Istorija, kurią pasakoja lietuvių skaitytojams iš ankstesnių romanų „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“ pažįstamas rašytojas, prasideda Norvegijos jūros pakrantėje. Čia Suomijos sieną peržengia iš Norvegijoje įrengtos nacių stovyklos grįžtančios penkios suomių moterys. Visų jų galvos skustos plikai – tai ženklas, kad moterys bendradarbiavo su naciais.
Keliaudamos per Laplandiją, paguodą jos randa viena kitos draugijoje. Moterys supranta, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienos. Apleistame kraštovaizdyje jos turi daug laiko pagalvoti, prisiminti ir apmąstyti savo pasirinkimus. Vokiečiams nebereikalingos, šios moterys nėra tikros, ar bus reikalingos namuose.
„Suomijoje ši tema ilgus metus buvo nutylima“, – sako knygos autorius, 2020-aisiais už savo romaną gavęs literatūrinę skaitytojų „Finlandia“ premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Aida Krilavičienė, išleido leidykla „Alma littera“.
Pastaruoju metu rašytojai savo knygose daug kalba apie karą. Ar šis kalbėjimas yra tarsi misija – neleisti, kad karai pasimirštų?
Kai gimiau, paskutinis Suomijos karas, Laplandijos karas, buvo pasibaigęs vos prieš 28 metus. Vaikystėje vis dar pastebėdavau jo paliktus randus – gamtoje mačiau apkasus ir bunkerius. Kai persikėliau gyventi į Pietų Suomiją, supratau, kad niekas ten nežino to, kas vyko Šiaurės Suomijoje. Pasakoti žmonėms apie jų pačių istoriją yra svarbu.
Moterys ir naciai yra slidi, pavojinga tema. Sakėte, apie tai Suomijoje daug nekalbama. Kaip atradote šią temą, kur apie tokias moteris išgirdote pirmą kartą?
Apie šias moteris sužinojau Kūsame, kur gyveno mano prosenelė. 1945 metais ji buvo nusisamdžiusi devyniolikmetę namų tvarkytoją, kuri tariamai į Suomiją atkeliavo pėsčiomis iš Norvegijos. Šia tema buvo parašyta viena knyga, ją išleido XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Paaiškėjo, kad rasti daugiau informacijos yra labai sudėtinga. Tie, kas tą laikotarpį išgyveno, tylėjo ir nusinešė paslaptis į kapus.
Nuskustos buvusių moterų kalinių galvos bylojo, kad jos buvo priešo pusėje. Naciai žmonėms sukėlė daug skausmo. Kaip šios moterys bandė išpirkti savo nuodėmes? Ir kas laukė tų, kurios palūžo?
Laikotarpiu tarp Tolesnio karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1941 m. birželio 25 d.–1944 m. rugsėjo 19 d.) ir Laplandijos karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1944 m. rugsėjo 15 d.–1945 m. balandžio 25 d.) Suomijoje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių Suomija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, tačiau šalys greitai tapo priešėmis. Moterys, apie kurias kalbu savo knygoje, naciams padėjo įgyvendinti siaubingus jų sumanymus, tačiau tai darė ir kiti. Kodėl buvo nubaustos tik jos, o suomiai vyrai, tarnavę SS grupuotėse, ne?
Kur ieškojote informacijos savo knygai? Ar šia tema atlikta istorinių tyrimų?
Tyrimų yra, be to, susisiekiau su Oulu universiteto istorike Marianne Junila, kuri geranoriškai sutiko man padėti. Ištisas savaites praleidau Suomijos nacionaliniuose archyvuose skaitydamas moterų, kurios po karo buvo pervežtos iš Norvegijos į Suomiją, tardymų įrašus.
Literatūrinė „Finlandia“ premija, skirta jūsų romanui, tarsi patvirtino, kad šis kūrinys visuomenei yra reikalingas. Kaip jums sekėsi nubrėžti ribą tarp reikalingas ir skandalingas?
Manau, kad apie Antrąjį pasaulinį karą iš moterų perspektyvos yra rašoma per retai. Mano nuomone, šių moterų istorijos nėra skandalingos. Tos moterys tiesiog norėjo išgyventi. Dabar, kai praėjo 70 metų, galime sakyti, kad tada jos priėmė netinkamus sprendimus. Bet ar tais laikais galėjai būti tuo tikras?
Karas ir vėl čia. Kaip jums atrodo, kodėl žmonės nesugeba pasimokyti iš istorijos ir patirto siaubo?
Tauta, apsupta melo, priversta kartoti tas pačias klaidas tol, kol jos piliečiai nepasimokys iš praeities. Čia, Suomijoje, irgi bandome daug ką pamiršti – vienas tokių įvykių yra bendradarbiavimas su nacistine Vokietija.
Ar Suomijoje juntama karo grėsmė? Ar žmonėms rūpi, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje?
Suomija palaiko Ukrainą. Mes, kaip ir Baltijos šalys, žinome, ką reiškia kovoti su tokiu dideliu priešu. Bet aš labai tikiuosi, kad Dovydas Galijotą nugalės ir šį kartą!
Pirmajame savo romane „Namas kryžkelėje“ pasakojate apie sunkumus, su kuriais susiduriama ieškant savojo kelio, ypač šioje greitai teisti linkusioje visuomenėje. Kaip atradote savąjį?
Oi, mano gyvenimas yra nuobodus, aš nieko nesu atradęs. Nesugebu priimti sprendimų, dažniausiai tiesiog sėdžiu ir laukiu, kas šiandien nutiks. Bet man labai pasisekė: turiu nuostabią žmoną, puikią dukrą ir prastos būklės šimto penkiasdešimties metų senumo namą. Pirmosios dvi daro mane laimingą, paskutinis neleidžia tinginiauti.
Vis dar dirbate mokytoju ir sudarinėjate vadovėlius, iš kurių mokosi moksleiviai?
Vis dar dirbu suomių kalbos ir literatūros mokytoju Luostarivuori vidurinėje mokykloje Turku mieste. Nebesudarinėju vadovėlių, tačiau parašiau kelis operos libretus ir radijo spektaklį.
Į kokią temą esate pasinėręs šiuo metu? Kokius žmogiškuosius santykius painiojate?
Rugsėjo 1 dieną Suomijoje pasirodė nauja mano knyga. Tai pasakojimas apie seną mokytoją, 1947- aisiais apleistose kareivinėse įkurtoje mokykloje prie Sovietų Sąjungos sienos mėginantį išgyventi šaltą žiemą. Mėginu išsiaiškinti, ką reiškia mokyti karo traumas patyrusius vaikus.
Iš rašytojų dažnai girdime: esu čia tik tam, kad pasakočiau istorijas. Kaip atrasti istorijas, kurios sužavėtų skaitytojus?
Ieškodamas naujų istorijų mąstau tik apie save: kas mane patį jaudintų, gąsdintų ar keltų baimę. Kokią istoriją pats norėčiau išgirsti. Džiaugiuosi, jei skaitytojai mano atrasta istorija irgi susidomi.
