Jaukūs ir erdvūs muzikų namai Pylimėliuose retkarčiais virsta koncertų sale – per karantiną jie prisiminė Vienoje, kur abu studijavo ir gyveno dešimtmetį, populiarią namų koncertų tradiciją. Muzikavimas, čia pat už lango esanti pieva, miškingas šlaitas – pandemijos laiku buvo tikra atgaiva. „Būtume išprotėję mažame bute Vilniaus centre. Pamenu, sėdėjau kambaryje su mažyčiu Gustavu ir ėmė skaudėti akis – kažkokia infekcija įsimetė. Kol mane tikrino vienoje privačioje klinikoje, Glebas su vaiku suko ratus automobiliu po apylinkes. Atvažiavo manęs paimti ir sako: „Radau mums namus“, – prisimena Dalia. „Nuvežė parodyti – vyksta statybos. Iš darbininkų gavome statytojo telefoną ir be kalbų rezervavome – kažkaip atrodė, kad tą namą būtinai kas nors nupirks. Abiem buvo aišku – jis turi būti mūsų.“
Muzikos mokytis pradėję gimtajame Vilniuje – Dalia lankė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo pas profesorių Jurgį Dvarioną, o Glebas ten pat – pas profesorių Rimantą Armoną, – tvirčiausią profesinį pagrindą jiedu gavo Austrijoje, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. Dalios profesorius Christianas Altenburgeris – ryški asmenybė ir autoritetas. Glebą, kurio talentas neliko nepastebėtas dar mokykloje, išsyk įvertino ir jo profesorius Johannesas Meisslis, o Vienos konservatorijoje violončelės subtilybių jį mokė garsioji Natalia Gutman. Aukščiausiai įvertinti tarptautiniuose konkursuose, groję keliuose žemynuose, jiedu, vis gausėjančio „Duettissimo“ gerbėjų būrio džiaugsmui, nutarė šaknis leisti Lietuvoje. Tačiau koncertų, festivalių, meistriškumo kursų maršrutai driekiasi per visą pasaulį.
Jųdviejų bendras kelias prasidėjo Naujojoje Vilnioje, kur augote?
Dalia: Gimiau Kaune, bet tėvai gavo butą Naujojoje Vilnioje – taip ten ir persikraustėme.
Glebas: Mano tėvai, vienas kilęs iš Rusijos, kitas – iš Baltarusijos, gavo paskyrimą dirbti Vilniuje ir lygiai taip pat, kaip Dalios šeima, – butą Naujojoje Vilnioje. Ten abu lankėme muzikos mokyklą.
Dalia: Pamenu, močiutė man buvo pasiuvusi raudoną striukę. Nors ji siuvo labai gražiai, aš, devynmetė, drovėjausi, pirktinės atrodė geresnės. Ėjau su ta striuke ir balta kepure. „Atrodai kaip Santa Klausas“, – pakomentavo Glebas. Priėmiau kaip baisų pasityčiojimą ir pabėgau nuo jo. Vėliau susitikdavome konkursuose, bet nebendravome. Vis dar jutau nuoskaudą.
Glebas: O aš komplimentą norėjau pasakyti! Grojome vaikų ansamblyje, ji man tokia graži atrodė! Bet aš, matyt, kaip ir mūsų Gustavas, nemoku parinkti pagyrimų.
Kaip atradote savo instrumentus?
Dalia: Vyresnis brolis jau lankė mokyklą, tad aš, penkerių jau mokėjau skaityti, rašyti, tėvai ieškojo, kur mane „padėti“, kad kažkuo užsiimčiau. Nuvedė į muzikos mokyklą prie pat namų. Perklausa: pagroja pianinu kažkokias natas, o aš jų tiesiog negaliu padainuoti, nes balsas visada buvo labai žemas. „Ji neturi klausos“, – įvertino. Tėvai pradėjo prašyti bent metams priimti skambinti fortepijonu, bet priėjusi smuiko mokytoja Elena Lašaitė pažiūrėjo į mano rankas ir pasiūlė: „Leiskite ją į mano klasę.“ Tėvai sakė: „Bet ji – be klausos...“ Tačiau mokytoja juos nuramino: „Nekreipkite į tuos patikrinimus dėmesio. “Tėvams esu labai dėkinga, kad nuvedė į muzikos mokyklą, visuomet jaučiau jų palaikymą, tačiau, būdami visai kitokių profesijų, jie gana laisvai žiūrėjo į šį mano užsiėmimą. Sunkus darbas vyko mokytojos dėka, kuri į smuikavimo pamokas įdėjo visą širdį ir daug papildomo laiko.
Glebas: Labai norėjau groti smuiku. Buvau aštuonerių ir spalį prisiprašiau, kad nuvestų į muzikos mokyklą. Pavėlavome, bet, matyt, laisvų vietų buvo, tad nutarė paklausyti, ar apskritai kam nors esu tinkamas. Testus išlaikiau puikiai. „Tuoj devyneri? Smuikui per senas, bet gal nori groti fortepijonu?“ Fortepijonas, kaip instrumentas, man patiko, bet visiškai nejaučiau traukos juo skambinti. Tada ir pasiūlė pamėginti violončelę – tokį „didelį smuiką“. Mokytoja Tatjana Kuc man iš karto patiko, sekėsi, bet, kadangi tėvai – ne profesionalai, postūmio namuose nebuvo. Be muzikos dar lankiau dziudo. Atėjo laikas, kai turėjau rinktis vieną iš veiklų, bet nesikankinau – per daug patiko violončelė. Tada po truputėlį ėmiau daugiau groti ne tik mokykloje, bet ir namie. Kai buvau keturiolikos, jau sugrojau su šviesaus atminimo Sauliaus Sondeckio Lietuvos kameriniu orkestru. Mokytoja paprašė savo žento, tuo metu grupėje „Biplan“ būgnus mušusio Aleksandro Kazakevičiaus, kad po koncerto su manimi pakalbėtų vyriškai – jei noriu groti, reikia to imtis rimtai. Iki šiol atsimenu susitikimą Filharmonijos kavinėje. Tai buvo geras mokytojos ėjimas. Ji niekada nekeldama balso rasdavo būdą, kaip įžiebti norą groti geriausiai, kaip tik gali. Pamenu, vasara, karšta, o mes, keturios klasės, sėdime Dvarionkėje ir grojame po penkias valandas. Dabar atrodo, kaip priverstum? Be visada palaikiusios mokytojos atsirado dar vienas žmogus – violončelininkė Silvija Sondeckienė. Kai sulaukiau penkiolikos metų, ji ėmė mane prižiūrėti ir greitai pavertė profesionaliu violončelininku.
Dalia: Paauglystėje, kokių dvylikos ar trylikos metų, buvo užėjęs stiprus noras nebegroti. Lankiau paprastą mokyklą, viena visur tą savo smuiką tampydavau, daug ką praleisdavau, nes vis reikėdavo groti. Lūžio laiku priėmėme sprendimą stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten – visi tokie patys, instrumentus nešiojasi, visi judėjome ta pačia kryptimi.
Ir toliau į muziką – be krizių ir pauzių?
Dalia: Didžiausia pauzė buvo, kai gimė Gustavas. Tiksliau, besilaukdama paskutinius du mėnesius jau negrojau. Tiesiog nenorėjau. Sulaukusi sūnaus, negrojau dar tris mėnesius, iš viso – penkis. Išsitraukiau smuiką ir pabandžiau tyliai vaikui pagroti, kaip jis susigraudino! Ir dabar į muziką labai jautriai reaguoja. Neseniai nuėjome į „Spragtuką“ – taip iš širdies pradėjo verkti, kad turėjome išsinešti.
Glebas: Į pirmą koncertą po Gustavo gimimo pakvietė Sauliaus Karoso labdaros fondas, kuris yra padėjęs ir man, ir Dalytei. Organizatoriai sakė, kad gražu būtų, jei grotume abu. „Paprastas privatus koncertas akademijoje“, – padrąsino mane, o aš – Dalią.
Dalia: Žiūrime į publiką – visa profesūra, visi svarbiausieji. „Geriau ir būti negali...“, – atsidusdama pasakiau Glebui. Bet viskas buvo gerai – susitvarkėme.
Glebas: Aš pertraukų nedariau. Kai buvau paauglys, prasidėjo konkursai, išvažiavau į užsienį, pamačiau, kaip žmonės groja tarptautiniu mastu. Žinoma, pats iš pradžių ten nieko nepasiekiau, bet grįžęs paprašiau mokytojos išvardyti jos akimis sudėtingiausius kūrinius, kuriuos turėčiau išmokti. Labai gerai jausdavausi, kai kažką padarydavau gerai. Motyvacijos turėjau. Be to, mūsų abiejų šeimos nebuvo pasiturinčios, buvo sudėtinga įsigyti instrumentus, todėl reikėdavo fondo pagalbos. Abu anksti supratome, kad turime stengtis patys, tik taip kažką nuveiksime. Beveik neturėjau laiko vakarėliams, su klasiokais išeidavau, bet iš esmės nebuvau prie kompanijos. Turėjau konkretų tikslą – užsidirbti instrumentui, o jis – labai brangus. Daug ką teko daryti – ir bažnyčioje giedodavau viską iki grigališkųjų choralų. Tik vėliau supratau, kad ne tik užsidirbau – tai stipriai išplėtė akiratį, gal ir žmogumi geresniu tapau.
Pora tapote akademijoje Vilniuje, o Viena judu galutinai suklijavo?
Dalia: Po metų akademijoje Vilniuje laikiau stojamuosius Vienoje, prieš pat juos pradėjome su Glebu bendrauti. Jis ketino mokytis Berlyne, atvažiavo manęs Austrijoje aplankyti. Sakiau: „Pagrok profesoriui čia, tiesiog susipažinsi.“ Profesorius išgirdo ir pasiūlė: „Gal gali per „Erasmus“ atvažiuoti? Jau terminai praėję, bet aš viską sutvarkysiu.“ Ir atvažiavo. Universiteto sekretoriate nustebo: „Iš kur jūs taip vėlai? A, Pyšniakas iš Vilniaus, viskas gerai.“ Atrodo, keistas dalykas, kad tai įmanoma Vienoje, kur sistema – griežta. Pirmaisiais metais ir apsigyvenome kartu, labai trumpai iki tol draugavome.
Tada ieškojau instrumento. Turėjau smuikelį Lietuvoje – muzikos mokyklai tiko, su juo dar ir Čiurlionkę pabaigiau. Universitete man buvo davę prancūzišką instrumentą, kuris kaip ir nieko, bet – ne itin tinkamas. Vienoje vyko šiuolaikinių meistrų instrumentų paroda, Glebas pasiūlė eiti ir juos išbandyti. „O kam? Juk visi – labai brangūs“, – nusistebėjau. Nuėjau, pabandžiau du to paties meistro smuikus. Vienas ypač patiko. „Imk ir pagalvosi“, – sakė gamintojas. „Ką reiškia „imk“? Kiek jis kainuoja?“ Dešimt tūkstančių eurų. Pas mus dar buvo litai, vadinasi, 35 tūkstančius litų. Meistras siūlė mėnesį pagroti nemokamai, o „po to susitarsim“. Su tuo smuiku tiesiog geriau grojau – man viskas pavykdavo. Paskambinau tėvams, jie sutriko, nes tokią sumą, sunku ir įsivaizduoti. Apsiverkus skambinau Glebui, jis buvo išvažiavęs į Italiją: „Radau smuiką, bet grąžinsiu meistrui. “O Glebas sako: „Imk jį, ką nors sugalvosim. “Tik pradėjusi bendrauti su Glebu, pamačiau, koks jis šviesus žmogus, kiek neįtikėtinų dalykų sugalvoja, ir jam jie pavyksta. Jis moka įkvėpti: daryk, viskas bus gerai. Man vienai daug kas atrodytų neįmanoma.
Glebas: Juk meistrai – labai skirtingi, vienas iš karto prašo pinigų, o kitam labai svarbu, ką su jo instrumentu veiksi. Ypač, jei mato, kad degi tuo smuiku.
Dalia: Susitarėme man labai palankiai – pirmaisiais metais mokėjau minimalią nuomą. Profesorius supažindino su garsiu mecenatu, jam pagrojau – patikau, padėjo smuiką įsigyti, tad įvairiais būdais jis tapo mano. Vienu metu, kai reikėjo meistrui mokėti įmoką, Glebas laimėjo „Yamaha“ stipendiją – smuikui paskyrėme visus pinigus. Vėliau, kai renovavome jo violončelę ir reikėjo didelės sumos, aš laimėjau konkursą Drezdene. Į konkursą išvažiavome turėdami paskutinį šimtą eurų savaitei. Gaudavome stipendijas, bet jos iki vasaros baigdavosi, tada būdavo visaip – pagrodavome, užsidirbdavome. Drezdene susimokėjome buto nuomą ir turėjome grynųjų tik maistui, bet laimėjau penkis tūkstančius – tiek, kiek reikėjo violončelei restauruoti.
Glebas: Tuo instrumentu groju iki šiol.
Viena jums lemtinga ir kaip porai, ir kaip profesionalams?
Dalia: Kai išvažiuoji į užsienį, jautiesi žymiai vienišesnis. Draugų pamažu atsiranda, bet vienas kito laikaisi labiau įsikibęs. Paskaitų įvairovė, kokybė, o ir visas kultūrinis Vienos gyvenimas yra neaprėpiamas. Ten privalumas – kita sistema, dėstomus dalykus per šešerius studijų metus gali laisvai rinktis – pavyzdžiui, vieną semestrą lankyti 50 paskaitų, o kitą turėti laisvą, nes nori groti konkursuose. Mums tokia sistema patogi, skolų nebūna – praleidai paskaitas, kitą semestrą kursą pakartosi. Tai ugdo savarankiškumą, nes niekas nesako, ką turi daryti, bet žinai, kad reikės padaryti, tad pats viską susidėlioji.
Glebas: Dalytės profesorius – ypatingas, daug kur pakakdavo pasakyti, pas ką studijuoji, būdavai priskiriamas prie tam tikros kategorijos. Man buvo panašiai. Vėliau pradėjau mokytis pas Natalią Gutman, ji turėjo iš viso keturis studentus, tad į kursus mūsų paklausyti susirinkdavo pilnos salės, kaip į koncertus. Lietuvoje verdame savo sultyse ir atrodo smagu, daug kas net nenori bristi į pasaulinę jūrą, pasibandyti ir pripažinti, kad galime būti netgi geresni už kitus. Vienoje irgi ne visi labai gerai groja, vieni įstoja, mokslus meta, bet atsidūręs ten, patekęs į konkursus ir, tarkime, laimėjęs antrąją vietą Austrijoje, supranti, kokiu mastu „esi išėjęs“. Tai įvertinimas ir pripažinimas pačiam sau, kad eini teisinga linkme. Ten koncertų lygis neleidžia groti blogiau nei tu gali, privalai siekti būti geresnis nei esi, nėra „bus kaip bus“. Kitaip yra mažose valstybėse, kur yra „susiformavę vardai“, o norint kažką keisti, reikia keisti iš esmės. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad regionuose sudėtinga rasti klausytojų, o aš, kiek važinėju, nustembu: kiekviena salė – grožis, žmonės eina muzikos klausyti nuosekliai, publika nėra atsitiktinė. Nesame teisūs, jei galvojame, kad rimtą muziką supras tik Vilniuje. Austrijoje taip niekas negalvoja. Pamenu, mažiausiame šalies miestelyje, festivaliais garsiame Rattenberge, atlikome sudėtingą programą „Duetissimo“, jos pabaigoje, pristačiau, kad grosime G. Händelio ir J. Halvorseno „Pasakaliją d-moll“ – labai žymų kūrinį, kurį tinka atlikti bisui. Po koncerto priėjęs vienas senukas pasidžiaugė, kad labai patiko, prisistatė, jog nėra muzikantas, tad gal klysta, bet jam pasirodė, kad grojome g-moll tonacijoje. „Ir grojome g-moll! Nejau sakiau kitaip?“ – nustebau. „Tada viskas gerai“, – nudžiugo klausytojas. Pavargę naktiniu traukiniu tą patį vakarą grįžinėjome į Vieną, kontrolierė, pamačiusi instrumentus, paklausė, ką grojome. Pagalvojome, jog tiesiog mandagi ir nori palaikyti pokalbį. Dalytė vardijo: Kodály, Ravelį. „O baigėte tikriausiai Halvorsenu? Čia tiktų jis. Labai įdomi jūsų programa“, – išsižiojome išgirdę. Austrijoje muzikos kultūra yra visur.
Ten prisijaukinome ir namų koncertų tradiciją, ir pamatėme, kaip į antrą gyvenimo pusę įkopę žmonės smagiai mokosi naujų dalykų, groja. Populiaru išėjus į pensiją mokytis muzikos: savaitgaliais austrai groja nesunkius, pavyzdžiui, J. Haydno styginių kvartetus, o vakare eina į rimtą koncertą. Juk mūsiškiai irgi tokias pačias sąlygas turi. Tik noras ir požiūris – kol kas kitokie.
Kaip suderinate partnerystę scenoje ir gyvenime, kai darbas ir šeima – persipynę?
Dalia: Bent jau aš darbo ir gyvenimo pusiausvyros dar neradau. Pareigos Nacionalinėje filharmonijoje, mūsų koncertai, dar ir į Vieną dėl darbų teko skraidyti... Visur reikalingi kompromisai. Niekas neišmoko dirbti taip produktyviai ir taupyti laiką, kaip mažas vaikas. Žinai, kad grojimui turi pusvalandį, gal – valandą, o jei dvi – išvis fantastika. Ir tada grieži taip, kaip anksčiau niekada to nedarei. Nešvaistai nė sekundės, nes koncentruotai turi padaryti tai, kam anksčiau galėdavai skirti visą dieną. Laimė, abi Gustavo močiutės yra Vilniuje, kai reikia, jos stipriai padeda. Kai dar laukiausi, sakiau Glebui, kad nenorėsiu, jog vykdami į koncertus vaiką paliktume, man plyštų širdis. Iš karto sutarėme, kad, jei išvykstame abu, vežamės kartu ir Gustavą su močiute ar kuo kitu, kas jį prižiūrės. Jei skrendame po vieną, vaikas lieka namie su kitu. Pirmąsyk be Gustavo išskridau, kai jam jau buvo dveji su puse – liko namuose su Glebu. Ten nuo ryto iki vakaro dirbau su studentais, bet atrodė, kaip atostogos, nes galėjau eiti valgyti, gultis, kada norėjau aš.
Glebas: Kai koncertai geri, darai, ką iš tiesų mėgsti, man tai nėra darbas. Jei dirbtume tik dėl algos, tai vadintume darbu, nuo kurio reikia ilsėtis. Manau, kad grojimas violončele man yra labai profesionalus hobis. Kol taip yra, viskas gerai. Yra buvę, kai paėmęs į rankas instrumentą jutau, kad jis – darbo įrankis, kad važiuoju dirbti, supratau, kad tokiais atvejais tampu nesąžiningas muzikai, sau, vertybėms. Taip būti neturėtų. Neseniai su Luku Geniušu trise atlikome labai intelektualios muzikos programą, trunkančią dvi valandas, po jos jaučiausi fiziškai pavargęs, bet grodami mėgavomės, tai suteikė skrydį, pilnatvę. Tokie koncertai būna ne kasdien, tarp jų groji formai palaikyti, bet vėl lauki, kada galėsi išeiti į sceną ir groti širdimi.
Kaip grojant duetu nesusipykti?
Dalia: Kartais apsižodžiuojame, repeticija baigiasi nelinksmai. Kartu esame daug metų, tad jau žinome, kas kokią kito reakciją iššauks, bet, būna, imi ir specialiai kažką pasakai. Iš tikrųjų dažnai ginčijamės ne dėl reikšmingiausių dalykų – dėl principų, ar kad kuriam ne tokia gera nuotaika. Dėl muzikos iš esmės, dėl to, ką mes norime ištransliuoti, nesipykstame. Scenoje apskritai mažai kalbame – viskas aišku ir taip.
Aišku, nes abu profesionalai. Paklausiu kitaip, būtų sunkiau groti ne su savo žmogumi?
Dalia: Kartą, kai Glebas negalėjo, grojome trio su kitu violončelininku – buvo labai keista. Mes taip pripratę vienas prie kito, Vienoje, būdavo, galime per sieną, būdami skirtinguose kambariuose, pagroti kūrinį duetu. Mes praktiškai vienodai kvėpuojame.
Glebas: Po koncerto žmonės sako, kad grojame kaip vienas vienetas, kaip vyras ir žmona. Paaiškinu, kad tokie ir esame.
Koncertas baigiasi, lieka buitis. Kas čia – pirmasis smuikas?
Dalia: Mes natūraliai pasidaliję, kas ką daro, čia irgi tartis nebereikia. Virtuvėje daugiau sukuosi aš, nors mėsą grilyje skaniau kepa Glebas. Jis prižiūri kiemą, žolę, aš pagalvoju, ko nupirkti, kad viskas vyktų sklandžiai. Taip pat sužiūriu ir Gustavo reikalus. Glebas rūpinasi kitais dalykais – koncertų planavimu. O kai ateina laikas teikti metines pajamų deklaracijas, iš manęs juokiasi, nes visai nieko nesuprantu. Prisėda – vienas du ir padaro.
Gustavas stipriai pakeitė dviejų menininkų santykius?
Dalia: Maniau, kad su vaiku žymiai mažiau važinėsime, kad bus neįmanoma to daryti visiems kartu, teks groti atskirai. Bet dabar, kai Glebas koncerto organizatoriams pasako, jog atskrisime mes du, bet dar reikia papildomos vietos lėktuve violončelei, o taip pat skris vaikas ir močiutė, jie neišsigąsta.
Glebas: Būdavo, sąžiningai prašau, kad, jei negali mums tokių sąlygų suteikti, tegul sako tiesiai šviesiai, suprasime. Juk ir logistika, ir apgyvendinimas tokios kompanijos labiau komplikuoti nei dviejų žmonių. Bet dažniausiai niekas neišsigąsta. Atrodo, kuo daugiau kliūčių, tuo labiau nori koncerto (šypsosi). Keliauti vaikui svarbu, po kiekvienos išvykos jis ūgteli, daug ko išmoksta.
Man su vaiko gimimu prasidėjo kitas etapas. Prieš tai jaudindavausi, norėdavau publikai patikti, o kai gimė sūnus ėmiau groti kitaip. Patikti, žinoma, yra svarbu, bet – nebe svarbiausia.
Dalia: Instrumentas ir muzikavimas įgauna kitokią prasmę – tarsi ta nauja gyvybė, kuri staiga tampa pačiu svarbiausiu dalyku gyvenime, leidžia muziką suvokti ir perteikti dar giliau, padaro tave stipresnį scenoje ir profesiniame gyvenime. Nežinau, kaip tai atsitinka, bet tapdamas visapusiškai atsakingas už tą mažą stebuklą, tampi labai stiprus ir kitose gyvenimo srityse.
Glebas: Tai gal pavadinčiau tiesos momentu. Jautiesi brandus, o muzika įgauna kitą energetiką.
Niekada nesigailėjote iš užsienio grįžę namo?
Glebas: Visą laiką norėjome gyventi Lietuvoje. Vienoje visko yra, ten viskas labai gerai, o čia, galvojome, dar galime prisidėti kažką keisdami, parodydami, kas, mūsų nuomone, yra gražu, svarbu. Prie mūsų prisijungė daug žmonių, pasijutome reikalingi, turime misiją. Į Vieną, kai pakviečia, važiuojame, bet savo buvimu nieko iš esmės nepakeičiame.
Dalia: Čia, galų gale, kalbame sava kalba, tai – svarbu. Labai mylime Vilnių. Tokių namų, kaip čia, Vienoje ir po dvidešimties metų negalėtume turėti. Čia jaučiamės stabiliai.
Finansiškai stabiliai iš muzikos gyventi įmanoma? Laikas, kai nežinojote, kaip užsidirbsite instrumentui, praeityje?
Glebas: Taip. Dabar jau patys padedame, kam galime – nepamiršome, kad kažkada mums kiti padėjo. Ir ukrainiečius savo namuose buvome apgyvendinę. Svarbu uždirbti, bet visada stengiamės neprarasti to, ką studijavome – aukštosios meno išraiškos. Dėl to gal kiek išsiskiriame iš muzikinės visuomenės. Siekiame neprarasti tikėjimo tuo.
Dalia: Ne tik Lietuvoje, ir užsienyje išgirstu, kad muzika nėra gera ir stabili profesija. Kokio nors IT specialisto kelias paprastesnis, kai yra aiškus darbo rezultatas, žinai, kiek uždirbsi.
Glebas: Beje, mano brolis, kuriam sekėsi groti smuiku, galiausiai tapo puikiu IT specialistu, jis išties gyvena kitaip nei mes. Bet mūsų kelias, manau, labai įdomus: bendraujame su įvairiais žmonėmis, mėgaujamės absoliučiai geriausia muzika. Tai yra privilegija. Kai pavargstame nuo dėmesio ir pasitaiko proga (pastaroji – kai sirgome koronavirusu), mielai sėdime namuose, man patinka žvejoti, tada niekas neberūpi, tik kaip nenormalus žiūriu į vienintelį tikslą – plūdę. Bet gal tik du kartus per metus žvejybai randu laiko. Jo reikia muzikai: koncertams, festivaliams, kursams, dėstymui. Kai galime tai daryti savo tėvynėje, gimtajame mieste – tai yra didžiausia įmanoma laimė.
