Sodyboje kone kiekvienas daiktas turi simbolinę reikšmę, yra dovanotas ar paveldėtas. Į akis krenta Gyčio Padegimo klasės draugės per 60-ąjį jubiliejų įteikta šluota, kur ant kiekvienos šakelės – jo premjeros pavadinimas ir data. Tų lapelių – apie 120, dabar būtų dar daugiau. Vienintelis šalyje režisierius, kūręs visuose teatruose, išskyrus Rusų ir lėlių; iš visų savo kolegų pastatęs daugiausia lietuvių dramaturgų spektaklių, bet tuo pačiu ir pirmasis ėmęsis daug iki tol pas mus mažai girdėtų užsienio autorių; profesorius, dėstantis keliomis kalbomis, ypač įsigilinęs į aktoriaus išraiškos ir vaizduotės neribojantį Michailo Čechovo metodą; mėgiamas lektorius, kurio paskaitų, pranešimų, kaip įžiebti kūrybiškumo kibirkštį klauso ir menininkai, ir verslininkai.
„Po emigracijos Norvegijoje grįžęs dailininkas sakė, kad mano paskaitomis dalijamasi internete, kad esu influenceris. „Kas kas?“ – perklausiau. Nesistengiu toks būti, nėra manęs socialiniuose tinkluose, nors su technologijomis esu susipažinęs, kiek to reikia“, – šypsosi maišydamas kavą. Nuo Sąjūdžio priešaušrio drąsiai reiškęsis, vėliau aršiai kovojęs už ekologiją, Gytis Padegimas netyli ir šiandien – neseniai su grupe kauniečių net teisėsi su miesto valdžia dėl kertamų medžių. „Režisierius neturi sėdėti dramblio kaulo bokšte, jis privalo būti visuomeniškas. Juk ir spektaklį kuri ne sau, o visuomenei. Ir ne tik pramogai, bet ir edukacijai. Menas, ypač teatras, yra gyvų žmonių susitikimas čia ir dabar ir tiesiog privalo kalbėti apie etiką, dorovę. Bet – ne pro rožinius akinius. Scenoje gali būti visko – sekso, prievartos, tačiau reikia žinoti, vardan ko visa tai. Negaliu statyti spektaklio, nenešdamas kokios nors žinios, o jo finale negaliu palikti žmogaus prislėgto. Perfrazuojant popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: religija ir menas, net ir stipriai nutolęs nuo sakraliojo, turi tą pačią šaknį – žmogaus troškimą būti išganytam, tapti geresne savo versija. Užtat mano spektakliai nėra populiarūs vienadieniuose reitinguose, kur skiriami „kryžiai“ ir kiti apdovanojimai, kur kritikai ieško naujovių, bet jie rodomi Lietuvoje bene ilgiausiai. Spektaklius statau ne kritikams ar festivaliams, o žmonėms“, – sako režisierius, kurio spektaklio „Meistriškumo pamoka“ dvidešimtmečio gastroles sustabdė tik koronaviruso pandemija, opera „Bruknelė“ atliekama jau dvylika metų, prieš keturis dešimtmečius pastatytas garsusis „Mūsų miestelis“ rodytas septyniolika metų, „Ilgą Kalėdų vakarienę“ ir kitus spektaklius taip pat matė ne viena žiūrovų karta.
Dzūkijos miško viduryje, kur nuo Merkinės atsiveža mane vingiuotais keliukais, pasakodamas apie kiekvieną vietovę, kalną, ežerą, net trobą, jis – tiesiog labai smagus ir įdomus pašnekovas, su kuriuo pusdienis sutirpsta.
Dzūkija, šita sodyba jums tokia svarbi, nes netoliese užaugote?
Mano tėveliai Bernardas Padegimas ir Ona Urbonaitė, baigę Alytaus gimnazijas, studijavo Kauno medicinos institute. Mama, jaunutė odontologė, gavo paskyrimą į Merkinę. Aš buvau ką tik gimęs. Tėtis studijavo metais ilgiau, atvažiuodavo mamos lankyti. Nemuno ir Merkio santakoje paėmęs mane dar kūdikį ant rankų, jis lipo į valtį, paslydo ir aš iškritau į Nemuną, pačiupo srovė. Kol mane pagavo! Kitąsyk pas senelius Alytuje bevalgant pietus pasklido degėsių kvapas. Aš gulėjau vežimėlyje celiulioidiniu stogu, o jis nuo saulės užsiliepsnojo. Dzūkijoje esu grūdintas – perėjęs ugnį ir vandenį.
Vaikystėje daug laiko praleidau pas senelius – vieni gyveno Alytuje, kiti – prie Nemuno, vienkiemyje ant kalvos. Kaime gyvenęs senelis – nuostabus pasakorius, su juo gyvulius ganydavome. Toje atokioje sodyboje ant aukšto buvo ne tik močiutės brolio, Sibiro kasyklose žuvusio karininko Vlado Bražinsko, uniforma, bet ir didžiulė biblioteka. Studijuodamas jis prenumeravo kultūrinius leidinius, juos kaupė, tad vaikystėje viską perkaičiau nuo pirmo puslapio iki paskutinio. Kitas dėdė, grįžęs iš JAV, kurį vadinome Amerikonu, buvo užsisakęs lietuvišką enciklopediją ir ji liko pas mus ant aukšto. Penktas tomas buvo išplėšytas, trūkstamus straipsnius persirašiau iš mokytojos, tetos Zosės. Paaiškėjo, kodėl tas tomas nukentėjo – per karą vokiečių kareiviai jį buvo išsinešę į lauko tualetą...
Mano alytiškis senelis šiandien būtų garsus liaudies meistras, o tada tiesiog darydavo smuikus, visokias būtybes iš medžio, kurios vėjui pučiant judėdavo. Jis labai mažai būdavo namie – tik peržiemodavo, prirūkydavo kambarius savo gaminto tabako suktinių dūmais ir išeidavo kaip anų laikų meisteris į žmones – per draugus, per kaimus, tai vestuvėse pagrodamas, tai bulves pasodindamas, talkose sudalyvaudamas. Namo grįždavo rudenį, kaip paukštis. Močiutė dėl to laiminga nebuvo, bet ji save realizuodavo sodindama darželius, viskas skendėjo gėlėse. Pavėsyje tarp jų man buvo įrengtos sūpynės. Nuostabi sodyba – ant kalno, tad močiutė naščiais iš pakalnės nešdavo vandenį ir sau, ir daržams. Taip augdamas neišlepau, o tvarus gyvenimo būdas tapo artimas. Tėvai – studentai, tad užsinorėjęs žaislo, ilgai rinkdavausi, negalėdavau gauti visko, kaip dabar.
Kai prieš mokyklą atvažiavau į Kauną, o ir pirmose klasėse, kalbėjau tik dzūkiškai, vaikai iš manęs juokdavosi. Tėvai buvo teatro mėgėjai, nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Pasakodavo, ką matė, kaip klausė Kipro Petrausko. Ir pats anksti pradėjau į teatrą vaikščioti. Prisimenu pirmą Kauno lėlių teatro spektaklį – „Stebuklingas Aladino žibintas“ dabartiniuose Filharmonijos rūmuose, visas operetes, dramos pastatymus, iki šiol ausyse skamba Laimono Noreikos balsas iš spektaklio „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Egzotika atrodydavo Giedrius Mackevičius dažytais plaukais ir jo pantomimos teatras, Jono Jurašo spektaklius su klasiokais matėme visus iki vieno.
Tėvai – labai skirtingi. Mama – vienturtė, švelni, ilgais nepaprastai gražiais plaukais. Kažkada legendinėje Kauno „Spurginėje“ mane užkalbino seniausia jos darbuotoja, sakė, kad prisimena mamą: „Jos kasa buvo ilgiausia Kaune.“ Daug žmonių man už ją yra dėkoję – mama dėstė, globojo našlaičius, nepasiturinčius studentus ir pacientus. Kadangi buvo odontologė ir veido chirurgė, per savo gimtadienį sausio 1-ąją amžinai būdavo iškviečiama į darbą ir skraidinama, pavyzdžiui, į Mažeikius, nes kažkam šventinė raketa nutraukė pusę nosies. Tėtis – vyriausias daugiavaikės šeimos sūnus, užaugęs pokariu, gana autoritariškas. Vėliau dėstė, vadovavo katedrai. Susidraugavome jau tik kai suaugau, iki tol aš maištavau.
Augęs tokioje aplinkoje, tiesiog negalėjote netapti menininku. Renkantis kelią Jums didelę įtaką darė ir legendinis režisierius Jonas Jurašas?
Jis buvo mano krikšto tėtis teatre. Kai atėjo šimtadienis, klasės auklėtoja atvedė choristą su raudona vėliava iš Muzikinio teatro: „Darysim literatūrinį montažą.“ Atsisakėme: jokių raudonų vėliavų. Su jau mirusiu draugu, architektu Antanu Dirda sėdėjome pas jį namuose ir rašėme scenarijų „Apie žmogų juodą ir baltą, `70“. Sudėjome ten daugybės poetų kūrybą, ir savo įtraukiau. Chopiną vaidino dabar žinomas kompozitorius Mindaugas Urbaitis, aš – žmogų Baltą, profesorius Limas Kupčinskas, garsus gydytojas, akademikas – žmogų Juodą. Spektaklį matė aktorius Algimantas Voščikas. „Berniuk, kas čia režisavo?“ – paklausė jis. „Aš.“ – „Turi gabumų, ateik į teatrą.“ Ten sutikau Joną Jurašą, kuris pasakė: „Režisierius turi būti arba geras, arba joks.“ Kitaip tariant, blogas režisierius yra kančia tautai, valstybei, šeimai ir pirmiausia pats sau. Uždavė padaryti darbų ir liepė duoti garbės žodį: jei pamatęs rezultatus man pasakys „ne“, į režisūrą stoti nebandysiu. Karšta vasara, aš, įmerkęs kojas į šaltą vandenį, parašiau eksplikacijas – mano mokyklinio spektaklio „Hamleto“ ir Eugene Ionesco absurdo pjesės „Naujojo nuomininko“. Paskaitęs sakė: „Stok, gali.“ J. Jurašas tuo metu „Sovremeniko“ teatre statė „Makbetą“, kuris vėliau buvo uždraustas, kartu važinėjome traukiniais į Maskvą, mane auginosi kaip antrąjį režisierių, bet šis planas taip ir liko planu. Kai 1973-iaisiais atvykau atlikti pirmosios praktikos, J. Jurašas jau buvo palikęs teatrą. Direktorius pasiūlė pastatyti miuziklą „Karlsonas ir vėl pokštauja“. Pamenu, teatre – remontas, atbėga nuostabus rekvizitininkas, pastato ampyro staliuką ir paauksuotą peleninę. Pasakiau: „Ačiū, aš nerūkau.“ Po to jis su manimi nesisveikino aštuonerius metus, kol nepastačiau „Kreditorių“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, nes buvo įsitikinęs, kad jei nerūko – ne režisierius.
Nebuvote komjaunuolis, bet patekote į garsųjį GITIS Maskvoje – geresnės vietos įgyti režisieriaus profesiją tuometėje Sovietų sąjungoje nebuvo. Kaip vaikui iš Dzūkijos kaimo ir palyginti mažyčio Kauno pasirodė milijoninis didmiestis?
Įspūdingas. Beje, prieš kelerius metus mano mylima teatro kritikė, šviesaus atminimo Irena Veisaitė pasakė: „Gyti, koks Jūs drąsus! Nebijote radijo interviu pasakyti, kad baigėte studijas Maskvoje.“ O ko bijoti, jei tai – tiesa? Nesakysiu juk, kad mokiausi Niujorke. Dabar kartais pagalvoju, kaip studijuodamas neišvažiavau į Sibirą? Vyresni draugai, dabar garsūs režisieriai, man duodavo perrašyti visokius rusų disidentų raštus, draudžiamų radijo stočių interviu, nes tuometėje Lietuvos atstovybėje referentė man leisdavo ką reikia atsispausdinti. Po mūsų diplominio spektaklio „Romulas Didysis“ pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę metro prie manęs priėjo senyvas žmogus: „Noriu padėkoti už spektaklį, jis labai svarbus mūsų visuomenei.“ Tik paskui sužinojau, kad tai buvo Andrejus Sacharovas. Nuolat sukausi tokioje aplinkoje. Kurso vadovas Josifas Tumanovas – paskutinės kartos Stanislavskio mokinys. Gal pamenate, kaip uždarant 1980-ųjų Maskvos olimpiadą jos simbolis meškinas išskrenda oro balionais? Uždarymo režisierių J. Tumanovą po to užtampė saugumas: „Ką nori pasakyti, kad rusai – nerangūs kaip meškinai?“ Žmogų ištiko infarktas. Dėstė Nina Suchockaja, kuri tiesiai šviesiai mane vadino paskutine savo meile. Jos teta – Alisa Koonen – legendinė Aleksandro Tairovo teatro aktorė, kuria žavėjosi Pablo Picasso ir Henri Matisse. Geriausia Ninos draugė buvo garsioji aktorė Faina Ranevskaja. Man yra tekę su jomis sutikti vienus Naujuosius metus. Nina ir Faina gyveno gretimuose namuose, viena turėjo šunį vardu Malčik (liet. berniukas), kita – Devočka (liet. mergaitė). Sėdėjome su kurso draugu tų damų draugijoje ir graužėmės, kad nešvenčiame su kursu bendrabutyje... Jauni – kvaili (juokiasi), duotų kas dabar tokią kompaniją.
Ar ne F. Ranevskaja jus spaudė nusikirpti ilgus plaukus? Tokius nešiojate visą laiką?
Taip, Faina sakė, kad nusikirpčiau, nes nukryžiuos. Dar mokykloje turėjau specialų leidimą ilgiems plaukams, nes buvau pirmūnas, visokių olimpiadų laimėtojas.
Grįžęs į Lietuvą dirbote ne viename mieste, Šiauliuose ir Kaune dar ir vadovavote teatrams. Kuri darbovietė šiandien atrodo svarbiausia?
Turiu du „gimtuosius“ teatrus – jūsų minėtus Kauno ir Šiaulių. Bet daug visko padaryta ir kituose, ir dėstant. Dirbdamas su studentais nesiekiu ugdyti „padegimukus“, savo kopijas. Mano pagrindinis uždavinys – atskleisti žmogų, iškasti jo talentą. Studentams įteigiu svarbiausias tiesas: negalima kurti meno, kuris atima kitam viltį, tai – nuodėmė. Antras dalykas – nesistengti nieko kopijuoti. Mačiau daug režisierių, kurie žlugo, nes siekė populiarumo ar bandė statyti „kaip Nekrošius“. Statyti taip, kaip Eimuntas Nekrošius, galėjo tik jis pats. Geriau paprasčiau, mažiau, bet – autentiškai.
Niekada nesigailėjote nelikęs užsienyje? Austrijoje režisavote dar gūdžiais 1989-aisiais.
Man labai gera Lietuvoje, šita kultūra, pasaulėžiūra – mano, bet tuo pačiu labai mėgstu keliauti, galiu būti gidu ne viename užsienio mieste – galėčiau vedžioti po parkus, muziejus, galerijas. Viskas prasidėjo nuo mano mylimo miesto Vienos. 1989-aisiais jau dirbau Zalcburge, pirmasis iš mūsiškių ėmiau režisuoti Vakaruose. Dirbau Norvegijoje, porą metų labai sėkmingai dėsčiau Danijoje. Tais laikais uždirbau daug, bet viską išleisdavau kelionėms. Kai kas laikė kvailiu, kad pilių nepasistačiau, bet dėl tokio pasirinkimo jaučiuosi laimingas. Kai su Šiaulių teatru buvome gastrolėse Kanadoje, mane pasigavo giminės iš Amerikos, pamenu, rodo tokį gražų baltą namuką Pensilvanijoje: „Čia tavo močiutės sesers namai, mums jų nereikia, lik, pradžiai sumesim porą tūkstantukų.“ – „O kur čia artimiausias teatras?“ – „Už poros valandų kelio.“ – „Universitetas?“ – „Irgi panašiai važiuoti. Bet čia taip gerai – ateina stirnos į kiemą.“ – „Jos ateis ir išeis, o ką veiksiu aš? Ačiū, važiuosiu namo, kur teatras arti.“
Kokį svarbiausią dalyką norite pasakyti žmonėms per paskaitas, rengdamas pranešimus, režisuodamas?
Gyvenimas per trumpas, kad griautum jį neapykanta, destrukcija, visa ko pagrindas yra dešimt Dievo įsakymų ir triada – tikėjimas, meilė, viltis. Kaip sakydavo mano močiutė: ką darai gero gyvenime, darai sau, ką darai blogo – taip pat tik sau. Taip taikliai filosofijos profesoriai nesugalvos. Vadovaujuosi ir kitomis šimtmečių patvirtintomis tiesomis.
Kas Jums yra laikas, jo tėkmė?
Neseniai kažkam sakiau, kad laiko tiesiog nėra. Jis neapčiuopiamas, kaip oras. Tai tėra susitarimas, kad kažkur susitiktume. Sodyboje man laikas keliagubas, kai susipina paukščių balsai, retrospektyvūs sapnai su išėjusiais žmonėmis iš jaunystės, čia pat būsimo spektaklio vizija... Praeitis, dabartis, ateitis – viskas susilieja. Matau gėles, prie lango besiplakantį drugelį, kurį bandau paleisti į lauką – iš tų smulkmenų sudėliota diena atrodo kaip metai. Iš kitos pusės, banalu, bet į veidrodį žiūrėti nelabai mėgstu, viduje jaučiuosi kaip visada, o nuo suolo atsistoju jau rankomis pasiremdamas. Prieš keletą metų mano mėgiamoje paežerėje buvo baisus škvalas, išlaužė daug medžių, bet ėmė augti nauji, pripratau... Pagalvojau, kad taip ir su laiku. Reikia pratintis, kaip rašo Tomas Venclova eilėraštyje: „Mane ištiko amžiaus vidurys / aš gyvenau, bet mokiausi nebūti. / Mirtis man buvo lyg šeimos narys / užėmusi didesnę dalį buto.“ Metams bėgant, mano devizas tas pats – keistis, išliekant pastoviam. Arba – išlikti pastoviai keičiantis. Laikausi tradicijos darbe – Čechovo metodo, bet nevengiu naujovių, tik į jas nepuolu aklai, atsirenku, kas yra gerai ir reikalinga. Štai ginčijausi su drauge dėl telefono – nekeisiu savo mygtukinio „Nokia“, kol jis veiks. Per tą laiką ji sunešiojo jau tris išmaniuosius. Ne viskas, kas nauja, yra tikrai geriau.
Metų pradžioje jubiliejų paminėjote Antonino Dvoržako operos „Undinė“ pastatymu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista jūsų ,,Trijų Kauno pjesių“ knyga, į kurią įeina dramos ,,JAH“, ,,Alksniškiai“ ir ,,Pirmeiviai“. Ką kuriate dabar?
Rugsėjį Marijampolėje bus didelis spektaklis „Sūduva“, netrukus po to pristatysiu dar vieną darbą pagal mano mėgstamą A. Strindbergą. Dalyvauju mokslinėse veiklose, įsitraukiau į Strindbergo konferencijų tinklą visame pasaulyje – skaitau pranešimus Stokholme, Romoje, Krokuvoje, jie verčiami į kitas kalbas, spausdinami. Užsienio leidyklų išleistose knygose apie Michailą Čechovą yra didžiuliai mano straipsniai. Dirbu, skaitau literatūrą, rašau, galvoju, planuoju pranešimus, susitikimus.
Pats gyvenate kūryba, nesukūrėte šeimos. Kas šiandien Jums yra vienatvė?
Tas klausimas – tiesiai į paširdžius... Anksčiau sodyboje vengdavau būti vienas. Dabar – pratinuosi. Kaip ir prie išėjimo. Kita vertus, juk dėstau, bendrauju su jaunimu. Pats jaunystėje turėdavau vyresnių, net gerokai, draugų. Pavyzdžiui, bičiuliavausi su Juozu Grušu, Vaclovu Šiugždiniu ir kitais, nors mus skyrė keli dešimtmečiai. Buvo ir bendraamžių draugų, bet vyresni – įdomesni, man įdomu tai, ko nežinau. Ir dabar draugauju su vienmečiais, bet baisiai įdomi naujoji karta. Dėl to su jaunimu, Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kursu, čia, sodyboje, repetavome „Pirmeivius“. Kartų estafetė – Vidas Bareikis, būdamas moksleiviu, debiutavo mano statytoje „Ugnies medžioklėje su varovais“.
Vieną dieną kartu vasarojusiai bičiulei teatro kritikei Elvyrai Markevičiūtei pasiskundžiau, kad kai buvau jaunas ir energingas, visus vedžiojau po miškus, žmonės čia plūdo, o va visą dieną niekas nepaskambino. Kitą dieną skambutis – Nijolė Narmontaitė su vyru Pauliumi Kovu nori užvežti dovanų lydeką ir jo gaminto šermukšnių vyno, Virginija Kochanskytė šalia esančiame dvare skaitys Sigitą Gedą, kviečia pasimatyti. Skambina jaunas aktorius: „Dėstytojau, kaip gyvenate? Buvau Londone ir Portugalijoje, ką veikiate Jūs?“
Gyvenime aš pasirinkau režisieriaus kelią, o tai – vienišiaus profesija. Kol buvau jaunas, atrodė, šeimai dar ne laikas. Paskui apsidairiau – jau nebe laikas. Vieni gimdo vaikus, kiti – dvasios vaikus, visą energiją nukreipdami į kūrybą. Kai pagalvoju, kiek scenos grandų paskutinius vaidmenis atliko mano spektakliuose, o kiek jaunų scenografų, choreografų, aktorių mano palaiminti debiutavo! Negalima iš nieko – vaikų, mokinių, draugų laukti dėkingumo, bet aš jo sulaukiu – buvusių studentų, kolegų dėmesio.
Jūsų aštuoneriais metais jaunesnis brolis Rytis pasuko tėvų keliu – tapo gydytoju. Gerai sutariate su jo šeima?
Per daug dažnai nesusitinkame, bet per Kalėdas visada susėdame prie stalo su visais jo vaikais, mūsų pamote Vincenta.
Visi esame aukštaūgiai, būdamas jaunučių amžiaus, žaidžiau krepšinį – net tapau Baltijos šalių ir tuomečio Leningrado čempionu. Bet aš – ne sporto žmogus. Užtat krepšinį žaidė Rytis, taip pat – jo vyriausias sūnus Jonas. Dabar maloniai nustebau per „Panoramą“ pamatęs savo kitą sūnėną, septyniolikmetį Petrą, kuris su Lietuvos jaunių rinktine pasaulio čempionate užėmė ketvirtą vietą. Jis pasakojo, kaip mokysis ir žais Floridoje.
Liepos 6-ąją, pats juokaujate, apdovanojimus rinksite kaip grybus: rytą Prezidentūroje – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, popiet – 1-ojo laipsnio Santakos ženklas Kaune. Jums svarbu būti įvertintam?
Būti keturis kartus pristatytam Nacionalinei premijai ir paskui skaityti audras komentarų, kaip čia dabar režisierius negavo, jį pažįsta visa Lietuva, o mergaitės, kuri gavo, nepažįsta niekas, nėra malonu. Kiekvienas apdovanojimas – patvirtinimas to, kad kažką darai gerai. Tai – ne tuščiagarbiškumas, o kokybės ženklas, kad valstybė gerbia, pripažįsta įdirbį. Pastaraisiais metais apdovanojimus už nuopelnus vis gaudavo kažkas iš mano mokinių. Tai labai smagu, kiekvieno jų įvertinime – mažiukas mano nuopelnas, bet tie, kas skirstė apdovanojimus, to nepastebėdavo (šypteli). Apdovanojimai įkvepia, duoda jėgų dirbti. Publikos džiaugsmo ir pripažinimo sulaukiau daugiau nei kritikos. Ir po šių apdovanojimų nebuvo dienos, kad gatvėje trys keturi žmonės nepasveikintų. Ne tik Kaune – ir tolimiausiuose užkampiuose. Neslėpsiu, malonu. Nors ir suprantu, kad kartais esu atpažįstamas ne dėl spektaklių, o visuomeninės veiklos ar visai juokingų dalykų. Kartą dalyvavau amžinatilsį Gražinos Balandytės kulinarinėje laidoje – kepiau močiutės šiuškes iš virtų bulvių ir miltų. Kitą dieną Kaune troleibuso vairuotoja šaukia: „Režisoriau, režisoriau – ačiū!“ Aš taip išdidžiai: „Už kurį, ponia, spektaklį?“ – „Už šiuškes!“ Mielai bendrauju ne tik su profesionalais, dalyvauju mėgėjų teatrų festivaliuose, vertinu, skaitau pranešimus. Man atrodo svarbu būti su žmonėmis, jiems kalbėti apie teatro paslaptis. Pats niekur nesisiūlau, neperšu nuomonės, kol niekas neklausia, ginkdie nieko nekomentuoju. Bet, kas nori, mane susiranda.
Žmonių meilė ir daro Jus laimingą?
Poetas Osipas Madelštamas, būdamas sovietų tremtyje Voroneže, sėdėjo su žmona ant geležinės lovelės, visiškai nieko neturėdami. „Osia, ar mes su tavimi būsim kada nors laimingi?“ – paklausė ji. O. Madelštamas atsakė: „Laimingi? Nežinau tokio žodžio. Mes turime būti sąžiningi, dori, protingi, seksualūs, mandagūs, kūrybingi, išsilavinę ir visokie kitokie. Tada gal ir atsitiks tai, ką žmonės sudeda į žodį laimingas.“ Cituoju ne visai tiksliai, bet esmė tokia, kad laimė ir laisvė yra tuščios sąvokos, jos pačios nieko nereiškia, kol neužpildai jų turiniu. Kaip ir gyvenimas.
