„Kenčiu, kai niekas nemato. Niekas neturi kentėti kartu su tavim. Nebent tavo patys pačiausi, vaikai, anūkės. Jie man labai padeda sunkiu metu. Kur reikia, nuveža, kai reikia, parveža, kai reikia perriša, kai reikia, paglosto, kai reikia, paverkia kartu. Bet kuo čia dėti kiti žmonės? Kodėl aš juos turiu užkrėsti savo niūrumu, ligomis, problemomis?“ – apie savo ligą nenoriai kalbėjo Dalia Teišerskytė, duodama interviu laidai KK2, kuri eteryje pasirodys šį pirmadienio vakarą, 19.30 val. per LNK.
Užklupusi liga privertė apmąstyti įvykius, kurie kažkada sukrėtė Dalios gyvenimą. Į įvykusias skyrybas dabar ji žiūri visiškai kitaip. Kai liga grasina atimti brangiausią – gyvenimą – žmonės išmoksta džiaugtis kiekviena akimirka. Dalia susigalvojo naują ritualą – kasryt basa braidžioja po rasą.
„Iš ryto, kai atsikeliu, apeinu viską basa, per rasotą žolę, ar lietus, ar saulė, Ar dabar jau šalta, bet vis tiek einu. Ką aš žinau, kodėl. Taip norisi“.
Dalia savo rankomis užsodino visą penkių arų sklypelį – visur gėlės, vaiskrūmiai, dekoratyviniai augalai. Sodo darbai padeda užsimiršti.
Vienišumas, liga kartais Dalią priverčia susimastyti, kad ateina finišo tiesioji. Bet tokioms mintim poetė stengiasi nepasiduoti.
„Kai ką nors skauda. Arba nuotaiką kas nors pagadina. Ai, galvoji, kiek čia man liko, nebesinervinsiu. Viskas gerai. Duok Dieve, jeigu viskas bus gerai. Dar aš turiu išleisti dvi knygas, dabar taip greitai negaliu pabaigti su savo gyvenimu“.
