Tada kylame liftu aukštyn ir susėdame pasikalbėti prie apskrito marmurinio stalelio, apstatyto skirtingomis, tačiau stilingomis kėdėmis. Be mūsų patalpoje dar yra kondicionierius, kuris vėsina karštąją savaitę, kai rodosi, kad aplinkui viskas lydosi. Policijos atašė Jungtinėje Karalystėje vilki sniego baltumo, gerai išlygintus baltinius ir vėliau aš, žinoma, paklausiu, kas jam padeda tame nuobodžiame man, manau, kad ir kiekvienam, lyginimo darbe, nes juk Londone jis gyvena tik su sūnumi. Na, o kol jūs spėliosite, ir kas gi jam lygina baltinius, mes pasikalbėsime. Ir pradėsime, kaip ir pridera – nuo pradžių. Nuo vaikystės Didžiasalyje netoli Ignalinos, kuris įvairiais laikais garsėjo įvairiais dalykais.
Didžiasalyje užaugau ir pradėjau dirbti policininku. Neturėjome interneto, feisbuko, mobiliųjų telefonų, todėl žaidėme su draugais kieme: futbolą, krepšinį. Buvau aktyvus, daug sportavau. Džiaugiuosi, kad ir mano vaikai mėgsta sportą. Tuomet buvo tik keli pasirinkimai – arba žiūrėti televizorių, per kurį nieko įdomaus nerodė, arba kažką konkretaus veikti. Skaičiau knygas – daug ir įvairias.
O tas stebuklingas vaikystės paveikslas, kuris šildo, kai sunku širdyje, ar turite tokį?
Labiausiai prisimenu savo močiutę, kuri mus prižiūrėjo, augino. Senatvėje ji labai sirgo, gyveno pas mus. Mes nuoširdžiai pasikalbėdavome. Aš vėliausiai išeidavau iš namų, todėl, būdamas kokių dešimties metų, paruošdavau jai pusryčius. Močiutė jau gulėjo lovoje, nes negalėjo vaikščioti. Neįsivaizduoju, kaip juos paruošdavau, gal tereikėdavo tik pašildyti, bet tie paskutiniai mėnesiai su ja man išliko kaip labai šviesus prisiminimas. Kartais jie sugrįžta tarsi bejėgiškumo jausmas, nes anksti atėjo suvokimas, kad yra gyvenime situacijų, kurių tu negali pakeisti. Turiu jaunesnį brolį ir labai didžiuojuosi tuo ypač šiltu ir artimu ryšiu, kai žinau, kad jam galiu paskambinti vidury nakties ir sulaukti patarimo ar pagalbos.
Maždaug kas penkerius metus keitėte darbą – vos ne tiesiogine to žodžio prasme lipote vis aukštyn ir aukštyn karjeros laiptais. Kokie tie darbai, kiek jų maždaug?
Darbas tai mano vienas – aš policininkas, buvau, esu ir dar kurį laiką planuoju būti. Tik pareigos ir darbovietės keitėsi. Kai pradėjau dirbti, jau po kelių mėnesių buvau paskirtas apylinkės inspektoriumi, po poros metų – nuovados viršininku Didžiasalyje, o 1999-aisiais persikrausčiau į Ignaliną, kur dirbau kelių policijos viršininku, o tų pačių metų rudenį buvau paskirtas komisariato viršininko pavaduotoju.
Tie metai, kai buvote kelių policijos viršininkas, garsėjo dideliais kyšiais ir, ko gero, visišku kelių eismo taisyklių nesilaikymu, nes gana lengvai buvo galima išvengti baudų pasiūlius pinigų pareigūnui, prisimenate?
Taip, visko buvo tais metais, bet ten, kur aš dirbau – gal todėl, kad rajonas nedidelis ir visi vieni kitus pažinojo, situacija nebuvo kritinė. Kai bendruomenė maža, dalinti ir imti kyšius nėra paprasta. Galbūt kažkas kažkam atsiskaitydavo kitaip, bet kad drąsiai galėjai važinėti nebaudžiamas, taip nebuvo. Turėjome daug iššūkių ir kyšiai nebuvo ta problema, kurią reikėjo spręsti pirmąją. Tai buvo įdomus ir sudėtingas laikas, kurį patyrė visa bendruomenė. Posovietinis sindromas buvo labai gajus, kaip ir alkoholio vartojimo įpročiai, atsilyginimai už paslaugas, švogerių principas. Turėjome tai pereiti ir policija perėjo. Tai nereiškia, kad tuomet viskas buvo blogai, o dabar puikiai, tačiau didžiosios dalies to laiko problemų nebeliko. Nes daug ir sunkiai dirbome, kad situacija pasikeistų.
Dirbote policininku, generaliniu komisaru ir atašė JK, gal galite palyginti šiuos darbus?
Keičiantis mano pareigoms, keitėsi žmonių, kuriems vadovavau, skaičius. Nuo devynių žmonių, kai vadovavau nuovadai, iki dvylikos tūkstančių, kai buvau generalinis komisaras. Buvau atsakingas ne tik už kriminogeninę situaciją, bet ir už visus tuos žmones, su kuriais dirbau ir ta atsakomybė nepasilieka už uždarytų įstaigos durų, kai jau eini po darbo namo. O jei dar esi empatiškas ir tau rūpi tavo pavaldinių rūpesčiai ir problemos... Ir taip atsitinka, kad tarsi gyveni du gyvenimus – savo ir tų žmonių, ir kuo daugiau tų žmonių, tuo daugiau skiri dėmesio jų reikalams. O Londone esu pats sau viršininkas. Nebeturiu pavaldinių – turiu kolegas, draugus. Bet nesu atsakingas už jų darbo organizavimą.
Tai iš tokio knibždėlyno tarsi patekote į ramybės oazę?
Irgi nesutiksiu. Tiesiog keitėsi darbo pobūdis. Jis labai įdomus – konkretūs įvykiai, konkrečios situacijos ir žmonės. Grįžau dirbti tai, ko mokiausi, nuo ko pradėjau, tik apimtys, teritorija yra didesnės. Man nebereikia motyvuoti kitų, o tik save ir planuoti tik savo darbą. Ir kartais pastumti save, kad padaryčiau viską, ką esu suplanavęs.
O kaip paaiškintumėte gana spartų karjeros augimą? Gal buvote labai talentingas ar dėjote daug pastangų?
Visus gabumus ir sėkmę suvesčiau į vieną formulę – aš tiesiog daug dirbau. Kitas dalykas – niekuomet neatsisakiau sunkių projektų ir eidavau ten, kur kategoriškai nenorėdavo eiti kiti, sakydami, kad tai tuščias laiko švaistymas, nes reikalas yra žlugęs. Ypač tai pasakytina apie karjeros pradžią – kelių policijai pradėjau vadovauti dvidešimt dvejų. Atėjau į senų vilkų kolektyvą, kur žmonės dirbo po dešimt ar dvidešimt metų, praktiškai neturėdamas gyvenimiškos patirties ir turėjau įrodyti, kad esu lyderis. Tuo metu baiginėjau bakalauro studijas Policijos akademijoje. Ir įrodyti, kad esu lyderis, nebuvo paprasta. Prisimenu atvejį, kai vienas mano kolegų, persekiodamas automobilį, šaudė į ratus ir ne visai sėkmingai. Kiekvienas toks atvejis yra kruopščiai tiriamas siekiant įvertinti, ar viskas buvo padaryta teisėtai ir teisingai. Jis paskambino man vakare, apie dešimtą. Tada galėjau pasakyti jam – viską surašyk, o aš ryte įvertinsiu, tačiau pasirinkau kitą būdą ir vykau į darbą, viską išsiaiškinau ir padėjau kolegai teisingai įforminti įvykį, nes jis patyrė stresą. Tada tavo darbuotojai supranta, kad esi ne priešas, o draugas, kad kartu esame komanda ir kad turi žinių, kaip geriau galima atlikti darbą. Kita situacija buvo Zarasuose – prieš pradėdamas dirbti jau įtariau, kas manęs laukia ir kodėl atkalbinėja kolegos nesirinkti to darbo, nes ten policija konfliktavo su prokuratūra, susidėjo daug mažesnių ir didesnių problemų – žuvę policininkai, kurie važiavo po renginio, automobilių deginimai, taip pat ir policijos, turto prievartavimas. Tačiau pavyko kontroliuoti situaciją ir išgelbėti skęstantį laivą. Būti kapitonu gerai plaukiančiame laive yra viena – visai kas kita, kai laivas skęsta. Tik tuomet yra galimybė parodyti vadovo sugebėjimus ir žinias – koks esi užsispyręs, kaip gali išsikelti tikslus ir juos pasiekti. Tik tuomet gali įrodyti, ko esi vertas.
Ar yra kokia nors viena tiesa, kuri išsikristalizavo per darbo metus?
Gal apie žmones. Nėra daug tikrų draugų. Kuo toliau eini, tuo labiau supranti, kad reikia išmokti atskirti tuos, kurie yra ne tavo, o užimamos kėdės draugai. Kuo aukščiau lipi, tuo daugiau aplink tave apsimetėlių. Pasakiau sau, kad mane apgauti galima tik vieną kartą. Taip ir pradedi atskirti su kuo galima, o su kuo ne eiti į žvalgybą.
Nemėgstu žmonių, su kuriais, rodos, sukerti rankomis, sutari, o po kurio laiko paaiškėja, kad jie net neplanavo daryti, kaip buvo sutarta. Sutikau tokių.
Ar pajutote lietuviams būdingą bruožą – bijoti konkurencijos kaip velnio, ar pastebėjote, kad viršininkai mėgsta būti patys protingiausi ir kuo greičiau atsikratyti gabesniu kolega?
Yra keli dalykai, kalbant apie vadovus. Kuo skiriasi tikras lyderis nuo šiaip vadovo? Vieni renkasi į savo komandą patarėjus, o kiti – pritarėjus. Silpni lyderiai renkasi tuos, kas pritars. Aš save priskiriu prie tų, kurie rinkosi patarėjus ir visuomet mano komandoje buvo žmonių, kurie daugelį sričių išmanė daug geriau nei aš. Visuomet kviesdavau profesionalus, jiems tereikėdavo duoti laisvę, pasitikėti ir nekvėpuoti į nugarą. Taip mes, kaip komanda, pasiekdavome labai gerus rezultatus. Ką aš iš to išlošiau? Mes padarėme daug reikšmingų reformų, o svarbiausia, galėjau iš jų mokytis ir tobulėti pats.
Policijos šūkis – „Ginti, saugoti, padėti“. Ar jau patyrėte, kuo skiriasi Lietuvos ir JK policininkai?
Nemanau, kad yra didelių skirtumų. Nesusidūriau asmeniškai čia, kad gerai juos pajusčiau. Ir pačią policiją sunku lyginti, nes Lietuvos policijos struktūra yra labai paprasta ir aiški, mes esame maža organizacija, jei lygintume su JK. Anglija – didelė valstybė ir jos policijos struktūra yra kitokia, sudėtinga. Anglijoje ir Velse yra 43 policijos įstaigos. Nėra centralizuotos policijos. Škotijoje ir Šiaurės Airijoje – centralizuota. Yra NNA – Nacionalinė nusikaltimų agentūra, kuri yra net ne policija. Kartais yra sudėtinga suprasti, kas už ką atsakingas. Man pasirodė, kad jie labai atidžiai nustato prioritetus ir nešvaisto savo išteklių tiems dalykams, kurie nėra pirmenybiniai. Kartais tai pykdo – tai mano problema, o jūs nesprendžiate. O jie mandagiai atsako – taip, jūsų problema mums rūpi, tačiau šiuo metu svarbesni smurtiniai nusikaltimai, prekyba žmonėmis ir narkotikai. Ir jei buvo pavogta kokia nors smulkmena, Lietuvoje mes dar stengiamės surasti, o JK, ko gero, – ne.
Bet pakalbėkime tik apie policininkus. Esu stebėjusi situaciją, kai vidury karštos dienos policija sulaikė merginą, kuri vilkėjo striukę, keistai orientavosi aplinkoje, ko gero, ji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, o aš stebėjau, kaip policininkai su ja bendrauja – kaip su brangiausiu žmogumi žemėje: rūpestingai, motiniškai ir labai mandagiai. Kitas atvejis: mačiau gatvėje nedidelio ūgio merginą policininkę, ji tikrino tris vyrus, kurie prieš ją stovėjo nuleistomis žemyn kelnėmis, tik su apatiniais ir laukė, kol ji užpildys dokumentus, man tai buvo vaizdas vertas milijono, kurio Lietuvoje nė už ką nepamatysi, nes tie vyrai seniai būtų pabėgę ir neklausę, ypač moters.
Esu įsitikinęs, kad situacija Lietuvoje labai panaši. Ar nebūna kitokio elgesio pavyzdžių? Taip, būna. Dažnai atrodo, kad aprašomi tik garsūs ir sensacingi atvejai, skauduliai, o gerosios patirtys greitai užsimiršta.
Noriu oponuoti, yra tekę skaityti kelias istorijas, kai policininkai gelbėjo springstantį vaiką ar kažkam padėjo bėdoje. Pagalvojau, kokie žmogiški policininkai, nes Lietuvos kontekste tokie dalykai skamba kaip išimtis.
Tai tikrai nėra išimtis, galiu papasakoti šimtus tokių istorijų. Dar reikia suprasti, kad JK policijai nereikėjo transformuotis iš sovietinės milicijos. Mes tą kelią turėjome praeiti. Prisiminkime, kokia buvo ta milicija – pusiau represinė struktūra, jie neturėjo šūkio – „Ginti, saugoti, padėti“. Mums reikėjo įrodyti, kad pasikeitėme. O per kiek laiko gali pasikeisti žmonės? Tam reikia vienos kartos. Taigi reikėjo laiko. O šūkis, kurį minėjote, atsirado prieš penkiolika metų. Užtruko pakeisti mąstymą, psichologiją, tai, kaip reikia bendrauti. Man dar tebebūnant generaliniu komisaru, suformavome užduotį, kuri buvo policijos reformos ašis – skirti dėmesį aukai, o ne kaltininkui. Iki tol kaltininko padėtis būdavo geresnė – jis galėjo gauti ir advokatą, ir vertėją ir t. t., o auka – kaip nors. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad niekuo neatsiliekame nuo JK policijos, ypač empatija ir mandagumu. Kad atvejų visokių būna, tai taip.
Ar jaučiate, kad gyvenate karalystėje?
Niekuomet apie tai nemąsčiau. Suprantu ir žinau, kur gyvenu. Gal manyčiau kitaip, jei nebūčiau pradėjęs dirbti prieš pat pandemiją, kai viskas užsidarė. Turėjau dalyvauti ir karalienės gimtadienio renginiuose, buvau matęs daug vaizdo įrašų, kaip jie vyksta, bet dėl pandemijos tie karališki, o ir kiti renginiai, buvo atšaukti. Pirmieji dveji metai buvo visai sausi – dirbome beveik visada iš namų. O dabar dar tik keli mėnesiai, kai pradėjome eiti į susitikimus, tai tiesiog karalystės ženklų dar nepatyriau.
Kas Jums labai patinka JK, ko nėra Lietuvoje ir atvirkščiai?
Čia neturiu mašinos ir tuo labai džiaugiuosi, stengsiuosi kuo ilgiau jos neturėti, nes Anglijoje labai geras susisiekimas viešuoju transportu. Didžiąją dalį laiko esu Londone, man gal trūksta tos lengvai pasiekiamos gamtos – miškų, ežerų, kur galėčiau pabūti vienumoje. Taip, yra parkų, bet vis tiek čia jautiesi kaip didmiestyje. Žinoma, gali sėsti į traukinį ir važiuoti, bet tai jau užims laiko. Kitas skirtumas, Lietuvoje būna žiema, kurios čia nėra.
O kaip greitai įvaldėte kalbą?
Atvažiavau manydamas, kad kalbu angliškai ir galiu susikalbėti, tačiau paaiškėjo, kad galiu pasakyti, ką noriu, bet suprasti, ką jie sako, iš pradžių buvo sunku.
Ką darėte?
Turiu mokytoją ir nuolat mokausi. Turėjau mokytoją britą, dabar – amerikietį ir vis dar mokausi, tobulinu kalbą. Susikalbu, bet kalbos mokymasis yra nesibaigiantis procesas – žinodamas vieną žodį, net neįtari, kiek jis turi sinonimų ir taip be galo. Išmokti svetimą kalbą visuomet yra iššūkis, tačiau viskas juda į priekį – kalbu, telefonu susišneku, tačiau tobulumui ribų nėra.
Ar norėtumėte likti Anglijoje visam laikui?
Ne. Pagyventi, pabūti dar daug kur norėčiau, tačiau Lietuvoje yra mano tėvai, vaikai, šeima. Aš ten gimiau, manau, kad ten yra mano namai.
Ir tinka ta niūruma, lietus, sniegas žiemą?
Man patinka, kai lyja ar sninga, nepatinka, kai šviečia saulė. Tokiu oru galiu pabūti vienas, nes paprastai per dieną tiek prisikalbėdavau, kad norėdavosi visiškos ramybės ir vienatvės, o dar labai dažnai mano diena trukdavo ilgiau nei aštuonias valandas. Man patinka ruduo, dargana. Pagaliau, jei esu užsiėmęs visą dieną, to, kas už lango, net nepastebiu. Mano diena įtempta ir dabar – gyvenu su sūnumi, abu sportuojame, skaitau arba klausausi mokomųjų vaizdo įrašų. Vakar, tarkime, iš sporto salės grįžau po vienuolikos. Pavalgiau, paskaičiau.
Ką skaitote?
Man padovanojo įdomią knygą apie garsius lietuvius ir mažai žinomas, įdomias jų biografijos detales – tarkime, apie Boriso Johnsono lietuviškas šaknis ar Matą Šalčių, kaip Kristupas Kolumbas susijęs su Lietuva. Įpusėjau jau.
Esate labai tikslingas ir šiaip po internetą nenaršote?
Būna, kad ir panaršau. Paspaudžiu kokią nors nuorodą ir staiga pastebiu, kad jau nardau interneto platybėse. Bet paskui sau įspiriu į užpakalį, kad tuščiai leidžiu laiką ir imuosi rimtų užsiėmimų.
O sūnus taip pat kryptingas?
Taip, gal net labiau nei aš, jei kalbėtume apie sportą, mitybą. Iš tiesų, visi sūnūs panašūs, tik kad jauniausią dabar, kartu gyvendamas, galiu labiau stebėti. Tarkime, per šiuos metus aš kokius dešimt ar dvidešimt kartų tikrai nebūčiau nuėjęs į sporto salę, jei ne jis. Žinoma, aš galiu elgtis kaip tinkamas, bet jei sūnus eina ir mane kviečia, manau, kad turiu rodyti pavyzdį. Ir su maistu panašiai, anksčiau sau labiau leisdavau nuodėmingas dienas, kai prisilesdavau blogo maisto, dabar mes sau leidžiame tik vieną kitą nuodėmę – šaltibarščius. Nors šiais metais valgėme ir blynų, ir koldūnų, bet tik po vieną kartą.
O kas namus tvarko?
Arba tvarkome kartu, arba tas, kuris turi laiko. Vis dažniau pastebiu, kad sūnus neprašytas suplauna indus ar nuvalo viryklę. Ir vyresnieji sūnūs yra labai tvarkingi.
Gal čia žmonos nuopelnas, nes esate minėjęs, kad dėl darbo šeimai mažai skyrėte laiko?
Vyresniesiems dabar jau daug laiko skiriu, kalbamės. Kai būnu Lietuvoje arba jie atvažiuoja į Londoną, leidžiame laiką kartu. Su šeima aš dabar daugiau laiko praleidžiu nei anksčiau. Taip, dažniausiai bendraujame virtualiai, tačiau anksčiau aš net virtualiam bendravimui nerasdavau laiko.
Ar pasikeitė jūsų požiūris į emigrantus, kai susidūrėte su jais tiesiogiai. Lietuvoje daug nuomonę formuojančių žmonių nepagarbiai kalba apie emigrantus, teigdami, kad jie arba viščiukus skrodžia, arba silkėms uodegas kapoja?
Gal todėl, kad esu teisininkas, vadovaujuosi įrodymais. O kalbų galima prisiklausyti įvairiausių, net ir apie mane. Neturėjau neigiamos nuomonės apie emigrantus niekuomet. Tiesiog, ko gero, visuomenei apie nusikaltimus, ypač rezonansinius, yra įdomiau skaityti nei apie gerus darbus. Gal iš to ir darome visas išvadas. Anglijoje sutikau labai daug įdomių, išsilavinusių ir protingų žmonių, kurie man daug padėjo, patarė. Daug pas ką svečiavausi. Taigi žmonės yra puikūs. Tiesiog reikia mums patiems dažniau matyti pozityvius, o ne neigiamus dalykus.
Pabrėžiate bendruomenės svarbą, kaip jums pavyko pelnyti jos pasitikėjimą?
Labai svarbus geras santykis su žmonėmis. Ką dariau? Skambinau, ėjau į susitikimus, diskutavau. Dar prieš išvažiuodamas į Angliją, atlikau namų darbus. Skridau pasikalbėti ir aptarti, kokios yra problemos ir ką aš galėsiu padaryti. Neprižadu kalnų, o pasakau tiesiai, kad štai tuos dalykus pasistengsiu išjudinti, o va tie – ne mano galioje. Svarbiausia nesukčiauti. Reikia dalyvauti renginiuose, išgerti kartu kavos. Įsivaizduokite, jūs manęs kažko paprašėte, o aš pažadėjau ir padariau. Ir padariau geriau ir greičiau negu tikėjotės. Ką pasakysite kitiems apie mane? Kad esu žodžio žmogus. Toks buvau visą laiką, o dabar jau raškau vaisius.
Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių emigravo ir ar turite kokį nors planą, ką darytumėte, kad Lietuva neištuštėtų?
Prisiklausiau įvairių emigracijos istorijų. Didžioji dalis – ekonominiai emigrantai. Ką aš būčiau galėjęs padaryti tuo posovietiniu laikotarpiu, kai viskas griuvo? Didelių stebuklų nesugalvoju. Ką dabar reikia daryti? Lietuva turi būti ta vieta, į kurią norisi grįžti. Man atrodo, kad už didelius atlyginimus svarbesni yra žmogiškieji veiksniai. Reikia būti sąžiningiems ir atviriems. Nors atlyginimai taip pat – svarbūs. Tačiau ateina gyvenime momentas, kai pinigus išstumia kitos vertybės. Arba pasakysiu kitaip – jei gaučiau pasiūlymą dirbti labai labai įdomų darbą, o atlyginimas nebūtų įspūdingas ir gal net kokiais penkiais šimtais ar net tūkstančiu mažesnis, nei gaunu dabar, priimčiau pasiūlymą, nes man įdomūs iššūkiai.
Mano draugas važiuodavo į Norvegiją ir pusę metų dirbdavo, o likusius pusę metų gyvendavo Lietuvoje už tuos pinigus. Jis papasakojo, kad tą pusmetį, kai dirba, niekur nekeliauja, nevartoja alkoholio ir nerūko, maitinasi labai kukliai – vieną dieną valgo makaronus su pomidorų padažu, o kitą – pomidorų padažą su makaronais, gyvena mažoje erdvėje. Pagalvojau, kad jei su šeima susikraustytume į vieną kambarį, dirbtume du darbus ir valgytume makaronus, tai taip pat daug sutaupytume. Kitas klausimas – ar aš noriu tokio gyvenimo?
Žinau, kad mėgstate posakius?
Taip, toks paprastesnis: mokytis, tuoktis ir grįžti namo – niekuomet nevėlu. Daug aš jų turiu. Vienas mėgstamiausių, labiausiai atitinkančių mano charakterį – vizija be veiksmo yra svajonė, o veiksmas be vizijos – košmaras.
Kas būtų, jei turėtumėte šešias gyvybes? Turiu omenyje, ar turite planų, kuriems gali neužtekti ir viso gyvenimo?
Esu praktiškas žmogus – nemąstau ir nesistengiu gauti to, ko negaliu.
Kuo domėtumėtės, jei nebūtų kultūrizmo, į ką panirtumėte taip giliai?
Visą gyvenimą sportavau, judėjau ir man tai patiko. Kodėl pradėjau sportuoti kultūrizmą? Nes tai santykinai saugus sportas: jei nori ilgą laiką būti sveikas, gerai jaustis ir gražiai atrodyti, reikia kilnoti svarmenis. Be to, tai labai paprasta – gali sportuoti bet kuriuo metų laiku. Pritūpimams arba atsispaudimas nereikia jokios specialios įrangos. Nereikia komandos. Nereikia daug ypatingų žinių. Tai ne automobilis, kurį parengti varžyboms daug kainuoja. Tai ne kontaktinis sportas, kai gali susižeisti. Tai sportas, kuriuo galima užsiimti bet kuriuo paros metu.
Ko nevalgote?
Nekenčiu jūros gėrybių. Skilvelių, širdelių ir kepenėlių. Vėžių.
Tortukai, bandelės, bulviniai blynukai?
Valgau. Kelis kartus per metus. Retai. Viską, kas nesveika, valgau labai labai retai. Net į balių mane kviesti verta, nes jei žinosiu, kad ant stalo nebus to, ką aš valgau, atsinešiu savo dėžutėje. Tie, kas mane pažįsta, tai žino ir nesistebi.
Kokie jūsų pasiekimai šiame sporte?
Esu užėmęs ir antrą, ir pirmą, ir ketvirtą vietas, pernai savo kategorijoje užėmiau penktą vietą. Esmė – ne pasiekimuose, o kelyje, kaip tu jį eini, kaip išsikeli tikslus, derini sportą su darbu ir asmeniniu gyvenimu. Svarbu, kaip sieki užsibrėžto tikslo.
Na, ir pagaliau esminis klausimas – tai kas gi jums lygina baltinius?
Pats. Viską pats. Štai buvo vyriausiojo sūnaus vestuvės, tai ryte gal septynerius baltinius išlyginau. Tiesiog derinu kelis darbus – tarkime, kartu klausausi ir kokio nors mokomojo vaizdo įrašo. Kartais pajuokauju su žmona, sakau jai: „Pagaliau mane parengei savarankiškam gyvenimui.“
