E. Jarmolavičiūtės pasakojimą būtų galima pavadinti tikra sėkmės istorija: šiandien ji skaičiuoja 10-tus metus kaip LRT garso režisierė, o jos sąskaitoje – „Auksinės bitės“ apdovanojimas už kūrybinį indėlį į daugybę radijo laidų. Tačiau pradžia, kaip daugelyje panašių istorijų, buvo duobėta.

„Studijuodama garso režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) norėjau įsidarbinti Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Ironiška tai, kad manęs nepriėmė būtent dėl mano negalios, argumentuodami tuo, kad nežinosiu, kur statyti mikrofonus darant garso įrašą. Po šio įvykio galvojau – jei negavau darbo aklųjų bibliotekoje dėl to, kad nematau, tai kur apskritai galiu gauti darbą“, – savo karjeros pradžią prisimena ji ir priduria, kad situacija šiuo metu bibliotekoje pasikeitė, mat ji čia jau dvejus metus dirba leidybos procesų specialiste.

Nepasitikėjo, tad teko įrodyti

Baigusi garso režisūros bakalauro studijas, E. Jarmolavičiūtė ėmėsi praktikos LRT Radijo koncertų įrašų studijoje, kur praleido beveik visą vasarą suvedinėdama koncertų įrašus. Jos svajonė visada buvo dirbti LRT, todėl kai čia jai pasiūlė garso režisierės poziciją – Eglė nedvejodama sutiko.

„Man tai buvo netikėta, nes buvau įsitikinusi, kad norint dirbti LRT reikia būti labai „kietu“ ir daug pasiekusiu garso režisieriumi. Žinoma, iš kolegų pradžioje jaučiau nepasitikėjimą mano gebėjimais – iš pradžių man neduodavo sudėtingų įrašų. Galvojau, kad tai neteisinga. Dar tuo metu studijavau garso režisūros magistrą LMTA, o man duoda plojimus patrumpinti – darbą, kurį galima padaryti be išsilavinimo, nebaigus studijų Akademijoje“, – kalba pašnekovė.

Nors pasitikėjimo trūko, E. Jarmolavičiūtė nenusileido ir visus užkariavo savo entuziazmu bei iniciatyvumu – ji ėmėsi visų įmanomų darbų.

„Kolegos vis netikėdavo, kad padarysiu prisiimamus darbus. Turėdavau būti paruošusi jiems šimtą skirtingų atsakymų, ką aš darysiu, jeigu... Pavyzdžiui, jei man atneš natas, paprašysiu, kad man surašytų laikus ir dėl to nereikėtų skaityti natų. Kuo daugiau manęs klausinėjo – tuo daugiau ėmiau bijoti. Atsimenu, prieš pirmus įrašus man buvo labai sunku – pykindavo, drebėdavo rankos, būdavo fiziškai bloga. Jaučiausi lyg ant bedugnės krašto, jei paslysiu, tai yra suklysiu – nugarmėsiu apačion ir manimi niekas nebepasitikės. Visą savo gyvenimą tuos plojimus ir trumpinsiu“, – sako garso režisierė.

Praėjo vienas, kitas įrašas ir Eglė nesuklydo – tuo pačiu augo ir jos kolegų pasitikėjimas ja, o tai virto deleguojamomis vis sudėtingesnėmis užduotimis.

„Turėjau daug dirbti, kad įtikinčiau ne tik kolegas, bet ir save pačią. Mano viena dalis sakė – kam tau to reikia, neapsikrauk. Kita vertus, norėjau eiti į priekį savo specialybėje, tobulėti, o tai gali padaryti tik dirbdamas. Jei tavimi netiki ir tau neduoda darbo – tu turi jo prašyti. Mano entuziazmas nenuslopo iki šiol“, – atskleidžia ji.

Pandemija atvėrė galimybes

8 metus E. Jarmolavičiūtė dirbo koncertinėje įrašų studijoje, vėliau po truputį pradėjo kurti radijo spektaklius, paskui jai buvo pasiūlyta kurti ir vakaro pasaką.

„Kai atėjau dirbti į LRT, visada norėjau dirbti su laidomis. Tai jau darau dvejus metus – nuo pirmojo karantino pradžios. Per pirmą karantiną situacija buvo išties sudėtinga – koncertai nebevyko, todėl bijojau, kas bus toliau. Iš to man kilo mintis daryti nuotolinius įrašus, kai nė vieno žmogaus neturi būti įrašų studijoje. Reikėjo surasti platformą, kuri kokybiškai įrašytų garsą – su draugais daug galvojome, testavome, kol radome vieną. Taip ir prasidėjo mano darbas su laidomis – pandemija atvėrė galimybes dirbti tai, ką tikrai noriu“, – pasakoja pašnekovė.

Pandemijos laikotarpis bei nuotolinis darbas Eglei patiko dar ir tuo, kad žmonės nežinojo apie jos negalią – tai jai buvo įdomi patirtis, kuri leido pamatyti, kad net sužinojus apie aklumą, žmonių elgesys su ja visiškai nepasikeisdavo.

„Pastebėjau, kad žmonėms – tikrai jokio skirtumo. Mano darbo, montažo kokybė ir greitis praktiškai nesiskiria nuo matančių garso režisierių. Per karantiną į mane vienas po kito kreipdavosi kolegos dėl nuotolinių įrašų. Girdėjau, kad vieni kitų vedėjai klausdavo, pas ką jis įrašinėja, nes labai gera garso kokybė. Man didžiausias įvertinimas – kai su manimi žmonės nori vėl ir vėl dirbti“, – tvirtina garso režisierė.

Privalai išlįsti iš urvo

Kalbėdama apie matančio ir nematančio garso režisieriaus darbo skirtumus E. Jarmolavičiūtė sako, kad matančiajam nereikia atsimini, kur koks mygtukas yra garso pulte, o ji pati turinti juos išmokti mintinai.

„Mikšeriniai pultai yra dėkingi tuo, kad jie sudėlioti kasetėmis, kurios identiškos. Jeigu išmoksti valdyti vieną kanalą – nesunku įvaldyti ir 24 kanalų pultą. Mano pagrindinė užduotis yra būtent išmokti mygtukus. Mano atmintis ištreniruota nuo vaikystės. Tada dar nebuvo kalbančių telefonų ir kitų įrenginių, pritaikytų neregiams, todėl įpratau mygtukus skaičiuoti“, – apie savo darbo principus pasakoja ji.

Kitus žmones, turinčius negalią, Eglė ragina pačius imtis pasaulio keitimo, mat laukiant ir tikintis, kad visuomenės požiūris į negalią pasikeis savaime – nieko nebus.

„Kol mes neišlįsime iš savo urvų ir nepradėsime gyventi visuomenėje – joks pokytis tikrai neįvyks. Kol jūs neišeisite tada, kai kažkas jums nėra pritaikyta, tai tas pritaikymas niekada neatsiras. Kol neatsiranda problema, kol ji neiškyla į viešumą – tol ji nesprendžiama. Gyvenimas visuomenėje nereiškia tik nuėjimo į darbą, aš kalbu apie ėjimą į koncertus, bendravimą su žmonėms, ėjimą prie paštomatų, ten, kur tau nepritaikyta“, – drąsina pašnekovė.

Reziumuodama ji sako, kad kol žmonės su negalia patys nepradės daugiau bendrauti su likusia visuomene, pastaroji ir toliau nežinos, kaip ir kokiomis temomis su jais kalbėti – viso to išmokti galima natūraliai, tik tai darant.

Nėra jokio skirtumo

LRT Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovo Tomo Rytel teigimu, LRT jau daugiau nei trejus metus dirba prie įtraukties ir lygių galimybių principų įgyvendinimo organizacijoje, kur siekiama įraukti bei sudaryti lygias galimybes visų pažeidžiamų grupių atstovams, neišskiriant konkrečios negalios.

„Toks mūsų strateginis tikslas, kuriuo siekiame ne tik sudaryti palankias darbo sąlygas, bet ir keisti nusistovėjusius stereotipus, keičiant darbuotojų požiūrį į jautrias socialines grupes. Be to, yra sudaryta LRT darbuotojų savanorių grupė, kuri vysto skirtingus projektus, susijusius su įtrauktimi bei lygiomis galimybėmis. Toks darbo modelis yra pasiteisinęs, kadangi patys darbuotojai įsitraukia į galimybių paieškas, planuoja veiksmus ir patys juos įgyvendina“, – komentuoja jis.

T. Rytel priduria, kad nors Eglės pavyzdys kol kas yra vienintelis, LRT yra atvira priimti dirbti asmenis su fizines negalia, mat nėra jokio skirtumo – darbuotojas su negalia ar be.

„Tai diegiame ir savo darbuotojams, siekiame griauti esamus stereotipus. Eglės pavyzdys yra labai puikus, jis parodo šios darbuotojos puikias darbo atlikimo savybes, įsitraukiant į LRT veiklą. Vertiname darbuotojų kompetenciją, patirtį, o ne kitas savybes. LRT saugiai gali jaustis bet koks asmuo, nepriklausomai nuo fizinės negalios, ar priklausantis jautrioms socialinėms grupėms“, – tvirtina pašnekovas.

Ši istorija yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomos kampanijos „Jokio skirtumo“, kuria skatinama šalies darbdavius įtraukti žmones su negalia į atvirą darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios.