Prieš gerus du dešimtmečius Daiva Tamošiūnaitė man atrodė tiesiog graži, talentinga, sėkmės palytėta moteris, kurią kur padėsi, ten spindės. Geidžiama didžiausių renginių vedėja, jai kalbėti į mikrofoną nuo scenos, radijo ar televizijos studijoje – tiesiog Dievo duota, kaip kitam – kvėpuoti. Daiva sėkmingai išbandė ir aktorės duoną – Mario Martinsono filme „Nereikalingi žmonės“ sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų, juosta apkeliavo pasaulio festivalius. Kaip viena pagrindinių aktorių pasirodė ir seriale „Moterų laimė“. Populiari, visur kviečiama, nuolat apsupta draugų ir gerbėjų, užtat net ir jos nepažįstančius sukrėtė per ankstyvas dukrytės Adelės gimimas, tačiau vos 640 gramų į pasaulį atėjusi mergaitė šiandien jau šauni dvidešimtmetė. Daivos vestuvių su Adelės tėčiu reportažai apskriejo žurnalų viršelius ir visą žiniasklaidą. Žinia apie prieš dešimt metų įvykusias skyrybas – taip pat. Tokia žinomumo kaina. Šiandieninis moters laikas kitoks, bet taip pat įdomus, su daugiau filosofijos ir mažiau nerimo.
Daiva, išduok, kaip merginai iš mažo Žemaitijos kaimuko pavyko atsidurti didžiausių radijo stočių ir televizijos eteryje, pramogų versle?
Buvau vienturtis vaikas. Sakau „buvau“, nes kai man sukako penkiolika, gimė brolis. Kai buvau ketverių, tėvai išvažiavo į Plungę dirbti ir gyventi. Tais laikais vaikai gyveno su raktu po kaklu – patys sau, tad nutarta, kad aš geriau lieku Žemaitijos kaime pas senelius. Augau bibliotekoje tiesiogine reikšme, nes močiutė – jos vedėja, o biblioteka veikė mūsų namų svetainėje. Dar anksčiau ten buvo ir paštas, bet iš tų laikų atsimenu tik didelį stalą, po kuriuo slėpdavausi. Senelis – paštininkas su motociklu, o aš buvau vaikas su šalmu, kuris už jo nugaros kasdien apvažiuoja aplinkinius kaimus.
Man dar negimus tiesė plentą Plungė–Skuodas – per patį mūsų kiemo vidurį, nugriovė dalį pastatų. Namas liko vienoje plento pusėje, o tvartas ir daržai – kitoje. Kadangi jau gyvenome praktiškai ant kelio, namai neišvengiamai tapo komunikacijos centru atokiai viena nuo kitos išsimėčiusioms sodyboms. Telefoną nežinia kokiu spinduliu turėjome tik mes ir kaimo ūkvedys. Žmogui nutinka nelaimė ar naktį prireikia greitosios – bar bar bar į langą, reikia paskambinti giminėms – užeina į svečius. Parduotuvė – taip pat prie kelio, tad jei jau išsiruošia sukarti nemažą atstumą iki jos, užsuka ir pas mus. O jei tiesiog eina pro šalį, senelis pats beldžia į langą ir pakviečia arbatos.
Manau, poreikį šalia turėti daug žmonių atsinešiau iš tenai, mano vaikystės namuose visada būdavo svečių – virtuvėje prie stalo, besirenkančių knygas bibliotekoje. Senelis medžiojo, tad medžiotojų būrelis su šunimis irgi rinkdavosi pas mus kieme. Močiutė draugavo su mokyklos direktore, ši buvo išprotėjusi dėl kino – vilniete, kurią net nežinau, kaip gyvenimas buvo atitrenkęs į tą kaimą. Suprantama, dėl kino buvome pamišę ir mes. Mokykloje turėjome kino salę, tad, kai į Plungės kino teatrą atveždavo premjerinį filmą, kurį dažnai lydėdavo kažkuris iš aktorių, pirma parodydavo mūsų mokykloje. Po to kaime močiutė su kitomis moterimis puldavo virti cepelinų, kad pagarbiai svečią priimtų. O prieš vakarinį seansą manęs, paauglės, jau dažnai prašydavo pristatyti filmą už dešimties kilometrų nuo mūsų esančioje Plungėje.
Gyvenau kinu, jo buvo mažai, tad kiekvienas įvykis – svarbus. Televizija tais laikais buvo išvis neįdomi. Pamenu, uždariusi biblioteką ir pamelžusi karves, močiutė su manimi eidavo į mokyklą žiūrėti kino, direktorė stengdavosi, kad salėje vis kažką rodytų. Labai populiarūs buvo indiški filmai, bet pasitaikydavo ir kitokių. Apskritai mano mokykla buvo nuostabi, augome motyvuoti, statėme spektaklius, dalyvavome bendruomenės gyvenime. Paskutinėse klasėse persikėlusi į Plungę jaučiausi kieta, buvau daugiau mačiusi, išbandžiusi, apvažiavusi nei tie miestietukai. Kaime pradėjau mokytis prancūzų kalbos, o mieste patekau pas mokytoją, kuris nuoširdžiai ta kalba žavėjosi. Tad susižavėjau ir aš.
Prancūzų kalba vėliau diktavo gyvenimo kryptį?
Visi tikėjosi, kad studijuosiu žurnalistiką arba lietuvių filologiją, nes rašydavau gražius rašinėlius, visur dalyvaudavau. Pirmais metais neįstojau į Vilniaus universitetą, taip geistą specialybę – lietuvių filologiją su prancūzų kalbos specializacija. Susimoviau su istorijos dalyku. Parvažiavusi į Plungę pasiprašiau mokytojauti, taip aštuoniolikmetė buvau išsiųsta į kaimo mokyklą mokyti prancūzų kalbos, muzikos ir būti pionierių vadove. Ten ir supratau, kad noriu studijuoti prancūzų kalbą. Pasirinkau tuometį Pedagoginį institutą ir niekada nesigailėjau, studijos buvo puikios, o dar veikė aktyviausius studentus vienijęs kultūros klubas, į jį nėriau nuo pirmo kurso. Organizavome renginius, patys dainavom, vaidinom ir darėm dar daug visko.
Kai baigiau mokslus, man pasiūlė likti meno vadove klube, o kad neišgaruotų prancūzų kalbos žinios, dėsčiau medicinos mokykloje. Galiausiai abu darbus mečiau, nes prikalbino tuomet vienintelė Vilniuje vidurinė mokykla, kurioje sustiprintai dėstyta prancūzų kalba, pereiti tenai. Bemokytojaudama po gerų trijų mėnesių supratau, kad turiu problemų su balso stygomis – jos nėra stiprios, tad negaliu ne tik rėkti, bet ir garsiai šnekėti. Foniatras skyrė mėnesį tylos, neleido net klausytis muzikos, nes tada stygos vis vien dirba – virpa. Darbe nekalbėti garsiai negalėjau, mokiau nuo antrokų iki dešimtokų, paties pasiučiausio amžiaus vaikus, tad tie mokslo metai buvo pirmi ir paskutiniai. O su foniatrais reikalų turėdavau ir vėliau: mano balse girdisi „smėlis“, būtų ką nuo balso klosčių nuvalyti, tad svarstėme apie operacijos galimybę. Jau dirbau radijuje, kai specialistai nusprendė: jei balso malonu klausytis, kalbėdama nejaučiu fizinio skausmo, tai gal ir nereikia tų stygų kankinti?
\Buvo įdomūs laikai – 1991-ieji, kai Lietuvoje pradėjo steigtis užsienio verslas. Prancūzas Patrickas Lionas atidarė įvažiuojamojo turizmo įmonę „Taiga Euro Baltika“, įsidarbinau ten vertėja. Iki tol maniau, kad visą gyvenimą dirbsiu mokytoja arba mokyklos direktoriaus pavaduotoja kultūriniams reikalams, neįsivaizdavau, kad įgysiu kitą specialybę, bet aplinkybės – sistemos virsmas tą nulėmė. Steigėsi parduotuvių tinklas „Iki“ – atsidūriau tenai. Dabar visi viską žinom, suprantam, mokam, o tais laikais nieko neišmanėm nei mes, nei patys „Iki“ kūrę broliai Ortizai. Pavyzdžiui, ką daryti su užsistovėjusiomis dešromis? Kur dėti greitai neparduotas vištas? Tą puikiausiai žinojo senieji gastronomų darbuotojai, tad su vienu Ortizų ir kolege prancūzaite ėjome į parduotuves ir aš, apsimetusi studente, darbuotojų visko klausinėjau, neva tos informacijos reikia kartu su šitais užsieniečiais rašomam darbui. Dabar tai atrodo tiesiog kaip špionažas (šypsosi). Didelių paslapčių nei klausiau, nei kas sakė, bet sužinojau elementarių dalykų: dešros nuvalomos aliejumi, vištos – rūkomos. Dirbau vienoje pirmųjų „Iki“ parduotuvių Antakalnyje, dariau viską, ko reikėjo – nuo vertimų iki administravimo.
Su prancūzais, kurie dirbo „Iki“, bendrauti sekėsi puikiai?
Tada nutikdavo daug įdomių dalykų. Vieną dieną parduotuvės direktorius pamatė, kad Antakalnyje daug vynuoginių sraigių, ir nusprendė jų supirkti. Antakalniškiai jų prinešė kibirais ir maišais. Prancūzas norėjo per naktį pagalvoti, ką su tais gyvūnais daryti toliau, o rytą sraigėmis radome aplipusias visas sienas – jos išlindo iš maišų ir išsivaikščiojo. Nurinkome ir paleidome į laisvę, nusprendę, kad tai ne mums. Bet tikriausiai panašiu būdu – ieškodami – žmonės padaro ir didžiuosius atradimus...
„Iki“ neužsibuvau – neįdomu, o direktorius – nelabai malonus žmogus. Man nepatikdavo darbo dienos pabaigoje versti jo rūgojimus kolektyvui iš prancūzų kalbos į lietuvių. Net nepamenu, kokiu būdu atsidūriau tuomečiame „Planetos“ kino centre, kur turėjo vykti prancūzų režisieriaus darbų retrospektyva. Kompiuterių nebuvo, verčiau filmus iš videokasetės, rašiau tekstus ranka. „Tai pati ir skaityk“, – sulaukiau pasiūlymo, nes tuo metu įgarsinti ar titruoti greičiausiai buvo per brangu. Kino teatre, salės gale, man pastatė staliuką, mažą lempelę ir sėdėjau visus seansus skaitydama tekstą gyvai. Tokia garsintojos karjeros pradžia.
Tuo metu mano draugas dirbo puikiame, intelektualiame radiofone „Vilniaus varpas“, gyvai dieną ir naktį kalbėdavome su įdomiais pašnekovais – nuo budinčių medikų iki kuriančių menininkų ir prostitučių centrų, kurie slėpdavosi po reklamomis „Cepelinai į namus“ ar panašiomis. Per naktinius pokalbius, kur ateidavau palaikyti kompaniją prie mikrofono dirbančiam draugui, mane ir išgirdo, pasiūlė turėti savo laidą. Po to – „Laisvoji banga“, „Radiocentras“, antroji jo stotis „RC2“, kažkiek – „Žinių radijas“, didelė pertrauka ir vėl „Laisvoji banga“.
Kaip atsidūrei televizijoje?
Kai tuometė „Baltijos televizija“ pabandė kurti rytinę laidą, dirbau radijuje. Viskas – kaip žaidimas: ateik, pamėgink, darom. Kažkiek laiko laida sukosi eteryje, galiausiai pagrindinė vedėjų pora susiformavo iš kitų, pasitraukiau be jokios nuoskaudos, nes mano gyvenime buvo labai daug radijo ir puikiai jame jaučiausi.
Tuometėje „LitPoliinter“ televizijoje buvo sumanyta laida apie verslą ir reikėjo, kad kažkas joje perskaitytų verslo žinias – dariau ir tai. Tada TV3 pasiūlė versti filmus iš prancūzų kalbos. Išverčiau, bet kalbos nemokantis garsintojas nepataikydavo įstoti laiku, pasiūlė pačiai, ką parašiau, ir perskaityti. Darbo buvo daug ir radijuje, ir televizijoje, sukausi, nespėdama rasti valandos pietums. Mane perviliojo „Baltijos televizija“, nusipirkusi puikų serialą „Dalasas“, tapau jo garsintoja. Praktiškai nebeišeidavau iš Spaudos rūmų, perbėgdama iš radijo į televiziją garsinti. Tada pagalvojau: kam man tiek dirbti ir uždirbti, jei neturiu laisvalaikio, kai tuos pinigus išleisčiau? Nebuvo laiko ir vietos minčiai, kad galėčiau televizijoje kurti savo laidą.
Pradėjau lauktis Adelės, o tuo laiku visiems mums mokėdavo autorinius honorarus, tad dekretinės išmokos likdavo minimalios. „Radiocentras“ pasielgė labai gražiai – išlydėjo mane į motinystę, bet vis vien mokėjo atlyginimą, laukdami, kad sugrįžčiau, kai tik galėsiu. Adelė atėjo liepą, spalį jau kūriau savo laidą radijuje. Tai buvo malonumas, atotrūkis, nes laida – įrašoma, susimontuodavau, kai turėdavau laiko. Kartu tai buvo ir šiokios tokios pajamos, bet jų – per mažai. Ką daryti? Atgal į mokyklą neisi, nes tokios prancūzų kalbos mokytojų paklausos nebebuvo. Ką dar moku? Tik šnekėti.
Bet tam, kad kurtum televizijos laidą, reikia komandos, redaktorių, Dievulėliau, juk nieko tokio nedariusi! Pasikviečiau iš Lietuvos televizijos praktikos turinčią režisierę, kreipėmės į tuomet leisto žurnalo „Antra pusė“ kūrėjus – spaudos istoriją perkeldavau į televiziją. Laidos reitingai buvo geri, ją rodė savaitgaliais, tad kitą sezoną pasivadinome „Meilės istorijomis“, vėliau – „Istorijomis“ ir dirbome toliau. Kalbėjome ne apie aukštuomenę – važinėjome po Lietuvą ir šnekinome paprastus įdomius žmones. Pamenu, kaip kartą grimerinėje pralinksmino Adolfas Večerskis: „Jei nepapasakotum savo laidoje, žmogus gal pats nežinotų, kokią gražią išgyveno meilės istoriją.“ Susibūrė stipri komanda, maniau, tas istorijas pasakosime visą gyvenimą, bet...
...prasidėjo ekonominė krizė?
Taip – sunkmetis. Be to, televizijoje buvo virsmų metas, laidas ėmė kurti prodiuserių kompanijos. Iškritome iš žaidimo. Tuo laiku politikos nepasirinkau, nors su Arūno Valinsko partija patekau į Seimą. Mandato atsisakiau, nes Adelė ėjo į pirmą klasę, žinojau, kad kitos progos laiko skirti vaikui, tiesiog pabūti mama nebeturėsiu.
Tada vėl pamažu ėmei garsinti?
Pamažu darbai įsibėgėjo, bet buvo nelengva psichologiškai. Ką tik buvo praėjęs rinkimų katilas, tuometis vyras, draugai – Seime, daro visokiausius dalykus, o aš garsinu kažkokius filmus. Atrodė, sėdžiu ir tyliai durnėju. Balsas – Dievo dovana, o kitkas – techninis darbas, nieko naujo ir įdomaus, jokio tobulėjimo.
Ar patyrei duobių, kuomet teko pasukti galvą, iš ko gyventi?
Svyravimų tarp „geriau“ ir „blogiau“ pasitaiko kiekvienam, niekada nebus vienodai gražiai. Kai dirbi televizijoje, prie to įpranti, nes juk kiekvienas sezonas keičiasi. Gyvenant poroje lengviau, vienas kitą gali palaikyti, bet kai esi vienas – baisu, turi kažką sugalvoti, o tai neretai labai sunku. Man sudėtingiausias laikas visomis reikšmėmis prasidėjo po skyrybų su Adelės tėčiu. Tiesiog supratau, kad dabar absoliučiai viskas priklauso nuo manęs vienos.
Išties iki tol visą laiką šalia tavęs buvo kažkas – vyras, draugas. Kaip ištverti momentą, kai staiga suvoki, jog esi VIENA? Ko, kokios filosofijos griebtis, kaip sau padėti?
Susiimti, ištverti padėjo pirmiausia Adelė. Ji ir draugai. Jie neleidžia būti vienai, palaiko psichologiškai – mano namuose svečių būdavo ir iki skyrybų, ir po jų. Vienos draugės, vienišos mamos, sūnus už Adelę truputį vyresnis, kitos dukrytė ženkliai jaunesnė, bet mes trys sugalvodavome visokių išeičių. Tarkim, penktadienį vaikus sumetam į krūvą pas mane, gaminamės ką nors skanaus, apkalbam gyvenimą – toks moterų klubelis. Kur viena išeisi? Draugės pažiūrėdavo Adelę, kai tekdavo vesti renginį. Mes trys viena kitai buvome ramstis, bet tokio išmintingo balso, kuris tuo laiku būtų pataręs, kaip elgtis, ką daryti, neturėjau.
Šiandien atrodo, kad kai kurias problemas spręsčiau kitaip. Kita vertus, kai jautiesi sulaužyta, ką žeme besivelkančiomis rankomis gali padaryti? Atrodo, protingos mintys aplenkia, o problemos kažkaip sprendžiasi savaime. Bet tada priimti sprendimai – ne tokie, kuriuos turėtų priimti stiprus išmintingas žmogus.
Adelė dar gyvena su tavimi?
Ji galvoja, ką veiks toliau. Studijavo fotografiją ir nusprendė, kad tai – ne jai. Dabar gyvena tarp Vilniaus ir Kauno, kur yra jos draugas.
Didžiausias dalykas, kurio išmokau dirbdama radijuje ir televizijoje – susitarti su savimi nebejausti nerimo. Dar tada, kai buvau jauna – trisdešimt kelerių ir apsikrovusi darbais, viena žurnalistė paklausė, ko sau palinkėčiau. Tada atsakiau: „Labai norėčiau nejausti nerimo.“ Tas jausmas baisus. Prisiimi įsipareigojimų ir užpuola kirminas: kas bus, jei prarasiu darbą, jei nebegalėsiu atsiskaityti su banku? Susikalbėti su tuo kirminu išmokau. Bet – ne taip seniai. Nerimas gali užgraužti iki ligų negyvai. Daug mano pažįstamų seniai susipažinę su raminamaisiais vaistais. Anksčiau netikėdavau fraze, jog nebus taip, kad niekaip nebūtų. Dabar jau manau, kad ji teisinga. Kad tik nepaguldytų liga. Juk dar turiu mamą, gimtuosius namus, Žemaitiją, galiu grįžti tenai. Taip pat – brolio šeimą, gyvenančią Anglijoje, su ja esame labai artimi.
Garsinu filmus, knygas, bet pagrindinis mano darbas – organizacijoje „Gelbėkit vaikus“. Kai prieš 12 metų jos vadovė Rasa Dičpetrienė pakvietė padėti rengti paramos koncertus per LNK „Už vaikystę“, taip su organizacija ir likau. Per tą laiką apvažiavau visus pusšimtį „Gelbėkit vaikus“ dienos centrų, pažįstu jų vadoves, darbuotojas. Labai myliu šias moteris, jos daro šventą darbą.
Atsirado stabilumo?
Nežinau, kokį darbą reikėtų turėti, kad jaustumeisi stabiliai. Pradėjau organizuoti labdaros renginius – užgriuvo pandemija. Dabar kiek visko pakeitė karas, daug kam išmušė pagrindą. Matau labai daug ukrainiečių šeimų, su organizacijos kolegomis rūpinamės ukrainiečių vaikais ir besilaukiančiomis moterimis. Šie darbai man labai tinka, juose matau prasmę ir jaučiuosi naudinga.
Įsimylėti dar galėtum?
Ar galėčiau arti prisileisti žmogų? Taip. Ar įsivaizduočiau, jog gyvenu ne viena? Turbūt – taip. O įsimylėjimas – toks dalykas, kad kiti ir gyvenimą nugyvena nėkart to nepajutę.
Kai lieki viena su vaiku, jis užpildo visą gyvenimą. Jis yra gyvenimo prasmė, stengiesi uždirbti pirmiausia dėl vaiko. Teoriškai supranti, kad ateis diena, kai nebebūsime kartu, nes vaikas turės savo gyvenimą. Praktiškai visko neįvertini, kol tai neištinka. Tai, ko gero, vienas sudėtingiausių momentų mano gyvenime. Adelei dvidešimt, ji turi teisę daryti visokius sprendimus.
Kol esi sveikas, darbingas, vienatvė – netgi komfortabilus dalykas, susidėlioji gyvenimo tvarką ir prie nieko nesiderini. Bet kai gyvenimas nebebus toks pilnas? Vieną dieną gali ištikti didysis liūdesys. Gerai, kai yra draugė, kuriai gali paskambinti, kaimynė, pas kurią gali užbėgti. Bet tas ratas nėra amžinas, jei pajuda kuri nors kaladėlė... Jei ištiktų liga? Vienam būti yra neteisinga.
Mano kelyje buvo įvairiausių tarpsnių, bet niekas neaiškino, kas bus, jei gyvensiu taip ar kitaip. Tad priartėjusi iki tos skausmingos vienatvės pasijutau truputėlį apgauta. Gal tuo metu, kai auginau dukrą, reikėjo savo gyvenimą tvarkyti? Tada man atrodė, kad viskas vyksta savaime. Ogi ne. Metai ištaiso vis naujų šposų, pavyzdžiui, taip ima skaudėti kelius, jog nebegaliu išsėdėti spektaklyje, nors anksčiau nieko neskaudėjo ir labai mėgau vaikščioti. Tai vis – amžiaus pokštai, nors širdyje jaučiuosi tokia jauna! Su tais pokštais reikia arba susitaikyti, arba sugalvoti, kaip nuo jų pabėgt (juokiasi).
