2020 metais detektyvų mėgėjus suintrigavote romanu „Antrininkė“. Klasiškai suregztas trileris apie vertėją Liną, pagrobtą dėl panašumo su kita moterimi ir patekusią į nešvarias farmacininkų rankas, teikė vilties, kad gimė nauja, lietuviškoji Agatha Christie. Kodėl stabtelėjote šio žanro įkalnėje?
Čia panašu kaip klausti įmantrią liemenę nusimezgusios damos: „Ei, žinai, visai neblogai nunarpliojai, bet kodėl stabtelėjai, kodėl tinginiauji, kodėl nemezgi dar vienos, tokios pat, tik kitos spalvos?“ O ji gal nori megzti šaliką ar šortus, o gal žaisti kerlingą, siuvinėti kryželiu ar šokti linijinius šokius (juokiasi). Knygos tėra mano užklasinė veikla, visai neoriginalus hobis, prie kurio grįžtu, kai pati to noriu, o kadangi baisiai nemėgstu rutinos, tai ir bandau skirtingus žanrus – kad pačiai nebūtų nuobodu rašyti ir kad skaitytojas nenutrenktų knygos po pirmų dešimties puslapių.
Buvo gyvenime toks smagus detektyvų etapas, kai pati jų daug skaičiau, realybėje po akimis vis pasipainiodavo baisiai keistų tipų, kuriems net eidama iš paskos mintyse prisegdavau vingrius siužetus, o pradėjusi rašyti, pati nežinojau, kuo detektyvas baigsis – čia juk visas įdomumas! Bet tai buvo etapas prieš pandemijas ir karą, kai visi gyvenome ramų sotų gyvenimą ir kartais norėjosi pasikutenti nervus. Dabar turbūt mažiau norisi, nes pakutena pati realybė.
Pats likimas ir siužetą tada pamėtėjo: Slovakijoje, palikusi vaikus ir vyrą automobilyje, išėjau išmesti ledų popierėlio, ieškodama šiukšliadėžės, nužingsniavau į prekybos centrą, išmečiau jį tualete ir pati netikėtai užsitrenkiau kabinoje. Staiga užgęsta šviesa, stoja gūdi tyla, aš krapštausi su spynele, vis kvykteldama: „Aloooo, help!“, telefono, aišku, neturiu. Galiausiai supratau, kad jeigu lįsiu pro durų viršų, tikėtina, įstrigsiu kaip Mikė Pūkuotukas Triušio oloje, taigi, duris išspyriau, o eidama mašinos link, pagalvojau: ko ne detektyvo pradžia?
Po „Antrininkės“ mane užnešė į priešingą pusę – dokumentikos link, tokios, kuri pranoksta bet kokią išmonę, nes gyvenimas pasiūlo kur kas įdomesnių siužetų. O po „Kaip tu?“ irgi nenuobodžiauju – labai puikiai jaučiuosi pakeitusi triūsą žurnalo redakcijoje į darbą ryšių su visuomene srityje: kol kas rutina nespaudžia, o jei labai trins, teks turbūt imtis mokslinės fantastikos!
Nors jau parašėte keturias knygas, pavadinta rašytoja nusipurtote tarsi lietui užklupus. Kodėl?
Ne todėl, kad kentėčiau dėl perdėto kuklumo, o todėl, kad rašytoja ir nesu. Aš žurnalistė, o jei reikia kažkaip į biografiją įpaišyti tas knygas, tai arčiausiai tiesos – knygų autorė. Manau, esu gerai įvaldžiusi savo žurnalistinį amatą, kaip savąjį įvaldo geri picos kepėjai ar šaukštų drožėjai: moku klausti, rašau greitai, lengvai, bet kokiomis sąlygomis ir be streso. Iš to ir gyvenu. O rašytojas ar poetas, manau, jei jau save tokiu laiko, turėtų pragyventi iš savo knygų. Ar yra tokių Lietuvoje? Aū! Turbūt be sutuoktinių paramos ir papildomų darbų – niekaip. Kitas kriterijus – ar visus rašytojus ir poetus, net ir ąžuolų lapų vainikais pagerbtus, kas nors dar skaitys po 50 ar 100 metų? Tikrai ne visus.
O ir šiaip kartais linksminuosi socialiniuose tinkluose skaitinėdama, kaip kas save pristato: pilna visų galų „ekspertų“, „konsultantų“, „žinovų“, „specialistų“, kurie tokiais staiga virto po trijų seminarų ir dvejų kursų, o tikrieji ekspertai ir žinovai dažniausiai save įvardina kiek kitaip... Beje, esu radusi ir vieną „rašytoją“, kuri dar nieko nėra parašiusi, bet pasiskelbė, nes... žada parašyti!
Kodėl ypatingą knygą „Kaip tu?“ pavadinote taip paprastai?
Gal todėl, kad nemėgstu sudėtingų pavadinimų, sudėtingų santykių ir šiaip sudėtingo gyvenimo. Paprasta, trumpa, aišku ir greita – tai mano mėgstami žodžiai. Ypač „greita“. Mėgstu, kai procesai vyksta mikliai: greitai dirbu, greitai mėgstu išspręsti problemas ir greitai baigti nykius pokalbius, nebijodama pasirodyti nemandagi. „Kaip kirpsime?“ – kartą paklausė kirpėja. Atsakiau: „Greitai!“ Dabar jau padūsauja mane pamačiusi, nes žino, kad po pusvalandžio imsiu trinti užpakalį į kėdę, sukinėti galvą kaip išgąsdinta žąsis ir garsiai dūsauti.
O klausimas „Kaip tu?“ turbūt aktualus visiems šiais neramiais laikais, ypač per pandemijos karantinus, kai buvome izoliuoti nuo gyvo bendravimo. Gera, kai kažkas parašo ar paskambina to klausdamas ne todėl, kad kažko prireikė, o tiesiog šiaip, be priežasties. Pabandykite to paklausti dažniau. Tik pasiruoškite išklausyti atsakymą. Čia kartais būna sunkioji dalis tiems, kas visada „neturi laiko“. Ir klauskite to ne vieną kartą: puikiai pamenu vieną pokalbį su a. a. savo dėde. Jam paklausus, kaip gyvenu, ilgai riečiau, kaip puikiai. Jis, ramiai sau rūkydamas, klausėsi. Kai baigiau girtis, tiesiai žiūrėdamas į akis, paklausė: „O kaip tu IŠ TIKRŲJŲ?“ Atsakiau: „Šūdinai!“
Dešimt jaudinamai atvirų, skausmingų, nepagražintų istorijų apie moteris, kurios netapo aplinkybių aukomis, o jų pavyzdžiai gali padėti sunkiausiu metu. Kaip atradote šias moteris?
Kai kurias pažinojau anksčiau, buvau apie jas rašiusi, bet dar tada, kai jų gyvenimo aplinkybės buvo visiškai kitokios. Nors ir tuomet atrodė, kad trumpuose žurnalistiniuose pokalbiuose nukabinu tik ledkalnio viršūnę – jaučiau, kad jos gali papasakoti daug daugiau. Vėliau, kokį dešimtmetį, probėgšmais sekiau jų gyvenimus, o šie vertėsi kūliais. Kitas herojes radau visiškai atsitiktinai, jei tai atsitiktinumas – kai esi susikoncentravęs į vieną temą, informacija tarsi pati eina į rankas, tik spėk gaudyti: kažką aptinki socialiniuose tinkluose, apie kažką tarsi netyčia išsitaria pažįstama, su kažkuo tiesiog susiduri gatvėje.
Sakote, kad, dirbdama žurnaliste ir kalbindama žmones, nugriebdavote tik paviršių: greitai pakalbindavote savo herojus, greitai parašydavote. Buvote pasiilgusi lėtų pokalbių?
O jūs nepasiilgote? Jie kažkaip nejučia iš mūsų gyvenimo dingo. Pamenu, vaikystėje, kai nuvažiuodavome į kaimą pas močiutę, mama su ja tamsoje prašnekėdavo pusę nakties: visiems giminėms ir pažįstamiems būdavo išvelėti kauleliai, kalbos drąsėdavo, paslaptys, apie kurias vaikams geriau nežinoti, atsiskleisdavo, manant, kad jau seniai miegu, o prislopintas dviejų man brangių moterų šnabždesys paryčiais užliūliuodavo geriau už pasakas. Augdamos visos ilgai plepėdavome su draugėmis, jau vėliau, kai augindavome vaikus, sumigdžiusios juos, vėl prapliurpdavome iki paryčių. O paskui visa tai kažkaip išslydo. Gyvenime vis mažėja draivo, ir tai visų kartų, net jauniausios, problema. Einame laiku miegoti, laiku į darbą, laiku pasportuojame, laiku pavalgome sveikatai palankaus maisto, laiku pasiimame atostogų, kad laiku pailsėtume...
Esate moteris, kuria pasitiki. Kaip manote, kodėl?
Net nežinau. Esu pridirbusi juokingų klaidų, rašydama apie žmones, bet niekam nepakišau kiaulės sąmoningai – o mūsų darbe taip būna, kai dėl antpečių žvaigždutės paaukojami garbingi susitarimai kai ko „ne spaudai“ nerašyti. Žinau tik tai, kad jei įlipčiau į tuščią traukinio vagoną, atsisėsčiau prie lango, įbesčiau nosį į knygą ir visa povyza transliuočiau, kad esu baisiai užsiėmusi, vis vien atsirastų žmogus, kuris prisėstų šalia ir imtų pasakotis. Taip ir būna! Gal dėl to, kad man labai įdomu klausytis ir visai neįdomu kalbėti. O žmogus jaučia, ar tu jo klausaisi iš mandagumo, ar jis tau tikrai įdomus. Ir kai su juo bendrauji ne vieną kartą, kai atsiranda ryšys, randasi ir pasitikėjimas.
Psichologė Rūta Klišytė savo žodyje „Užsikrėsti svetima stiprybe“ pataria prieš atsiverčiant šią knygą susikaupti, nes tose istorijose nėra nieko apdoroto ar išgalvoto, tos moterys gyvena tarp mūsų, susimauna, jas daužo likimas, jos kenčia, o apie tai kalba paprastai ir keikiasi iš širdies. Rūta sako, kad galima aktyviai gydytis ir knyga. „Kiekviena istorija – tarsi stalas, prie kurio šalia šeimininko sutelpame ir pasisotiname visi“, – rašo psichologė. Ar sulaukėte šio teiginio patvirtinimų?
Ne viena herojė, išdrįsusi atsiverti taip, kaip atsiveriama tik artimiausiems ar išvis niekam, sakė, kad tai daro ir dėl kitų moterų – kad jos užsikrėstų nuostata, jog viskas yra įmanoma. Kad gyventi taip, kaip TAU norisi, verta neatsižvelgiant, ką patarinėtų kiti – nes kiti juk žino „geriausiai“, ką tu turi daryti, už ko tekėti, kaip kapstytis iš bėdų. Susiesi savo gyvenimą su našliu ir dviem svetimais vaikais? Tekėsi už neįgalaus žmogaus, kuris niekada nejudės? Išeisi „nuo gero vyro“ – kas tave ims? Mums visi diktuoja, kaip turime atrodyti, kaip „susitvarkyti gyvenimą“ ir net kaip gedėti, kai nutinka tragedijos. Bet visa tai geriausiai žinome pačios – tereikia savęs paklausti ir paklausyti.
Pasak Jūsų, įkvėpimas yra pats geriausias užkrečiamas virusas. Kai daugelis per karantiną dejavo dėl esą sustojusio gyvenimo, Jūs rašėte knygą?
Aš toliau dirbau, kaip ir visi mirtingieji, rūpinausi šeima, o priešokiais tarp barščių ir skalbinių džiaustymo įsigrūsdavau į ausis ausines su roko muzika ir prisėsdavau ant sofutės ar prie virtuvės stalo su kompiuteriu parašyti – jokių mūzų ir metafizinės euforijos man nereikėdavo. Gal geros moterų istorijos ir užgoždavo tą karantininį bumbesių foną, atrodo, sklindantį iš visų elektros prietaisų: kaip dabar tikra kančia būti uždarytiems, kaip mus diskriminuoja kaukių dėvėjimas ir kaip pavojinga skiepytis. Tad savo knygą traktuoju kaip vaistą nuo amžino bėdavojimo, kaip viskas blogai, nuo skundų kitais ir neteisingu pasauliu, nuo kaktą kertančių susirūpinimo raukšlių – kartais tereikia iš savęs pasijuokti, ir viskas stojasi į vietas. Man patiko vienos skaitytojos atsiliepimas, kuris taikliai nusako visas istorijas: „Sujaudino, prajuokino, sugraudino!“ Nes tai tikrai ne tragedijų rinkinėlis, o gyvybingų, drąsių, charizmatiškų moterų istorijos, neleidžiančios nukabinti nosies, kas bebūtų!
Ne vieną kartą skaičiau poetės Vitalijos istoriją „Lapė, ištrūkusi iš narvo“. Gimusi disfunkcinėje šeimoje trijų vaikų mama ilgai gyveno smaugiama nesaugumo jausmo. Jos eilėraštis „Mažutytė“ atskleidžia vaiko, kurį išnaudoja suaugęs pedofilas, patirtį. Moteris skausmingai atvirai išpažįsta savo nuopolius, sako, kad gimti nedarnioje šeimoje – lyg pradėti gyvenimo kelią ne nuo nulio, kaip daugelis, o nuo didelio minuso. Ir vis dėlto Vitalijai pavyko susikurti laimingą būtį. Kaip manote, kodėl?
Pirmiausia ji pati to labai norėjo. Nors daug kas, išgirdę, kad ji nutarė skirtis su vyru (negeria, nemuša, tvarkingas – ko dar nori?) ir su trimis vaikais apsigyventi nuomojamame bute, sukiojo pirštą prie smilkinio, Vitalija elgėsi taip, kaip jautė, jog bus geriausia. Atsigavusi skaitė psichologines knygas, vaikščiojo į terapijas, pati gilinosi į savo praeitį, tiesiog visomis jėgomis gydė savo sužeistą sielą. Ir nelaidojo savęs kaip moters, nors buvo protinama, kad tokio vyro, apie kokį svajoja, Lietuvoje nėra, o jei ir yra, kas ją ims su tiek vaikų. Na, Vitalijai tuo metu jau atrodė, kad ne ją „ima“, o ji pati renkasi. Taigi, rinkosi ir atsirado. Geras, talentingas, rūpestingas. Kuris per pirmą pasimatymą sudėjo visus taškus ant „i“: „Tu manęs su savo trimis vaikais neišgąsdinsi!“ Jie susituokė, įsigijo naujus namus, Vitalijai gimė ketvirtas vaikelis. Ir tai dėl to, kad ji nepabijojo, niekieno neklausydama, pagaliau gyventi laimingai.
Judita, nužudyto sūnaus motina („Po nakties – šviesa“), Jolita, ištekėjusi už neįgaliojo vežimėlyje gyvenančio vyro („Neužgesinta meilė“), Rūta, serganti autoimunine Adisono liga („Galiu kalnus nuversti“), Marija... stebuklingai iš visų ligų pasveikusi chemikė...
O, jos visos fantastiškos! Ir kiekviena verta dokumentinio filmo. Pačiai jauniausiai, Rūtai, buvo tik šešiolika, kai sužinojo, kad serga labai reta autoimunine liga: gydytojai patarė jaukintis gyvenimą tarp keturių sienų ir net negalvoti apie abitūros egzaminus. Aš, būdama jos amžiaus, tikrai būčiau tuo patikėjusi! Nes kai tave gyvenimo centrifūga įsuka kokių 40-ties, jau esi vėtyta ir mėtyta, tau lengviau pakelti bet ką. O čia toks pienės pūkas – šešiolikmetė, kuriai atimta viltis gyventi visavertį gyvenimą. Bet Rūtą įkvėpė šeimos moterų stiprybė: ji užaugo tarp kietų moterų: mama, auginusi ją viena, ir močiutė buvo tos, kurios galėjo kalnus nuversti ir jūras nusausinti, tad abi palaikė Rūtos svajones – įgyti profesiją, atidaryti savo restoraną, keliauti ir džiaugtis gyvenimu.
Moterų bendrystė, jų pagalba vienos kitai driekiasi raudonu siūlu per visas istorijas: jei ne šeima, tai mokytoja, draugė, giminaitė – kažkas kiekvienai padėjo išskleisti sparnus. Bet net ir tokioje situacijoje, kai atrodė, jog beveik visas pasaulis prieš tave, Jolita rado jėgų paklausyti savo širdies ir ištekėti už žmogaus, nuo kurio kone visi ją atkalbinėjo, nes juk jauna graži moteris „susigadins gyvenimą“. O jie jau keliolika metų laimingi: ji pasiekė mokslo aukštumų, jis ją skatino tobulėti – vyras, kuris turi sunkią judėjimo negalią, ir moteris, kuriai kiekviena diena su juo nepaprasta.
O Marija yra tikras unikumas, nes devynis kartus išvengė į akis žvelgusios mirties. Racionali ir niekuo netikinti chemikė kadaise patikėjo, kad ne tik formulės, skaičiai ir mechanizmai valdo mūsų gyvenimą, bet ir mūsų mintys, ir aukštesnės jėgos, ir visa tai, į ką nukreipiame vidinį žvilgsnį. Po vingrių gyvenimo peripetijų, po išties stebuklingų pasveikimų Marija sukūrė unikalią savo neuroedukaciniais metodais paremtą sveikatinimo sistemą ir kartu su gydytoju genetiku pasaulinėje genetikų konferencijoje pristatė tyrimą, įrodantį, kad pats žmogus gali įjungti savireguliacijos mechanizmą ir netgi atitolinti senatvę.
Rašant turi būti įdomu pirmiausia pačiai?
Be abejo. Užtat ir keičiu žanrus, užtat nerašau tada, kai kažkam atrodo, jog „tau dabar reikia rašyti detektyvą“, – o ne, turiu prabangą pati to užsinorėti. O jei neužsinorėsiu, nieko nenutiks – maža ką, gal imsiu tapyti? Ar tiesiog tingiai supsiuosi hamake ir džiaugsiuosi gyvenimu – nes progų džiaugtis juk yra kasdien.
Kokios istorijos Jums kirto tiesiai į saulės rezginį?
Turbūt labiausiai Juditos. Nes kiekvienai mamai būtų didžiausias siaubas netekti savo vaiko. Susipažinome atsitiktinai: kalbinau jos mamą, garsią aktorę Ireną Kriauzaitę, ji išsitarė, kad prieš metus buvo nužudytas jos mylimas anūkas. Susisiekiau su Judita, kad parinktų mamos nuotraukų, bendravome telefonu, ji man pasirodė lyg sena gera pažįstama. Po kelių mėnesių ryžausi jai parašyti, klausdama, ar atvirai papasakotų savo istoriją, kiekviename sakinyje atsiprašinėdama ir teigdama, jog suprasiu, jei pasiųs mane po velnių.
Kai susitikome, Judita išsitarė, kad atėjo metas, kuomet jau gali dalintis patirtimi. Ji labai ramiai pasakojo, o man atrodė, kad sustos širdis. Išėjusi nudrožiau į priešingą pusę – net nesupratau, kur einu... Bet nuostabu tai, kad ji neužsidarė su savo skausmu, yra energingas, linksmas, gyvybingas žmogus, sakantis, kad kas bebūtų, mes neturime teisės nesidžiaugti gyvenimu.
Pusę honoraro už knygą „Kaip tu?“ skiriate organizacijai „Blue / Yellow for Ukraine“. Ukrainoje turite draugų ir gerai žinote, ką dabar kenčia karo siaubiami žmonės. Jūsų herojės taip pat kariauja savo kasdienybės karus ir išeina iš jų nugalėtojomis. Ko palinkėtumėte joms ir kitoms drąsioms moterims?
Neturiu draugų Ukrainoje, bet galiu tik įsivaizduoti, ką jaučia nuo karo pabėgusios ukrainietės: jos čia ne tik turi pradėti gyventi nuo visiško nulio, ieškotis darbų, kurių gal net nėra dirbusios, kasdien raminti savo vaikus, kad jie tikrai pamatys savo kariaujančius tėčius gyvus (nors kas žino...), ir kaskart virpėti: ar paskambinus vyras atsilieps, ar jau ne, ar namai dar nesugriauti, ar seni tėvai gyvi... Jų visų, visiškai visų, likimai jau sulaužyti. Viltis liko viena – išstumti priešą ir apginti savo tėvynę. Jei bent visišku mažmožiu, bent kuo galime jiems padėti, padėkime. Neįpraskime prie karo, kuris čia pat, beveik už mūsų durų.
O drąsioms moterims patarčiau tai, ką jos ir pačios žino, nes kitaip nebūtų drąsios – klausytis savęs, ne kitų!
Dovile, minėjote barščius. Vienoje nuotraukų matau Jus jaukiai sėdinčią virtuvėje. Kavinukas, miela svogūnų pynė... Ar daug kavos išgeriate rašydama?
Tai kad kava su rašymu man nieko bendra neturi. Ryte išgeriu vieną didelį puodą kavos taip, kaip negalima – į tuščią skrandį, po pusryčių susiverčiu mažą – ir jau galiu funkcionuoti! O svogūnų pynė pirkta, tikrai pati nepinu. Ir nors turiu sode kelias lysves, neslėpsiu, man labiau patinka ne kišti rankas į žemę, o hamake, darbščių kaimynių siaubui, skaityti knygą.
Kas Jums padeda dorotis su buitimi? Juk mamos pusryčių, pietų, vakarienės laukia vyras, 22-ejų duktė ir 20-metis sūnus.
Vyras Gintautas tikrai nieko nelaukia: eina ir pasigamina pats, jei ką – turbūt išgriūtų, kokį kartą pamatęs trijų patiekalų vakarienę su žvakėmis! Dažniausiai šaldytuvo duris darinėja sūnus Marius. Pora metų vyresnė dukra Gintarė gyvena atskirai, tad užsukusi dažniausiai sako, kad „ką tik“ pavalgė, nors tuo netikiu.
Na, bet jei iškart apie mane blogai pagalvojote, tai nesu visiška atgrubnagė: visi patiekalai, kurie padaromi GREITAI ir kuriems nereikia dvidešimt penkių ingredientų, yra mano mėgstamiausi. Mikliai sumakaluoji, suverti ir jau turi! Ne, kulinarija nėra mano širdies daina, bet pamaitinti alkanus savo vaikus studentus ir vyrą galiu greitai ir be kančios.
Ar Jūsų vyras palaiko Jūsų kūrybinius polėkius?
Kur jau nepalaikys, pabandytų! Bet man svarbiau, kad jis laiko tris namų kampus! Ilgai jį kadaise atkalbinėjau nuo noro mane vesti, sakydama, kad žurnalistė tikrai nėra namų fėja, bet neklausė. Galėjo tuo įsitikinti, kai dirbau dienraštyje: beveik visi šeštadieniai būdavo užimti, nes lakstydavau į renginius, o sekmadieniais reikėdavo anksti keltis ir tuos renginius aprašinėti. Tik atkalbinėdama nuo vedybų pasakiau jam ir gerą žinią: aš esu visiškai nereiklus žmogus. Galiu gyventi mažoje celėje, pilnoje knygų, kurias skaityčiau neišlįsdama, tik kartais pro durų apačią reikėtų įkišti lėkštę su maistu. Taip jis, beje, ir darė, kai sirgau korona, bet nieko šeimoje neužkrėčiau, – gamino man fantastiškus ir be galo meniškai apipavidalintus patiekalus, na, tokius ne iš reikalo, bet su daug meilės, tad net pasigailėjau, kad tos 10 izoliacijos dienų taip greitai baigėsi.
Buvote, esate bohemiška asmenybė. Ar dažnai pavyksta sutuoktinį įtraukti į savo menines pinkles? Ar jo prototipas figūruoja Jūsų knygų puslapiuose?
Aš – bohemiška? Oi, labai klystate. Ne, esu naminė, ežerinė, maudytis šalia teliūskuojančiuose keliuose ežeruose yra mano manija. Išsitaškau bendraudama su žmonėmis, tą labai mėgstu, bet tada iškart neriu į savo urvelį – namus, kur norisi patylėti, tingiai pažiūrėti kokį filmą ir pasnausti pargriuvus ant sofutės; kokios dar bohemos, kokie vakarėliai?!
O iš akies trauktų prototipų tiesiog nėra: vieną personažą sudėliojau iš kelių pažįstamų charakterių, niekas, sutuoktinis taip pat, detektyve savęs neatpažino. Tai reiškia – pavyko!
