncertus, kaip prieš pandemiją?
Manuel Nox: Kai kalbame apie tokias žvaigždes, su kuriomis mes kartu važiuojame į turus, pavyzdžiui, su viena įtakingiausių metalo grupių „Anvil“, metalo karaliene „Doro“, bene žinomiausias pasaulyje „The Calling“, ar kai aš koncertuoju pats su Michael‘o Jacksono gitariste Jennifer Batten, pas juos ir pas mus klausytojai sugrįžta. Bet kai pasižiūriu į draugus, kuriančius grupes nuo nulio, jiems sunkiai sekasi surinkti savo klausytojus atgal. Matau šimtus žinomų atlikėjų turų atšaukiamus dėl per didelių kaštų. Mums šis turas – tai sugrįžimas.
Ar gauni atgalinį ryšį iš publikos, kaip jie išgyveno covidą, pavyzdžiui klausydamiesi muzikos ar pan.?
Manuel Nox: Viena moteris priėjo prie manęs po koncerto ir pasakė, kad tai buvo jos pirmasis koncertas, kuriame lankėsi po pandemijos. Ji kalbėjo su ašaromis akyse ir tai buvo taip nuostabu. Dažnai su gerbėjais pabendrauju po koncertų, jie vis prašo sugrįžti, kad vėl galėtų pajusti tą emociją iš naujo, kurios taip trūko per covidą.
Tu važinėji po turus su pagrindine grupe „Living dead stars“, koncertuoji, kaip solo atlikėjas M. Nox, esi pagrindinis vokalistas grupėje „Stormhammer“. Su pastarąja grupe esi dabar ture po Europą. Kaip pavyksta viską suderinti?
Manuel Nox: Taip, dabar, kai kalbamės, esu ture po Europą. Grafikas beprotiškas, koncertai kiekvieną dieną su „Stormhammer“. Dar liko aplankyti Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Švediją, Austriją. Ši mano grupė dar kitokia, jeigu lygintume su „Living dead stars“. „Stormhammer“ yra baisi jėga, kuri savo muzika nubloškia klausytoją tarsi į kitą planetą. Aš tampu tarsi kitu žmogumi, gyvenančiu tuo, kur mane neša muzika. Tikiu, kad ir klausytojas taip jaučiasi. Šiuos kūrinius reikia išgyventi, apie juos nepapasakosi. Mes ture kartu su metalo karaliene Doro, kuri mums labai padeda, o žmonės koncertuose eina iš proto. Ta energija sklindanti iš publikos – didžiausias įkvėpimas.
StormHammer pagrindinė albumo daina:
Dvi koncertinės grupės, muzikos žanrai nuo sunkiojo metalo, operos, melodingojo roko, lyrikos, orkestrinės muzikos ir negana to, klausytojų laukia dar viena muzikinė bomba. Kokia?
Manuel Nox: Galiu išduoti tiek, kad artimiausiu metu pasinersiu į pop muzikos pasaulį. Anglijoje su prodiuseriais dirbame prie įrašų. Aš buvau pop atlikėjas, kai buvau jaunesnis, noriu grįžti į šį stilių. Yra žinučių, kurias gali publikai geriau perteikti per pop stilių nei per metalą. Neegzistuoja joks muzikos žanras šioje žemėje, kurio aš nekęsčiau. Manau, kad įdomiausia, kai surandi skirtingų žanrų kombinaciją, kuri dera ir skamba darniai kartu. Pavyzdžiui, jeigu klausai „Stormhammer“, girdi ne tik sunkųjį metalą, bet ir mano operines interpretacijas. Jeigu klausai „Living dead stars“, girdi viską: nuo elektronikos iki orkestrinių momentų, girdi klyksmus, ramių natų intarpus, viskas ten yra.
Manuel Nox visiškai kito stiliaus koveris:
Tu ką tik išleidai du albumus su skirtingomis grupėmis. Kas toliau?
Manuel Nox: Taip, viena albumas išėjęs prieš kelis mėnesius su „Black Sand – Life‘s so tough“ (Gyvenimas Sudėtingas), ir vos prieš savaitę išėjęs jubiliejinis albumas „StormHammer – Never surrender – 30 years of power“ (Niekada nepasiduok, 30 metų metalo jėgos). Toliau, dirbame su įrašais, planuojame ne vieną vaizdo klipą, baigiame suderinti „Living dead stars“ albumą ir mano solo įrašus. Taip pat nekantriai laukiu kitų koncertinių turų, ypač vasarą, kuri bus karšta.
„Black Sand“ dar karštas klipas išleistas prieš kelias savaites:
Manuel‘i, dabar tu jau antrą mėnesį koncertuoji po Europą, Jungtinę Karalystę, Ameriką. Žinau, kad tavo svajonė, koncertuoti Lietuvoje, kodėl?
Manuel Nox: Lietuva man atrodo ypatinga šalis. Aš jau daug visko matęs, bet jaučiu kažkokį jaukumą sklindantį iš jūsų žmonių. Man vis parašo gerbėjai iš Lietuvos, kad laukia mūsų, domisi mano muzika. Aš netgi savo koncertuosiu Europoje sutinku lietuvių, atvykusių specialiai dėl mūsų į kitą šalį iš Lietuvos. Kaip tai beprotiška, bet smagu! Aš čia turiu keletą draugų, jie iš Kauno, kurie man vis pasakoja apie neįtikėtiną gamtą, apie kultūrą, tradicijas, apie festivalius, kuriuose linksminasi visiškai išprotėjusi publika (gerąja prasme). Aš labai noriu tai patirti, sugroti kokiame festivalyje pas jus ir pats sužinoti, kas gi iš tikrųjų yra tie jūsų cepelinai. Jau dėliojame ateinančios vasaros turo grafikus, tikiuosi, kad ten bus ir Lietuva.
