Rūtos studijoje tvarkinga, bet – ne steriliai, o tiek, kiek reikia. Didžiulė lauko gėlių puokštė ant stalo išduoda neseniai apsilankius mamą, dviratis – kad šeimininkė gyvena aktyviai, o didelė komoda su brangių akmenukų, įvairių detalių pilnais ministalčiukais, kaltai, staklės, kiti specifiniai prietaisai, replės, vielos, pieštukai, ant lapo papaišyti eskizai – atskleidžia profesiją. „Šioje netvarkoje yra tvarkos, – šypsosi. – Pamenu, kai dailės mokykloje maišydavome dažus, ant savo paletės kiekvienam atspalviui paskirdavau zoną, visų į krūvą nesuplakdavau, jau tada buvau struktūruota. Kita vertus, mėgstu save paleisti, leidžiu skristi. Juk niekas manęs neįrėmina, neskiria darbo valandų. Tik pati.“
Kokios laisvos menininkės darbo valandos?
Darbingiausias kūrybos laikas – naktis, kai viskas nutyla. Tada, aišku, keliuosi apie pietus, išsimušu iš ritmo. Kita vertus, nėra aiškios darbo ir gyvenimo atskirties, kai lyg ir nedirbu, galvoju apie darbus – išnešioti mintį yra svarbiausia, o kai tai įvyksta, padaryti viską galima greitai.
Dažniausiai studijoje būnu apie dešimtą. Kartais – tik skaičiuoju ar piešiu, susitinku su užsakovais, sėdu dirbti – nelygu kokia diena. Penktą ar šeštą valandą darbo dienomis aš sportuoju. Mane užvaldė krosfitas ir sunkioji atletika. Beje, kad esu stipri, turiu jėgų ir galiu sportuoti, supratau prieš gerus trejus metus, o iki tol galvodavau, kad aš – meškis, nesportiška menininkė. O išties, pasirodo, viską galiu – raunu sau štangas (juokiasi).
Kuriant juvelyriką juk reikia jėgos ir ištvermės!
Jėgos reikia ištempti vielą, valcuoti. Svarbiau gal valia. Ypač, jei kas nors nesiseka. Motorika čia smulki – dirbu pirštais. Nors paimu ir plaktuką. Pastaraisiais metais grynos kūrybos liko mažai, daugiausia – užsakymai. Susitinkame su klientais, jie papasakoja savo istoriją, kaip, pavyzdžiui, susipažino, o aš bandau atrasti simbolį, kuris visa tai atspindėtų. Būna, patys pasako, ko nori, dažniausiai, draugai, kurie pažįsta mano kūrybą. Su kitais kalbamės kaip psichologo kabinete, išgeriame kavos, tada bandau perprasti žmones ir išgryninti, kas jiems tiktų. Ir beveik visada pataikau. Tiksliau, dar nebuvo, kad nepataikyčiau.
Jaudulys, kai atiduodi daiktą ir lauki reakcijos, ar pataikei, – didžiulis?
Žiaurus! Neseniai vienas muzikantas ilgai ir labai gražiai pasakojo apie savo merginą – jai užsakinėjo žiedą. Tai įkvėpė padaryti tiesiog fantastiškai gerą kūrinį. Pabandžiau – nepatiko. Per tą laiką jis išleido naują albumą, kurio klausiausi eidama į studiją. Supratau, kad tas albumas greičiausiai parašytas jai, nes ten tiek gražių meilės dainų. Žiedą išlydžiau ir perdariau naujai. Kai atėjo atsiimti, beveik drebėdama laukiau, ar patiks – jo reakcija buvo tobula!
Jei būtum drabužių dizainerė, sukirptos suknelės taip paprastai nepersiūtum.
Taip, juvelyrai beveik visada gali dirbinį išlydyti, bet labai nesinori. Tąkart taip dariau, nes užsakovas – nuostabus, gerai vienas kitą pažįstam. Tada norisi padaryti kaip įmanoma geriau, peržengti savo slenksčius ir ribas. Kiekvieną darbą kuriu asmeniškai užsakovui, nesikartoju – galvoju naują idėją, konstrukciją. Dirbu nuoširdžiai, kartais atrodo, jog persistengiu, nudegu, gal to net nereikėjo. Bet ką daryti, jei ne iš širdies dirbti nemoku, tik – maksimaliai? Man gera, kai žinau, kad žmogus turės unikalų sau skirtą kūrinį, kurį galbūt perleis kitai kartai. O gal – tiesiog pames.
Kaip pasukai į juvelyriką, kodėl rinkaisi studijas Taline, ne Lietuvoje?
Tada buvo mažai metų ir proto (juokiasi). Išties labai norėjau studijuoti tapybą arba skulptūrą, apie ją dar pasvajoju, turiu visokių minčių. Bet grynajai kūrybai, menui reikia laiko – išeiti į dykumą, atsiskirti nuo kasdienybės, panirti į tą lauką, kuriame nebėra paros laiko, tik idėja, kurią vystai, pavalgai, pamiegi ir toliau važiuoji. Tai turi būti nepertraukiama, viską reikėtų nustumti į antrą planą. Tad pagalvojusi, jog reikia iš kažko gyventi, nestojau į grynuosius menus. Nuo vaikystės esu kruopšti, atsakinga, man labai patinka smulkūs daikčiukai, detalės, maži stalčiukai, mėgdavau juos atidarinėti, viską apžiūrinėti. Pasirinkusi profesiją, pataikiau, nesigailiu, nors, žinoma, atsiradusi monotonija vargina. Bet juk taip pat nutinka visiems – kartais dingsta įkvėpimas.
Buvau girdėjusi, kad studijas Taline baigė daug talentingų menininkų, kad akademija – aukšto lygio. Joje patyriau, ką reiškia bendruomenė. Metalo katedros studijoje būdavome visi kartu, nuo pirmakursių iki magistrantų, tad susigyvenome ir įsigyvenome. Atmosfera – bohemiška, iki paryčių juvelyrų dirbtuvėje kažkas kažką kuria, kas alų geria ar bučiuojasi ant sofos, bendros Kalėdos, naujokų krikštynos. Švenčių tradicijos taip pat gilios. Įsilieti iš pradžių į tą aplinką buvo sunku, nes aš – vienintelė užsienietė, kiti atvykėliai – „Erasmus“ programos studentai, jie vis keisdavosi. Kurį laiką ir buvau visų pašonėje, nemokanti kalbos, o paskaitos juk estiškai.
Kaip įmanoma studijuoti nieko nesuprantant?
Apie 80 proc. studijų – praktinės: tiesiog darai dalykus, mokaisi tapybos, kompozicijos, anatomijos. Jų mokiausi asmeniškai su dėstytojais, kurie dažnai kalba angliškai, rusiškai, o jei tik estiškai – išversdavo kursiokai. Kitų dalykų – estetikos, filosofijos, meno istorijos, dizaino paskaitas anglų kalba klausiau Talino universitete arba man leisdavo pasirengti pačiai ir iš dėstomo kurso rašyti referatą. Išties pirmi metai buvo sunkūs ir vieniši. Estai – šaltakraujai, ilgokai neprisileidžia. Net chorą lankiau – jis buvo gelbėjimosi valtis mezgant draugystes ir santykius, nes dainavo daug užsieniečių. Antrame kurse su „Erasmus“ vykau į Barseloną, o grįžus jau viskas kažkaip savaime įsibėgėjo. Kartu su labai fainais kambariokais – dviem estais ir iraniečiu apsigyvenau sename bute. Išvažiuodama iš Talino verkiau, nes buvo liūdna tą etapą palikti. Studijuodama gana gerai ėmiau suprasti estų ir suomių kalbas, tik kalbėti nedrįsau. Per jauna ir kukli buvau. Iš principo Estijos patirtis puiki, geras ir Talinas – tamsus, vėjuotas. Būdavo, eini sau pajūriu paryčiais, apsisiautusi dideliu paltu, su kavos puodeliu rankose, pasivaikščioti po uosto teritoriją – rūkas, vėjas, kirai. Daug melancholijos (šypsosi).
Kaip sekėsi iš vėjų taršomo Talino patekus į Antonio Gaudi išmargintą Barseloną?
Į Barseloną atskridau sausį, tiesiai iš Berlyno, kur spaudžiant minusui šventėme brolio gimtadienį. Išlipu iš lėktuvo – autobuso vairuotojas švilpauja, skraido žalios papūgos, veši palmės. Studijos akademijoje, sakyčiau, silpnokos, viskas vyksta pagal mañana principą. Ateini aštuntą, dešimtą – pertrauka, paskui siesta, o po jos gali studijoje dirbti iki šešių. Viskas, duris užrakina. Norėjau susirasti vietinių draugų. Būdavo, išeinu į gatvę, nusižiūriu žmogų, kuris atrodo simpatiškas, į „mano temą“, jį seku. Štai eina iš pažiūros šauni mergina, užsuka į barą – užeinu iš paskos, jau atradau puikią vietą pasėdėti. Gatvėje sutikau muzikantus, pradėjome dainuoti, plepėti ir susibičiuliavome. Jie gyveno centre, savavališkai užimtame name – skvote. Dauguma – iš Lotynų Amerikos, pas juos vykdavo uch koks gyvenimas! Praktiškai visą stipendiją išleisdavau kambario nuomai, tad su čiliečiu Sebu, mano nuostabiausiu draugu, užsidirbdavome koncertuodami traukiniuose. Jis grodavo maža gitaryte, aš dainuodavau vieną dainą ispaniškai, antrą angliškai. Įlipame į priemiesčio traukinį – viename vagone dvi dainos, kitame, trečiame – jau privažiuojame stotį, peršokame į kitą traukinį. Nueidavome į afrikiečių skvotą: pasibeldžiame, pro langą pažiūri – užeikite, viduje skamba regis, visi rūko „žolę“. Pavojinga, bet visada baigdavosi gerai. Toks valkatų gyvenimas – begalė nuotykių. Dabar nebesiryžčiau – drąsos tebeturiu, bet ir proto jau daugiau.
Profesinių, ne gyvenimo, pamokų Barselonoje gavai?
Į akademiją vaikščiojau, kiek reikėjo – ne per daugiausia. Tiesiog ten buvo visai kitoks lygis nei Taline. Pavyzdžiui, jie nedirba su sidabru, tik su melchioru. Pusmetis buvo skirtas darbui su silikonu ir skaidriu plastiku, vadinamąja rezina. Bet ką tiek laiko su tomis pigiomis medžiagomis veikti? Buvo visai įdomios japoniško lako, emalio paskaitos, o kitos studijos labiau primindavo būrelį. Dar gyvendama Estijoje buvau sukūrusi darbą, kurį pristačiau Suomijoje vykusiame studentų konkurse ir laimėjau trečią vietą. Organizatoriai man nupirko bilietą iš Barselonos. Prieš kelionę su Sebu intensyviai pagrojome, uždirbau gal du šimtus eurų metalu – tokį nemažą kapšą. Helsinkyje nuėjau į pinigų keityklą, pažėriau ant stalo kapšo turinį ir paprašiau išmainyti į banknotus. Konkurse laimėtą prizą – tūkstantį eurų, nutariau išleisti studijos Barselonoje nuomai, per mėnesį ten sukūriau pirmąją kolekciją „Vagišiai“, Vilniuje surengiau jos parodą.
Barselonoje gyvenimo pamokų buvo kur kas daugiau nei technologijų. Jos, aišku, irgi svarbios, bet be idėjos, tik išmanydamas techniką, nieko nesukursi. Grįžau į Taliną jau kiek kitokia, tapo linksmiau, grojome, sukūrėme su draugais grūpsą. Po mokslų, grįžau į Vilnių ir gyvenau pas mamą Užupyje, „Galeroje“ išsinuomojau studiją ir sukūriau antrąją parodą „Fragmentai“. Ši ir kitos mano parodos buvo konceptualios – atspindėjo estų mokymą, kur daug dėmesio skiriama idėjai, jos vystymui, o tik paskui – technikai. Negali kurti iš sidabro tik dėl to, kad nori – idėja privalo pateisinti medžiagą. Ten kūrėme ir iš plaukų, nagų, visokio plastiko – juk juvelyrika neturi ribų: tai nebūtinai bus žiedas, gali būti ir objektas, dėvimas prie kūno, šiaip koks nors daiktas. Dar estai įdiegė darbų eksponavimo kultūrą – ji yra svarbi ir turi būti išieškota. Rengdamasi parodai „Fragmentai“, dariau įvairių draugų kūno dalių atliejas iš gipso, ant jų eksponavau darbus, nes negaliu juvelyrikos tiesiog dėti į stiklo dėžę, tai daro visi – neįdomu. Estai taip pat išmokė, kad kiekvienas darbas turi būti vientisas ir išbaigtas – ne tik fasadas, bet ir galinė pusė, kiekvienos segės ar auskaro nugarėlė, užsegimas. Tai irgi gali būti meno kūrinys. Dėl savo konceptualumo estai juvelyrikos pasaulyje yra pastebimi. Ten išmoktą pamoką, bet ką daryti gerai ir iki galo, taikau ir gyvenime. Juk kas, kad kojinės batuose, jos neturi būti suplyšusios.
Kitą savo kolekciją „Kala“, kuri skirta vyrams, pristačiau buvusiame „Audėjo“ fabrike. Prieš tai su fotografu Linu Žukausku važiavome į Taliną fotografuoti kalvių – kalvystė, ugnis, Hefaistas man atrodė primityvieji vyriškumo simboliai. Prie aštuonių didžiulių nuotraukų buvo eksponuojami aštuoni žiedai, grojo grupė. Pristatymas buvo vienos dienos šventė, neturėjau resursų ilgesniam laikui.
Po parodų pamažu viskas įsisuko. Išties galvoju, kad neįmanoma gyventi taip, kaip gyvenu aš – be aiškios struktūros. Tiksliau, ta struktūra yra, bet – savotiška. Sugalvoju idėją, paskui „iš nieko“ bandau ją išpildyti. Žavus procesas, kai mintis – tai, kas neapčiuopiama, materializuojasi, virsta realiu daiktu.
Idėjos gimsta popieriaus lape, piešiant būsimo darbo kontūrus?
Taip – popieriaus lape ar bloknote. Piešiu ir kompiuteriu. Tada galiu 3D vaizdą parodyti užsakovams. Idėjos ant popieriaus nugula tyloje, ramybėje, begeriant kavą.
Tavo darbuose daug gamtos motyvų – pradedant turbūt populiariausiais auskarais „Bitės“, kurių galima rasti „MO“ muziejaus krautuvėlėje.
Taip. Net nežinau, iš kur tie animalistiniai, lyg actekiški motyvai ateina. Mitologija, sapnai, pasąmonė?.. Neįsivaizduoju. Kiekvienas žmogus turi savo braižą – šriftą, tvarką ar netvarką, rūbų pasirinkimą. Kartais bandau pabėgti nuo savęs, nuo to, kas „plaukia“ natūraliai, bet paimu pieštuką ir nejučia pradedu piešti gyvūno galvą. Ar kaukolę. Kurdama vyrišką kolekciją „Kala“ iš Damasko plieno – ji architektūriška, šalta, minimalistinė – bandžiau nutolti nuo savo detalumo.
Kokiomis progomis žmonės kreipiasi į juvelyrus?
Kuriu daug sužadėtuvių žiedų. Ir man labai patinka. Ateina vyrai, jautriai ir gražiai pasakoja apie savo moteris, o aš susimąstau: kažin, joms tai yra pasakę? Jos tikrai norėtų tai išgirsti. Vestuvių žiedai – jau tipiškesni, kasdien nešiojami, nieko per daug neišrasi. Nors pernai kūriau neįprastus žiedus iš Damasko plieno ir aukso įdomių žmonių santuokos dvidešimtmečiui. Kilo technologinių iššūkių – rūgštis tiesiog „nevalgė“ plieno. Atrodo, ta pati proporcija, ta pati rūgštis, bet šito proceso niekaip nesuplanuosi ir nenuspėsi. Ir truko ilgai: pamerki plieną, po poros valandų trauki – dar neišėdė tiek, kiek reikia, dedi atgal, keliesi naktį, tikrini.
Savo darbais puošiesi?
Turiu pasidariusi auskarus, pradėjau grandinėlę, bet niekaip nebaigiu. Esu batsiuvys be batų, nors labai noriu sau ką nors sukurti ir nešioti – ir dėl reklamos būtų naudinga. Bet esu visiškai basic (liet. paprasta): džinsai, marškinėliai, odinė striukė, ir viskas. Taip pat ir su aksesuarais. Man patinka pasipuošti, bet dažniausiai einu ir išeinu taip, kaip stoviu. Ant dviračio su kablais juk nesėsiu. Jei jau apsiaunu aukštakulnius, reikia eiti pėsčiomis arba kviesti „Bolt“.
Žiemą pati buvai viena „Bolt“ pavežėjų, dabar vis dar leki į sraigių cechą, dirbai baruose. Iš profesijos sunku išgyventi?
Nemoku dirbti kryptingai, kurdama savo prekės ženklą, tad, normalu, kartais tiesiog baigiasi pinigai, ištinka užsakymų pauzė. Negi verksiu? Esu daug ką dariusi ir tos patirtys tokios įdomios! Be to, tai proga atsiplėšti nuo monotonijos. Pora vasarų Palangoje už baro buvo fantastiškos – visą laiką šoki, visada nauji žmonės, kažkas keičiasi, o juk studijoje būnu pati viena. Žinoma, bare ne tik bendrauji ir aptarnauji, jei reikia, trauki batą iš klozeto. Vairuodama taksi irgi patyriau begales nuotykių, sutikau įdomių personažų. Darbas sraigių ceche – sezoninis. Kai jas surenka, reikia sraiges paruošti ir sudėti į šaldytuvus. Po porą dienų per savaitę dirbu ten ir norėdama prisidurti pinigų, ir pakeisti aplinką, ir dėl žmonių. Su kai kuriais savo burbule niekada neprasilenkčiau. Yra ir tokių, kuriuos stoties rajone sutikę, į kitą gatvės pusę perbėgtume, o ten puikiausiai dirbame, bendraujame. Man atrodo, esame prisigalvoję per daug baimių ir stereotipų. Jei į kiekvieną žmogų eini paprastai ir atvira širdimi, jis su tavimi gražiausiai bendrauja. Tame ceche – dumblas, gleivės, dirbi kaip bėris. Bet patirtis – įdomiausia, vaizdai – fantastiniai – visiškas filmas: vien paletės, be perstojo važinėjančios jas kilnojančios šakės, sraigės, žmonės su guminėmis prijuostėmis ir ilgomis pirštinėmis... Panašu į tai, ką patiria emigrantai kur nors Norvegijoje žuvies fabrike. Man tai lyg antropologinis tyrimas, galvoje vis kažką rašau, įsimenu.
Į viską gyvenime žiūriu paprastai: kaip yra, taip gerai. Šiandien nėra torto? Bet yra salotų. Valgome jas. Yra laikas įkvėpti ir laikas iškvėpti. Dėl to man ir reikia naujų potyrių, erdvių. Pakeliui į darbą ant stulpo pamačiau skelbimą, kad skubiai ieškoma valytoja ir prikarpyta lapelių su telefono numeriais. Reikėtų – išvalyčiau tą namą ir nesukčiau sau galvos. Užtat, po paprastų darbų, keista „įlįsti“ į socialinius tinklus, kur visi vaidiname, sukuriame tai, kaip norėtume, kad būtų, o ne yra iš tiesų. Kai gyvenu tikrą gyvenimą – kalbu, rūkau su tais žmonėmis, kurie yra sėdėję kalėjimuose, keikiasi, galvoju, kad noriu to patirti daugiau. Tai šimtą kartų įdomiau nei spoksoti į ekraną, visas beprasmes diskusijas, kas ką įkelia. Bet netikras gyvenimas ekrane traukia, „suvalgo“ laiką, nors ir noriu nuo jo atsiriboti.
Man vis dar reikia prisisemti patirties, vis dar neišeinu į tą dykumą – kūrybą.
Avantiūrizmo su metais nemažėja? Tebesi tokia pat pasiutusi, kaip prieš dešimtmetį Barselonoje?
Esu romi, gana išlaikyta, naujoje vietoje apskritai ilgai tyliu ir tik stebiu. Kai „įsipatoginu“, sprogsta mano uždelsto veikimo bomba (juokiasi). Su amžiumi save labiau perprantu, atsiskleidžia kitos pusės ir labiau leidžiu sau būti, kas esu. Anksčiau bandydavau gyventi, kaip kiti. Kai tai darai, kyla problemų, prisikuri nepagrįstų lūkesčių, o kai jie neišsipildo, jautiesi nelaimingas. Bendraamžės turi vaikų, vyrus, jei galvočiau, kad man tai irgi privalu, graužčiau save. Bet gyvenu tuo, kas yra dabar. Žinoma, būna, nusiviliu, nebūnu linksma ir patenkinta. Man atrodo, esu prieblandos, tamsių atspalvių žmogus. Bet po prieblandos šuoro pagalvoju: iš situacijos, kuri yra dabar, reikia išspausti maksimumą. Jei leidi sau būti taip, kaip yra šiandien, dabar, gyventi tampa lengva, savęs neėdi. Ar man kas blogai? O jei taip bus ir toliau? Ir toliau bus gerai. Jei pasiilgstu šeimos, einu žaisti su brolio vaikais – jie nuostabūs. Su Domu, broliu, esame labai artimi, tarp mūsų – tik vienerių metų skirtumas. O kai brolis artimas, tai ir jo žmona sava, ir vaikai – labai mylimi mano mažiukai.
Su broliu pasidalijome – jis pasirinko mamos kelią: kameras, filmus, o aš – kaip tėtis, jis – menininkas, odininkas. Mes abu – krapštukai. Dirbdami išvien, vienas kitą labai gerai suprantame, užsuka jis kartais man padėti. Pasitaiko, kai tikrai pagalba praverčia – tai kokia techninė klaida ar ne taip suplanuoju laiką ir tenka skubėti, tada „varau“ dvi paras užsakymą, miegu vos kelias valandas. Kai ateina, duodu jam ką nors pašlifuoti ar padaryti tai, ką jis gali. Nors kartą mane tikrai yra išgelbėjęs – auskaro sriegiui buvau palikusi per didelę skylutę, jau maniau, kad reikės perdaryti visą auskarą. Bet tėtis pasidėjo užsegimą – taukšt tiksliai kaltuku, skylė sumažėjo, mano problema išspręsta. Kartais ir aš padedu tėčiui – kai savo darbais prekiauja mugėse, važiuoju kartu ir aš. Dalyvaujame visuose renginiuose – nuo Kaziuko mugės iki Jūros šventės. Buvome kartu ir Estijoje – Tartu, Rygoje. Smagus tas kelionių laikas, bet mugių nekenčiu. Kartą sapnavau košmarą, kad patekau į pragarą, o ten mane pastatė mugėje prekiauti. Ir taip – amžinai (juokiasi).
Mano abu tėvai vidumi laisvi ir nepriklausomi žmonės. Tėtis gyvena paralelinėje visatoje. Liūtas – taisyklės jo. Mama – žmonių žmogus: nesutramdomo polėkio, drąsi, ryžtinga, empatiška, paprasta. Tomis savybės žaviuosi ir, tikiuosi, kad esu jas paveldėjusi. Jie abu – torpedos, savo jėga skrodžiančios gyvenimo jūrą.
Ar sunku– net ir tėčio ar savo darbus – parduoti? Esi surengusi parodas Berlyne, Paryžiuje, pelniusi apdovanojimų, regis, tik girkis, reklamuokis, pardavinėk...
Mugėse sunkiausia laukti, kol kas nors prieis. O tada arba be perstojo plepu su visais, arba tiesiog stebiu žmones, o jų yra tokių keistuolių! Man viskas įdomu, ypač – gyvenimo kontrastai. Turiu bičiulį Lisabonoje, kuris savo rūmuose ant vandenyno kranto šventė 70-metį. Buvau ir aš šventėje – prabangiausia aplinka, sietynai, vynas, įmantriausi patiekalai... O tada grįžau į pigius svečių namus ir nakvojau kartu su aštuoniomis kinėmis viename kambaryje. Stengiuosi pažinti visokį pasaulį ir nekenčiu statuso dalykų – tam dera tas, anam – kitas. Svarbiausia – tikri dalykai, niekuo neapsimetinėti, už nieko nesislėpti.
Gyvenime mane lydi labai šaunūs žmonės. Pamenu parodą Berlyne, jau tai, kad pakvietė, buvo smagus įvykis, bet dar smagiau pasijutau brolio Mykolo atrastame bare po geležinkelio bėgiais, kur nuėjome po jos atidarymo. Iš Lietuvos be Mykolo atvažiavo fotografas Linas Žukauskas, atskrido draugas iš Londono, kitas – iš Briuselio, trečias – visai netikėtai atvyko iš Estijos. Buvo taip gera! Ir Lietuvoje parodų atidarymai virsdavo nerealiais vakarėliais, sulaukdavau iš visų tiek pagalbos. Man labai patinka viskuo dalytis, gal dėl to ir pati gaunu tiek grąžos?.. Padaryti viską dėl kitų – džiaugsmas, užtat apie save net trijų sakinių nesudėlioju. „Kukli prabanga“, – tiek apie savo kūrybą esu sugalvojusi pasakyti ir neprisiverčiu nieko daugiau. Bet aš tai padarysiu, pažadu (juokiasi).
