Viename interviu seserys sakė, jog tobulybė neegzistuoja. Ir tai, ko gero, yra absoliuti tiesa. Tačiau savo nuolatiniu sunkiu darbu muziko keliui pasišventusios seserys tobulybės ieško ir siekia kasdien. Vienas svarbiausių iš seserų Labèque lūpų nuskambėjęs patarimas ateities muzikams – naudoti, lavinti savo vaizduotę, nebijoti kurti, būti kitokiais... Joms buvimas scenoje – džiaugsmas, dovana, be scenos seserų gyvenimas būtų beprasmis. Jų protai, širdys, akys visada kartu ir tai yra jų gyvenimo harmonija.
Fortepijoniniame duete Katia ir Marielle groja jau daugiau negu 50 metų. Būdamos 11 ir 13 metų paliko gimtąjį baskų kraštą, persikėlė į Prancūziją, įstojo į Paryžiaus konservatoriją. Ją baigė 1968 m. Visgi abi, būdamos puikios pianistės solistės, nusprendė atsisakyti savo solinės karjeros ir atsidėjo muzikavimui drauge, todėl toje pačioje Paryžiaus konservatorijoje pratęsė fortepijoninio ansamblio studijas. Vieną dieną, joms berepetuojant O. Messiaen‘o „Visions de l‘Amen“, į duris pasibeldė jų ateities sėkmė – tai buvo pats kompozitorius, toje pačioje Paryžiaus konservatorijoje dėstęs kompoziciją. Jis pasiūlė vienai iš seserų įrašyti šį kūrinį su kompozitoriaus žmona, puikia pianiste Ivonne Loriod. Tačiau merginos buvo išties drąsios, jam atsakiusios NE, „tai mūsų kaip dueto pradžia ir negalime pradėti karjeros grodamos atskirai“, tada atsakė Katia. Taigi šį didį kūrinį, dalyvaujant pačiam O.Messiaenui, seserys įrašė abi drauge. O po to pasipylė pažintys ir bendradarbiavimas su kitais žymiausiais XX a. kompozitoriais – G. Ligeti, P. Boulezu, L. Berio, nauji kūrinių užsakymai seserų Labèque duetui. Kaip teigia Niujorko filharmonijos prezidentė ir vykdančioji direktorė Debora Borda, „jos prikėlė kurį laiką buvusį primirštu, tačiau nuo seno gerbiamą bei vertinamą grojimo dviem fortepijonais žanrą ir jam įkvėpė visiškai naują gyvenimą“. Tačiau tam, kad tai pavyktų, turi būti išties ypatingomis asmenybėmis. Seserys Labèque per savo karjerą stebino daugelį kartų, išbandė viską – nuo senosios muzikos iki roko... Keletą metų jos buvo atsidėjusios vien baroko muzikai, specialiai užsakė pagaminti Silbermann modelio du senovinius fortepijonus, kuriais skambino daugybėje žymiausių pasaulio scenų su garsiausiais dirigentais, orkestrais bei ansambliais. Katia, vyresnioji, „aktyvioji“ sesuo turėjo netgi savo roko grupę. Bandė viską – regtaimą, džiazą, pop, eksperimentavo su baskų liaudies, Lotynų Amerikos muzika, nėrė į modernizmą. Katia su populiariuoju Stingu įrašė netgi jo hitą su fortepijonine versija „Shape of my heart“. Beje, ar daugeliui žinoma, kad seserys Labèque yra mylimiausios Madonnos klasikinės muzikos atlikėjos bei itin artimos draugės? Ir kad seserų įrašyta G. Gershvino „Žydroji rapsodija“ tapo vienu pirmųjų auksinių diskų klasikinės muzikos istorijoje?
Kai kuriuos snobus XX a. antroje pusėje erzino seserų išskirtinis įvaizdis – jos savo pasirodymus pateikia tarsi teatro spektaklį su puikiai apgalvotu netradiciniu apšvietimu, specialiai programai pritaikytais sceniniais kostiumais. Ypatingai žavi seserų vizualizuoti, specialiai scenarizuoti, nufilmuoti muzikiniai pasirodymai – tokie kaip Philipo Glasso „Les Enfants Terribles“ (opera, pritaikyta dviems fortepijonams, filmas, atspindintis gilia melancholija, netgi skausmu persunktą istoriją), G. Faure „Dolly‘s suite“ (pateikta lyg XX a. pradžios pasaka vaikams), valandos trukmės muzikinis Thomo Mowrey filmas „Emos Bardac meilės“ su puikiausiais impresionistų paveikslais bei kiti.
Greta didžiulių, ryškių savo darbų ir gastrolių seserys stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, kaip ir visi paprasti žmonės, myli gamtą, gėles, pasivaikščiojimus vienumoje gamtoje. Myli tylą. Ilgisi jau iškeliavusių tėvų. Joms natūralu būti visą laiką kartu, jos netgi gyvena vienuose namuose (šiuo metu Romoje). Marielle ištekėjusi už žymaus dirigento Semiono Byčkovo, Katia gyvena taip pat su atlikėju, gitaristu Davidu Chalminu. Katia, vyresnioji sesuo, būdama idėjų generatoriumi bei norėdama kurti savo nepriklausomą muzikos produkciją, įkūrė savo leidybos ženklą KML (Katia & Marielle Labèque), yra prodiuserė, taip pat įkūrė Labèque vardo fondą, kurio meno tarybos nariai yra tokios asmenybės kaip Madonna, Placido Domingo, rašytojas Alessandro Baricco.
Dažnam kyla klausimas, ar seserys nuolat būdamos kartu tarpusavyje kovoja, konkuruoja? Kaip pačios juokaudamos sako, jos visada randa vis naujų argumentų ginčams. Ginčytis yra normalu – šeimoje be ginčų tikrai neįmanoma, tačiau svarbu, kad ginčai joms visada suteikia naujos kūrybinės energijos. Juk viskas atsinešama iš šeimos. Kaip sako Marielle Labèque, „dėstytojai Paryžiaus konservatorijoje išmokė daugybės triukų, tačiau muziką mylėti mus išmokė tėvai“, „ir tai mums padėjo susiformuoti nepriklausomybės jausmą, troškimą į pasaulį judėti savo jėgomis“ (seserų pirmoji muzikos mokytoja buvo jų mama pianistė Ada Secchi, pati buvusi Prancūzijos legendinės pianistės Marguerite Long mokinė). Šiandien tėvų jau nebėra, tačiau seserys Katia ir Marielle Labeque yra „viena kitos antroji pusė“ - nors širdys dvi, rankos keturios, tačiau vienas, bendras kvėpavimas muzikoje...
Katia ir Marielle Labèque pirmą kartą Lietuvoje išgirsime jau netrukus – spalio 22 dieną, šeštadienį, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida‘22“.
