Jūsų paskaita Vilniuje vadinsis „Lenkai tarp Dono, Dniestro ir Pruto. Kalbinės biografijos“. Šios paskaitos pavadinimas tiesiogiai susijęs su naujausia Jūsų monografija. Ką esate pasirinkusi savo tyrimų objektu?

Tiriu lenkų tautines mažumas Ukrainoje, Rumunijoje ir Moldovoje. Kalbant apie Moldovą, reikėtų paminėti ir Padniestrę. Knyga gimė po ilgalaikių vietos tyrimų, trukusių nuo 2000 metų. Pavyzdžiui, Moldovoje išsamiai aiškinausi dvidešimties lenkų tautinės mažumos atstovų kalbines biografijas. Ši analizė atlikta tiriant daugiakalbių gyventojų kalbos įpročius. Verta priminti kelis kalbinės biografijos laikotarpius. Pirmasis – tai vaikystė iki mokyklos. Antrasis – mokykliniai metai. Trečiasis kalbinei biografijai svarbus laikotarpis prasideda baigus mokyklą, pradėjus studijas ar karinę tarnybą. Toliau – brandos laikotarpis, kai kalbėtojas ar kalbėtoja sukuria šeimą.

Dvidešimt kalbinių biografijų atveria perspektyvą, kurioje išskiriamos žmogaus gebėjimo bendrauti, kalbėti savybės. Nesiekiu parodyti kalbos, kaip garsinių ženklų sistemos. Tik kalbėdami žmonės apibūdina savo pasaulį ir savo gyvenimą toje kalboje. Kadangi tyrimus atlieku bendraudama su lenkų tautinės mažumos atstovais, lenkais, stengiuosi išsiaiškinti, ar jiems lenkų kalba yra ta kalba, kurią jie vartoja namie. Ar ši kalba yra vien religijos, maldos kalba? Ar tose valstybėse lenkų kalba yra tautinės mažumos kalba? 

Profesore, tiriate paribių kalbą, o Jūsų paskaita bus Vilniuje. Kaip šio regiono – Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto, taip pat esančių pasienyje, – atveju, ar galima numatyti šių teritorijų ateitį? Kas šių kraštų laukia globalėjančiame pasaulyje?

Įdomus klausimas. Suprantama, esama tyrimų ir apie Lietuvos lenkų mažumą. Be kitų, tokius tyrimus darė prof. Halina Karaś ir prof. Anna Zielińska. Kalbos paribiai labai įdomūs tuo požiūriu, kad čia galima pastebėti ne tik pakitusią fonetiką, bet ir leksiką. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas, kalbėdama su manimi ukrainiečių kalbos šnekta, pašnekovė keletą kartų paminėjo prastą kukurūzų derlių, vietoj žodžio „kukurydza“ pavartodama rumunišką žodį „păpușoi“. Padniestrėje, Bukovinoje, rumunų kalbos įtaka lenkų kalbai akivaizdi. Vertėtų atminti, kad kalba evoliucionuoja, lenkų šnekta – kalba, lenkų vartojama pasienyje, – taip pat kinta. Dažnai jos žodyne nėra žodžių reiškiniams iš kompiuterių srities ar kitoms civilizacijos naujovėms įvardyti. Šie žodžiai ateina iš kitos, valstybinės kalbos – rumunų ar ukrainiečių. Verta užsiminti ir apie valstybės kalbos politiką, nes Padniestrėje oficialios valstybinės kalbos yra ukrainiečių, rusų ir kirilica rašoma moldavų.

Svoboda Raškuvas, kuriame su Jumis kalbamės, yra kaimas prie šiaurinės vadinamosios Moldovos Padniestrės Respublikos sienos. Ši valstybė – nepripažįstama tarptautinėje arenoje, įsiterpusi tarp Ukrainos ir Moldovos, plytinti išilgai Dniestro upės. Padniestrė – ryškus pavyzdys, šnekant apie pasienio kalbas, nes šalia gyvena ukrainiečiai, moldavai ir rusai, šiame regione vartojamos ukrainiečių, rusų, moldavų kalbos. Be mano minėtų tautų, esama ir lenkų, bulgarų, net graikų. Lenkų mažuma gyvena abipus Dniestro upės. Kaimas Svoboda Raškuvas yra unikalus kalbiniu, pažintiniu ir tiesiog tapatybės požiūriu. Jūs tęsiate vietinių lenkų kalbos tyrimus. Ar pastebėjote kalbinių skirtumų tarp savo ankstesnių ir dabartinių pašnekovų?

Žinoma. Padniestrės lenkai skirtingi. Esama lenkų, gimusių Svoboda Raškuve. Tai lenkų katalikų kaimas. Statistinių apklausų duomenimis, apie 50 proc. jo gyventojų laiko save lenkais. Tačiau šio kaimo gyventojai kasdien vartoja svobožanų, arba, kaip jie patys sako, svobodos šnektą, bet meldžiasi išimtinai lenkiškai. O štai Tiraspolyje gyvena lenkai, suvažiavę iš įvairių Ukrainos vietų, jie kalba vadinamąja pietryčių kresų tarme, kaip ten, iš kur yra kilę. Panašiai yra Rybnycioje, kur lenkų tautinė mažuma taip pat dvejopa: vieni, tebekalbantys ukrainiečių kalbos Podolės šnekta, kiti – atvykę iš įvairių Vakarų Ukrainos vietų. Dažnai lenkai, seniai atsikėlę į Rybnycią, yra praradę savo kalbą ir kasdien bendraudami vartoja rusų kalbą.

Rugsėjo 21 d. atvykstate į Vilnių ir Valdovų rūmuose 18.00 valandą skaitysite paskaitą. Ko gali tikėtis į ją atėję žmonės?

Paskaita bus apie tyrimus, pristatytus mano knygoje (knygą bus galima įsigyti paskaitoje). Be to, pagal pateiktą metodą kiekvienas klausytojas galės permąstyti savo kalbos, ar kitaip – kalbinę, biografiją. Kodėl verta tyrinėti kalbines biografijas, kam mąstyti apie savo kalbos biografiją? Kalbėsiu ir apie tokias kalbos biografijas, kai lenkų kalba paveldima iš tėvų. Taip pat apie tokias, kai keturiasdešimties sulaukusi moteris, iš mirštančio tėvo sužinojusi, kad yra lenkė ir katalikė, ima mokytis lenkų kalbos, sukuria lenkų draugiją, angažuojasi polonistiniam judėjimui ir perduoda tai savo vaikams. Čia matome tą skirtumą – paveldėta lenkų kalba ir protėvių lenkų kalba. Ši knyga yra ir tam tikros gairės kitiems etniniams ar tautiniams bei kalbiniams tyrimams. Metodologiją, kurią pasitelkiau tirdama lenkų mažumą, galima pritaikyti ir plačiau, tiriant daugiakalbes terpes.

Nuoširdžiai kviečiu.

Kalbino Adamas Błonowskis (VU Rytų Europos studijų centras)

Svoboda Raškuvas