Netekęs dešimties kilogramų, bet išorės pasikeitimas – tikrai ne esminis. Iš karo Povilas Adomas Limontas sugrįžo kitoks vidumi. Jei ne šiandien pranešimais, vaizdo medžiaga mirganti žiniasklaida, jo pasakojime daug kas primintų filmą. Tik kitaip nei kino juostose apie karą, Ukrainos gynėjai apkasuose neleidžia vienintelės cigaretės iš rankų į rankas – rūkalai ten dalijami laisvai. Net lengviau gaunami nei maistas ar vaistai, kurių daug kur labai trūksta. Kitkas – išsprendžiama. Pavyzdžiui, dušą puikiai atstoja drėgnos servetėlės, smegenis užspaudžiančią miglą, kad iš šio budėjimo gyvas tikriausiai nebegrįši, išveja valia ir šaltas protas.

Tačiau galiausiai nerimo po sukauptų patirčių, regėtų vaizdų, šalia buvusios mirties šmėklos neišsklaido ir jis. Grįžęs į Kauną, Povilas nenustygo namuose – išbėgo krosą, neskaičiuodamas kilometrų. Tai padėdavo nurimti, atsipalaiduoti dar tada, kai gyveno ramiai ir palyginti nerūpestingai, dirbo barmenu. „Tai – normalu. Juk mėnesį gyvenau karu, kai nežinai ne kas nutiks kitą dieną, bet kaip bus po dešimties minučių, minutės – bet kada gali išlėkti į orą“, – yra dalykų, kurie kerta ir geležinę psichiką. Pagerės, kai atsimiegos – grįžo „įsiskolinęs“ organizmui apie šimtą valandų miego.

Ar vėl vyks į karą? Povilas nesako ne. Ar vertėjo rizikuoti? Vienareikšmiškai taip. Ukrainoje, sakė interviu „Time“ žurnalistei, jo niekas neklausė, kodėl yra ten. Jei jau atvyko, atsakymą tikrai žino.

Kada šovė mintis vykti į karą Ukrainoje?

Įvykius prie Ukrainos sienos sekiau dar gerokai iki oficialios karo pradžios. Lietuvos žiniasklaidoje ši tema tuo laiku nebuvo labai akcentuojama, bet aš niekad nežiūrėjau mūsų žinių, tik užsienietiškus kanalus, o jie seniai kalbėjo, kad ten tvenkiasi grėsmė. Kai vieną rytą išgirdau, kad karas prasidėjo, net kojos nuo naujienos nutirpo. Toliau jau stebėjau, kaip sekasi Ukrainos karinėms pajėgoms, o iš pradžių – ne puikiai.

Kartą grįždamas iš darbo pagalvojau: jei kas duotų ginklą, minimalų aprūpinimą, važiuočiau padėti. Kitą dieną skaitau: sukurtas svetimšalių legionas. Prisistačiau į Ukrainos ambasadą Vilniuje, pasikalbėjome, ėmiau planuoti kelionę, tik buvo mažai informacijos, kaip nukakti ten, kur reikia. Per Karolį Senkauską, užsiimantį paramos ukrainiečiams organizavimu, susišaudžiau transportą.

Tiesiog sėdote į labdarą gabenantį autobusą ir – į karą?

Taip – Karolis parašė, kad galiu šokti į jo autobusiuką. Prieš tai susipirkau ekipuotę, paplepėjau su draugais, jie bandė mane atkalbėti, – atsisveikinome. Beje, ekipuotė nėra pigiausias dalykas, paprašiau draugų pagalbos: per dvylika minučių sumetė per tūkstantį eurų. Visi reagavo jautriai.

Neturiu nei tėvų, nei senelių – esu vienas, tad šeima nestabdė. Šiuo požiūriu sąlygos išvažiuoti buvo, galima sakyti, idealios.

Ne kiekvienam, kurio nestabdo mamos ar mylimosios ašaros, kiltų noras vykti į karą, juolab – ginti svetimos šalies.

Gyvenime esu nemažai grūdintas ir linkęs padėti kitiems. Mačiau, kad šįsyk to tikrai reikia. Jei būčiau turtingas ar mokėčiau organizuoti paramą tai šaliai kitais būdais, tikriausiai būčiau daręs kažką kita. Dabar nei esu organizatorius, nei galiu remti pinigais, o prisidėti karine patirtimi – taip.

Iš kur ta patirtis? Tarnavote Lietuvos kariuomenėje?

Prieš penkerius metus devynis mėnesius buvau prisijungęs prie savanoriškų pajėgų, o šių metų pradžioje dalyvavau keturių savaičių rezervistų mokymuose – viskas taip gerai sukrito. Į savanorius užsirašiau iškart baigęs mokyklą, nes nebuvau apsisprendęs, ką veiksiu gyvenime. Pamąsčiau, kad galbūt kada nors tų žinių prireiks. Nors patirtis – apie dešimt mėnesių, supratimą apie karybą gavau.

Lietuvos kariuomenėje mokiausi būti granatsvaidininku – galima sakyti, esu treniruotas naikinti rusų techniką. Jau būdamas Ukrainoje, kai neidavome į frontą, mokiau kitus karius, pasakojau apie rusiškus šarvuočius, kitą techniką ir kaip su jais kovoti. Stengiausi išnaudoti kiekvieną minutę ir būti ten kuo naudingesnis ne tik mūšio lauke. Iki karo Ukrainoje nebuvau šovęs į kitą žmogų, bet kare dėl to didelių lūžių neišgyvenau: turbūt vienintelis dalykas, kuo gyvenime galiu pasigirti, tai psichologinė sveikata, šiuo požiūriu esu tvirtas. Tad ir išvykdamas visas emocijas palikau namie – jaučiausi akmeninis. Emocijos, nesvarbu, geros ar blogos, karo laiku naudos neduoda. Čia reikia vadovautis faktais, klausyti nurodymų, žinoti, kaip kokioje situacijoje elgtis, ir būti numačius žingsnį į priekį.

Ginklai, šaudymas, karyba man visada patiko. Karyba, bet – ne karas. Be to, vienas mano pomėgių – eiti į žygius, kartais – gana ekstremalius. Taip pat laisvalaikiu sportuoju – šiltuoju metų laiku bėgioju krosus. Kartais pasirenku tokį atstumą, kuris daug kam atrodo nesuvokiamas, o man tai būna priminimas, kad psichologinė stiprybė yra svarbi, kad tai ji pirmiausia padeda įveikti sunkiausius momentus. Kitą laiką užima barmeno darbas, vasaromis – dar ir vestuvės, privatūs renginiai.

Išvykdamas nedvejojote, kad grįšit?

Tiesą sakant, buvau davęs 70 procentų, jog nebegrįšiu. Sunkiausias momentas buvo rašant paskutinę kalbelę, kurią blogiausiu atveju draugai būtų perskaitę po mano žūties. Sudėliojęs tekstą, palikau jį savo kompiuterio ekrane.

Papasakokit apie svetimšalių legioną – tiesiog ambasadoje gavote reikiamus dokumentus ir tapote jo nariu?

Nuvažiuoti nebuvo labai paprasta. Pirmą dieną mus sustabdė pasienyje, nes aš, patartas ambasados darbuotojų, nesivežiau paso – tik tapatybės kortelę. Karolis neturėjo kažkokių dokumentų, kurių reikėjo norint įvežti humanitarinę pagalbą. Pirmą naktį prie Ukrainos sienos praleidome viešbutyje tame miestuke, kur dirba Lietuvos savanorių komanda „Stiprūs kartu“. Kitą dieną dokumentai įvežti labdarą buvo gauti ir autobusiukas pajudėjo, o aš ir vėl strigau pasienyje. Sakyčiau, pats likimas arba draugų maldos už mane antrąsyk sustabdė: kareivių paskirstymo centras, kurį turėjau pasiekti, buvo sugriautas iki pamatų, žuvo keliasdešimt žmonių. Jei ne tas trukdis pasienyje, gal šiandien jau ne su jumis, o su Dievuliu kalbėčiau.

Trečią dieną mane paleido. Pakeliui susipažinau su penkiais čekais ir švedu, kurie taip pat vyko į svetimšalių legioną. Pasiekę paskirstymo punktą netoli Lvivo, sužinojome, kad tikras darbas ir užduotys prasidės ne iš karto. Apie porą savaičių turėsime palaukti, nes reikia laiko visiems patikrinti, paskirstyti pagal pajėgumą. Su čekais ir švedu nutarėme ko nors imtis patys – paprašėme vietinio, kad pavėžėtų iki traukinių stoties, po aštuonių valandų buvome Kyjive.

Ten vaizdas šiurpokas: stotis pergrūsta žmonių, jie miega ant grindų, daug sužeistų, neįgaliųjų, visi alkani. Daugiau nei pusę iš namų įsidėtų maisto atsargų, medicinos priemonių išdalinau, pasilikau sau minimaliai vaistų nuo skausmo ir uždegimų. Kas porą valandų važiuodavo traukiniai, gabenę žmones toliau nuo bombarduojamos sostinės. Pasnausdavome tas dvi valandas ir budindavomės, eidavome sukelti neįgaliųjų vežimėlių į vagonus. Be mūsų, galinčių tą daryti, sveikų vyrų nelabai buvo. Tik daug bejėgių, sužeistų žmonių, raudančių, kad reikia palikti namus, klykiančių vaikų, su merginomis atsisveikinančių kareivių. Mačiau ir jaučiau viską, apie ką reportažuose rašo karo žurnalistai. Taip stotyje praleidome naktį.

Ir netrukus prisijungėte prie Ukrainos kariuomenės?

Jau Kyjive išlipusius iš traukinio pasitiko kareiviai. Šeši vyrai su neperšaunamomis liemenėmis ir šalmais galėjome labai patikimai ir nepasirodyti. Patikrinę dokumentus, kitą rytą mus nusivežė į dalinį ir leido prisijungti prie teritorinės šalies gynybos greičiau nei per dvi savaites, kaip planavo iš pradžių. Nors formalumų buvo ne taip mažai – tokia kariuomenės tvarka visame pasaulyje, eilinio iškart nepriima jokie vadai.

Karybos lauke nebuvome visai žali, ilgesnių mokymų nereikėjo. Gavome ginklus, su jais apsipratome ir pradėjome vykti į paskirtas užduotis. Iš pradžių – dienai ar dviem. Mes, užsieniečiai, nebuvome metami į tiesioginį puolimą, padėdavome daugiau gynybai, talkinome valant iš okupantų atkovotus miestus.

Pirmai užduočiai su čeku, su kuriuo artimiausiai susibičiuliavome, buvome integruoti į dešimties kitų svetimšalių būrį, turėjome lydėti ir saugoti vieną aukštą karo vadą. Iš abiejų pusių šaudė artilerija, ilgiausios pauzės tarp sprogimų – gal trisdešimties sekundžių. Tai buvo lengvas apšilimas, nes pačiam šaudyti neprireikė. Paskui dar porą kartų be rimtesnių susidūrimų iš Kyjivo vykome į šalia esančias vietoves, padėjome atsiimti Stojankos miestelį. Grįžus į bazę vienu metu net pavyko prisijungti prie interneto – parašiau draugams, kad vėl vyksiu į užduotį, bet, kaip anais kartais, greitai grįšiu. Šįsyk girdėjosi, kad tolumoje kareiviai ėmė rimtai lestis – prasidėjo galingas šaudymas. Iš mūsų būrio paėmė dešimt vyrų, paskui – dar ir dar po dešimt, galiausiai pašaukė ir mus – kaip pastiprinimą ukrainiečiams, patekusiems į pasalą. Ugnies kova vyko už poros šimtų metrų. Iš mūsų penkiasdešimties grįžome visi, turėjau šimtą šovinių, parsinešiau dešimt.

Jums teko įžengti į miestus, iš kurių ką tik išvyti okupantai, eiti iš namo į namą, ieškoti žmonių. Ką ten rasdavote?

Buvau Bučoje, apie ten vykdytą genocidą daug kalba ir užsienio žiniasklaida, kituose miestuose. Bankomatai – tiesiog išlupti iš sienų, namų ir butų durys išlaužtos laužtuvais, išnešta viskas, kas neprikalta. Teko lydėti žurnalistus, norėjusius apžiūrėti sugriautą gyvenamųjų namų kompleksą. Užėjome į rūsį, kurio sienos buvo baltos, dabar – raudonos, ten šaudė žmones. Grindys lipo nuo sukrešėjusio kraujo. Nežinau, ką bepridurti...

Kas buvo sunkiausia? Kokios situacijos išmušė iš vėžių?

Išties niekas per daug nesupurtė, nes buvau pasiruošęs viskam. O sunkiausia galbūt buvo tada, kai išvykome devynioms dienoms į frontą – ne pirmą, gal reikėtų sakyti, antrą liniją, nes, kaip minėjau, į pirmas eiles užsieniečių nesiunčia. Ten jau buvo reikalų. Vos išlipus iš autobusiuko, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, pasigirdo artilerijos švilpimas. Jei jį girdi, vadinasi, sviedinys lekia pavojingu atstumu ir gali sužeisti. Netoliese sprogus pirmai bombai, supratau, kad laukia labai ilgos devynios dienos. Per jas slėptuvėse miegojau daugių daugiausia 30 valandų, nebadavome, bet būtų smagu, jei maisto būtų buvę daugiau.

Turėjome užduotį išlaikyti miestelį Kyjivo pakraštyje, šalia Irpinės, savo rankose. Mus bombardavo dieną naktį, ištisai virš galvos lijo švinas, skraidė skeveldros. Ten išnaudojau visas gyvybes, kiek tik turėjau – kokius aštuonis kartus su giltine prasilenkėme labai arti. Per tą bombų lietų niekas iš kartu buvusių draugų rimtai nenukentėjo. Tik keli nuo sprogimų patyrė smegenų kontuziją, teko pagulėti ligoninėje. Visi esame laimės kūdikiai, o aš, ko gero, didžiausias. Kartą eidamas iš savo posto visai arti išgirdau švilpimą – tokį, kaip švilpia užviręs virdulys. Akimirksniu kritau ant žemės, užsidengiau kaklą, o už keliolikos metrų buvusį namą bomba išnešė į orą. Liko viena plytų siena. Miestelyje nebebuvo nė vieno sveiko pastato.

Su neperšaunama liemene ir miegodavote?

Ne, bet su drabužiais, o kartais – ir su batais. Liemenė, šalmas, ginklas, granatos visą laiką būdavo ištiestos rankos atstumu. Per savo budėjimą nėkart nebuvau užpultas, bet gelbėti kitus teko. Per raciją išgirsti: „Šaika, padėkit!“, keliesi, užsimeti liemenę ir bėgi. Naktį nematyti nieko toliau nei už dešimt metrų, šviesų jungti negali, tad belieka aklai šaudyti parodant, jog tavo ugnies galia didesnė nei priešo, kad šis būtų priverstas atsitraukti.

Tokia mūsų misija – apsiginti – ten ir buvo. Ją įvykdėme. Frontas atsitraukė gal trisdešimt kilometrų nuo Kyjivo, mūsų išsaugotame miestelyje pirmąsyk po ilgo laiko ištisas 24 valandas nebegaudė artilerija ir buvo galima išgirsti paukščius. Pamažu į savo apgriautus namus ėmė grįžti žmonės. Mačiau, kaip prie griuvėsių pastovėjusi moteris pasiėmė kastuvą ir nuėjo kasti daržo. Kiekvienam – savas būdas išgyventi, užsimiršti, išlikti. Širdį užliejo geras jausmas, kad ne be reikalo važiavau, rizikavau. Ne be reikalo draugai suaukojo pinigus.

Koks jums pasirodė šis karas? Kaip šiandien, saugiai būdamas namuose, jį apibūdintumėt?

Baisi nelaimė ir nesąmonė daugeliu reikšmių. Net ir karine. Lietuvos kariuomenėje buvau mokytas taktikos – po tam tikrų veiksmų turi sekti kiti, yra dėsningumai, logika, koordinacija. Čia nėra nieko. Ir okupantų technikos judėjimas, ir pėstininkų pajėgos veikia nesuvokiamai, neefektyviai pyškina milijonų milijonus šovinių ir artilerijos. Ji pavojingiausia. Gali kovoti prieš tanką, žmogų, bet nieko nepadarysi prieš tokią gausybę artilerijos, kuri dvidešimties kilometrų atstumu ištisai mėto sprogmenis. Šis karas, sakyčiau, yra viduramžių lygio. Rusai tą patį daro visur – Mariupolyje, Bučoje, Sumuose ir kitur: jei nepaima miesto iškart, jį tiesiog sudegina. O jei pralaužia gynybą, užima miestą, šaudo į žmones, kurie negali pasipriešinti...

Tarnyba svetimšalių legione – mokama?

Kai Ukrainoje reikėjo pasirašyti sutartį, manęs klausė, ar noriu gauti atlygį. Ne, atsisakiau. Ne dėl pinigų ten važiavau. Tai šaliai šiandien labai reikia visokios mūsų pagalbos. Ne visi gali vykti į karą, bet yra ir kitų būdų prisidėti prie jų kovos. Kai išgirstu sakant: „Pats neturiu pinigų, ką tie penki eurai, kuriuos prašoma aukoti, pagelbės“, puolu ginčytis. Už juos galima nupirkti gyvybiškai reikalingų dalykų, kad savo šalį ginantys žmonės dar ilgiau atsilaikytų. Mūsų parama tikrai nenueina veltui. Pats būdamas fronte drauge su kitais kariais valgiau lietuviškus konservus.

Tikiu, kad tai neįmanoma, bet, jei nutiktų taip, kad okupantai kėsintųsi į Lietuvą, nebūtumėte paskutinis, stojęs ginti?

Žinoma, jei jau važiavau ginti Ukrainos. Tikrai ilgai negalvočiau, ką tokiu atveju turiu daryti.