Viktorai, savo vaikystę, praleistą Vakarų Afrikos valstybėje Malyje, prisimenate kaip kupiną įvairovės. Kas buvo svarbiausia?
Vaikystė buvo įdomi, spalvinga. Gimiau Lietuvoje, nors daug kas mano, kad Afrikoje. Į Malį išvykome, kai man dar nebuvo nė metų.
Malyje augau bohemiškoje aplinkoje, tarp aktorių, muzikantų, rašytojų. Tėtis kurdavo pjeses, mama jas statydavo. Aukštesniojoje teatro mokykloje ji dirbo dėstytoja. Mūsų namuose nuolat sukdavosi intelektualai. Čia buvo įrengta scena, vykdavo repeticijos. Neretai aktoriumi tapdavau ir aš. Nemėgau lankyti vietinio darželio, tad mama mane vesdavosi į paskaitas. Ji norėjo, kad perimčiau ir europietišką kultūrą, užrašė į tarptautinį prancūzų darželį, vėliau – į gimnaziją, kurią lankė diplomatų ir kitų Malyje gyvenančių užsieniečių vaikai. Mano draugai ten buvo prancūzai, kanadiečiai, šveicarai, italai.
Mūsų šeima buvo nepasiturinti. 1980-aisiais Malyje karaliavo daugiau nei 20 metų valdžiusio prezidento diktatūra. 1991 m. įvyko revoliucija, Malis tapo demokratine šalimi. Prisimenu, vaikystėje tėvams po keturis ar penkis mėnesius nemokėdavo algų, parduotuvėlėje šalia namų maisto produktų gaudavome kreditu, pardavėja į sąsiuvinį surašydavo įsiskolinimus. Gavę algą tėvai sumokėdavo skolas ir pinigų nelikdavo, vėl iš ko nors skolindavosi. Taip gyveno visi paprasti žmonės aplinkui.
Diplomatų ir kitų užsieniečių namuose buvo baseinai, nemažai prabangos, jų gyvenimo stilius buvo europietiškas, o mūsų kvartale gyveno nepasiturintys žmonės. Mūsų namas buvo vienas pirmųjų, kiti – dar tik statomi. Prie kiekvieno budėdavo sargybiniai, kad nepavogtų statybinių medžiagų. Draugavau ir su sargų, ir su diplomatų vaikais. Mačiau didelį kontrastą tarp kvartalo gatvės draugų ir užsieniečių bičiulių. Grįžęs namo iškart nusimesdavau batus, visą laiką lakstydavau basas. Kvartale šaudydavome ragatkėmis, karstydavomės po medžius, žaisdavome futbolą, eidavome prie upės žvejoti. Visiškai laisvas Tarzano gyvenimas. Man ypač patiko istorija apie Mauglį, tad tėvai padovanojo beždžionę Džiudi.
Tėvai būdavo kviečiami į diplomatų priėmimus, ir aš kartais juose dalyvaudavau, o tikrasis gyvenimas vyko kvartale, kai iš šulinio gerdavau vandenį, namuose valgydavau iš lėkščių ir su šakutėmis, o pas kaimynus – rankomis. Susėda aštuoni žmonės prie didelio puodo su ryžiais ir kabina rankomis. Negalima valgyti tik su kaire ranka, nes kairė – nešvarioji. Žinojau visas vietines tradicijas. Motina mane augino taip, kad būčiau kaip vietinis vaikas. Kai ji atvyko į Malį, jai pasakė: „Arba prisižiūri, vandenį geri tik iš buteliukų, arba aklimatizuojiesi, persirgsi, prisitaikysi.“ Aš ne kartą sirgau maliarija, kitomis ligomis, dėl to mano organizmas labai sustiprėjo, dabar esu sveikas žmogus.
Nuo mažens mačiau skirtingus pasaulius ir tai labai praplėtė akiratį.
Nors trūko pinigų, Jūsų šeimos padėtis buvo privilegijuota: intelektualai gerbiami, tiesa?
Mano tėvas Malyje buvo labai gerbiamas. Visur, kur tik eidavome, visi jį pažinojo, sveikindamiesi nusilenkdavo. 2006 metais keliavome į Malį pas mano tėvus su Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi. Iš Mauritanijos persikėlus į Malį, pasienyje reikėjo registruotis. Pateikiau pasą, pareigūnas žiūri į pavardę, klausia, ar aš Gaussou Diawaros sūnus, ir pradeda pasakoti, kad mano tėvas buvo jo profesorius, kad yra svečiavęsis mūsų namuose ir t. t. Martynas stebėjosi, kaip taip gali būti. Abu mano tėvai buvo profesoriai, daug jų studentų pasklidę po šalį dirba įvairiose institucijose. Tėvas buvo žinomas rašytojas, dažnai šmėžavo televizijoje, vesdavo laidas, buvo kviečiamas kalbėti apie Malio kultūrą, teatrą, istoriją. Jis visur buvo gerbiamas, kaip žvaigždė.
Kaip atrodė Malio bohema?
Tėvai turėjo pirmą teatro trupę Malyje „Draugystė“, statydavo spektaklius vaikams. Pavaidinti tekdavo ir man, ir mano draugams. Buvo spalvingas, smagus gyvenimas. Mane mokė groti vietiniais instrumentais. Nors žmonės Malyje nepasiturintys, jie visada šypsosi, dainuoja, šoka, groja, puikiai jaučia ritmą. Ir aš tai anksti pagavau. Vyksta vestuvės, krikštynos, kas nors gimė, mirė – visą laiką šokama, dainuojama, mušama būgnais. Mama stengėsi nelįsti į tradicinius tėčio šeimos reikalus, bet tėvas mane važiuodamas į kaimą, į didelę šeimą pasiimdavo kartu.
Mano senelis turėjo keturias žmonas. Gimę berniukai vėliau taip pat turėjo po kelias žmonas. Mano tėtis vienintelis šeimoje buvo vedęs vieną žmoną. Turiu gal du šimtus pusbrolių ir pusseserių. Savo name gyvenome penkiese, turiu seserį Gabiją, taip pat buvo namų tvarkytoja. O gretimame kaimynų name – 40-ies asmenų šeima: vyras, kelios žmonos, vaikai... Malyje tai normalu.
Albumą „Dusunkun Hakili“ kūrėte 13 metų. Rašote, kad į jį sudėjote visą savo muzikinę ir gyvenimišką patirtį, vaikystę, jaunystę, meilę savo tėvui, muzikai ir Maliui. Ar dainų tekstai parašyti Jūsų tėčio?
Visi tekstai, išskyrus vieną dainą, parašyti tėvo. Kai kuriuos eilėraščius jis parašė dar prieš man gimstant, 1968, 1972 metais. Daina „Atėjo laikas“ – apie tai, kad Afrikos jaunimas turi išsaugoti identitetą, nesižavėti globalizacija, kviečia neemigruoti, dirbti savo šaliai. Tėtis buvo didelis Malio ir Afrikos patriotas. Malis yra naudingų iškasenų, tauriųjų metalų, aukso, deimantų, mineralų, reikalingų mobiliesiems telefonams gaminti, turtinga šalis. Tačiau visa tai nuo kolonizacijos laikų išgabenama į užsienį, o pelnas lieka valdančiųjų kišenėse. Tėvas norėjo, kad šalis, vis dar priklausoma nuo senosios kolonizatorės Prancūzijos, savo interesų turinčios Kinijos, Rusijos, taptų savarankiška. Korupcija šalyje didžiulė, pinigai nusėda tiems, kas lindi prie lovio. Taigi tėvas parašė tekstą, kviečiantį jaunimą atsibusti ir kovoti už save, savo šalį.
Vienus tekstus jis parašė man, dainoms, kitus išsirinkau pats. Jo eilėse – tolerancija, jausmai mano mamai, močiutei.
Būdamas mažas, muzika susidomėjau tėčio dėka. Vėliau, kai grįždavau namo iš gimnazijos, iš Vokietijos, tėtis mane pasitikdavo su naujų įrašų krūva. Skambėjo vietos vokalo aukso ir deimantų – tai Ali Farka Toure, Fatoumata Diawara, Oumou Sangare, Toumani Diabate ir kt. atlikėjai – balsai. Tarp jų – net keli „Grammy“ laimėtojai.
Turbūt mamos pageidavimu Jus, dešimtmetį, išsiuntė mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją? Kaip jautėtės Vokietijoje, ar labai ilgėjotės tėvų?
1988-aisiais išvykau mokytis į Vokietiją ir nuo to laiko gyvenau be tėvų.
Motina labai norėjo, kad mes užaugtume europietiškos kultūros šalyse, kad nepamestume lietuviškų šaknų. Tėvas mus išleido ir... nei aš, nei sesuo į Malį negrįžome. Gabija gyvena Vokietijoje, aš įsikūriau Lietuvoje.
Mama man nuo mažens kartodavo, kad Lietuva bus laisva. Ji norėjo, kad perimtume lietuviškas tradicijas. Malyje ji sugebėdavo mums pagaminti lietuviškų patiekalų. Valgėme cepelinus, šaltibarščius, kopūstienę, šaltieną, namų gamybos dešreles. Mus aplankęs jos brolis, mano dėdė, pastatė rūkyklą. Visame kvartale mes vieninteliai rūkydavome mėsą.
Tėvai susipažino Maskvoje, kurį laiką praleido Vilniuje, tėvas taip pat puoselėjo mūsų, lietuviškas, tradicijas. Sovietai jam nedavė leidimo čia gyventi, o mamai – išvykti į Afriką.
Kai gimė septyneriais metais už mane vyresnė sesuo, sovietai neleido tėvui jos aplankyti. Jis savo dukters nematė penkerius metus. Kai pagaliau davė leidimą ir tėvas atvyko į Vilnių, atsiradau aš. Bet mums neleido išvykti iš Sovietų Sąjungos. Tėvas priklausė tarptautinei rašytojų sąjungai, jo pastangomis 1979 metais mus pagaliau išleido į Malį.
Mano močiutė sirgo vėžiu. Nuo tada, kai atvykome į Malį, mama vis bandydavo gauti vizą aplankyti savo motiną, bet, deja, tuščiai. Pagaliau 1984 m. mes vykome į Lietuvą, užsukome į Vasario 16-osios gimnaziją, ten jau mokėsi mano sesuo Gabija. Man ten labai patiko, norėjau ten važiuoti mokytis. Skaičiau daug vaikiškų nuotykių knygų, įsivaizdavau, kad gyvenimas bendrabutyje primena detektyvines istorijas iš tų knygų. Labai romantizavau gyvenimą bendrabutyje ir draugus, kuriuos ten sutiksiu. Laukiau, kada galėsiu važiuoti į tą gimnaziją. Buvo vasara, sesės draugai manimi rūpinosi, su virve nusileisdavome į prūdą, vaikščiojome po gražų parką, juosiantį didingą pilį. Ta gimnazija man atrodė nuostabi.
Aplankėme močiutę, mėnesį pabuvome Lietuvoje. Mama, užaugusi Kaune, norėjo aplankyti draugus, tad reikėjo gauti leidimą nuvažiuoti į Kauną. Atsimenu, visą kelią iš paskos važiavo mašina ir visur, kur ėjome, kiek nuo mūsų atsilikę lydėjo du keisti tipai.
Atvykęs į Vokietiją, ilgėjausi namų. Kartais verkdavau, rašydavau motinai laiškus, bet diskomforto neprisimenu. Labai greitai pripratau, per tris mėnesius išmokau kalbėti vokiškai.
Aš savo gyvenimą prisimenu taip: iki 10-ies metų – Afrika, kur buvo Tarzanas, Mauglis, laisvė, saulė, draugai, basos kojos, vėjas plaukuose. Po to devyneri metai Vasario 16-osios gimnazijoje, kur aš savarankiškas, be tėvų, pirmos mano roko grupės, pirmi baliai, pirmos merginos, tranzavimas po Europą, pirmi koncertai, įrašai. Buvau labai išdykęs, tėvai manimi pasitikėjo, suteikė daug laisvės, nebardavo, kai gaudavau įspėjimų dėl blogo poelgio, kai mane netyčia naktį pagavo merginų bendrabutyje. Gerai mokiausi, gavau stipendiją. Buvau skautas, mokyklos didžėjus, klasės, bendrabučio seniūnas, labai aktyvus veikėjas. Buvau ir pavyzdinis, ir velniukas, dramos su direktoriumi ir bendrabučio vedėju baigdavosi gerai.
Besimokant Vokietijoje, Lietuva atkūrė nepriklausomybę, tuo pat metu Malyje įvyko perversmas. Vėliau Iš Vokietijos grįžau į Lietuvą ir per metus grupė „Skamp“ tapo populiari.
Savo gyvenimui neturiu jokių priekaištų. Džiaugiuosi kiekvienu etapu. Vokietijoje buvau labai savarankiškas, nuo 15-os metų pradėjau dirbti restoranuose, dažydavau namų sienas, pjaudavau žolę, ravėdavau daržus, išnešiodavau laikraščius. Prašydavau tėvų nebesiųsti man kišenpinigių, nes užsidirbdavau daugiau, negu jie. Jie per mėnesį uždirbdavo 200 eurų, o aš tiek pat – per tris dienas.
Anksti tapau nepriklausomas, susimokėdavau už savo įrašus, per atostogas važinėdavau į Lietuvą (nuo 1993 m.) po kelis kartus per metus. Turėjau gerą ryšį su Lietuvos muzikantais, žinojau, kuo gyvena lietuviška muzikos rinka, buvau pasiruošęs ją užkariauti.
Kaip apibūdintumėte naują savo solinį albumą?
Eklektiškas albumas su tradiciniais afrikietiškais instrumentais ngoni, balafonu, kora, jame girdimi fanko, popmuzikos, afrobeat stiliaus, elektroniniai garsai. Būgnai, gitaros, kiti instrumentai pakiliai susilieja su elektroninėmis aranžuotėmis. Prancūzų ir bambarų kalbomis įdainuoti tekstai nukelia į mano tėvynę.
Į ką panašūs tradiciniai Vakarų Afrikos instrumentai?
Kora turi 18 stygų, šį instrumentą galima palyginti su arfa. Balafonas yra medinis XII amžiaus instrumentas, panašus į ksilofoną. Ngoni – trijų stygų oda aptrauktas į gitarą panašus instrumentas. Albumas įrašytas su jau minėtais vietiniais Malio muzikantais, jie groja tradiciniais instrumentais.
Kodėl toks ilgas buvo šio albumo kūrimo procesas?
2008 m. smogė ekonominė krizė. Koncertai baigėsi, nebuvo ką veikti. 2009 m. nusprendžiau nuskristi į Malį, ilgiau pabūti su tėvais. Pasimokiau groti gitara etninio Malio grojimo stiliumi, dykumų bliuzo maniera. Namuose, kur užaugau, įrengiau studiją ir su vietos atlikėjais pradėjome kartu kurti. Grįžus į Lietuvą atsirado naujų prioritetų, sukūriau šeimą, gimė vaikai, menų fabrikas „Loftas“, šios ir kitos veiklos pasiglemžė visą dėmesį ir laiką, o įrašai dingo.
Tada, kai susiruošiau baigti albumą, stalčiuje radau sudužusį išorinį diską. 2015 m. vėl lankiau tėvus, radau tuos pačius muzikantus, vėl įrašėme tas pačias dainas. Grįžus į Lietuvą vėl atsirado daug veiklos, projektų, ir ta medžiaga vėl nugulė stalčiuje. 2018 m. mano tėvą pakirto insultas. Išsitraukiau tą medžiagą, prisėdau prie jos, man tai buvo kaip terapija. Per vieną naktį suformavau albumą. Tada sugalvojau pavadinimą „Afrodelic“ ir kad tai bus albumas mano tėvui pagerbti. Tėvas mirė, su motina nuskridome į Malį, o po poros metų parengiau albumą.
Buvote pakviesti apšildyti vieną garsiausių Malio atlikėjų – Fatoumata Diawara – koncerte Italijoje. Ar tai Jūsų giminaitė?
Fatoumata Diawara – viena žymiausių šių laikų Malio dainininkė, gitaristė. Ji nėra mano giminaitė. Diawara – viena populiariausių pavardžių Malyje. Kaip Petrauskas Lietuvoje.
Jūsų dainą „Weleli“ groja didžiausios Prancūzijos radijo stotys RFI, „Virgin France“. Apie ką ši daina?
„Weleli“ – tai kvietimas Malio jaunimui eiti dirbti, susiveržti diržus ir padėti vieni kitiems, nes niekas nieko už tave nepadarys, turi pats gyvenimą imti į savo rankas. Džiaugiuosi, kad ši daina populiari. Tai autorinė mano daina, ji gimė tą naktį, kai sužinojau apie tėvo ligą. Išgyvenau skausmą, liūdesį, ilgesį, kūryba tuo metu man buvo būdas ištverti. Rašydamas šią dainą jutau, kad tėvas yra kartu, jis mane palaimino. Patyriau kai ką panašaus į psichodelinį antžemišką momentą, dėl to ir atsirado pavadinimas „Afrodelic“. Su tėvu pasimatyti nebeteko...
Daug kas man sako, kad sunkiu laikotarpiu klausantis šios dainos palengvėja.
Mane nudžiugino, kai daina „Weleli“ pradėjo skambėti Prancūzijoje. Pasijutau gražiai priblokštas sužinojęs, jog šią dainą transliuoja RFI radijo stotis. RFI žmonės klausosi ir Afrikoje, kur buvo prancūzų kolonijos. Kiekvienas mano tėvo rytas prasidėdavo pusryčiais klausantis RFI transliuojamų žinių, diskusijų. Mano daina per šią radijo stotį skambėjo visą mėnesį. Gaila, kad tėvas jos nebeišgirdo. Liepos mėnesį buvo grojama dar viena mano daina, mano širdis džiaugiasi tokiu pripažinimu, tėčio tekstų prikėlimu, galimybe atrasti naują klausytojų auditoriją.
Jūsų albumą lydi tarptautinė sėkmė, pasirodėte svarbiausiuose muzikiniuose Europos festivaliuose: „Liverpool Sound City“, „Primavera Pro“, „Tallinn Music Week“, „Eurosonic“. Jūsų muzikinis projektas pažymėtas kaip vienas daugiausiai žadančiųjų. Netrukus pasirodysite Kroatijos muzikos festivalyje „INmusic“. Kas tai yra – slaptosios scenos projektas?
Slaptoji scena yra viena mažesnių scenų, kur pristatomi nauji kylantys atlikėjai. Tai bus pirmas mūsų pasirodymas Kroatijoje, bet teko garbė festivalio atidarymo dieną būti pagrindiniais tos scenos atlikėjais. Taip pat grosime po to, kai vakaro svečiai uždarys pagrindinę sceną. Pirmą kartą pasirodysime toje šalyje ir iš karto mums bus suteikta tokia garbinga pozicija. Tuo labai džiaugiamės ir atsakingai ruošiamės. „Afrodelic“ pristato Malio muziką, bet visur mes pristatomi ir kaip grupė iš Lietuvos. Labai atsakingai vertinu šią galimybę atstovauti Maliui ir Lietuvai.
Esate rūpestingas dešimtmetės Izabelės ir dvylikamečio Kipro tėtis. Kai kalbėjomės telefonu, skubėjote parsivežti iš mokyklos dukrelę.
Nors mūsų su Živile šeima iširo, mums pavyko gražiai išsiskirti ir vis dar esame geri draugai. Labai stengiamės, kad vaikų gyvenimas per daug nepasikeistų, dalinamės rūpesčiais. Žinoma, vaikai išgyveno didelį nusivylimą, dėl to liks trauma visam laikui. Stengiamės daryti viską, kad jie jaustųsi kuo geriau. Mano santykiai su dukra ir sūnumi yra puikūs, kartu keliaujame. Neseniai savaitę trise praleidome Turkijoje, keliavome po Latviją. Vaikai pas mane būna, nakvoja. Jei man reikia kur nors išvykti, Živilė juos perima. Ji taip pat aktyviai keliauja, yra Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos pirmininkė, turi daug veiklos, projektų. Kai savaitei išvyksta, aš rūpinuosi vaikais. Gaminti valgyti man nėra sudėtinga. Nesakysiu, kad esu supertėtis, bet jei vaikams ko nors reikia, visada esu šalia.
Šeimą su Živile kūrėte 19 metų. Graži, nuotykių kupina kelionė. Kodėl ji baigėsi?
Yra, kaip yra, atgal laiko nepasuksi. Man, manau, ir Živilei labai gaila, kad šeimos išsaugoti nesugebėjome. Mūsų sprendimas nebuvo lengvas, išgyvenome sudėtingą laikotarpį visomis reikšmėmis. Bet toks tada buvo sprendimas. Praėjo laiko, dabar tarp mūsų viskas gerai.
Koks tas vienišiaus gyvenimas?
Dar neapsipratau, reikia laiko prie to priprasti. Dabar daugiausia dėmesio skiriu vaikams, „Loftui“, savo muzikai. Esu paniręs į kūrybą, galiu stačia galva nerti į naujus projektus. Daug koncertų, muzikinės veiklos. Seniai svajojau grįžti į sceną, dabar tai virsta tikrove. Tuo džiaugiuosi.
